TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Autostopu keliauja aplink pasaulį

Šušo miestas Irane. /Evelinos Savickaitės ir Karolio Kazlauskio nuotraukos

Du draugai, Evelina ir Karolis, vieną vasaros vakarą žvelgdami į žemėlapį garsiai svajojo kada nors pakeliauti po pasaulį. Jau buvo iššniukštinėję nemažai Didžiosios Britanijos ir Europos, tad sumąstė apjuosti pasaulį viena linija ir kuo pigiau jį apkeliauti. Baigę mokslus ir darbus bičiuliai nutarė kilti į pusantrų metų žygį. Taigi jau aštuoni mėnesiai autostopu keliauja iš Lietuvos iki Australijos...

Palikę šaltą ir apsnigtą Turkiją, pagaliau patraukėme Kaukazo kraštų link. Vėliau, sulaukę vizos, apsukome malonų ratą ir Irane. Dėl kelionės į Gruziją ir Azerbaidžaną artimieji nė kiek nenustebo: šios šalys ir anksčiau, ir dabar yra dažno keliautojo taikinys. Turintieji daugiau patirties suskato šį tą patarti, tarsi vėl pasivaikščiojo po savo prisiminimus, kai keliaudavo po buvusią Sovietų Sąjungą. Tačiau kai pasiekėme Iraną, ne vienas giminaitis giliau įkvėpė oro ir atsiduso tik tada, kai atsidūrėme Turkmėnistane.

"O, lietuviai. Žinau žinau jus, tarnavau armijoje..." - taip ar panašiai kalbėjo Gruzijoje ne tik pakeleivingų mašinų vairuotojai, bet ir metro ar gatvėje sutikti žmonės. Šiek tiek rečiau tokia patirtimi galėjo pasidalyti azerbaidžaniečiai, tačiau apie mūsų kraštą jie tikrai žinojo. Rusų kalbos mokėjimas buvo raktas į išsamesnį kultūros pažinimą, žmonių istorijas ir skundus apie korumpuotą valdžią, tebeturtėjančius turčius ir vargstančius varguolius. Visi mielai pasakojo apie savo šalį, klausė, kaip gyvename mes posovietinėje Lietuvoje. Ypač gruzinams Lietuva yra širdžiai artimas kraštas, ir jie tyliai pavydėdami žvelgia į spartesnę mūsų valstybės pažangą.

Paradiniai Gruzijos ir Azerbaidžano fasadai puošnūs, o vaizdai už sostinės ribų - kuklūs. Tbilisyje išėjęs iš senamiesčio jau gali pajusti vis dar skurdžią krašto egzistenciją. Azerbaidžanas, nors ir labai didžiuojasi naftos gausa, žvėriškai puošnėjančiu Baku, deja, visai pamiršęs kitus miestus ir kaimo vietoves.

Vakarienės pakaks visiems. Šekis, Azerbaidžanas.

Gruzija: kalnai iš viršaus  

"Norėtumėte nusipirkti vyno?" - maloniai mums šyptelėjo parduotuvėlės Tbilisio Gagarino aikštėje šeimininkas. Ir, pakvietęs į degustavimo kambarėlį, pradėjo pasakoti apie vyno rūšis, o mes tiesiog čia pat juo mėgavomės. Iki šiol svarstydami, koks kelionėje ragautas gėrimas buvo skaniausias, vis dar uoliai giriame ypatingąjį gruzinų vyną.

Leidžiantis iš Tsminda Samebos vienuolyno. Gruzija, Kazbeko kalnas.

   

Tsminda Samebos vienuolynas.

