TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Autostopu iš Afrikos į Lietuvą

2013 09 05 6:00
Slovėnijoje sunku buvo atplėšti akis nuo Alpių. Evelinos Savickaitės ir Karolio Kazlauskio irnuotraukos

Pusantrų metų keliaujame aplink pasaulį, šitiek laiko nebūta namie. Širdis tuksi greičiau. Netrukus sėsime į keltą Egipte, jis pametės į Turkiją, o iš ten - regis, jau visai šalia, jau pakvips namais. Tiek laiko kai kam gali pasirodyti smulkmė, bet mums virto amžinybe.

Keltas pajuda iš Egipto, iš to paties Port Saido uosto, kuriame kadaise strigo ir keliautojas Matas Šalčius. Keistas pojūtis, jis keliavo prieš aštuoniasdešimt metų, kai kurios detalės išblukusios, kitokios, bet jausmai tinka tiek anuomet keliavusiesiems, tiek ir mūsų kartos padaužoms.

Albanija žavėjo senovinėmis pilimis ir geraširdžiais žmonėmis.

Sentimentai Turkijai

Grįždami namo jaudinamės. Kas mūsų laukia? Vėl panirsime į tariamą civilizaciją, kai daugiau taisyklių, saugumo, bet mažiau laisvės ir tarpusavio šilumos. Ne lengviau grįžti ir per Turkiją. Ne todėl, kad kaip tik tuo metu siaučia protestai, ir artimieji perspėja nelįsti į didžiuosius miestus. Ne policijos ar protestuotojų mes baidomės. Baiminamės, kad vėl iš naujo įsimylėsime kraštą, kurį prieš pusantrų metų palikome. Nors buvo žiema, ir tuomet išgyvenome kone šalčiausias savo gyvenimo naktis, kai palapinėje tvyrojo minus dvidešimt penki, širdyje čia jautėmės šiltai. Net policininkai ar kirpėjai iš šiltų savo gūžtų su padėkliukais nešdavo saldžios arbatos ir nuolat šypsojosi. Dabar išlipus iš kelto – temperatūra smagesnė nei Sudane ar Egipte. Čia išvystame debesų, kurie tikra atgaiva po varginančio žydro dykumos dangaus, nė lašo lietaus nedovanojančio įkaitusiai žemei. Netrukus pratrūkęs lietus mus išmaudo, atgaivina išdžiūvusią, vėjo nugairintą odą.

Karolio atokvėpio minutės.

Turkai, kaip ir pradedant kelionę, tokie pat paslaugūs, pagarbūs. Todėl vis gaištame paskutines minutes prie Graikijos sienos, kažkuriame miestelyje gurkšnodami saldžią kavą, ieškodami dingsties neskubėti, norėdami dar paskanauti viešnagės akimirkų. Sugraudina senoliai. Išvydę mus, prie vitrinų kertančius turkiškus riestainius, tylomis oriai šypsodamiesi atneša kėdutes, kad prisėstume. Juk reikia svečiu pasirūpinti.

Gamta įspūdinga Graikijoje net ir ne salose.

Gardžios albano vyšnios

Apie graikų civilizaciją žinome iš istorijos pamokų, juk tai vieni pirmųjų knygų skyrių. O jei pamirštumei tą faktą, graikai tikrai primintų, kad jie - visa ko pradininkai, esą mums bėdžiams europiečiams dar toloka iki tos tikrosios civilizacijos, elegancijos ir išsimokslinimo. Nors ne vienas vairuotojas kaip įmanydamas į šuns dienas dėjo turkus, albanus, bulgarus ar makedonus, nedrįsome durti į skaudžią vietą. Neklausėme, kodėl taip nutiko, kad šie kultūros gigantai paslydo piniginiuose reikaluose, ir dabar ne vieno jų veidas prislėgtas depresijos. Grupelės žmonių renkasi prie televizijos pastato reikalaudami, kad valdžia vėl pradėtų transliuoti nacionalinę programą, nes net šiai kultūros skleidėjai pinigų nebėra. Nežinia, kodėl gamindami maistą aliejaus lig šiol jie netaupo, graikiškosios salotos tiesiog maudosi alyvuogių aliejaus baseine. Gal kad mes - svečiai...

