TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Austrija: atostogos tarp Forarlbergo slėnių ir kalnų

2016 09 01 6:00
Brėgenco panorama iš Pfandero kalno keltuvo. Kristinos Stalnionytės nuotraukos

Mažiausią ir labiausiai į vakarus nutolusį Austrijos regioną, rytiniu pakraščiu prisiglaudusį prie Bodeno ežero, austrai laiko geidžiamiausia atostogų vieta. Miškingi Alpių šlaitai, aukštos viršūnės, platūs slėniai, sraunūs upeliai ir didžiulis vandens plotas, kurį dalijasi trys valstybės – Austrija, Šveicarija ir Vokietija, žadina vaizduotę.

Kai Alpes užkloja sniegas, į prabangiausio Austrijos regiono slidinėjimo kurortus suplūsta minios žiemos sporto aistruolių, o pavasarį ištuštėję kaimeliai virsta žaliu gamtos mėgėjų rojumi. Nutirpus sniegui krinta ir paslaugų kainos, tačiau viešbučiai, restoranai, keltuvai veikia ir toliau. Vasaros gerbėjai naudojasi proga pailsėti Austrijos pasakų krašte – tie patys patogumai, tik mažiau spūsčių, daugiau vienatvės ir tylos.

Kalnų turistai, svajotojai, vaikštinėtojai ir ramybės ieškotojai trina delnais – iš slėnių keltuvais pasiekiamos vaizdingos aukštumos, nuo kurių nebetoli ir iki viršūnių. Nereikia nei perdėm daug jėgų, nei pastangų, nei laiko pakilti į viršų. O vaikštinėti yra kur – šlaitus išraizgę šimtai įvairaus sudėtingumo ženklais pažymėtų takų, kurių bendras ilgis visame Forarlbergo regione sudaro keletą tūkstančių kilometrų.

Keliaujant į aukštybes reikia turėti galvoje, kad keltuvai dirba iki 17 val., todėl nespėjus laiku nusileisti nuo kalno teks lipti pėsčiomis. Dėl atsargos į kuprinę verta įsimesti žibintuvėlį. Dar būtina avėti kalnų batus, turėti striukę nuo lietaus ir saulės akinius, o pasitepti kremu nuo saulės patartina net jai nešviečiant.

Šonebachėje yra ką veikti.

Iš Šonebachės į Melau

Šonebachės kaime šviečia saulė, pietų pogulio suvirtusios avys virškina šviežią žolę. Mes irgi virškiname – ką tik restorane „Egender“ sukirtome po dubenį smulkių sūrio gabalėlių, apkeptų su spirgučiais ir pagardintų svogūnais. Käsknöpfle vadinamam patiekalui padėjo atsirasti tai, kad Alpėse nuolat trūko duonos. Daug javų čia neužauginsi – šlaitai statūs, žemė nelygi. Visai kas kita auginti karves, ožkas ar avis: joms pašarų – per akis, todėl ir sūrio kiek nori.

Pilnais pilvais sūrio trypčiojame aplink krypčių rodyklę ir mėginame išsirinkti maršrutą. Jei eitume į kairę, po kelių valandų pasiektume Bicau, jei į dešinę – atsidurtume Šeterego kalno viršūnėje, jei trauktume tiesiai – perliptume kalną ir vakarop prieitume keltuvą, kuriuo nusileistume į Bėcau. Yra ir ketvirtas pasirinkimas – kulniuoti šlaitais aplink Šonebachės kaimelį ir vėl sugrįžti prie stulpo. Galimybių daug, bet diena – viena, tenka rinktis.

Nusprendžiame eiti maršrutu, vedančiu tiesiai: persiritę per vaizdą užstojantį kalną, nusileisime į Bėcau. Vienas, du, trys, penki šimtai metrų… takelis kyla šlaitu, apačioje visu gražumu atverdamas Šonebachės kaimą. Saulė plieskia, tenka nusimesti ilgarankovius drabužius. Žvilgsnis bėgioja slėniu, užkliūdamas už debesų ir aplinkui dunksančių viršūnių, įkaitinti žolynai skleidžia vasaros kvapus. Karvės trypčioja abipus tako, žiaumoja dobilus ir smilgas, smalsiais žvilgsniais palydi mus tolyn.

Kelią rodo raudonomis ir baltomis juostomis pažymėti stulpeliai. Ten, kur jų nėra, juostos nupieštos ant medžių kamienų. Pasiklysti, atrodo, neįmanoma, tačiau keliskart pametę maršrutą turime grįžti prie paskutinio matyto stulpelio ir vėl ieškoti. Lygiame lauke tai tik žaidimas, bet laipiojimas aukštyn žemyn stačiu šlaitu nežinant, ar teks sugrįžti, išvargina. Gerai, kad visa diena prieš akis.

