TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Atradimas Vištytyje – kalvotoji Suvalkija

2015 09 17 6:00
Kalvotoji Dunojaus ketera. Vištyčio regioninio parko direkcijos archyvo nuotrauka

Didžiausias nustebimas buvo per Dzūkijos kalveles nulingavus tiesiai ant Vištyčio apylinkių kalvų. Jokių apdainuotųjų Suvalkijos lygumų. Netrūksta čia ir ežerų ežerėlių.

Vištyčio regioninis parkas saugo tą išskirtinį, kalvotąjį, ledynmečio sustumdytą reljefą. Yra kur pedalus paminti net kalnų dviračių mėgėjams. Netoli Vištyčio esanti Dunojaus ketera - pati aukščiausia Suvalkų moreninės aukštumos dalis, su kitomis kalvomis (Pavištyčio, Stankūnų) virš Vištyčio ežero iškilusi 110 metrų. Dunojaus kalnas siekia 285 metrus virš jūros lygio. Lenkijoje - dar didesnė Suvalkų kalvyno dalis. Klonyje įspūdingai dunkso Dunojaus ežerėlis, skiriantis Lietuvą nuo Lenkijos.

„Per paskutinį ledynmetį nuo pagrindinio ledo kalno atsiskyrė trys galingi liežuviai. Slinkdami pro Suvalkiją jie suformavo lygumas, o prie Vištyčio pasiuto - sustumdė dideles kalvas, prirausė daug akmenų, pritaškė mažų ežeriukų. Mūsų kraštą ledynas pavertė nepakartojama kalvotąja Suvalkija. Vietiniai juokauja, kad derlius čia renkamas du kartus: pirmiausia - akmenys, o paskui - ką pasėji. Kaip yra pasakojęs vienas senolis, Vištyčio arkliai buvo išmokyti tokią žemę arti - plūgu užkabinę akmenį iškart sustodavo, kad artojas jį nuridentų nuo padargų, plūgo nesugadintų. Žmonės akmenis sukraudavo galulaukėj, o žiemą veždavo į Vokietiją ir brangiai parduodavo. Vištyčio ūkininkai bijojo arklius pirkti iš kitų kraštų, iš gerų žemių, nes tie buvo nepratę akmenis „rinkti“, - pasakojo Vištyčio regioninio parko direkcijos kultūrologė Rimutė Gagienė. - Parkas užima 10 tūkst. ha plotą, o jame turime net 14 didesnių kaip pusė hektaro ežerėlių. Tarp išraiškingų kalvų yra įkritęs Šakių ežerėlis. Šią vietą turistai vadina antrąja Lietuvos Šveicarija.“

Visas krašto unikalumas, įdomiausi kampeliai pristatomi naujoje ekspozicijoje. Ją galima aplankyti šį rugsėjį atidarytose Vištyčio regioninio parko direkcijos patalpose, įrengtose senos parduotuvės pastate miestelio centre.

Net dirbdamos ūkio darbus suvalkietės ryšėjo puošnias prijuostes. Vištyčio regioninio parko lankytojų centro ekspozicijoje demonstruojami ir etnografiniai šio krašto kostiumai. / Marijampolės kraštotyros muziejaus nuotrauka

Pats svarbiausias - ledyninės kilmės Vištyčio ežeras, apimantis net 17 kv. km (Lietuvai priklauso 5,4 kv. km). Teigiama, jog jis susidarė ištirpus didžiuliam ledynui. Baltijos jūra tada dar buvo apledėjusi. "Tikime, kad mūsų ežeras atsirado seniau negu Baltijos jūra. Vištytis iš tirpstančio ledyno gavo 250 mln. tonų labai gėlo vandens - 8 metrų gylyje dar galima įžiūrėti nardančias žuvis, - kalbėjo R. Gagienė. - Daug kas Vištytį vadina Europos Baikalu."

Trijų valstybių sandūroje

„Gyvename trijų valstybių sandūroje - netoli Vyžainių ant rudo granito stulpo yra Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos herbai. Tačiau Vištyčio ežero pavadinimas toks gražus, kad jo nevertė nei rusai, nei lenkai. Žemėlapiuose tai - Vištyneckoje ozero, Wisztynieckie jaziero“, - teigė kultūrologė.

