TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Aukso kalnai svaigina, nors gali ir pražudyti

2011 08 19 0:00
Romualdo Barausko nuotrauka

"Tai buvo baisiausia diena mano gyvenime. Manėme, kad kažkuris mūsų šiandien nebegrįš", - pasiuntė telefono žinutę mamai kaunietė Lina Barauskaitė, vargais negalais pasiekusi viršukalnę. Keliautojus grasinusi praryti praraja pagaliau liko apačioje, rankos ir kojos tirtėjo iš nuovargio ir baimės, tačiau į širdį plūdo džiaugsmas: "Man pavyko!"

Linos tėtis, miškininkas ir gamtos fotografas Romualdas Barauskas, irgi prisipažįsta, kad tąkart buvo įkliuvę kaip reikiant, net svarstė kviesti gelbėtojus. Turistų grupė, kurioje buvo R.Barauskas, jo dukra, taip pat "Lututės" leidyklos direktorė Lina Marmaitė-Snitkienė ir ketvertas Zarasų miškų urėdijos miškininkų pateko į spąstus Kalnų Altajuje, kai sumanė užkopti ant Kupolo kalno.

"Buvau čia prieš pora metų ir žinojau, jog nuo šio kalno atsiveria puikūs vaizdai. Tad patraukėme iš pradžių Čiujos upės slėniu", - pasakojo apie liepos mėnesio kelionę po Kalnų Altajų R.Barauskas. Čiuja - viena srauniausių Sibiro kalnų upių. Visame pasaulyje garsiems Novosibirsko vandens ekstremalams tik neseniai pagaliau pavyko nuplaukti tą Čiujos atkarpą, kuri plūsta netoli Kupolo kalno. Netrukus po to žemė čia sudrebėjo, tad vietos žmonės kalbėjo, esą kalnų dievai supyko, kad plaukiama Čiuja.

R.Barauskas ir jo draugai tuomet šito nežinojo. Jie ėmė kilti nuo Čiujos upės Kupolo link ir stebėjosi, kodėl čia tiek daug nuobyrynų, o uolos ir akmenys yra "gyvi" - vos ant jų padedi koją, sujuda ir pasileidžia žemyn. Tik vėliau suprato, jog akmenis išjudino žemės drebėjimas.

Gyvybę išgelbėjo kuprinė

"Eiti buvo sunku: gausybė uolų, tirštas rūkas, todėl pražiopsojome patogesnį šlaitą ir pradėjome kilti į Kupolo kalną sudėtingesniu tarpekliu, kurį turistai aplenkia", - prisiminė R.Barauskas.

"Lipome, šlaitas sparčiai statėjo, akmenys lėkė iš po kojų, štai ir ledynas. Tačiau kopti juo negalėjome - slidu, o mes neturėjome specialios alpinistų įrangos, tad slinkome ledyno ir akmenų sandūra, nors jie judėjo po kojomis. Negana to, kelią užtvėrė krioklys. Dainius iš Zarasų urėdijos, nusprendė pasižvalgyti, ar pavyks krioklį pereiti. Kai užsikorė aukščiau, iš po jo kojų išriedėję akmenys pradėjo lėkti mūsų link. Vos spėjau sušukti netoliese stovėjusiai L.Marmaitei-Snitkienei: "Prisidenk kuprine!" Vienas akmenų žiebė į jos kuprinę.

Norėtume grįžti, bet neįmanoma, nes lekia akmenys. Tiems, kurie buvo virš mūsų, atrodė, kad mes jau nubildėjome nuo skardžio. Vis dėlto šiaip taip apėjome krioklį, pasiekėme lygesnę vietą ir pažvelgėme į apačią - leistis pro ten, iš kur užlipome, nebenorėtume.

Tačiau priešais - ne geriau: ledynas, jį išraižę gilūs plyšiai. Antros B sudėtingumo kategorijos maršrutas įveikiamas tik profesionalią įrangą turintiems alpinistams. Ką daryti? Atgal - nebeįmanoma, dešinėje - ledynas, kairėje - stačios uolos! Kviesti gelbėtojus, kad nukeltų sraigtasparniu? Nutarėme repečkotis kaip kalnų ožiai uolomis. Slinkome pamažėle, nes menkiausias netikslus judesys, ir nugarmėsi į bedugnę. Šiaip taip užsikepurnėjome ant viršukalnės iš tos pusės, kur niekas niekada neina", - sakė R.Barauskas.

Eiti nebebuvo jėgų, tad keliautojai pasistatė palapines ant kalno, o vaizdai į aplinkinius kalnus ir tarpeklius - nuostabūs.

