Autostopu iš Afrikos į Lietuvą

Evelina SAVICKAITĖ Karolis KAZLAUSKIS 2013-09-05 06:00
Evelina SAVICKAITĖ Karolis KAZLAUSKIS
2013-09-05 06:00
Slovėnijoje sunku buvo atplėšti akis nuo Alpių. Evelinos Savickaitės ir Karolio Kazlauskio irnuotraukos
Pu­san­trų me­tų ke­liau­ja­me ap­link pa­sau­lį, ši­tiek lai­ko ne­bū­ta na­mie. Šir­dis tuk­si grei­čiau. Ne­tru­kus sė­si­me į kel­tą Egip­te, jis pa­me­tės į Tur­ki­ją, o iš ten - re­gis, jau vi­sai ša­lia, jau pa­kvips na­mais. Tiek lai­ko kai kam ga­li pa­si­ro­dy­ti smulk­mė, bet mums vir­to am­ži­ny­be.

Kel­tas pa­ju­da iš Egip­to, iš to pa­ties Port Sai­do uos­to, ku­ria­me ka­dai­se stri­go ir ke­liau­to­jas Ma­tas Šal­čius. Keis­tas po­jū­tis, jis ke­lia­vo prieš aš­tuo­nias­de­šimt me­tų, kai ku­rios de­ta­lės iš­blu­ku­sios, ki­to­kios, bet jaus­mai tin­ka tiek anuo­met ke­lia­vu­sie­siems, tiek ir mū­sų kar­tos pa­dau­žoms.

Albanija žavėjo senovinėmis pilimis ir geraširdžiais žmonėmis.

Sen­ti­men­tai Turkijai

Grįž­da­mi na­mo jau­di­na­mės. Kas mū­sų lau­kia? Vėl pa­nir­si­me į ta­ria­mą ci­vi­li­za­ci­ją, kai dau­giau tai­syk­lių, sau­gu­mo, bet ma­žiau lais­vės ir tar­pu­sa­vio ši­lu­mos. Ne leng­viau grįž­ti ir per Tur­ki­ją. Ne to­dėl, kad kaip tik tuo me­tu siau­čia pro­tes­tai, ir ar­ti­mie­ji pers­pė­ja ne­lįs­ti į di­džiuo­sius mies­tus. Ne po­li­ci­jos ar pro­tes­tuo­to­jų mes bai­do­mės. Bai­mi­na­mės, kad vėl iš nau­jo įsi­my­lė­si­me kraš­tą, ku­rį prieš pu­san­trų me­tų pa­li­ko­me. Nors bu­vo žie­ma, ir tuo­met iš­gy­ve­no­me ko­ne šal­čiau­sias sa­vo gy­ve­ni­mo nak­tis, kai pa­la­pi­nė­je tvy­ro­jo mi­nus dvi­de­šimt pen­ki, šir­dy­je čia jau­tė­mės šil­tai. Net po­li­ci­nin­kai ar kir­pė­jai iš šil­tų sa­vo gūž­tų su pa­dėk­liu­kais ne­šda­vo sal­džios ar­ba­tos ir nuo­lat šyp­so­jo­si. Da­bar iš­li­pus iš kel­to – tem­pe­ra­tū­ra sma­ges­nė nei Su­da­ne ar Egip­te. Čia iš­vys­ta­me de­be­sų, ku­rie ti­kra at­gai­va po var­gi­nan­čio žyd­ro dy­ku­mos dan­gaus, nė la­šo lie­taus ne­do­va­no­jan­čio įkai­tu­siai že­mei. Ne­tru­kus pra­trū­kęs lie­tus mus iš­mau­do, at­gai­vi­na iš­džiū­vu­sią, vė­jo nu­gai­rin­tą odą.

Karolio atokvėpio minutės.