Pasak regioninio parko darbuotojų, keliaujant reikia būti atidiems. Kai kur visai prie pat kelio stulpeliai įspėja, kad tai jau pasienio zona. Gamtiniais reikalais įžengsi kokį metrą per daug į mišką, ir, žiūrėk, jau prisistatys pasienietis. Ežeras, per kurį driekiasi Lietuvos ir Rusijos siena, saugomas lazerių. Jei koks žvejys netyčia per toli nusiiria, rusų pasieniečiai neatplaukia, tik iš Maskvos skambinama į Vilnių, o iš Vilniaus gaunamas raginimas pasiimti savo pažeidėjus.

Paskelbus nepriklausomybę mums buvo atitekę tik 39 ha Vištyčio ežero, kurį Lietuva dabar dalijasi su Rusija (remtasi sena Lietuvos ir Vokietijos siena). Tai, pasak R. Gagienės, būtų leidę tik per kokį žingsnį įbristi į jo vandenį. Tačiau Lietuvai tuomet pavyko išsiderėti didesnį plotą ir dabar turime 400 ha - siena ežere pažymėta maždaug už 200 metrų nuo kranto. Plaukioti jau yra kur. Tik žvejai apgailestauja, kad vertingos gėlavandenės seliavos atsidūrusios Rusijos plotuose, mat ten ežeras gilesnis - kai kurios vietos siekia iki 55 metrų.

Vietos gyventojams buvo kilę problemų ir dėl sienos. Štai vienos Vištyčio folklorinio ansamblio "Šilojai" dainininkės sodybą kirto Lietuvos ir Rusijos valstybės siena. Namas atsidūrė vienos šalies teritorijoje, tvartai - kitos. Moteris 14 metų vaikščiojo į ansamblio repeticijas Vištytyje kirsdama sieną. Galop šią problemą pavyko išspręsti: Rusijai buvo atiduotas plotelis žemės kitur, o sodyba atsidūrė Lietuvos teritorijoje.

XIX amžiaus suvalkietės buvo neabejingos gražiems drabužiams. Spalvingų prijuosčių galima išvysti parko lankytojų centro ekspozicijoje. / Marijampolės kraštotyros muziejaus archyvo nuotrauka

Vištyčio regioninio parko direkcijos pastate pristatomoje ekspozicijoje galima išvysti "grenzkartes" - jas turėdami vietos gyventojai, sumokėję 2 litus, galėdavo kirsti Vokietijos sieną, eiti dar 15 km, bet tą pačią dieną privalėdavo grįžti atgal. "Vištytyje žmonės apsigyveno apie 1530 metus, kai karalienė Bona Sforca kolonizavo Prūsijos pasienį ir pradėjo steigti naujas gyvenvietes. Jos sūnus Žygimantas Augustas 1570 metais suteikė miesteliui Magdeburgo teisę. Nuo tada Vištytis dėl patogios geografinės padėties pradėjo klestėti, ypač kai atsikėlė daug žydų amatininkų", - aiškino R. Gagienė.

Velnio parsineštas Puntukėlis

Vištyčio apylinkėse netrūksta įdomių gamtos paminklų. Ledynas toliau nepastūmė ir likus kilometrui iki Vištyčio, Nebūtkiemio kaime, paliko milžinišką akmenį. Tai šeštas pagal dydį riedulys Lietuvoje - 4 m aukščio, 7 m ilgio ir beveik 5 m pločio. Tokie jo matmenys yra virš žemės, o giliau, suvalkiečių manymu, slepiasi dar daugiau. Taigi akmuo galbūt ir penktas pagal dydį. Kopėtėlėmis galima užlipti ant jo viršaus ir pamirkyti pirštus į "stebuklingą" vandenį, kuris nuolat kaupiasi "velnio pėda" vadinamoje įduboje. Senovėje šis akmuo buvo maldų aukuras. XVIII amžiaus Vištyčio bažnyčios dokumentuose jis minimas kaip Švenčiausiosios Trejybės akmuo. Vietos gyventojai riedulį labai gerbė, apgadino tik vokiečiai okupacijos metais - bandė susprogdinti ir panaudoti statyboms, bet nuskėlė nedidelę jo dalį.