Naktį iš Sibiro šiaurės atlėkė žvarbūs vėjai, kalnai aplink dar labiau pabalo nuo sniego ir ledo. Ledas kiurksojo net keliautojų katiliukuose. Tirtėdami nuo šalčio, bet gėrėdamiesi rūsčia gamta, keliautojai per pora dienų nusileido nuo kalno.

Ieškojo Šambalos

R.Barauskas tikina, jog šis nuotykis jo neišgąsdino, ir kitąmet vėl trauks į Kalnų Altajų. "Turizmą ir gamtą suprantu kitaip negu daugelis. Man ji - gyvenimo būdas, juk kiekvieną savaitgalį praleidžiu miškuose fotografuodamas gyvūnus. Todėl nesu pratęs prie komforto, man menkas skirtumas, kur nakvoti - Panevėžio rajono girioje ar Kalnų Altajuje. Be to, mėgstu būti laisvas, o ne priklausyti nuo kelionių agentūrų ir viešbučių", - kalbėjo R.Barauskas.

Jis kone kiekvienas atostogas leidžia kalnuose. "Kartais manau, gal mūsų protėviai buvo kalnų klajokliai ir tai liko mano genuose - šitaip mane traukia kalnai. Ne kartą atrodydavo - viskas, nebegaliu, jei šįkart liksiu gyvas, daugiau kojos į tokias vietas nekelsiu. Tačiau kai pavyksta įveikti save ir sunkumus, užplūsta džiaugsmas: aš dar galiu", - dėstė R.Barauskas.

Keliavęs Rusijos Norilsko, Archangelsko, Murmansko srityse, Karelijoje, Gruzijoje, Centrinio ir Šiaurės Tian Šanio, Pamyro kalnuose, pastaraisiais metais R.Barauskas beveik kasmet su keletu draugų žygiuoja po Kalnų Altajų. Šiemet tame krašte buvo jau penktąjį kartą.

"Altajuje - vieni gražiausių kalnų pasaulyje, ne veltui išvertus iš mongolų kalbos šis žodis reiškia "aukso kalnus". Jie nėra tokie aukšti kaip Pamyro, Tian Šanio ar kitų aukštikalnių, kur reikia profesinio pasirengimo ir specialios įrangos, tačiau čia taip pat netrūksta sniegynų, ledynų, bet daug ir miškų, gali pernakvoti kedrų giraitėje, o kitą dieną įveikti perėją ir įsikurti vėl miške.

Kalnų Altajus yra keleto skirtingų ekosistemų sankryža: iš Šiaurės čia ateina Sibiro tundra ir taiga, iš Vakarų Kazachstano - stepės, iš Pietų Mongolijos - pusdykumės ir dykumos. Ir visa tai susipina Kalnų Altajuje, todėl čia itin daug įspūdingų reginių", - aiškino pašnekovas.

Ne veltui tuose kalnuose legendinės Šambalos ieškojo garsus dailininkas ir filosofas Nikolajus Rerichas. "Vienoje mūsų matytoje vietoje vaizdas buvo kaip du vandens lašai panašus į N.Rericho paveikslą", - prisiminė R.Barauskas.

Altajaus kalnuose ne vienas keliautojas tikėjosi rasti ir paslaptingąjį sniego žmogų. Sklinda gandų, jog kai kuriems tai pavyko. R.Barauskui ir jo draugams - dar ne.

Gamtos žaisliukas

Altajaus kalnų mėgėjams patinka ir tai, jog į šiuos kalnus įkopti nėra labai sunku. Aukščiausias kalnas Belucha - 4506 metrai, kiti yra bene tūkstančiu ir daugiau metrų žemesni. Žinoma, ir juose gausu tokių sudėtingų vietų, į kokią prie Kupolo kalno užklydo R.Barausko grupė, tačiau didiesiems kalnams reikia pasirengti dar geriau. Ten, anot R.Barausko, daugiau sportas negu poilsis.

Gamtininkas sakė tai supratęs prieš keletą metų Pamyro kalnuose. "Ėjome tada keliese. Atrodė, jau prityrę keliautojai, tačiau antrąją dieną teko keisti planus, mat pakilome į aukštą kalnagūbrį, pernakvojome, o leidžiantis žemyn pasiuto svilinti saulė.