Atvažiavę į Bosnijos ir Hercegovinos Trebinjė miestelį, keliautojai pasijuto lyg namuose.

Į Albaniją lydi dvilypis jausmas. Graikai iš anksto gąsdina, esą nelabieji kaimynai tingi dirbti, apsukrūs, vos ne mafiozai. Prisiklausius tokių atsiliepimų, pasidaro be galo smalsu. Turint galvoje, kad šis kraštas iš tiesų kadaise buvo ganėtinai uždaras ir paliegęs. Tačiau atvykę netenkame žado: Albanijos miesteliai šypsosi savo margomis, ryškiomis ir pastelinėmis spalvomis, žmonės linksmai čiauška kavinukėse, parkeliuose, patenkinti krykštauja vaikai, senolės mezga. Kaip gražu žvelgti į kalnų viršūnes, tarsi pakibusias ant debesų kraštelio, ar į smaragdinį upių vandenį, kuriame taškosi kaimo bernai. Pakelių turgeliai lūžta nuo vyšnių ar arbūzų, o vairuotojo pavaišintomis uogomis iš maišelio gardžiuojamės iki pat sostinės Tiranos.

Paslaptingoji nykštukė

Apie Juodkalniją buvome girdėję kaip apie itin paslaptingą šalį nykštukę, kur galima rasti visko – šiltą jūrą, įstabių kalnų, senovinių pilių. Taip ir atsitinka. Tačiau paplūdimiuose geriau neapsistoti, nes nuo Palangos susispietusių skrudintų "duoniukų", besivartančių nuo šono ant šono, vaizdai nelabai skiriasi. Gal tik tiek, kad čia uolėtus krantus užplūdę rusai.

Norisi pridurti, kad Graikija dabar mums atrodo kaip į sriubą papuolusi musė. Lyg ir Balkanų kraštas, tačiau kaip jau sakyta, visaip išsižadėjusi nepraustaburnių įvaizdžio. Mums balkanų žmonės kuo toliau, tuo smagesni atrodo. Įvažiavę į Bosniją ir Hercegoviną jau jaučiamės visai kaip namie. Nors ne, dėl dirvožemio "nekaltumo" dar tvyro šioks toks įtarumas. Perėję sienos punktą, palapinę statome atsisukę į jūrą, žvelgdami į ją tiesiai nuo kalnų. Bet gilyn į krūmynus eiti nedrįstame, nors žemė išminuojama sparčiai, vis dar nejauku. Ir vienas kitas pasitaikantis keliautojas pasigiria netyčia užtikęs vietų, kuriose vyksta minų paieškos darbai. Tad geriau nerizikuoti, kol dar painios istorijos šalis visiškai išsivaduos nuo skaudžios praeities. O ją mena ir kai kuriuose miestuose namai, suvarpyti kulkų, žviegte žviegiantys apie sunkią krašto dalią. Mes atkeliaujame be jokių išankstinių nuostatų, todėl nesunku bendrauti nei su serbu, nei su nuskriaustu bosniu ar iš pragaro pabėgusiu kroatu. "Žinau, kad serbai pridarė daug pikta, - sako vienas sutiktų serbų, gyvenančių Bosnijoje, - bet mūsų istorija tikrai sudėtinga." Pašnekovas pats kariavo tą graudų karą, tad prisiminimai ryškūs ir aitrūs, iki skausmo pažįstami vidurinei žmonių kartai. Deja, sako, jaunimas, karo šešėlio nė nematęs, raukia nosį vienas prieš kitą.

Lenkijoje pilotas Pavelas taip paskraidino, kad Evelina ilgai negalėjo atsitokėti.

Paskutinės auksinės akimirkos

Balkanai baigiasi Slovėnijoje. Čia prasideda ir Alpės. Idiliškai žalios, vešlios pievos, gerai įmitusios karvės, kiekvieną savo žingsnį pažyminčios skambalų tilindžiavimu. Mes traukiame į tas kalvas, juk vasara, juk čia nereikia baimintis nei vilkų ar hienų, nei meškų ar gyvačių. Galime traukti orą mauku, o nuo deguonies pertekliaus apgirtę ir nukritę ant žolės, stebime snieguotas kalnų viršūnes, vis aptraukiamas debesų kailiais. Kai žinai, kad svečiuosiesi namuose, o ne šlapsi palapinėje, visai smagu taškytis lietuje, net jeigu jo nenumalšina tanki miškų danga. Kiekvienas paskutinis nuotykis atrodo aukso vertės, nesinori paleisti nė vienos akimirkos. Juk jau likę paskutiniai tūkstančiai kilometrų namų link.

