TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Autostopu per Afriką: Zambija ir Malavis

Malavyje mus sekiodavo apie pusšimtis vaikų. Karolio Kazlauskio/Evelinos Savickaitės nutraukos

Kai Azijoje ar kur nors Amerikoje susidurdavome su sunkumais – nuvargę, karšta, nesaugu, - kone kaip ritualą sau primindavome: "Pratinkis, Afrikoje bus sunkiau." Manėme, jog čia reikės būti bent keletą kartų budresniems keliaujant autostopu ir nakvojant atsitiktinėse vietose. Tik kai kurie mynusieji takus per Afriką tikino, kad ten reikia tiesiog keliauti.

Pernai sausį iš Vilniaus autostopu leidomės į kelionę po pasaulį. Per Iraną Šilko keliu pasiekę Kiniją, per Pietryčių Aziją nusigavę iki Australijos, po žygių Aliaskoje ir plaukimo kanoja Misisipe, mėnesio patirties Kosta Rikos atogrąžų miškų ūkyje, nuolat gąsdinami pavojų Pietų Amerikos šalyse, galų gale iš San Paulo leidomės į paskutinį etapą Afrikoje.

Neromantiška pažintis

Savo odisėjos nuo pat Pietų Afrikos Respublikos (PAR) smaigalio pradėti negalėjome. Mat kai keliauji ne iš Europos, tik ten įmanoma gauti šios šalies vizą. Nutarėme pradėti žygį nuo šiauriau esančio Svazilando, kuriame mums nė vizos nereikia. Nusipirkome bilietus, prieš tai išklausinėję PAR ambasadų Brazilijoje ir Danijoje darbuotojų, ar įmanoma skristi per PAR, ar mus įleis į Johanesburgo (PAR) oro uostą. "Tarptautinė erdvė", - it draugiškai susitarę ramino jie. Skrydis per Atlantą, ir mūsų kelionė turėtų būti sėkmingai tęsiama jau paskutiniame žemyne. Tačiau per tarpinę patikrą pareigūnas burbtelėjo: "Jums reikia tranzitinės PAR vizos, jei keliaujate į gretimą šalį." Net švilptelėjome nustebę. Visą dieną kankinomės migracijos biuro laukiamajame klausydami, kokias bėdas aprauda kiti. Po ilgų bandymų ieškoti galimybės skristi ne į gretimą valstybę vis dėlto išgirdome nuosprendį – deportuoti. Kur? Kada? Kaip? Atsakymams išgirsti prireikė bent 24 valandų, o iki tol buvome uždaryti už grotų. Tykiai suglaudę ausis laukėme, kas bus toliau. Kitą dieną sužinojome: "Keliausite atgal į Braziliją." It nusikaltėliai buvome palydėti į lėktuvą, o išlaipinti Brazilijoje išgirdome grasinant, kad nebūsime priimti į šią šalį. Atsidūrėme tarp žemės ir dangaus. Galiausiai nusiraminę brazilai susigriebė, kad mes nieko pikta neiškrėtėme, ir įleido į savo teritoriją. Tada karingai nusiteikę nudrožėme į Pietų Afrikos oro linijų kompaniją. Po ilgų įrodinėjimų ji savo kaltę pripažino ir mes, palaukę keletą dienų, nemokėdami papildomai nė lito per Atlantą jau skridome į Zambiją.

Svečiuojamės pas Griffiną ir jo organizacijos "Go! Malawi" globotinius.

Raganų burtai

Zambijoje keliauti autostopu ir paprasta, ir įdomu. Visada gali išgirsti vieną kitą paskalą apie tai, kuo žmonės gyvena. Jums galbūt atrodys naivu, tačiau čia gyvenantieji burtininkais pasitiki labiau nei gydytojais. "Štai šitų medžių, vadinamų muleza, - mostelėjo ranka į pakelę vairuotojas, – lapai yra vaistas nuo visų ligų. Padarai užpilo ir gydai nuo AIDS." Sargių gyventojai baiminasi, mat jie gali sukelti vėžį. Apskritai AIDS yra prakeiksmas, bet tereikia nueiti pas burtininką, ir šis padės. Jei kartais miestuose žmonės negali lengvai rasti kiekviename kaime gyvenančių tokių raganų, telieka pavartyti laikraštį, pagal skelbimą išsirinkti gelbėtoją, ir visos jūsų bėdos tą pačią dieną išsisklaidys kaip rūkas. Tarkime, pilietis skelbiasi: "Daktaras Rashidas iš Malavio atvyko į Zambiją išspręsti visų jūsų problemų 100 proc. natūraliai. Galėsite jau tą pačią dieną pasirinkti kokį norite partnerį. Užmokestis - po rezultato. Skambinti 0972...." (Iš laikraščio "Post".)

