TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Autostopu per Afriką: Tanzanija ir Kenija

2013 06 21 6:00
Aplankėme draugus - latvę Santą ir barbadosietį Ceviną (pora dešinėje), dirbančius Tanzanijoje. Evelinos Savickaitės ir Karolio Kazlauskio nuotraukos

Įveikiant Tanzanijos ruožą tikriausiai derėtų giedoti odę gamtos grožiui ir sukti siaubo filmą apie pražūties besivaikančius vairuotojus. Šioje šalyje matėme daugiausia nuriedėjusių nuo kelio sunkvežimių ir autobusų, o labiausiai žavėjomės gamta. Likdavome išsižioję važiuodami slėniais, kuriuose šimtmečiais snaudžia tvirti drūti baobabai.

Pernai sausį iš Vilniaus autostopu leidomės į kelionę aplink pasaulį. Per Iraną Šilko keliu pasiekę Kiniją, per Pietryčių Aziją nusigavę iki Australijos, po žygių Aliaskoje ir plaukimo kanoja Misisipe, mėnesio patirties Kosta Rikos atogrąžų miškų ūkyje, nuolat gąsdinami pavojų Pietų Amerikos šalyse, galų gale iš San Paulo leidomės į paskutinį etapą Afrikoje. Kelionė autostopu per Zambiją ir Malavį slinko labai ramiai. Gyventi Tanzanijoje buvo šilta ir egzotiška. Daugybė dirbamosios žemės, tad gausu vaisių ir daržovių. Saulė sveikinasi nuolat, tačiau drėgnuoju laikotarpiu vandens užtenka. Įpratome nuolat šildytis saulėkaitoje.

Prie ekvatoriaus ketvirtą kartą per šią kelionę. Kenija.

Policijos gaudynės

Tanzanijoje greitai įšokome į sunkvežimį. Nutarėme judėti iki Morogoro, ten ketinome pasiilsėti pas draugus. Ramiai atsipūtėme, bet tik pirmą pusvalandį. Įdomu, ką sakys pareigūnai, pamatę, kad sunkvežimis neturi nė vieno veidrodėlio? Kita vertus, jei vairuotojui įdomu, kas dedasi sunkvežimio užpakalyje, juk per langą smagiai gali atsigręžti. Nesvarbu, lenkia kas nors ar ne. Sako, būna ir prasčiau, esą kai kai kurie vairuotojai net naktimis važinėja be žibintų.

Netrukus pareigūnas bandė stabdyti mūsų sunkvežimį, tačiau vairuotojui neatrodė, kad reikėtų sustoti. Gaudynės baigėsi, kai kelią pastojo kiti policininkai, ir nori nenori teko stabdyti arklius. Bet pinigai visagaliai nuplauna bet kokią vairuotojo nuodėmę, tad riedėjome toliau per baobabų slėnius, strikdami nuokalnėse.

Privažiavome Mikumio parką, kurį kerta vieškelis. Nors ruožas tebuvo 50 km, pro sunkvežimio langą spėjome pamatyti žirafų, dramblių ir zebrų. Brangaus safario nė nereikėjo. Atsivijo jausmas, kaip Kanadoje grizliai ar Australijoje kengūros ganėsi pakelėse, ir gali manyti, kad žmonės ir laukiniai gyvūnai puikiai sutaria.

Pasisvečiavę pas draugus Morogore, leidomės tolyn. Vairuotojai draugiškai kvietė vidun, ir netrukus vėl lėkėme su vėjeliu. Ką ten su vėjeliu, jis gerokai atsilieka, mat vairuotojas lenktyniauja su savo protu. Protas pralaimi. "Su broliu susitarėme, kad važiuosiu 120-140 km per valandą", - prisipažino. Tačiau greitai užmiršo pažadą ir nepaisydamas kelio vingių varė daugiau kaip 160 km per valandą, o su broliu jiedu lenkė jau antrą butelaitį viskio. Pakeliui matėme daugybę nuvirtusių lengvųjų automobilių ir sunkvežimių. Įsitvėrėme į sėdynes, ir gražūs Tanzanijos vaizdai jau išgaravo iš galvos. Kai mūsiškis, įpykęs ant "kvaišų" vairuotojų, pasipainiojusių kelyje, vos nesusidūrė su vienu jų, mūsų nervai nebeišlaikė. "Gal jau sustokite", - paprašėme. Išlipę ilgai ėjome keliu ir džiaugėmės jausdami žemę po kojomis. Tebūnie, neišlaikėme baimės egzamino, tačiau ramiai kvėpuoti yra didžiulis malonumas.

