TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Autostopu – iki pavojingiausio kelio Ispanijoje

2016 11 10 6:00
Pavojingiausias pasaulyje takas vingiuoja kvapą gniaužiančiame aukštyje./ Vanesos Šeidinaitės ir Šarūno Mičiulio nuotraukos

Kelionė autostopu iki pietų Ispanijos, iki pavojingiausio pasaulyje pėsčiųjų tako El Caminito del Rey, ir atgal truko daugiau kaip mėnesį. Sutikome daug gerų vairuotojų, kurie net neprašomi pasukdavo keliasdešimt kilometrų į šalį, kad tik mums būtų arčiau kelionės tikslas. Tačiau buvo ir sunkių dienų, kai plieskiant saulei vidury negyvenamų kalnų niekas nestodavo net mojuojant užrašu, jog norime vandens.

Ekstremalų, pavojingiausiu pasaulyje pėsčiųjų taku vadinamą El Caminito del Rey žinojau gal nuo dvylikos metų – vis užklysdavau į interneto tinklalapyje „Youtube“ adrenalino ieškotojų filmuotus vaizdelius. Įspūdingas takas, tarsi prilipintas prie stačių kalnų sienos, eina virš tarpeklio, tiksliau – bedugnės. Kelias buvo nutiestas 1905 metais, kad darbininkai galėtų vaikščioti tarp dviejų hidroelektrinių, esančių ties kalnų kriokliais. Kai 1921 metais juo perėjo ir Ispanijos karalius Alfonsas XIII, takas pradėtas vadinti El Caminito del Rey (karaliaus takeliu).

Adrenalino ieškotojams

Kad nenukristum, eiti reikia beveik prisiplojus prie sienos. Po kojomis – prie uolų pritvirtinti, betonu užpilti geležinkelio bėgiai. Kai kur betonas ištrupėjęs, matyti bedugnė. Nėra jokių turėklų, tik menka, palei sieną esanti viela pasilaikyti. Neaišku, ar ji būtų tvirta, jei kristum ir pakibtum visu svoriu. Tačiau aplink atsiveria įspūdingi kalnų vaizdai. Ir jie, ir patiriamas adrenalinas labai traukia keliautojus iš viso pasaulio.

Kadangi El Caminito del Rey buvo statytas prieš daugiau kaip šimtą metų, per tiek laiko jis tapo nesaugus, žuvo keli keliautojai. Kol svajojau pamatyti šį kelią, 2000 metais jis buvo uždarytas ilgai rekonstrukcijai. Bet net ir uždarius nuotykių ieškotojai slapčia verždavosi ir bandydavo juo pereiti.

Kai 2015 metais po rekonstrukcijos beveik 3 km ilgio kelias buvo atidarytas, didžiausia kelionių vadovų leidykla „Lonely Planet“ jį įtraukė į naujų įspūdingų lankytinų objektų sąrašą. Susiruošiau ten nuvykti. Kad būtų pigiau – autostopu. Idėja patiko ir draugei Vanesai, tad pakviečiau keliauti kartu. Su ja turėjome susitikti Prahoje ir iš ten kartu pakeleivingais automobiliais važiuoti pietų Ispanijos, Malagos, link. Nuo šio garsaus kurorto mūsų kelionės tikslas – El Caminito del Rey – už maždaug 50 kilometrų.

Dešinėje matyti prie uolos pritvirtintas takelis - El Caminito del Rey. Tai pavojingiausias pasaulyje pėsčiųjų takas.