Jei Brėgenco žemėje, kurioje keliaujame, viešėtume mėnesį ir kasdien nuo ryto iki vakaro eitume vis kitu maršrutu, išvaikščiotume vos pusę čia esančių pažymėtų gamtos takų. O tai – tik vienas iš šešių Forarlbergo rajonų.

Vakarinis Austrijos kampelis ypač patinka šveicarams: tėvynė – ranka pasiekiama, vaizdai – kaip namie, tik kainos perpus mažesnės. Daug šveicarų Forarlberge yra nusipirkę namus, atvažiuoja čia praleisti savaitgalio, kiti gyvena nuolat. Dar kiti atvyksta atostogauti arba apsipirkti.

Smulkūs sūrio gabalėliai, apkepti su spirgučiais ir pagardinti svogūnais. Skanu!

Pėsčiomis tarp kaimų

Giedrą dieną kalnuose akims tikra palaima, bet orui subjurus smagiau vaikščioti slėniuose, leisti laiką kaimeliuose. Prapliupus lietui takeliai patyžta, akmenys pasidaro slidūs, o vaizdų – jokių, kur tik pažvelgsi – rūkas. Žemumose irgi įrengti pasivaikščiojimo takai. Jais keliaujant iš kaimo į kaimą galima apeiti kone visą Brėgenco žemę, o gal net visą Forarlbergą.

Kaimus jungiančius takus aptinkame atsitiktinai, ne vietoje nusileidę nuo kalno. Atsiduriame Bicau, iš kurio norėdami grįžti į savo laikinuosius namus Melau turime važiuoti dviem autobusais. Pirmasis – tik po valandos, tad nutariame eiti pėsčiomis, nes tarp kaimų nėra nė dešimties kilometrų. Takas, vedantis į artimiausią gyvenvietę, kuo puikiausiai sužymėtas geltonomis ir baltomis juostomis. Toliau – takas į Melau. Po dviejų valandų jau atsiduriame vietoje, jaukioje terasoje geriame arbatą ir žvalgomės į slėnį supančias Alpių viršūnes.

Be gamtos takelių, Brėgenco žemėje yra ir kultūrinio pažinimo takų. Šie maždaug 1–4 valandų trukmės pasivaikščiojimo maršrutai driekiasi per dvylika kaimų. Rinkinį žemėlapių, kuriuose pažymėti takai ir pateikti prie jų esančių objektų aprašai, galima gauti turizmo informacijos centruose.

Keliaujant kultūrinio pažinimo maršrutu reikia ieškoti metalinių stulpelių, susmaigstytų netoli svarbiausių objektų. Žvilgtelėję pro tuščiavidurį stulpelį į jo vidų, išvysite nupieštą istorinį pastatą ar naujosios architektūros vertybę. Aprašyme išvardyta, kokie ypatingi to statinio bruožai, į kokias detales derėtų atkreipti dėmesį, kaip jis pritaikytas prie gamtos. Kiekvienas maršrutas turi bent dešimt tokių informacinių stulpelių.

Slėnyje įsitaisęs Šonebachės kaimas.

Pfandero kalno įdomybės

Kelias dienas pasivaikščioję po kalnus, traukiame Bodeno ežero link. Prie jo įsikūręs gražiausias Forarlbergo miestas ir šio regiono sostinė Brėgencas. Nuo Melau iki šio gražuolio – keturiasdešimt kilometrų, pasiekti jį visą dieną kursuojančiais autobusais vienas juokas.

Brėgence skubame prie Pfänderbahn keltuvo, kasdien pakeliančio šimtus žmonių į 1023 metrų aukštį. Penkios minutės, ir mes žvalgomės į ežerą nuo 1064 metrų Pfandero kalno viršūnės. Iki Vokietijos ir Šveicarijos – visai netoli, čia pat ir Lichtenšteinas, tereikia pažvelgti į kitą pusę. Pfänderbahn keltuvas istorinis – pirmasis Austrijoje, įrengtas 1927 metais.

Ant kalno įrengtuose aptvaruose ganosi raguoti kalnų ožiai, avys, ožkos, gyvena meškėnai ir kiti Alpių gyvūnai. Apžiūrime juos eidami nuo keltuvo stoties vedančiu taku. Taip įsismaginame, kad nutariame grįžti žemyn pėsčiomis, nes tikimės eidami šlaitu išvysti vaizdingų panoramų.

Deja, patenkame į mišką ir dvi valandas leidžiamės zigzagu tarp eglių bei pušų. Jokių panoramų! Vietoj jų akis pamalonina virš miško skrendantis baltas birbiantis debesis. Sumirksiu pasitikrinti, ar nesapnuoju. Dirižablis! Šonai blizga saulėje, motoras virpina orą, dirižablis kabo danguje, lėtai sukdamas ratus virš miško. Tada nuskrenda Šveicarijos link, apsigręžia ir atgal…

Tolstant nuo Šonebachės atsiveria vis platesnė panorama.