Nors už lango tvyrojo speigas, išsirengėme prie Kazbeko kalno. Užsispyrėme ir atsikratėme nakvynę ne veltui siūlančiųjų, o šie linguodami galvas nulydėjo mus užjaučiamais žvilgsniais: "Kur jūs dėsitės, kai už lango - minus penkiolika." Keletą naktų palapinėje praleidome tiesiog ant sniego. Šaltoka ir vėjuota, bet patirtis - išskirtinė. Štai vieną naktį, kai laikiną būstą susirentėme kalnuose netoli Tsmindos Samebos vienuolyno, vėjas draskė palapinę, tad teko keltis ir tvirtinti kraštus sniegu. Bet ryto saulei kylant stebėti kalnus iš viršaus - neįkainojamas grožis.  

Ragaujame azerbaidžaniečių uogienes.

Azerbaidžanas: avino skerdimas

Azerbaidžane didžiausią įspūdį padarė buvo ne gamta, o žmonės. Jų charakterio tiksliai apibūdinti nesugebėtume, bet visi mūsų nuotykiai, kuriuos patyrėme, turėjo nemažai komiškumo. Vidury laukų, atsiduodančių apokalipse, sustojo stabdomas dūstantis žiguliukas, iš kurio kyšojo medžiai ir krūmokšniai. Vos įspraudėme kuprines ir toliau važiavome tamsoje, nes žigulių "akys" nešvietė. Lijo, o iš pokšėjimų automobilyje galėjome nujausti - ilgai netrauks. Buvome teisūs. Ne kartą teko stoti ir šviesti savo žibintuvėliais be galo juokingam vairuotojui. Jo veidas geras, tik nieko nesupratom, ką šis šneka, mat rusiškai nemoka, o mūsų turkų kalbos išmanymas vos vos padėjo suvokti azerbaidžaniečių greitakalbę. Daug mosikavo, tad taip ir susikalbėjome. Supratome, kad kviečia pasisvečiuoti jo namuose. Mus pasitiko tuntas vaikų, šeimos moterys ir gaidžio sriuba.

Kitą kartą pakliuvome į trišimtines azerbaidžaniečių vestuves. Gyvuliai pjaunami ne tik prieš puotą, bet ir puotaujant. Avinas buvo skerdžiamas tiesiog priešais jaunuosius, ir šie tuoj pat ženklinami jo krauju. Visi sėdėjo prie stalų dviem eilėmis - vyrai ir moterys atskirai. Ant vyrų stalų liejosi degtinė, o moterėlės tik gurkšnojo limonadą. Bet šoko visi noriai, žinoma, įtraukdami ir mus. Svečias šiuose kraštuose - ypatinga dovana.

Tą savaitę tik kartą rinkomės miegoti prie Kaspijos jūros. O apie azerbaidžaniečių kultūros ypatumus galime porinti iš sutiktų kaimo ir mažų miestelių žmonių pokalbių prie arbatos bei jų įvairiaskonių uogienių. Pigiai ištaigus Baku artėjant "Eurovizijos" konkursui (lankėmės per patį bumą) nuotaikomis, deja, nesužavėjo.

Nuotaka pažymima paskersto avino krauju. Tovuzas, Azerbaidžanas.

Iranas: moterų elegancija

Į Iraną įvažiavome per Turkiją, tad Ararato kalnas dar ilgokai lydėjo pavymui. Vos kirtus sieną Evelinai teko prisidengti plaukus šaliku, o gana greitai - ir nusipirkti sijoną, segimą ant kelnių, mat be jo apimdavo jausmas, kad į gatvę iššlepsėjai su pižama ir šlepetėmis arba tiesiog apsinuoginusi. Čia žavi moterų elegancija. Jos puikiai geba atskleisti moteriškumą, net ir slėpdamos plaukus nuo prašalaičių akių. Kai kurios dėl to jaučiasi saugios ir nė už ką nenorėtų rodytis viešai be "drabužinės" apsaugos. Kitos, regis, tuoj pat, jei tik leistų įstatymas, mestų lauk varžantį audinį. Tačiau religinė policija, mulos draudimai ir įstatymai kol kas neleidžia rinktis. Kas galėtų pamanyti, kad netolimoje praeityje tai buvo vienas mažiausiai varžomų musulmoniškų kraštų...