Naktis Varšuvoje

Pernakvojęs pas draugą Vištytyje, greitai atsiradau prie kelio, vedančio į Lenkiją. Net nespėjus pakelti rankos sustojo lietuvis vairuotojas. „Sėsk, pavešiu, čia visada matau „tranzuojančių“, – iškart pakvietė važiuoti. Pavežė iki Augustavo, nupirko maisto ir palinkėjo gero kelio. Labai greitai sustojo senukas lenkas, kalbantis tik lenkiškai. Pasakiau, kad iki Varšuvos, jis linktelėjo galvą. Kadangi lenkiškai nemokėjau, daugiau pasikalbėti nepavyko. Tačiau buvo labai draugiškas, užsuko į pakelės kavinę, pavaišino pietumis. Padėkojęs išlipau kažkur vidury Varšuvos. Maniau, greit prieisiu miesto pakraštį, o ten jau rasiu greitkelį. Bet Varšuva pasirodė labai didelė, ėjau visą naktį.

Netikėtai pakliuvau į kažkokį kriminalą. Visiškai tuščioje gatvėje pamačiau merginą, kuri tuo metu į dėklą įsidėjo ginklą. Ji iškart angliškai nuramino: „Nesijaudink, aš iš policijos, padarytas nusikaltimas.“ Jos kolegai gal pasirodžiau kiek įtartinas – vienas vidurnaktį, tad paklausė, kur einu ir kas kuprinėje. Atsakiau, kad drabužiai. „Tada eik“, – pasakė jis.

Ir dar nutiko, kad likau be ryšio. Na, va, pamaniau – pirmieji išbandymai. Pasirodo, išvažiavau net nepasitikrinęs, ar įjungtas roamingas. Būnant užsienyje anksčiau, bendraudavau per WiFi, tad ryšio nepasigedau. Kaip susiskambinti su drauge, kuri po vieno ten vykusio festivalio laukė kažkur šalia Prahos? Varšuvoje nusipirkau išankstinio papildymo kortelę. Bet ji neveikė. Pasirodo, buvo pirma diena, kai Lenkija įvedė Europos Sąjungoje reikalavimą kortelę susieti su asmens dokumentu. Nieko negalėjo padėti ir kioskininkė, įvedusi mano lietuviško dokumento duomenis, sakė, nežinanti, gal užsieniečiams lenkiškų kortelių įsigyti negalima.

Laimė, mieste aptikau WiFi, prisijungęs prie feisbuko, parašiau į Vilnių sesei, kuri paskambino draugei ir suderino, kur ir kaip susitiksime, įjungė roamingą.

Kai paryčiais išėjau iš Varšuvos ir pakėliau ranką ties greitkeliu, vedančiu į Vroclavą, sustojo pirmas automobilis. Tik įsėdęs iškart užmigau. Nors vairuotojui buvo ne visai pakeliui, dėl manęs padarė lankstą ir nuvežė į Vroclavą, iš kur jau greitai pasiekiau Prahą.

Alpėse su hipiais

Iš Prahos kelionę jau tęsėme dviese. Žinojom, kad tuo metu Austrijos Alpėse turėjo vykti gamtos vaikų – hipių, šamanų ir panašių natūralios gyvensenos propaguotojų – stovykla „Rainbow gathering“ (Vaivorykštės susitikimai). Pernai tokia stovykla pirmą kartą vyko Lietuvoje. Tai didžiausia pasaulyje neformali organizacija, prasidėjusi dar nuo Vudstoko festivalio laikų. Norėjosi užsukti ir keletą dienų praleisti ten. Sustojo autobusiukas, kuriuo važiavo jaunų žydų porelė. Jie neturėjo kelionės tikslo, sakė nežinantys, kur nori važiuoti, tad pakvietėme juos į „Rainbow gathering“ vykti kartu. Sutiko. Tačiau stovyklos organizatorių puslapyje internete nebūna nurodytos tikslios koordinatės. Visą naktį klaidžiojome po Alpes, patekome į liūtį. Pavargę užmigome tiesiog pievoje. Rytą, dar nepakėlę galvos nuo žemės, žiūrime – basos hipio kojos artėja prie mūsų. Jis apkabino ir tarė: „Sveiki sugrįžę namo.“ Stovykla jau buvo netoli. Paaiškino, kaip ją rasti, o pats toliau nuėjo rinkti voveraičių.