Karšta, kankina troškulys, vandens atsargos baigėsi, o ligi upės - keliolika kilometrų. Aptikome kažkokių laukinių uogų - pavalgius dar labiau troškina. Visą laiką skardis, slystame, prilaikome vienas kitą ir taip norisi gerti, kad, matyt, mano smegenys pradėjo garuoti. Palikau lėčiau einančiuosius ir nuskubėjau upės link. Kad tik greičiau prie vandens! Net nesupratau, kaip nusileidau nuo stataus skardžio - pripuolęs atsigėriau, atsigavau. Bet žiūriu, vienos grupės dalyvės kuprinė plaukia! O kur ji? Nepamenu, kaip užsikepurnėjau ant skardžio, o mergina pakibusi už krūmo, tuoj įkris į upę. Eidama ji paslydo, bet spėjo įsitverti šakos, tik kuprinę prarado. Tokiomis akimirkomis supranti, jog prieš gamtos galybę esi tik žaislelis", - sakė R.Barauskas.

Pirmąsyk į kalnus jis patraukė 1983 metais, būdamas miškininkystės studentas. Keturiese nukeliavo į Uralą. "Neturėjome net gero žemėlapio, sunku būdavo gauti sovietmečiu, tad keliavome pagal mokyklinį geografijos atlasą. Stebuklas, kaip nedingome be pėdsakų tuose kalnagūbriuose, nepasimetėme platybėse. O per kitą kelionę nuėjome kelis šimtus kilometrų per Kazachstano stepes nuo Tian Šanio priekalnių iki Balchašo ežero.

Laukiniai turistai

R.Barauskas ir jo draugai keliauja, kaip rusai sako, "dikariom" (laukinis keliavimas). "Tokius vadina valkatomis. Jokių kelionių agentūrų, viešbučių, organizavimų, registravimų - kuprinę ant pečių, ir pirmyn", - juokėsi pašnekovas. Dažniausiai toji kuprinė sveria 20 ir daugiau kilogramų, o kasdien nueiti tenka nemažai. Ir taip - pora savaičių, kartais ilgiau. Nakvynė - ne minkštoje viešbučio lovoje, o paties atsineštoje palapinėje, vanduo arbatai - iš greta tekančios upės...

"Sykį prie palapinės prijojo senas kirgizas, teiravosi, ar turime tėvus. "Turime", - atsakėm. "O namus?" "Taip". "Tai ką čia veikiate, kodėl ne namie esate? Gal jūs geologai?" "Medžiotojai?" Paaiškinome esą turistai iš Lietuvos, bet kirgizas nesuprato net žodžio "turistas" reikšmės, nežinojo, kur Lietuva - "šiapus Džambulo ar už jo?" O nuo tos vietos iki Džambulo - tik apie 200 kilometrų... Pažvelgė senukas į mūsų išsivirtą košę ir nustėręs prisakė: "Imkit mano avį, pjaukit ir valgykit!"

Gali nesutikti žmogaus

Dabar laikai kiti, turistais Kalnų Altajaus gyventojų nenustebinsi, nors, žinoma, jų čia ne tiek daug, kaip Romoje ar Kanarų salose. Altajaus Respublika - kaip pusantros Lietuvos, tačiau gyventojų joje tik 200 tūkst., tad gali ištisas dienas nesutikti žmogaus. Daugiausia gyvenama palei Čiujos automagistralę bei didžiąsias Čiujos, Katūnės, Bijos ir kitas upes.

Kaip surasti mumijo

Norintiesiems pasiekti Altajų, R.Barauskas pataria pirmiausia nuvykti į Maskvą, nes tik iš ten lėktuvas skrenda į Sibiro miestą Barnaūlą. Jame keliautojai nusisamdė mikroautobusą, kuris atvežė iki šiaurinio Čiujos kalnagūbrio papėdėje įsikūrusio Čibito miestelio. Iš čia kalnai buvo nebetoli. Kone dviejų savaičių žygis kiekvienam dalyviui kainavo šiek tiek daugiau kaip 2 tūkst. litų, didžiausią šios sumos dalį surijo lėktuvo bilietas.

Liepą kelionei po Altajų mūsiškiai pasirinko todėl, kad tai šilčiausias tame krašte mėnuo, temperatūra siekia apie 20 laipsnių šilumos. Tačiau aukštai kalnuose vėsiau, neretos šalnos, ypač kai papučia vėjai iš Šiaurės Sibiro. Šiauriniame Altajuje labai dažnai lyja.