Tur­kai, kaip ir pra­de­dant ke­lio­nę, to­kie pat pa­slau­gūs, pa­gar­būs. To­dėl vis gaiš­ta­me pa­sku­ti­nes mi­nu­tes prie Grai­ki­jos sie­nos, kaž­ku­ria­me mies­te­ly­je gurkš­no­da­mi sal­džią ka­vą, ieš­ko­da­mi dings­ties ne­sku­bė­ti, no­rė­da­mi dar pa­ska­nau­ti vieš­na­gės aki­mir­kų. Su­grau­di­na se­no­liai. Iš­vy­dę mus, prie vi­tri­nų ker­tan­čius tur­kiš­kus ries­tai­nius, ty­lo­mis oriai šyp­so­da­mie­si at­ne­ša kė­du­tes, kad pri­sės­tu­me. Juk rei­kia sve­čiu pa­si­rū­pin­ti.

Gamta įspūdinga Graikijoje net ir ne salose.

Gar­džios al­ba­no vyšnios

Apie grai­kų ci­vi­li­za­ci­ją ži­no­me iš is­to­ri­jos pa­mo­kų, juk tai vie­ni pir­mų­jų kny­gų sky­rių. O jei pa­mirš­tu­mei tą fak­tą, grai­kai ti­krai pri­min­tų, kad jie - vi­sa ko pra­di­nin­kai, esą mums bė­džiams eu­ro­pie­čiams dar to­lo­ka iki tos ti­kro­sios ci­vi­li­za­ci­jos, ele­gan­ci­jos ir iš­si­moks­li­ni­mo. Nors ne vie­nas vai­ruo­to­jas kaip įma­ny­da­mas į šuns die­nas dė­jo tur­kus, al­ba­nus, bul­ga­rus ar ma­ke­do­nus, ne­drį­so­me dur­ti į skau­džią vie­tą. Ne­klau­sė­me, ko­dėl taip nu­ti­ko, kad šie kul­tū­ros gi­gan­tai pa­sly­do pi­ni­gi­niuo­se rei­ka­luo­se, ir da­bar ne vie­no jų vei­das pri­slėg­tas dep­re­si­jos. Gru­pe­lės žmo­nių ren­ka­si prie te­le­vi­zi­jos pa­sta­to rei­ka­lau­da­mi, kad val­džia vėl pra­dė­tų trans­liuo­ti na­cio­na­li­nę prog­ra­mą, nes net šiai kul­tū­ros sklei­dė­jai pi­ni­gų ne­bė­ra. Ne­ži­nia, ko­dėl ga­min­da­mi mais­tą alie­jaus lig šiol jie ne­tau­po, grai­kiš­ko­sios sa­lo­tos tie­siog mau­do­si aly­vuo­gių alie­jaus ba­sei­ne. Gal kad mes - sve­čiai...

Atvažiavę į Bosnijos ir Hercegovinos Trebinjė miestelį, keliautojai pasijuto lyg namuose.

Į Al­ba­ni­ją ly­di dvi­ly­pis jaus­mas. Grai­kai iš anks­to gąs­di­na, esą ne­la­bie­ji kai­my­nai tin­gi dirb­ti, ap­su­krūs, vos ne ma­fio­zai. Pri­sik­lau­sius to­kių at­si­lie­pi­mų, pa­si­da­ro be ga­lo smal­su. Tu­rint gal­vo­je, kad šis kraš­tas iš tie­sų ka­dai­se bu­vo ga­nė­ti­nai už­da­ras ir pa­lie­gęs. Ta­čiau at­vy­kę ne­ten­ka­me ža­do: Al­ba­ni­jos mies­te­liai šyp­so­si sa­vo mar­go­mis, ryš­kio­mis ir pa­ste­li­nė­mis spal­vo­mis, žmo­nės links­mai čiauš­ka ka­vi­nu­kė­se, par­ke­liuo­se, pa­ten­kin­ti krykš­tau­ja vai­kai, se­no­lės mez­ga. Kaip gra­žu žvelg­ti į kal­nų vir­šū­nes, tar­si pa­ki­bu­sias ant de­be­sų kraš­te­lio, ar į sma­rag­di­nį upių van­de­nį, ku­ria­me taš­ko­si kai­mo ber­nai. Pa­ke­lių tur­ge­liai lūž­ta nuo vyš­nių ar ar­bū­zų, o vai­ruo­to­jo pa­vai­šin­to­mis uo­go­mis iš mai­še­lio gar­džiuo­ja­mės iki pat sos­ti­nės Ti­ra­nos.