Vietos žmonės Tovuze.

Užtenka šypsotis

Iranas - vis dar turtingas persų kultūros lopšys. Miestuose, tarkime, Širaze, tiesiog sklando poezijos dvasia, o jauni žmonės pasibūti ateina prie vieno garsiausių poetų Hafezo mauzoliejaus. Juo, žinoma, ir didžiuojasi. Jaunatviška universitetinė dvasia, smalsumas plevena parkuose ir viešajame transporte. Gerai angliškai kalbančios iranietės prieina ir teiraujasi apie mūsų kraštą ar Europą, noriai pasakoja apie savo profesinius planus, kartais pasiguodžia dėl neprotingos politinės situacijos.

Gyventojų vaišingumas mus stebino nuo pat Teherano iki dykumos kaimelio netoli Persepolio. Nesvarbu, ar galėjome susikalbėti angliškai, ar tik šypsotis, žmonės kvietė arbatos, vakarienės ir nakvynės. "Į kokį Jazdą naktį važiuosite? Rytoj! - užginčijo mūsų sprendimą pagyvenusi sutuoktinių pora. - Šiandien liksite pas mus." Ir šie žmonės, nė žodžio nemokantys angliškai, mus maloniai pagrobė. Greitai atsidūrėme kažkur mažame dykumos kaimelyje. Kambarys tuščias, vos keli baldai. Tokia iraniečių namų kultūra - ne baldai, o įspūdingo grožio kilimai yra svarbiausias elementas. Šeimininkė tuoj atnešė vakarienę, šeimos galva pasimeldė. Vėliau vyras surado seną anglų-persų kalbų žodyną ir mes pamažu šį tą sužinojome vieni apie kitus. Netrukus mūsų drabužiai sukosi skalbyklėje, o mes, švariai nusiprausę, miegoti buvome paguldyti į šeimininkų kambarį. Ir tai ne vienintelė patirtis per tas dvi savaites.

Erdvūs, daiktų neperkrauti namai. Isfaganas, Iranas.

Viliasi Dievo atlygio

Kai dvyliktą nakties atklydome į Isfaganą, mus tuoj pat priglaudė vietinis žmogus, dirbantis naftos ieškotoju kalnuose, o laisvalaikiu besimokantis anglų kabos ir uždarbiaujantis taksistu. Jo šeimos istorija įspūdinga: žmona turėjo daug iškęsti, kad galėtų pabėgti nuo ją skriaudusio buvusio sutuoktinio, ir dar pasiimti vaiką. Mat skyrybų atveju (moterų iniciatyvos retos) vaikai atitenka vyrams: jei ne tėvui, tada seneliui. Dabartinis Ibrahimo ir Sarit šeimos gyvenimas beveik idiliškas, o prieš keletą metų moteris vaikščiojo įstatymų vingiais it skustuvo ašmenimis.

Stabdyti pakeleivingas mašinas Irane vis dėlto yra menas. Žmonės apie tokį keliavimo būdą beveik nieko nežino, todėl dažnai turėjome aiškinti, kas tai. Mat daug automobilių, ypač prie didžiųjų miestų, važinėja kaip neoficialūs taksi, o jų vairuotojai nė neįsivaizduoja, kad įmanoma keliauti nemokant pinigų. Bet mums paprastai pagelbėdavo persų kalbos frazė "be pinigų". Įdomiausia, kad kai kurie vairuotojai, nors ir nevažiuodavo mums reikiama kryptimi, be kalbų nuveždavo į autobusų stotį, nupirkdavo bilietą, kartais net VIP ložę. Jausdavomės labai dėkingi, bet buvo nejauku. Važiuodamas viešuoju transportu su vietiniais nesusipažinsi, nes visi tvarkingai sėdi savo krėsluose ir nesidomi svetimu gyvenimu - tai nėra įprasta.