Kone kasmet po šį kraštą keliaujantis R.Barauskas pastebi permainų. "Anksčiau net kaimuose matydavome mažai žmonių - dirbdavo kolūkiuose. O dabar ne vienas altajietis verčiasi iš turizmo: upių slėniuose, kalnų papėdėse gali pamatyti trobelių su užrašais: "Karšta pirtis, alus, paplotėliai", žygiams gali išsinuomoti arklių, samdytis vedlius".

Populiarūs Altajuje tapo ir kitokie verslai, pavyzdžiui, elnių maralų auginimas. Iš jų ragų gaminamas tonizuojantis vaistas pantokrinas. Ant jo užpiltų likerių, balzamų gausu Altajaus parduotuvėse. Netrūksta ten ir kedrų bei kėnių aliejaus, uolų kraujo - mumijo. Tiesa, pastarojo rasti nelengva, jo būna tik aukštai kalnuose. "Girdėjau, jog vietos žmonės sugauna kalnų erelį, nulaužia koją ir paleidžia. Šis skrenda ten, kur yra mumijo, kad galėtų juo išsigydyti. Lieka tik pasekti", - pasakojo R.Barauskas.

Altajaus gyvūnija ir augmenija įdomi. "Geltongalvių kielių mūsų krašte mažai, o ten įprasta rūšis. Juodagalvę kiauliukę Lietuvoje retai pamatysi, o ten - pilna. Juodojo peslio mūsų krašte gal tik keletas porų peri, o Altajaus kalnuose jie net turistus sekioja, nes šie eidami išbaido gyvūnus, kuriais minta pesliai. Netrūksta stepinių pelėsakalių, kukučių, vandeninių strazdų.

Šiemet gerai derėjo kedrai, tad riešutinėms, burundukams netrūks riešutų. Po kojomis daug kur laksto altajiniai kiškėnai - maži švilpčiojantys žvėreliai. Neaišku, kodėl jie taip lietuviškai pavadinti, nes visai nepanašūs į kiškius. Anksčiau juos vadino šienpjoviais, mat šie žvėreliai vasarą pievose nukandžioja žoles ir krauna džiūti į uolų plyšius, kad žiemą turėtų maisto", - sakė R.Barauskas.

Kai kurie altajiečiai augina avis, ožkas, karves, tačiau mielai ir brakonieriauja, ypač žiemą, kai šalčio ir bado genami retieji kalnų avinai archarai, elniai, stirnos, šernai nusileidžia į upių slėnius. Brakonieriavimas Altajuje nelaikomas nusikaltimu. Prieš keletą metų kalnuose sudužo sraigtasparnis, iš kurio Rusijos prezidento atstovas Altajaus regionui kartu su vietos vadovais medžiojo archarus. Altajuje manoma: jeigu žvėris mano teritorijoje, tai jis ir mano nuosavybė.

Šamanų kultas

Altajaus sopkose auga mums įprasti beržai, eglės, kėniai. Aukščiau prasideda maumedynai, dar aukščiau, palei kalnų uolas, - kedrų juosta. Tai itin atsparūs atšiauriam klimatui medžiai. Alpinėse pievose daugybė gencijonų, patvenių, pelkinių uolaskėlių, raktažolių pelenėlių ir kitų augalų, kurie Lietuvoje - retenybė. Alpinėse pievose gausu rožinių rodiolų. Jų šaknys vadinamos auksinėmis, nes esą gydo daug ligų.

O pietinėje Kalnų Altajaus dalyje tebėra išlikę nemažai senovinio kultūros paveldo. Keliaudami palei Čiujos traktą mūsiškiai gėrėjosi piešiniais ant uolų, kurie čia stūkso dar nuo akmens amžiaus. Netoliese styrojo akmeninė stela su joje iškaltu žmogaus veidu.

"Kitais metais norėčiau nukeliauti į Altajaus pietus. Ten turėtų būti dar daugiau kultūros paminklų bei dvasinių lobių, nes daugiausia vietos gyventojų, rusų ten mažai", - planavo R.Barauskas.

Altajaus žmonių gyvenimui nemažą įtaką daro šamanai. Iš ten jie plinta uždarbiauti ir į kitas šalis, atvažiuoja net į Lietuvą. Beluchos kalnas šamanams tapo kaip musulmonams Meka - pabuvoti ten būtina bent kartą gyvenime.

"Į Kalnų Altajų važiuosiu ir kai būsiu jau senas. Atveš mane už Čibito miestelio ir įsikursiu prie kokio kalnų ežeriuko. Tai kas, kad po kalnus laipioti jau negalėsiu - jie čia ir taip bus greta manęs, matysiu alpines pievas, ledynus. O ko daugiau žmogui reikia?" - svarstė R.Barauskas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"