Pa­slap­tin­go­ji nykštukė

Apie Juo­dkal­ni­ją bu­vo­me gir­dė­ję kaip apie itin pa­slap­tin­gą ša­lį nykš­tu­kę, kur ga­li­ma ras­ti vis­ko – šil­tą jū­rą, įsta­bių kal­nų, se­no­vi­nių pi­lių. Taip ir at­si­tin­ka. Ta­čiau pa­plū­di­miuo­se ge­riau ne­ap­sis­to­ti, nes nuo Pa­lan­gos su­sis­pie­tu­sių skru­din­tų "duo­niu­kų", be­si­var­tan­čių nuo šo­no ant šo­no, vaiz­dai ne­la­bai ski­ria­si. Gal tik tiek, kad čia uo­lė­tus kran­tus užp­lū­dę ru­sai.

No­ri­si pri­dur­ti, kad Grai­ki­ja da­bar mums at­ro­do kaip į sriu­bą pa­puo­lu­si mu­sė. Lyg ir Bal­ka­nų kraš­tas, ta­čiau kaip jau sa­ky­ta, vi­saip iš­si­ža­dė­ju­si ne­praus­ta­bur­nių įvaiz­džio. Mums bal­ka­nų žmo­nės kuo to­liau, tuo sma­ges­ni at­ro­do. Įva­žia­vę į Bos­ni­ją ir Her­ce­go­vi­ną jau jau­čia­mės vi­sai kaip na­mie. Nors ne, dėl dir­vo­že­mio "ne­kal­tu­mo" dar tvy­ro šioks toks įta­ru­mas. Pe­rė­ję sie­nos punk­tą, pa­la­pi­nę sta­to­me at­si­su­kę į jū­rą, žvelg­da­mi į ją tie­siai nuo kal­nų. Bet gi­lyn į krū­my­nus ei­ti ne­drįs­ta­me, nors že­mė iš­mi­nuo­ja­ma spar­čiai, vis dar ne­jau­ku. Ir vie­nas ki­tas pa­si­tai­kan­tis ke­liau­to­jas pa­si­gi­ria ne­ty­čia už­ti­kęs vie­tų, ku­rio­se vyks­ta mi­nų pa­ieš­kos dar­bai. Tad ge­riau ne­ri­zi­kuo­ti, kol dar pa­inios is­to­ri­jos ša­lis vi­siš­kai iš­si­va­duos nuo skau­džios pra­ei­ties. O ją me­na ir kai ku­riuo­se mies­tuo­se na­mai, su­var­py­ti kul­kų, žvieg­te žvie­gian­tys apie su­nkią kraš­to da­lią. Mes at­ke­liau­ja­me be jo­kių iš­anks­ti­nių nuo­sta­tų, to­dėl ne­sun­ku bend­rau­ti nei su ser­bu, nei su nu­skriaus­tu bos­niu ar iš pra­ga­ro pa­bė­gu­siu kroa­tu. "Ži­nau, kad ser­bai pri­da­rė daug pik­ta, - sa­ko vie­nas su­tik­tų ser­bų, gy­ve­nan­čių Bos­ni­jo­je, - bet mū­sų is­to­ri­ja ti­krai su­dė­tin­ga." Pa­šne­ko­vas pats ka­ria­vo tą grau­dų ka­rą, tad pri­si­mi­ni­mai ryš­kūs ir ai­trūs, iki skaus­mo pa­žįs­ta­mi vi­du­ri­nei žmo­nių kar­tai. De­ja, sa­ko, jau­ni­mas, ka­ro še­šė­lio nė ne­ma­tęs, rau­kia no­sį vie­nas prieš ki­tą.

Lenkijoje pilotas Pavelas taip paskraidino, kad Evelina ilgai negalėjo atsitokėti.