Brėgenco sekmadienis

Nulipę nuo kalno nebenorime vaikštinėti po miestą. Nusimetame nešulius ir išsitiesiame žolėje priešais ežerą. Promenada žingsniuoja atsipūtę Brėgenco gyventojai, vieni užkandžiauja, kiti vedžioja šunis arba skaito laikraščius. Pakrantės restoranuose tarška indai, prieplaukoje švartuojasi ir išplaukia keltai, ant denių aidi balsai, vandenyje klykauja žuvėdros, šnypščia gulbės, kreksi antys. Sveikuoliai laksto pirmyn atgal pakrante užsidėję ausinukus ir negirdi miesto pasakos.

Ežeras banguoja lyg jūra, kito jo krašto nematyti, tik – artimiausi krantai ir Vokietijai priklausanti Lindau sala. 395 metrų aukštyje tyvuliuojančiame 63 km ilgio ir 14 km pločio Bodeno ežere jachtų ir laivelių tiek, kad akyse mirga. Matyti ir nedidelių kruizinių laivų. Pailsėję traukiame prieplaukos link pasidomėti, kur galime nuplaukti. Rimtuolė bilietų pardavėja išaiškina: kruizas palei Brėgenco pakrantes trunka valandą, palei visų trijų šalių pakrantes – dvi valandas. Galima nuplaukti ir į Lindau salą arba nukeliauti į daugybę ežero pakrantės miestų.

Šiame slėnyje įsikūręs Bicau miestelis.

Romėnų palikimas ir plūduriuojanti scena

Iš prieplaukos žingsniuojame į Brėgenco senamiestį, garsėjantį romėnų paliktais pastatų fragmentais. V amžiuje pr. Kr. Brėgence įsikūrė keltai, bet 15 metais pr. Kr. jų žemes užėmė Romos imperija. Romėnai viešpatavo neilgai – miestas buvo sugriautas dar 260 metais. Nuo to laiko vietovė daug amžių dūlėjo apleista. Brėgencas atgijo tik 1726 metais, kai tapo Forarlbergo žemės sostine. Per Antrąjį pasaulinį karą jis ir vėl buvo subombarduotas.

Žvilgtelėjęs pro stulpelį į jo vidų išvysi istorinio pastato piešinį ar kitą architektūros vertybę.

Grįžę prie ežero promenada kulniuojame pasižiūrėti didžiulės vandenyje plūduriuojančios scenos. Ji kasmet kelis mėnesius statoma liepą-rugpjūtį rengiamam garsiam meno festivaliui. Būtinai – kokio nors garsaus kūrinio motyvais. Vien ši scena yra meno šedevras. Vykstant festivaliui joje kasdien rodomas temą atitinkantis spektaklis, kurį patogiai susėdę gali stebėti keli tūkstančiai žiūrovų. Be pagrindinio kūrinio, rengiami ir koncertai, vadinami kiti spektakliai.

Festivalio dienomis nė 30 tūkst. gyventojų neturintis Brėgencas sulaukia kelių šimtų tūkstančių lankytojų. Į renginius parduodami beveik visi bilietai. Operos ir muzikiniai pasirodymai plūduriuojančioje scenoje dažniausiai būna pastatyti populiariausių kūrinių motyvais, tokių kaip Giuseppe Verdi operos „Aida“, „Traviata“, Giacomo Pucini „Bohema“. 2016 metų Brėgenco festivalio tema – G. Pucini opera „Turandot“.

Stebuklinga kortelė

Po Brėgenco žemę patogu keliauti turint svečio kortelę. Ją nemokamai gauna kiekvienas, užsisakantis bent tris nakvynes kokiame nors Brėgenco žemės viešbutyje arba oficialiai nuomojamuose apartamentuose. Šią kortelę, galiojančią visomis viešnagės dienomis nuo gegužės 1-osios iki spalio 31-osios, įteikia atvykėliui buto šeimininkas ar viešbučio administratorius.

Turint svečio kortelę galima nemokamai važinėti visais Brėgenco žemės miestų ir priemiestiniais autobusais, kilti į kalnus ir nuo jų leistis keltuvais, naudotis kaimeliuose įrengtais atvirais baseinais. Lankantis muziejuose, restoranuose, užsisakant turizmo paslaugas ir perkant parduotuvėse šios kortelės turėtojams taip pat taikomos nuolaidos. Žiemos sezonu svečio kortelės Brėgenco žemėje nedalijamos. Tačiau tokias pat privilegijas gauna visi, užsisakantys slidinėjimo paketus.

Žvelgiant į Bodeno ežerą nuo Pfandero kalno viršūnės galima išvysti Šveicariją ir Vokietiją.
Bodeno ežere plaukioja daug laivų.
Brėgenco senamiestyje.

.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"