Stovyklą greitai išvydome kitoje sraunios kalnų upės pusėje. Mus pamatę stovyklautojai džiaugsmingai sveikino, kai kas šoko į vandenį padėti persikelti, iškart nuvedė į palapinę pavalgyt ir atsigert. Buvome sutikti kaip mylimi ir laukiami.

Šioje stovykloje žmonės tiesiog gyvena ir medituoja gamtoje, valgo tik tai, ką duoda gamta. Dauguma buvo su mažais vaikais. Nebuvo matyti, kad kas nors naudotųsi mobiliaisiais telefonais. Stovykloje netoleruojamas alkoholis ir moderniosios technologijos. Pavyzdžiui, netoli mūsų palapinę pasistatęs vyras tiesiog visą dieną sėdėjo ir grojo dūdele. Visi veikia, kas ką nori. Tik valgyti susirenka prie bendros palapinės. Bendram maistui aukoja, kas kiek gali. Prieš valgant dar būna bendra meditacija: visi susikimba rankomis į ratą, skleidžia garsą „Om-om-om“, daug kas klaupiasi ir bučiuoja žemę – už tai, ką ji mums duoda. Tvyro meilė ir ramybė.

Netikėtai atvykę policininkai ir kiti pareigūnai paprašė stovyklą perkelti kitur, mat ši vieta – vienas iš Alpių draustinių. Mes išvykome savo maršrutu, o gamtos vaikai – ieškoti naujos vietos.

Nuo El Caminito del Rey atsiveriantys peizažai.

Austrijoje teko pavažiuoti antikvariniu Londono taksi, vadinamu Londono cab'u, kur langų stiklai atsistumia į šoną, kaip kokioj knygų spintoj. Sustojęs senukas šypsodamasis pakvietė: sako, sėskit, ne kasdien tokiu taksi tenka važiuoti. Ir papasakojo, kad kol susiremontavo šį automobilį, sukišo daug pinigų. Žmona jam už tai iki šiol negali atleisti. O jis dabar patenkintas vairavo į kažkur netoliese vykstantį senovinių automobilių parodą.

Vokiečių svetingumas

Degalinėje prie sienos su Vokietija dairėmės vokiškų automobilių numerių – reikėjo judėti toliau. Užkalbinti du vokiečiai sutiko pavėžėti iki Miuncheno. Tai buvo sūnus ir tėvas. Važiuodamas tėvas papasakojo jaunystėje jam nutikusią istoriją. Medicinos sesele dirbanti jo giminaitė važinėjo į darbą kitame Berlyno mikrorajone. Kartą po naktinio budėjimo ligoninėje ji negalėjo grįžti namo – per naktį iškilo Berlyno siena.

Sūnus Miunchene, nuvežęs tėvą į namus, pakvietė mus pernakvoti, pavaišino vakariene, o rytą palydėjo iki metro, paaiškino, kaip nusigauti iki artimiausio greitkelio.

Toliau kelionę tęsėme su jaunu gal 27 metų vokiečiu. Jis važiavo į Štutgartą. Vėl kvietė pailsėti, pernakvoti. Sakėme, kad ką tik gerai išsimiegojome Miunchene, norime judėti toliau. Tada pasiūlė nors pavalgyti ir į dušą užeiti. Negalėjome nepaisyti tokio nuoširdaus svetingumo, užsukome. Vėliau jis mus dar pavežė iki greitkelio. Vokiečiai buvo labai draugiški, mums net neteko traukti palapinės ir miegoti kur nors gamtoje.