Pa­sku­ti­nės auk­si­nės akimirkos

Bal­ka­nai bai­gia­si Slo­vė­ni­jo­je. Čia pra­si­de­da ir Al­pės. Idi­liš­kai ža­lios, veš­lios pie­vos, ge­rai įmi­tu­sios kar­vės, kiek­vie­ną sa­vo žings­nį pa­žy­min­čios skam­ba­lų ti­lin­džia­vi­mu. Mes trau­kia­me į tas kal­vas, juk va­sa­ra, juk čia ne­rei­kia bai­min­tis nei vil­kų ar hie­nų, nei meš­kų ar gy­va­čių. Ga­li­me trauk­ti orą mau­ku, o nuo de­guo­nies per­tek­liaus ap­gir­tę ir nu­kri­tę ant žo­lės, ste­bi­me snie­guo­tas kal­nų vir­šū­nes, vis ap­trau­kia­mas de­be­sų kai­liais. Kai ži­nai, kad sve­čiuo­sie­si na­muo­se, o ne šlap­si pa­la­pi­nė­je, vi­sai sma­gu taš­ky­tis lie­tu­je, net jei­gu jo ne­nu­mal­ši­na tan­ki miš­kų dan­ga. Kiek­vie­nas pa­sku­ti­nis nuo­ty­kis at­ro­do auk­so ver­tės, ne­si­no­ri pa­leis­ti nė vie­nos aki­mir­kos. Juk jau li­kę pa­sku­ti­niai tūks­tan­čiai ki­lo­me­trų na­mų link.

Evelina ir Karolis kelionėje siuvo lopą ant lopo, bet grįžo su tomis pačiomis kuprinėmis.

Gal­būt me­na­te lai­kus, kai Len­ki­jos ke­lių būk­lė bu­vo bau­gi ir grės­min­ga. Net jei ir da­bar pa­vo­jaus še­šė­liai kur nors ty­ko, ga­li­me pra­džiu­gin­ti vien ge­ra ži­nia: ke­liau­to­jams au­tos­to­pu – tai me­dus. Ne­svar­bu, se­no­lis ar vie­ni­ša ma­ma su vai­ke­liu, links­ma po­re­lė ar į dar­bą sku­tan­tis elek­tri­kas, - ne­pa­tin­gi, su­sto­ja ir pa­ve­ža. Kar­tais - net dau­giau nei rei­kė­tų. Tie­są sa­kant, Len­ki­jo­je ne­si­ti­ki­me ypa­tin­gų nuo­ty­kių. Juk jau ant na­mų slenks­čio. Ta­čiau tą na­mų slenks­tį iš­vys­ta­me iš aukš­tai, iš oro, mat pokš­ti­nin­kas pi­lo­tas Pa­ve­las su­ma­no mus pa­skrai­din­ti. Trūks­ta oro skruos­tams pri­li­pus prie žan­di­kau­lių, ir vie­nin­te­lė min­tis, kad akro­ba­ti­niai triu­kai vi­sus gy­vas­ties sy­vus ga­li pa­sig­lemž­ti, bet pa­ma­to­me Lie­tu­vos že­mę, api­ma grau­du­mas. Taip sa­va. Jau vi­sai ša­lia...

Keletą dienų mieliausia buvo atsigauti prie Dusios.