Kaip byloja liaudies mitologija, šį akmenį, kaip ir apie daugelį kitų Lietuvos riedulių, velnias irgi nešė bažnyčiai sugriauti. Tačiau suvalkiečiai nebūtų suvalkiečiai, jei savo akmeniui nebūtų suteikę svarbesnio vaidmens. Pasakojama, kad velnias nubėgo net iki Anykščių, pas Puntuką, ir paprašė jo paskolinti savo sūnų Puntukėlį šiems blogiems kėslams įgyvendinti. Taigi Vištyčio akmuo dar vadinamas Puntukėliu. Bet nešant pragydo gaidys ir akmenį teko mesti. Metė su dideliu trenksmu - aplink iškilo daugybė akmenų, kalvelių. O kad vėliau jį atpažintų, savo pėda paženklino.

Keturi piliakalniai

Kadangi Vištyčio kraštas sovietmečiu buvo griežtai saugomo pasienio su Lenkija zona, tuose plotuose, kur žmogus kojos negalėjo įkelti, dabar gausu retos augmenijos ir gyvūnijos. Be to, pasienio zonoje - jokios pramonės. Net sodybų nematyti, tad šios vietos turėtų traukti gamtos mėgėjus. Įspūdingose Kylininkų kalvose, paskelbtose kraštovaizdžio draustiniu, apstu vertingų pievų, kuriose pavyko atkurti retiesiems augalams tinkamas sąlygas. Šalia kalvų - daug pelkučių, tai irgi Suvalkijai neįprastas vaizdas.

„Visiems parko lankytojams rekomenduojame užlipti ant trijų ežerų regyklos. Nuo jos atsiveria Pakalnio, Grabausko ir Vištyčio ežerų panorama“, - pasakojo R. Gagienė. Iš viso parke yra keturi piliakalniai. Einant didžiuoju pažintiniu taku galima aplankyti Pavištyčio (Vištyčio Lauko I) piliakalnį su nugrimzdusia bažnyčia, kurios varpai skamba Velykų rytą. Už kilometro 2005 metais aptiktas dar vienas piliakalnis pavadintas Antruoju Pavištyčio (Vištyčio Lauko II) piliakalniu. Dramatiška istorija sklando ir apie Vištyčio piliakalnį, esantį už 2 km į rytus nuo rytinio Vištyčio ežero kranto. Esą žiaurus ponas Kakeraitis mirtinai užplakė savo baudžiauninką, kurį buvo įsimylėjusi jo dukra Pilė. Sužinojusi, kur mylimojo kapas, Pilė naktimis į tą vietą žemes prijuoste nešė. Žmonės stebėjosi, kad kapas kažkaip paslaptingai didėja. Vėliau jį pavadino Pilės kalnu, Piliakalniu.

Dabravolės piliakalnio papėdėje auga įspūdinga daugiakamienė liepa. Prie tokių retai kur pasitaikančių medžių žiniuonės patardavo nešti gimusius silpnus kūdikius - kad stiprybė jiems persiduotų. "Suskaičiavome net 25 kamienus. Lankytojai priskaičiuoja dar daugiau", - sakė R. Gagienė.

Vištyčio akmuo nuolat sulaukdavo ekskursijų. / Vištyčio regioninio parko direkcijos archyvo nuotrauka

Šalia Vištyčio ežero įrengtas pėsčiųjų takas atveda prie stebuklingų gydomųjų galių turinčio Šilelio šaltinėlio. Tai viena lankomiausių parko vietų. Čia pastatyta ir nemažai kryžių - padėkos už įveiktas ligas ženklų. Žingsniuojant šiuo taku galima pasidairyti ir vietų stovyklauti. Beveik visos ežero pakrantės prieinamos, neapžėlusios, puikiai sutvarkytos.