Dalį kelio per Vokietiją dar pavežė dvi pagyvenę senutės. Joms – gal daugiau kaip 70 metų, kalbėjo tik vokiškai. Pas mus vargu, ar tokio amžiaus moterys nebijotų imti pakeleivių. O jos sustojo, viena iškart išlipo, atidarė bagažinę mūsų kuprinėms

Ilgiausiai įstrigome Šveicarijoje. Galop sustojo portugalas, čia dirbantis statybose ir dabar grįžtantis namo. Sutiko pavėžėti iki Barselonos. Važiuodamas pasakojo, kad jis – buvęs karys, tačiau didžiavosi, jog jam tekę dalyvauti tik taikos misijose, o ne puolant. Pasakojo, kad kažkur po vienos salos sukilimo matęs tokių baisumų, kad niekam nelinkėtų. Kadangi norėjo didelį atstumą nuvažiuoti nestodamas ir išsimiegoti jau namie, nuolat gėrė energinius gėrimus ir, prisipažino, pavartosiąs kažkokių kvaišalų – kad būtų budresnis. Iš tiesų, jis buvo žvalus, tik vis pasukdavo ne ten, kur GPS liepdavo. Tad nuolat sekėme kelią ir jam patarinėjome.

Po rekonstruotu taku - senojo liekanos.

Nuo Barselonos į Taragoną vežantis vairuotojas kalbėjo tik ispaniškai. Nors prisipažinome nemokantys šios kalbos, jis vis tiek nesiliovė linksmai čiauškėjęs. Lėkė daugiau kaip 100 km per valandą greičiu. Pamatęs, kad mes išsigandę, nuramino: savo telefone parodė nuotraukų, kur jis vairuoja „furas“. Patikino, kad yra patyręs vairuotojas.

Apsistojome netoli Taragonos, Salou miestelyje. Kadangi buvo šilta, nutarėme nakvoti tiesiog paplūdimyje. Nors vertingus daiktus pasikišome po savimi, atsibudę pasigedome vieno telefono. Gerai, kad nors dokumentus ir banko korteles paliko, tačiau pavogtajame telefone buvo daug gražių kelionės nuotraukų, filmuotos medžiagos. Likome ir be GPS. Nusprendėme, kad kaip nors nukeliausime iki Malagos ir be GPS.

Ispanijos kontrastai

Pietų Ispanija labai priminė gangsterių kraštą. Iš vieno provincijos traukinio dėl visa ko net išlipome, kai pamatėme, kad kartu važiuoti į jį subėgo paaugliai, o vienas jų už diržo užsikišo užtaisytą ginklą. Čia ir stabdyti automobilius sekėsi sunkiau. O dar toks karštis. Kartais sudėdavome kuprines ant kelio, palikdavome užrašą, į kur keliaujame, o patys slėpdavomės kur nors pavėsyje. Niekam nerūpėjo. Vėliau, kai taip elgdavomės Belgijoje ar Olandijoje, vairuotojai sustodavo iškart ir klausdavo, ar mums kas nenutiko.

Nesvetingiausia ir netgi nesaugi pasirodė pietų Ispanija. Alikantėje atsidūrę vėlų vakarą niekur negalėjome gauti vandens, nes niekas nedirbo. Apsidžiaugėme pamatę einantį vienintelį žmogų, manėme, paklausime. O jis, pasirodo, buvo nebylys. Susistabdėme dviratininką. Šis buvo apsvaigęs narkomanas, žemėlapyje nesugebantis mums nieko paaiškinti. Kad neužtrokštume, teko per tvorą įšokti į vieno kotedžo teritoriją ir iš kieme esančio čiaupo į gertuves prisileisti vandens.

Nors sunkiai sekėsi stabdyti pakeleivingus automobilius, galų gale artėjom Malagos link. Nakvojome kalvotoje paplentėje. Žemė čia tokia kieta ir išdžiūvusi, kad nė nebandyk įkalti palapinės kuoliuko. Kai rytą traukėme į Malagą, apsmurgę priemiesčio vaikai apmėtė lazdomis ir akmenimis. Vėliau, jau keliaujant į Lietuvą, visai kitokius lūšnynų vaikus teko sutikti Prancūzijoje, prie sienos su Belgija. Iš visokių atliekų suramstytos trobelės, viskas labai skurdu, bet arabiškos išvaizdos vaikai atrodė laimingi, šypsojosi. Pakalbino mus prancūziškai, paklausė, kaip sekasi, ir pasakė komplimentą: „Mademoiselle est tres belle“ (panelė labai graži).