Sap­nai prie Dusios

Iki Lie­tu­vos li­ku­sius sep­ty­nis ki­lo­me­trus įvei­kia­me pės­čio­mis. Zvim­bia žio­gai ir bi­tės, sau­lė ri­di­nė­ja­si lau­kais, pro ša­lį it pa­tra­kę siu­va su­nkve­ži­miai. O šir­dy­je - keis­tas jaus­mas. Dru­ge­lių bū­riai skrai­do ne tik pie­vo­mis, bet ir mū­sų pil­vuo­se. Aša­ra ne­iš­trykš­ta, ta­čiau ke­le­tą die­nų ap­sis­to­ja­me prie Du­sios eže­ro, kad ga­lė­tu­me su­virš­kin­ti vi­sus siau­tu­sius nuo­ty­kius nuo vie­no že­my­no iki ki­to, kad ga­lu­ti­nai su­vok­tu­me, - jau na­mie. Api­ma ra­my­bė, vis­kas sto­ja­si į sa­vo vie­tas. Ke­lio­nės pa­bai­ga. Su­lig pa­sku­ti­niu, sep­ty­ni šim­tai dvi­de­šim­tuo­ju au­to­mo­bi­liu, vai­ruo­ja­mu bi­ti­nin­ko, mus at­ve­žu­sio iki pat Vil­niaus se­na­mies­čio, su­vo­kia­me, kad šiai is­to­ri­jai lem­ta ap­suk­ti ra­tą ir gra­žiai baig­tis. An­ge­lo spar­nai ar miš­kų gy­vū­nų už­kal­bė­ji­mai mus sau­go, ta­čiau sa­vo ir vi­sų nuo­sta­bai, svei­ki gy­vi par­si­ran­da­me į sos­ti­nę. Ten, iš kur prieš pu­san­trų me­tų iš­ke­lia­vo­me į Ne­ži­nią, te­tu­rė­da­mi kup­ri­nes, da­bar jau nu­kar­šu­sias ir dau­gy­bę kar­tų lo­py­tas. Sau­lės ir vė­jo nu­gai­rin­tais vei­dais pri­sė­da­me ant žo­lės pa­po­rin­ti į at­min­tį la­biau­siai įstri­gu­sių is­to­ri­jų sa­viš­kiams, at­bė­gu­siems tą šeš­ta­die­nio po­pie­tę su­tik­ti mū­sų. Vis­kas at­ro­do kaip sap­nas. Sap­nas da­bar ar sap­nas bu­vo? Ne­klaus­ki­te apie at­ei­tį, mes juk su­sid­rau­ga­vo­me su Ne­ži­nia. Kai jau­ti pra­smin­gą tėk­mę, esi pa­si­ren­gęs ne tik iš kai­lio ne­rtis dėl at­ei­ties, bet leis­ti ir kas­die­ny­bei do­va­no­ti ne­ti­kė­tas do­va­nas, užp­lūs­ta ra­my­bė, kad vis­kas bus ge­rai. Bu­vo ge­rai. Ir da­bar yra ge­rai.

Vilniuje pasitiko būrys draugų. Iš čia prieš pusantrų metų leistasi į kelionę aplink pasaulį.

...

Dau­giau apie ke­lio­nę skai­ty­ki­te:

Ke­lio­nė ap­link pa­sau­lį. Spei­guo­ta Turkija

Au­tos­to­pu ke­liau­ja ap­link pasaulį

Ke­lio­nė ap­link pa­sau­lį. Šil­ko ke­lias ir Kinija

Au­tos­to­pu per Pie­try­čių Azi­ją ir Australiją

Pen­kių sa­vai­čių odi­sė­ja JAV upėmis

Mek­si­ko­je ne­ty­čia ta­po nelegalais

Po ro­jaus pa­ieš­kų - pa­sku­ti­nio­sios nuojauta

Pie­tų Ame­ri­ka bau­gi­no ir stebino

Au­tos­to­pu per Af­ri­ką: Zam­bi­ja ir Malavis

Au­tos­to­pu per Af­ri­ką: Tan­za­ni­ja ir Kenija

Kai nuo sva­jo­nės nu­va­lai dulkes

Au­tos­to­pu per Etio­pi­ją, Su­da­ną ir Egiptą

Tavo komentaras
Vardas: * El.paštas:
Komentaras: *
Šeš­ta­die­nį mi­rė gydytojas Re­mi­gi­jus Nar­gė­la.
Šian­dien į Lie­tu­vą at­vyks­ta Bel­gi­jos rotacinių pa­jė­gų ka­riai.
Bal­ta­ru­si­jos opo­zi­ci­ja šeš­ta­die­nį su­ren­gė pi­ke­tą sos­ti­nės Mins­ko cen­tre, per ku­rį gy­ven­to­jai bu­vo ra­gi­na­mi pa­si­ra­šy­ti pe­ti­ci­ją, kad anks­tes­nei na­cio­na­li­nei bal­tos ir raudonos spal­vos vė­lia­vai [...]
JAV vy­riau­sy­bė šeš­ta­die­nį bai­gė for­ma­lų in­ter­ne­to prie­žiū­ros vaid­me­nį ir per­da­vė sai­ty­no ad­re­sų sis­te­mos val­dy­mą tarp­tau­ti­nei ne pel­no or­ga­ni­za­ci­jai.
Į Vil­nių Na­pa­leo­nas Kit­kaus­kas at­vy­ko 1960-ai­siais, bai­gęs stu­di­jas Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­te, tai­gi jau 56 me­tai, kai yra vil­nie­tis.
Prieš 77 me­tus, 1939-ųjų rug­sė­jo 28 die­ną, Vo­kie­ti­jos ir SSRS pa­si­ra­šy­tas va­di­na­mo­jo Mo­lo­to­vo-Rib­ben­tro­po pa­kto pa­pil­do­mas slap­ta­sis pro­to­ko­las ga­lu­ti­nai nu­lė­mė Lie­tu­vos li­ki­mą. Ta­čiau są­moks­lo [...]
Ne me­mo­ria­li­nis mu­zie­jus. Bet ir ne lan­ky­to­jams ne­priei­na­mos sau­gyk­los, ku­rio­se pa­pras­tai pri­glo­bia­mi iš­ki­lių žmo­nių as­me­ni­nių daik­tai, įskai­tant bib­lio­te­kas, su­kaup­tus rin­ki­nius, įvai­rią ar­chy­vi­nę [...]
Lie­tu­vos na­cio­na­li­nė­je fil­har­mo­ni­jo­je spa­lio 6-ąją vyks Sau­liaus Lip­čiaus gy­ve­ni­mo 70-me­čiui ir kū­ry­bi­nės veik­los 50-me­čiui skir­tas ju­bi­lie­ji­nis kon­cer­tas „Ro­man­ti­kai – ro­man­ti­kams“. Nuo [...]
Vil­niu­je bai­gia­ma­ja­me Ino­va­ci­jų sa­vai­tės ren­gi­ny­je šeš­ta­die­nį ren­gia­mas ro­bo­tų par­adas ir ko­vos, bepiločių or­lai­vių pa­si­ro­dy­mai.
Grum­da­ma­sis su pra­stu oru ir prieš­prie­ši­niu vė­ju prieš 180 me­tų iš Ka­ra­liau­čiaus į Klai­pė­dą vy­kęs bur­lai­vis ga­be­no žmo­gų, il­gai­niui ta­pu­sį vie­nu žy­miau­siu XIX amžiaus kom­po­zi­to­rių, pa­sku­ti­nį­jį [...]
Res­pub­li­ki­nė Kau­no li­go­ni­nė pir­ko dar­bus iš vie­nų ran­go­vų, o ga­vo iš ki­tų. Bend­ro­vei „Ir­dai­va“ jos su­bran­go­vė „Nis­ka­ma“ su­mo­kė­jo 478 tūkst. eu­rų už perleistą ga­li­my­bę re­mon­tuo­ti [...]