Dovanojančiuosius kelionę supratome ir nuolat jautėme dėkingumą. Jiems tai buvo galimybė atsidėkoti Dievui už tokią atsiųstą dovaną -svečią - ir viltis, kad vėliau bus gausiai atlyginta.

Hasht Behesht ("aštuonios rojaus vietos") rūmai Isfagane.

Dovana abiem

Keliauti po minėtas valstybes buvo gana saugu, nors kai kurie vietiniai perspėdavo apie nelabus gruzinus ar azerbaidžaniečius, galinčius pakenkti laisvam keliautojui. Patyrėme, kad dauguma žmonių labai malonūs, ir net jei tave vėlų vakarą kviečia į svečius, tai nereiškia, kad turi kokių nors piktų kėslų. Kita vertus, stengėmės neteikti pernelyg daug reikšmės tiems perspėjimams, keliauti pasikliaujant savo galva ir nuojauta, kuri iki šiol neapgavo.

Apsistoti pas vietinius - didelė dovana ir vieniems, ir kitiems, nes tik taip pažinsi dabartį, jų protėvių kultūrą. Buvęs skulptorius parodė savo dirbinių ir pasidalijo mintimis apie gerus sovietmečio laikus, kai metalo raižiniai buvo madingi. Neseniai pakrikštytas krikščionis iranietis tykiai pasakojo, ką reiškia būti apsuptam musulmonų, o apie savo tikėjimą neišsiduoti net žmonai. Azijos šalys ir Artimieji Rytai yra tokie kraštai, kuriuose, jei pats atsiversi ir pasitikėsi žmonių gerumu, būsi gausiai apdovanotas. Kaukaziečiai būtinai pavadins prie stalo pasivaišinti "šašlyku-mašlyku" ir pasakys, kad šis patiekalas tik jų šalyje pats tikriausias ir skaniausias. Pripils sklidinas stiklines ugnies gėrimo ir taip išreikš savo svetingumą. Tų žmonių kukli buitis - ne kliūtis nei mums, nei jiems. Iš tiesų kur kas maloniau buvo miegoti ant grindų, kambariai be lovų ir daiktų, tik iškloti kilimais, kėlė ne tuštumos ir neturto jausmą, o suteikė švaros ir erdvės mintims, bendravimui.

Evelina su vietinėmis merginomis. Isfaganas.

Trys maišai riešutų

Kaukazo virtuvė - mėsiška, o Irane daugiau patiekalų gaminama iš daržovių ar žuvų. Čia iki soties gali mėgautis sveikais ir maistingais produktais: vaisiais, daržovėmis, riešutais. Nusipirkome net tris maišus riešutų ir po saują valgėme juos iki pat Kinijos.

Kaukazo reklamuoti nebereikia, keliautojai ir taip dažnai renkasi šiuos kraštus. Jei dabar kas nors klausia mūsų, kokia šalis paliko didžiausią įspūdį, kol kas nedvejodami išpyškiname - Iranas. Norintiesiems aplankyti šį kraštą patartume mažiau skaityti spaudos, prikimštos bauginimų, o geriau pasklaidyti paprastų keliautojų užrašus. Jie iš tiesų atskleis žmonių charakterį, pasidalys patirtimi ir nuoširdžiomis istorijomis.

Imamo Ša mečetėje (Imamo aikštė). Isfaganas.

Keliautojai apie save

Karolis (23) - programuotojas, logikos, proto akibrokštų ir pasaulio tyrinėtojas. Mokslo ir filosofijos vergas.

Evelina (32) - lyg ant lyno pusiausvyros ieškanti psichologijos ir menų (fotografijos, teatro, filmo) akrobatė, vietoje nenustygstanti pasaulio keleivė, dvasios ir žmonių žmogus.

Kadžu tiltas Isfagane.

Irano dykumoje.

Dykumos kaimelyje netikėtai apsistojome  pas vieną šeimą (netoli Persepolio, Iranas).

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"