Evelina ir Karolis kelionėje siuvo lopą ant lopo, bet grįžo su tomis pačiomis kuprinėmis.

Galbūt menate laikus, kai Lenkijos kelių būklė buvo baugi ir grėsminga. Net jei ir dabar pavojaus šešėliai kur nors tyko, galime pradžiuginti vien gera žinia: keliautojams autostopu – tai medus. Nesvarbu, senolis ar vieniša mama su vaikeliu, linksma porelė ar į darbą skutantis elektrikas, - nepatingi, sustoja ir paveža. Kartais - net daugiau nei reikėtų. Tiesą sakant, Lenkijoje nesitikime ypatingų nuotykių. Juk jau ant namų slenksčio. Tačiau tą namų slenkstį išvystame iš aukštai, iš oro, mat pokštininkas pilotas Pavelas sumano mus paskraidinti. Trūksta oro skruostams prilipus prie žandikaulių, ir vienintelė mintis, kad akrobatiniai triukai visus gyvasties syvus gali pasiglemžti, bet pamatome Lietuvos žemę, apima graudumas. Taip sava. Jau visai šalia...

Keletą dienų mieliausia buvo atsigauti prie Dusios.

Sapnai prie Dusios

Iki Lietuvos likusius septynis kilometrus įveikiame pėsčiomis. Zvimbia žiogai ir bitės, saulė ridinėjasi laukais, pro šalį it patrakę siuva sunkvežimiai. O širdyje - keistas jausmas. Drugelių būriai skraido ne tik pievomis, bet ir mūsų pilvuose. Ašara neištrykšta, tačiau keletą dienų apsistojame prie Dusios ežero, kad galėtume suvirškinti visus siautusius nuotykius nuo vieno žemyno iki kito, kad galutinai suvoktume, - jau namie. Apima ramybė, viskas stojasi į savo vietas. Kelionės pabaiga. Sulig paskutiniu, septyni šimtai dvidešimtuoju automobiliu, vairuojamu bitininko, mus atvežusio iki pat Vilniaus senamiesčio, suvokiame, kad šiai istorijai lemta apsukti ratą ir gražiai baigtis. Angelo sparnai ar miškų gyvūnų užkalbėjimai mus saugo, tačiau savo ir visų nuostabai, sveiki gyvi parsirandame į sostinę. Ten, iš kur prieš pusantrų metų iškeliavome į Nežinią, teturėdami kuprines, dabar jau nukaršusias ir daugybę kartų lopytas. Saulės ir vėjo nugairintais veidais prisėdame ant žolės paporinti į atmintį labiausiai įstrigusių istorijų saviškiams, atbėgusiems tą šeštadienio popietę sutikti mūsų. Viskas atrodo kaip sapnas. Sapnas dabar ar sapnas buvo? Neklauskite apie ateitį, mes juk susidraugavome su Nežinia. Kai jauti prasmingą tėkmę, esi pasirengęs ne tik iš kailio nertis dėl ateities, bet leisti ir kasdienybei dovanoti netikėtas dovanas, užplūsta ramybė, kad viskas bus gerai. Buvo gerai. Ir dabar yra gerai.

Vilniuje pasitiko būrys draugų. Iš čia prieš pusantrų metų leistasi į kelionę aplink pasaulį.

...

Daugiau apie kelionę skaitykite:

Kelionė aplink pasaulį. Speiguota Turkija

Autostopu keliauja aplink pasaulį

Kelionė aplink pasaulį. Šilko kelias ir Kinija

Autostopu per Pietryčių Aziją ir Australiją

Penkių savaičių odisėja JAV upėmis

Meksikoje netyčia tapo nelegalais

Po rojaus paieškų - paskutiniosios nuojauta

Pietų Amerika baugino ir stebino

Autostopu per Afriką: Zambija ir Malavis

Autostopu per Afriką: Tanzanija ir Kenija

Kai nuo svajonės nuvalai dulkes

Autostopu per Etiopiją, Sudaną ir Egiptą

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"