Klai­pė­dos uos­to pie­ti­nė­je da­ly­je per pu­san­trų me­tų įreng­ta pir­mo­ji dvie­jų ly­gių san­kry­ža pa­leng­vins trau­ki­nių ir ma­ši­nų ju­dė­ji­mą. Es­ta­ka­dos pro­jek­tas kai­na­vo dau­giau kaip 4 mln. eu­rų.
Vil­niu­je dviem skve­rams ke­ti­na­ma su­teik­ti su so­vie­tų oku­pa­ci­ja ko­vo­ju­sių par­ti­za­nų va­do Juo­zo Luk­šos-Dau­man­to bei Ukrai­nos var­dus.
Pa­ne­vė­žio val­džia nu­ta­rė, kad ga­li­my­bės iš­si­mau­dy­ti na­muo­se ne­tu­rin­tiems mies­tie­čiams ge­riau­sia vie­ta tai da­ry­ti – pa­tal­pos pa­sta­te, ku­ria­me vei­kia Ne­mu­no po­lik­li­ni­ka. Jos darbuotojams toks su­ma­ny­mas [...]
Aly­taus „Dzū­ki­jos“ krep­ši­nin­kai gar­bin­gai prieš­ino­si Vil­niaus „Lie­tu­vos ry­tui“, ta­čiau sos­ti­nės klu­bas iš­li­ko vie­nin­te­lis dar ne­pa­ty­ręs pra­lai­mė­ji­mo „Te­te-a-Tete Ca­si­no-LKL“ čem­pio­na­te. [...]
Ovi­di­jaus Ver­bic­ko rea­li­zuo­tas bau­di­nys at­ne­šė tris svar­bius taš­kus Klai­pė­dos „At­lan­tui“ Vil­niu­je. Tre­čio­je vie­to­je įsi­kū­ru­si uos­ta­mies­čio eki­pa an­trą sy­kį se­zo­ne įveikė čem­pio­na­to ly­de­rį [...]
Lie­tu­vos ak­lų­jų bib­lio­te­ka šio­mis die­no­mis ne­įp­ras­tai šur­mu­liuo­ja: vi­si džiau­gia­si iš Rio de Ža­nei­ro grį­žu­siais bend­ra­dar­biais „auk­si­niais ber­niu­kais“, par­olim­pi­nius aukso me­da­lius par­ve­žu­siais [...]
Jau šį pir­ma­die­nį, spa­lio 3 die­ną, Vil­niaus vo­kie­čių bend­ruo­me­nės an­samb­lis at­liks pro­tė­vių dai­nas sos­ti­nė­je, Vo­kie­čių gat­vė­je. Čia bus pa­ka­bin­ta ir at­mi­ni­mo len­te­lė vokiečių kal­ba. Pen­kio­li­ka [...]
Spa­lio 1-ąją Me­dar­do Čo­bo­to tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to (MČTAU) sen­jo­rai iš­kil­min­gai pra­dė­jo nau­jus – jau dvi­de­šimt an­truo­sius – moks­lo me­tus. Tra­di­ciš­kai moks­lo metų pra­džios iš­va­ka­rė­se [...]
Ne­ga­li­te pa­kęs­ti sto­vė­ti ei­lė­je prie sa­vo mėgs­ta­mo res­to­ra­no? Ja­po­ni­jos au­to­mo­bi­lių ga­min­to­ja „Nis­san“ su­gal­vo­jo iš­ma­nų bū­dą, ku­ris ti­krai pa­tiks jūsų skau­dan­čioms ko­joms.
Rug­sė­jis mus pa­si­ti­ko šil­tais orais, ir bu­vo grau­du skir­tis su at­os­to­go­mis. Jei pūs­tų šal­ti, bjau­rūs vė­jai su lie­tu­mi, tai psi­cho­lo­giš­kai bū­tų ti­krai leng­viau dar­buo­tis. Tačiau ši­lu­ma taip [...]
Pa­sau­lio kli­ma­tas iki 2050 me­tų at­šils dviem laips­niais Cel­si­jaus ir per­žengs ri­bą, ro­dan­čią, kad kli­ma­to po­ky­čių pro­ce­sas įgi­jo pa­vo­jin­gą mas­tą, ket­vir­ta­die­nį perspėjo sep­ty­ni iš­ki­lūs [...]