Vis dar nepraradome noro vaikščioti.

Su šautuvu - per dykumą

Pirmasis visureigio vairuotojas Kenijoje buvo kiek nustebęs, kad ne autobusais važinėjome, o stabdėme atsitiktinius automobilius. Jis ir atbogino mus iki policijos posto, esą tegul jie tvarkosi su netikėtais baltaisiais. Policininkai surauktais veidais klausėsi jiems, regis, neįtikimos mūsų istorijos apie kelionę autostopu per kelis žemynus. Atrodė, kad įtikinsime juos keliauti senamadišku būdu. Pasirengę leistis į kelią pėsčiomis, išvydome policininką netikėtai skėstelint ranką ir sustabdant azijiečių bruožų vyriškį. Ir kad pradėjo daugžodžiauti apie nuostabų projektą, į kurį esame įsitraukę, ir kokie smagūs pašnekovai esame. Nustebę greitai sumetėme daiktus į bagažinę ir pajudėjome į Nairobį.

Renato, kaip vėliau sužinome, tėvas Renato - filipinietis misionierius čia. Nors vietiniams jis panašesnis į kinų inžinierių, mat jie čia stebukladariai labiau nei kunigai. Pasienyje jis dirba su masajų žmonėmis, kviečia juos naujo tikėjimo. Klausinėdami gundėme jį daugiau papasakoti apie savo misiją. Masajai - anksčiau karinga gentis, jos vyrus, itin liesus, rausvas ar kitokių spalvų skaras per petį persimetusius, dabar dažniausiai gali matyti ganančius gyvulius dykumoje arba juos pardavinėjančius masajų turguose. Jie, regis, dar neprarado savojo gyvenimo būdo.

"Kodėl norite juos kviesti į krikščionių tikėjimą?" - teiravomės. Tėvas Renato susimąstė. "Jų tikėjimas labai konkretus. Jie tiki medžiais, kalnais, mes norime tą patirtį išplėsti", - dėstė jis. Tačiau ne visi masajai aktyviai įsitraukia į krikščioniškas gretas. Ypač vyrai. Jie laiko tai moteriškių ir vaikų užsiėmimu, tad patys mieliau rūpinasi rimtais darbais. Tėvas Renato į krikščioniškus papročius įpina ir vietinių ritualų. Per vestuves, pavyzdžiui, jis ne tik šventintą vandenį šlaksto, bet ir pieną su krauju. Gyvulių kraujo, sako, ir pats ragavęs, juk negali nuliūdinti į svečius pakvietusių šeimininkų. Su vietiniais jis ir bažnyčią, ir vaikų darželį stato. Greitai pramoko masajų kalbą, tad nekeista, kad bendruomenė jį geranoriškai priėmė.

Plačiaskėčiai Tanzanijos medžiai.

Su ginklu per žydinčią dykumą

"Autostopu važiuosite ir Kenijos šiaurėje?" - susirūpinę klausinėjo sutikti keliautojai ir vietiniai. Nuo Isiolo miesto per dykumą vykstančių automobilių vairuotojai labai surimtėjo. Čia, sako, nereti Somalio ginkluotų banditų išpuoliai, tad dažnas vyksta su apsauga. Ne vieno keliautojo užrašuose apstu pasakojimų, kaip banditai šaudė, kad automobilis sustotų, o niekdariai apšvarintų keleivius. Kaip juokavo rašytojas Paulas Theroux savo knygoje "Dark Star Safari", pats sprukęs nuo šūvių šioje šalies dalyje, net ne pinigai užpuolikus domina, o batai, kuriuos avi keleiviai. Norėjai ar nenorėjai, bet prieš šį kelionės tarpsnį ėmei svarstyti, kad gali tekti su kuprine atsisveikinti. Susimąstydavai ir apie tai, kad su kuprine gali tekti atsisveikinti. Tačiau nuo mūsų sėkmė nenusigręžė.

Isiolo gatvėse jau siautė smėlį nešiojantys vėjai. Sustojo kariškų spalvų visureigis, kurio šeimininkai atšokę vestuves traukė per dykumą namo. Jie buvo pasirengę keliauti į šiaurę. Brezentu dengtoje atviroje priekaboje sėdėjo karys su šautuvu.