Miegoti sumanėme prie mokyklos – taip saugiau, o ir su vietiniais galėjome susipažinti. Mokytojai, matyt, kaip ir derėtų, gal nėra turčiai, bet pagarbos sulaukiantys išminčiai, žinių skrynios. Kol Afrikos kaimuose internetas - kaip tolimas sapnas, jie yra vieninteliai tarpininkai su anuo - neafrikiniu - pasauliu. Atidžiai išklausinėję, kas esame, mokytojai įleido mus į pačią mokslo šerdį - biblioteką. Pasiteiravome tik apie kelis metrus žemės palapinei pasistatyti, o jie nakvoti mus paliko prabangiai įsitaisiusius ant kilimo tarp knygų ir paveikslėlių. "Ar dušo nereikia?" - paklausė mokytoja, nužvelgdama mus dulkėtus. "Jei yra šulinys, rytoj pasisemsime vandens ir nusiprausime", - nenorėdami sukelti papildomų rūpesčių atsakėme jai. "Mes užmigti negalėtume, jei neišsimaudytume kas vakarą", - išgirdome ir akimirksniu pasijutome it didžiausios rašalo dėmės. Še tau Afrika, še tau vandens stoka. Žmonių drabužiai šviesūs ir švarūs, namai tvarkingi, išpuoselėti.

Žavūs molinukai šiaudinėmis kepurėmis. Malavis.

Balto ir juodo pasaulio sankirtos

Mums dar nė kojos neįkėlus į Malavį pasienio pareigūnas jau jautėsi nudirbęs didžiulį darbą, mat paskambino savo viršininkui ir pasiklausė to, ką pats turėjo žinoti. Galiausiai pradėjo gailiai kniaukti, kad artėja šventės (Velykos) ir kad mes galėtume kaip nors prie jų prisidėti. Pasakėme, jog neleidžia tikėjimas. "Na, jeigu taip..." - kaltai nusišypsojo pareigūnas. Taip atvirai kyšio prašė tik Kirgizijos policininkai, norėję išgerti kavos už mūsų neva neleistiną pasisėdėjimą ant miesto pievelės. Tas jausmas, kad būsime baltieji bankomatai ar bilietai į Europą, buvo "užantspauduotas" per šimtą metrų nuo valstybės sienos. "Duok man mano pinigus!"- apstojo mus, ramiai užkandžiaujančius, būrelis vaikų. Ir koks velnias juos primokė taip sveikintis?

Tabakas čia - žaliasis dievas, nors darbininkai prisipažino patys nerūkantys.

Griffinas nori verslo pasiūlymų

Kol riedėjome duobėtu keliu, sutemo. Malavyje Žemės valandos specialiai minėti nereikia - tai nutinka kas vakarą. Gatvėse visiškai tamstu, žmonės susėdę ant slenksčių, kai kur pasišviesdami prožektoriais. Bet užtat tokia dangaus gilybė, kad Vakarų pasaulio miesto vaikui nė sapne neprisisapnuoja. Sustabdyto automobilio vairuotojas Griffinas mus ne tik pavežė iki miestelio, bet ir pakvietė į savo organizacijos "Go! Malawi" namelius kalnuose, iš kur tolumoje matyti Malavio ežeras. Su juo atvirai kalbėjomės apie tai, kodėl Malavis jau kuris laikas negali išlipti iš vargo batų.

Organizaciją "Go! Malawi" remia amerikiečiai. Jų pastangomis gabiausi mokiniai gauna stipendijas ir gali toliau mokytis vidurinėje mokykloje, antraip už jas tektų susimokėti. "Iš pradžių žmonės į mus žvelgė nepatikliai. Nebuvome labai populiarūs, nes nedalijome pinigų, kaip prieš mus darė škotai. Siūlėme ne pinigus, o galimybę mokytis. Bet jei jau įpratai gauti veltui, kam vargti mokantis..." - pasakojo Griffinas. Jo teigimu, dažnai pinigai nusėda apsukrių organizacijų vadovų ir pavaldinių kišenėse. Ankstesniam "Go! Malawi" vadovui amerikiečiai buvo patikėję svarbų darbą - rūpintis vaikų namais. O šis nusipirko prabangų automobilį, surengė reklaminę kampaniją ir gavo postą šalies valdžioje – toks šio darbo rezultatas. Panašių organizacijų gausu. Dažnai vietiniai tegauna vos 25 proc. visų jiems skiriamų pinigų. Nors Vakarų valstybės suteikia Malaviui nemažai dotacijų, Griffinas įsitikinęs, kad ne subsidijų žmonėms reikia, o verslo pasiūlymų. "Norime kaip ir kitos besivystančios Afrikos šalys, tarkime, Mozambikas ar Etiopija, gaminti, parduoti ir būti lygiaverčiais verslo partneriais, o ne išlaikytiniais", - tikino jis.