Ki­ni­jos kom­pa­ni­ja „Nex­tEV“ ku­ria elek­tri­nę su­per­ma­ši­ną, ku­ri, por­ta­lo elec­trec.co tei­gi­mu, gal­būt at­ei­ty­je da­ly­vaus su­pe­re­lek­tro­mo­bi­lių „Formula E“ var­žy­bo­se.
Jau­niau­si vai­ruo­to­jai pa­si­žy­mi ne tik ne­pa­ma­tuo­tai drą­siu el­ge­siu ke­ly­je, bet ir itin di­de­liu iš­sib­laš­ky­mu. Nors jau­ni žmo­nės Eu­ro­po­je pa­ti­ria di­džiau­sią ri­zi­ką žū­ti eismo įvy­ky­je, aiš­kė­ja, [...]
Šian­dien Ra­dai­liuo­se, Klai­pė­dos ra­jo­ne, ati­da­ry­tas pir­ma­sis Bal­ti­jos ša­ly­se ir di­džiau­sias Eu­ro­po­je apverstas gy­ve­na­ma­sis na­mas. 
IT mil­ži­nė „Dell Tech­no­lo­gies“ pri­sta­tė at­nau­jin­tą ne­šio­ja­mą­jį kom­piu­te­rį „XPS 13“, jau lai­ko­mą ne tik vie­na sti­lin­giau­sių se­zo­no tech­no­lo­gi­nių nau­jie­nų, bet ir be­ne kom­pak­tiš­kiau­siu [...]
Gra­žuo­lis Ken­dis – apie 3 mė­ne­sių am­žiaus ka­ti­nu­kas ga­li bū­ti va­di­na­mas lū­ši­mi. Ži­no­ma, na­mi­ne lū­ši­mi, nes Ken­dis glos­to­mas burz­gia kaip trak­to­riu­kas ir yra tikras mei­lu­mo įsi­kū­ni­ji­mas.
Rū­pi­ni­ma­sis vo­kie­čių bok­se­re Vė­tra pa­ska­ti­no vil­nie­čius Ža­ną ir Ta­dą Pen­kaus­kus pra­dė­ti šei­mos vers­lą: įkur­ti pre­kės ženk­lą „Dog Punk“ val­dan­čią bend­ro­vę „Penki šu­nys“. Idė­ją [...]
Užg­rū­din­ti vai­kai ser­ga re­čiau. At­ša­lus orams ne­ga­li­me vai­ko pa­vers­ti mi­mo­za, sau­go­ma nuo vė­jo gū­sio. Kaip iš­la­vi­ruo­ti, kad grūdindami jo ne­su­sarg­din­tu­me.
Jei vai­ko he­mog­lo­bi­no kie­kis ma­žas, tė­vai ga­li ne­rtis iš kai­lio grū­din­da­mi, ta­čiau li­gos vis tiek kibs. Kaip su­stip­rin­ti krau­ją prasidėjus li­gų se­zo­nui?
Stin­gas, ku­ris sa­vo nau­jau­siam al­bu­mui, be ki­tų, pa­si­rin­ko ir pa­bė­gė­lių kri­zės te­mą, Ber­ly­ne su­si­ti­ko su Si­ri­ją pa­li­ku­siais mu­zi­kan­tais ir pa­pra­šė jų leidimo įra­šy­ti dai­ną.
Šie vy­rai ir mo­te­rys vil­ki gra­žiau­sius ir bran­giau­sius dra­bu­žius pa­sau­ly­je, bet jų vei­duo­se atsispindi ab­so­liu­tus nuo­bo­du­lys.
Komentarai
Dienos klausimas
Kaip vertinate padėtį Lietuvoje per pastaruosius 4 metus?
Teigiamai. Pasiekta daug svarbių laimėjimų
Neutraliai. Pasirodėme neblogai, bet tikėjausi geriau
Neigiamai. Neišspręsta nei viena opi šaliai problema
Man tas pats. Niekada čia niekas nepasikeis
horoskopai
SVARSTYKLĖS

SVARSTYKLĖS

Vi­są sa­vai­tę ka­muos sa­vi­raiš­kos prob­le­mos. Ypač skaus­min­gai rea­guo­si­te į vi­so­kiau­sio plau­ko su­var­žy­mus ir ap­ri­bo­ji­mus. Iš ap­lin­ki­nių ga­li­te ti­kė­tis tik įvai­riau­sių ban­dy­mų kaip nors pa­si­nau­do­ti ju­mis sa­viems tiks­lams. Penk­ta­die­nis - ri­bi­nė die­na. Daug kas baig­sis ir daug kas pra­si­dės.

Daugiau

Komentuojami