Malagoje prie mūsų priėjo lietuvė studentė, čia atliekanti praktiką. Labai apsidžiaugė, kad gali pasikalbėti lietuviškai. Ji papasakojo, kad čia paplūdimiuose tiesiog gyvena vagys, stebi užmiegančius poilsiautojus ir greitai ištuština jų kišenes.

Svarbu – nebijoti aukščio

Mūsų kelionės tikslą – El Caminito del Rey – pasiekti iš Malagos pasirodė ne taip paprasta. Kai autobusu atvykome į Alorą, vairuotojas išleido tiesiog prie vieno suoliuko gatvėje. Sakė, laukite, čia atvažiuos kitas autobusas, kuris nuveš į Ardaleso miestelį. Kad čia stotelė, niekur nebuvo pažymėta, tad nežinojome, kada atvažiuos du kartus per dieną kursuojantis autobusas. Sėdėjome ir laukėme.

2,9 km kelyje - nepaprastai gražu.

O kai pagaliau mus atvežė į miškus tarp kalnų prie El Caminito del Rey, pasirodė, kad ne į tako pradžią, o prie išėjimo. Kadangi buvo vakaras, visus lankytojus varė iš aptvertos teritorijos. Reikėjo sulaukti ryto, autobusiuku apvažiuoti kalną ir atsidurti prie įėjimo į šį taką. Tad teko slėptis, atsidūrėme prie gražaus kalnų ežero, kur ir pasistatėme palapinę.

Rytą gavome šalmus, karabinus, susimokėjome po 10 eurų mokestį ir svaigome nuo grožio kalnų aukštybėse. Vaizdai buvo tiesiog neapsakomi. Eini siauru takeliu, nutiestu ant metalinių konstrukcijų, įkaltų tiesiog į akmeninę sieną. Senasis ir jau beveik subyrėjęs kelias paliktas apačioje. Naujasis – daug saugesnis, su turėklais. Svarbu – nebijoti aukščio, ir įspūdžiai kiekvienam garantuoti.

Kelyje su rašytoju

Grįždami atgal ilgai įstrigome Aloroje. Laukėme prie vienintelės vandens kolonėlės. Jau visas kaimas mus pažinojo, čia žmonės ateidavo vandens ir vis stebėdavosi, kad dar neišvažiavome. Gal dvi dienas čia praleidome. Šiaip ne taip pasiekėme Almeriją. Ten irgi kelias dienas užsibuvome, nakvojome kažkur už degalinės tarp uolų. Almerijoje prie parduotuvės pastebėjome keliaujančius du musulmonus, prancūziški automobilio numeriai sufleravo, kad jie gali važiuoti Prancūzijos link.

Sutiko pavežti, tačiau įsėdus apėmė jausmas, kad važiuojame su mafijos atstovais. Dėl visa ko į namus telefonu išsiuntėme žinutę su šio automobilio numeriais – jei kas nutiktų. Mūsų bendrakeleiviai vilkėjo treningais, salone kabėjo kostiumas, gulėjo lagaminas, kurstantis dar daugiau įtarimų. Prieš kelionę abu musulmonai iš bagažinės išsitraukė kilimėlį ir atsiklaupę pasimeldė. Jie kalbėjo arabiškai ir su akcentu prancūziškai. Kadangi mokykloje mokiausi prancūzų kalbos, šiek tiek pasikalbėjome. Pasirodo, vienas jų – rašytojas iš Alžyro, vyko į Šveicariją pristatinėti savo knygos. Parodė ją, pavartėme, iš aprašo supratome, kad tai autobiografinė knyga, joje kalbama apie kažkokią savo negalią ir su ja susijusias problemas. Rašytojo bendrakeleivis buvo vairuotojas automechanikas.