Žingsniavome raudonais Afrikos keliais Malavyje.

Mūsų kasdienybė Malavyje

Bent 80 proc. Malavio žmonių gyvena kaimuose, o iš viso ši nedidelė valstybė turi 15 mln. gyventojų. Taigi net miškai, krūmynai tankiai nusėti molinukų šiaudų kepurėmis. Tereikia išsukti iš tinkamai nutiesto kelio, ir atsiduri pasaulyje, kuriame buitis paprasta, bet švari ir tvarkinga. Būdami neišrankūs lengvai įsiliejome į jų gyvenimą. Stabtelėjome prie tabako lapų džiovyklų. Moterys, sutūpusios pavėsyje, perrinkinėjo juos ir vėrė ant baslių, kad iš lėto gelstų. Tabakas čia - žaliasis dievas, nors vietiniai prisipažino nerūkantys. Jo eksportas bene didžiausias. Malaviečiai skundėsi, esą Europa ir Amerika vis mažiau rūko, todėl verslas traukiasi.

Pėdinome taku. Iš namelių, kiemų išnirdavo būreliai vaikų, ir jų balsai nuvilnydavo lyg aidas. Suprask, baltieji eina. Kai kurie klausdavo vardo, kiti ištiesdavo ranką, treti derėdavosi, kad padovanotume marškinėlius. Įprastas mokestis už kelią - pinigai arba rašiklis.

Moterys nešėsi į skaras susuktus nešulius ant galvos ir linksmai sau šnekučiavosi, o vyrai ėjo atskirai. Kai susėdę pavėsyje maigėme skaudamus raumenis, prie mūsų dviračiu privažiavo vienas vietinių. Sužinojęs, kad einame pėsčiomis, susirūpinęs ėmė laužyti galvą, kaip čia mums padėjus, ir nulėkęs iki namų atnešė dubenį dar drėgnų žemės riešutų. Še, kad nori. Pirmasis, kuris nieko neprašė, nepradėjo ilgų įmantrių kalbų, kurios dažniausiai baigdavosi: gal padėsite uždengti stogą, atsiųsite dolerių iš Europos, duosite pinigų kokakolai ar sausainiams... Pas būdamas neturtingas atnešė riešutų ir padovanojo.

Kartais įsikurdavome greta vietinių gyventojų namelių.

Dvi savanorės Clarissos išeitys

"Einate pėsčiomis, nes renkate labdarai pinigų?" - klausė didžiulę spalvotą nertą beretę užsidėjęs vairuotojas. Kaltai susižvalgėme, tarsi pasijutę tikri egoistai, nes keliavome dėl savęs. "Nesinervinkite, nieko blogo čia nėra. Tie, kurie keliauja rinkdami pinigus, nieko geresnio nesugeba", - prabilo ant užpakalinės sėdynės sėdinti baltoji. Amerikietė Clarissa Malavyje dirba savanore antri metai. Organizacija "Peace Corps" čia turi daug misijų, tačiau ji pasirinko mokyti bendruomenės žmones, kaip apsisaugoti nuo ŽIV. Iš pradžių buvo sunku, bendradarbiavimo subtilumus teko purenti penkiolika mėnesių. Prisipažinome girdėję daug neigiamų atsiliepimų apie "visokio plauko organizacijas", esą jų darbas pridaro daugiau žalos, negu duoda naudos. "Tiesa, - neslėpė ji. - Kartais pristatoma pastatų, lyg ir mokyklų, tačiau vadovėlių, mokytojų nėra. Arba atvažiuoja kokie adventistai iš Amerikos, pastato bažnyčią, išdalija Biblijas ir palieka. O žmonės patys turi susivokti, ką toliau daryti, bet jiems nesiseka."

Clarissa mato tik dvi išeitis. Arba visiškai panaikinti dotacijas, nors tuomet mirtų labai daug gyventojų, bet kiti bent pradėtų dirbti ir mąstyti patys, arba iš pagrindų keisti mokymo sistemą, nes dabar ji palieka žmones neišsilavinusius. Kita vertus, valstybei patogu, kai situacija tampa beviltiška, - tada padidėja tikimybė gauti pinigų iš Vakarų.

Akį traukė elegantiškos afrikietės.
Miegojome mokyklos bibliotekoje. Zambija.
Malavio ežero vandenį kartais sunku atskirti nuo dangaus.
Šunbeždžionės babuinai ramiausiai karaliauja ant kelio.
DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"