Už ežero - Romintos giria

Anapus ežero - Rusijai ir Lenkijai atitekusi žymioji Romintos giria, kadaise prūsų laikyta šventa vieta, garsėjusi elnių bandomis. Joje vasarodavo Prūsijos karaliai, kryžiuočių magistrai. "Vokietijos imperatorius ir Prūsijos karalius Vilhelmas II Romintos girioje buvo įkūręs savo rezidenciją - medžioklės dvarą, kiekvienam nukautam elniui pastatydavo paminklą, ant kurio parašydavo, kas ir kada jį nušovė, - dėstė R. Gagienė. - Vilhelmas II prisidėjo prie Vištyčio atstatymo po 1901 metais kilusio didelio gaisro. Sužinojęs apie kaimynystėje įvykusią nelaimę, pats atjojo į miestelį, liepė seniūnui sukviesti žmones ir Vištyčiui atstatyti padovanojo 5 tūkst. aukso rublių. Pažadėjo tiek pat paprašyti ir iš Rusijos caro Nikolajaus II. Šiam nebuvo kaip atsisakyti, tad teko irgi paremti. Vilhelmas II taip pat paprašė caro sumažinti miestelėnams muitus ir mokesčius. Tada Vištytis labai išgarsėjo - buvo aprašytas Vokietijos, Rusijos ir JAV spaudoje."

Vištyčio vėjo malūnas, 1925 metais statytas Jono Kanapkio, yra vienintelis išlikęs malūnas Vilkaviškio rajone. / Vištyčio regioninio parko direkcijos archyvo nuotrauka

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Romintos giria tapo nacių medžioklės vieta. 1936 metais feldmaršalas Hermannas Goeringas čia pasistatė medžioklės rezidenciją. Pokariu girioje takus Lenkijos link pramynė Lietuvos partizanai. "Ramintos girią pamėgęs gamtininkas fanatikas Aleksejus Sokolovas dabar yra įkūręs fantastišką Vištyčio ekologijos muziejų", - sakė R. Gagienė. Regioninio parko darbuotojams ne kartą teko lankytis pas kaimynus Kaliningrado srityje, kur taip pat yra įkurtas saugomas gamtos parkas.

Derlingumu nesigiria

Žemė aplink Vištytį, kitaip negu visoje Suvalkijoje, nederlinga: Vilkaviškio rajono derlingumo koeficientas - 43 balai, Vištyčio - tik 29, visos Lietuvos - 39. Tačiau šis kraštas garsėja ne derlingais laukais. Vienos poilsio bazės prie Vištyčio ežero šeimininkas stebėjosi, ko poilsiautojai vis traukia prie jūros arba stumdosi prie Aukštaitijos ežerų, kai tiek neatrastų galimybių yra Vištytyje. Galbūt kaltas krašto atokumas nuo didesnių miestų. Žvejai čia turi ką veikti net ir pasibaigus vasarai. Išsipirkus leidimą žvejoti gali bet kas. "Pavyzdžiui, ežeriniai sykai, mėgstantys žemą vandens temperatūrą, veisiasi tik Vištytyje, Platelių ir Galadusio ežeruose. Juokaujame, kad sykai Vištytyje turi nuolatinę registraciją - jie niekur iš čia nemigruoja, nors į ežerą suteka 15 upelių. Yra ir ungurių", - kalbėjo R. Gagienė.

Nors Vilkaviškio rajonas mažiausiai miškingas Lietuvoje, Vištyčio regioniniame parke jie užima beveik pusę ploto. "Pavyzdžiui, Drausgirio rezervatas saugo mišrius ąžuolų medynus. Grybingirio rezervate gausu Lietuvoje retų skroblynų. Tai bene vienintelė tikrojo rezervato statusą išlaikiusi teritorija. Žmogaus koja čia ilgai nebuvo įžengusi - rezervatas įkurtas už spygliuotos vielos tvoros buvusioje saugomo pasienio zonoje. Iš viso parke yra 33 rūšių augalų, 14 veislių paukščių, įtrauktų į Lietuvos raudonąją knygą, - aiškino R. Gagienė. - Gamtos niekada nerasi prastai atrodančios, prastai apsirengusios ar nepasiruošusios. Ji mus žavi visais metų laikais."

Netoli Vištyčio stovintį technikos paminklą - 1925 metais vietos ūkininko Jono Kanapskio statytą vėjo malūną - šiuo metu yra įsigijęs Sūduvos kultūros fondas. Krašto kultūrinį paveldą puoselėjantys suvalkiečiai siekia malūną atkurti (įranga puikiai išsilaikiusi), kad jis vėl galėtų malti miltus. Tai bus dar vienas įdomus lankytinas objektas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"