Vakarienė su piligrimais

Vienas ispanas, vežęs mus Pamplonos kryptimi, patarė apsistoti Arreso miestelyje esančiame nemokamame piligrimų viešbutyje. Per čia eina garsusis Šv. Jokūbo kelias (El Camino de Santiago). Nors nebuvome piligrimai, priėmė svetingai, gavome vakarienės, dušą ir nakvynę. Daugiau nieko ir nereikėjo. Vakarieniaujant kiekvienas pasakojo apie save. Kai pasakėme, kur ir kaip keliaujame, jie nusistebėjo: „Esate dar tikresni piligrimai nei mes. Niekada nežinote nei kur, nei kaip atsidursite.“

Iš tikrųjų kelionėje labai įsiminė tie nežinios vakarai: kartais palapinę tekdavo statytis prie greitkelio, kartais miške. Nuostabu buvo stebėti krintančius meteoritus, klausytis gamtos ir civilizacijos garsų derinio. Nesinorėjo net apie nieką mąstyti, o tiesiog gyventi dabartimi ir džiaugtis galimybe pamatyti tiek daug šalių.

Namo – per šiaurės Ispaniją

Šiaurės Ispanija paliko visai kitokios, daug civilizuotesnės šalies įspūdį. Pamplonoje (Navaros regione), kur užsukome aplankyti čia gyvenančių pažįstamų, nuolat vyksta pankroko koncertai, per kuriuos raginama atsiskirti nuo Ispanijos. Stebino, kad savaitgalį visur groja muzika, o žmonės tiesiog gatvėje šoka. Kai paklausėme, ką švenčia, mums atsakė: „Savaitgalį.“ Pasirodo, savaitgalis čia – visada šventė.

Kelionėje į namus šiek tiek nustebino prancūzų šeima, nežinanti, kur yra Lietuva. Sakė, žinome, kad buvo Sovietų Sąjunga, paskui ji subyrėjo, atsirado daug šalių, bet kokių – nežinome. Kai pakvietė nakvynės, internete apžiūrinėjo Lietuvą, grožėjosi Kuršių nerija, Vilniumi. Klausinėjo, ar pas mus yra teroristų. Papurtėme galvas. „Tai jūs laimingi“, – pasakė prancūzas.

Per Prancūziją vežęs arabas tik įlipus iškart pasakė: „Aš arabas, bet ne teroristas.“ Žmogus pasiskundė: „Šioje šalyje visi mus įtarinėja. Kasdien į darbą Paryžiuje važinėju, tai nuolat stabdo ir tikrina, ką vežu. Vien dėl mano išvaizdos stabdo. O aš čia dirbu, moku mokesčius.“ Šiaip jis buvo labai linksmas, kilęs iš Tuniso, 26 metų. Pakvietė nakvynės, o ryte pavežė iki Paryžiaus.

Įsiminė vienas per Prancūziją mus vežęs belgas. Kai pasiekėme miestą, kuriame jis gyvena, pakvietė užsukti. Buvo akivaizdu, kad gyvena gana turtingai. Dušas ir maistas išvargintiems ilgos kelionės labai pravertė. Kai to žmogaus paklausėme, ar jis turi savo feisbuko profilį ir gal galima apsikeisti kontaktais, jis atsakė: „Svarbiausia – duoti, nesitikint nieko atgal.“

Keliaujant tokiomis sąlygomis geriau pažįsti save ir pamatai daugybę gėrio, grožio, kuris taip lengvai pasiekiamas. Reikia tik išdrįsti ir bandyti. Žinoma, teko patirti ir neigiamų emocijų, kai svilinant karštai pietų Ispanijos saulei iš vienos vietos neišvažiuodavom ir po kelias paras, kai daugybė automobilių pralėkdavo nesustodami net tada, kai laikėme užrašą, prašantį duoti vandens. Tačiau po tokių išgyvenimų tik dar labiau vertini tai, ką gauni gero.

Nuo kelionės praėjo jau keli mėnesiai. Labai pasiilgstame visų, kurie mus vežė, padėjo, su kuriais kartu kelyje praleidome daug valandų. Su daugeliu iki šiol susirašome feisbuke.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"