Įsitaisėme ant anglių maišų šalia dar dviejų keleivių. Įdubusių skruostų sijonuotas vyriškis, vilkintis kamufliažinius, kiek apdriskusius marškinius, saugos nuo galimų pavojų.

Masajų genties vyrai tebegano avis.

Hienų sriūbavimai

Prasidėjusi dykuma dėl lietingo laikotarpio neatrodė nualinta. Atsiradusiose balose retų kaimelių gyventojos įnirtingai skalbė spalvingus drabužius ir džiaustė juos ant krūmų saulės atokaitoje. Tolumoje stūksojo kalnai. Perskaitytos bauginančios istorijos kaskart lindo iš atminties, vis kliudydamos ramiai mėgautis gamta. Esą jie gali bet kada išlįsti iš krūmų ir šaudyti be gailesčio. Tačiau iš krūmų išlindo tik raudonoje žemėje išsivoliojęs dramblys ir siūbuodamas straublį stebėjo, ar netrikdys jo ramybės atvykėliai.

Daugiausia šiame regione gyvena rendile ir samburu genčių žmonės. Kaip ir masajai, jie vis dar išlaikę savo kultūrą - gyvenimo būdą dykumoje ganant gyvulius, gausius moterų papuošalus, vyrų apdarus. Čia nebe Nairobis, kur moterys rengiasi tvarkingais senamadiškais kostiumėliais, o vyrų marškiniai baltučiai. Net čia vyrai segėjo raštuotus sijonus ir ganė gyvulius, stoviniavo plepėdami ar tiesiog išdidžiai žingsniavo po kaimus, o moterys susėdusios ant žemės užsiėmė smulkiais darbais, vėrė papuošalus.

Kinų tiesiamas asfaltas baigėsi, prasidėjo jojimas per duobes. Toks kelias bus dar keturis šimtus kilometrų, iki pat Etiopijos sienos. Pusę kelio - nuo Isiolo iki Marsabito miestelio kalnuose - kratėmės geras šešias valandas. Atvažiavome temstant. Buvo vėsu, mat kalnai. Išėjome už miestelio, greitai surentėme palapinę ir griuvome nuvargę it arkliai. Tačiau budintis reikėjo ne kartą. Pirmiausiai ausis pasiekė hienų sriūbavimai. Nors jos gal už kokio puskilometrio ar net kilometro, vis tiek baugoka. Apie jų elgesio ypatumus nedaug nutuokėme, o legendos visko byloja. Po kiek laiko -"mazungu mazungu" ("baltasis baltasis"), pradėjo šnibždėtis keli praeiviai. Buvo gili naktis, ir visi padorūs afrikiečiai seniai miegojo. Todėl tokie vaikštinėtojai nedžiugino. Bet jie kažką tarp savęs subalbatavo ir paliko mus ramybėje.

Kai kurie namukai atrodo gana kukliai.

Pratrūko stiprus lietus ir negailestingai trankė palapinės stogą iki ryto. Kai vos iškišome nosį lauk, jau keletas smalsių vaikų stovėjo paskendę rūke. Iš kažkur atsiradęs ir dar vienas sijonuotas karys su šautuvu. Mašinos čia - retos, todėl reikėjo eiti į kelią. Buvo didžiulis rūkas. Nors vidurys dykumos, tačiau įsikūrę aukštai kalnuose, tad čia niūriai drėgna.

Iš kalnų nusileidome ir iki dykumos nusigavome gerokai įdienojus, todėl karšta buvo taip, kad net kelias garavo. Tolumoje lingavo kupranugariai, jų kaimenes čia ganė piemenys. Bene po pusdienio sustojo dar vienas visureigis, žinoma, prisodintas kinų, atsidanginusių čionai greičiausiai dėl kelių tiesimo. Iki pat Mojalės tas šimtas kilometrų truko bent keturias penkias valandas jojimo, šliaužimo, strigimo purve, kol pasiekėme pasienio miestą. Visai sutemo. Kelią perbėgo hiena, palapinė dar vakar per audrą sulūžo. Dėl karščio ir šalčio skirtumų buvome labai nuvargę. Etiopija, mes jau šalia...

Kenijos šiaurėje gyvena daugiausia samburu ir rendile genčių žmonės.
Kelias dažnai vedė per dulkėtą dykumą.
Raudonoje žemėje išsivoliojęs dramblys.
Rendile genties karys, saugantis automobilį nuo galimų Somalio banditų išpuolių.
Atokvėpio akimirka.
Kupranugariai dykumoje.
DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"