TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Autostopu per Etiopiją, Sudaną ir Egiptą

2013 08 29 6:00
Etiopai yra šiek tiek kitokio gymio nei kiti afrikiečiai. Jie neslėpė savo savitumo ir tuo didžiavosi. Evelinos Savickaitės ir Karolio Kazlauskio nuotraukos

Tebekeliavome per Afriką, viskas klojosi neką prasčiau nei kituose žemynuose. Kelionės būdo neketinome paprastinti. Kartais susistabdyti automobilį prireikdavo vos dešimties minučių, ir jau rangydavomės į sunkvežimio kėbulą, o kartais kilometrus keliaudavome pėsčiomis, norėdami geriau pažinti vietos žmones.

Etiopijos gyventojai neslėpė savo savitumo ir tuo didžiavosi. Etiopai yra šiek tiek kitokio gymio nei kiti afrikiečiai: nosys siauresnės, oda šviesesnė, ne veltui sklinda legendos, kad moterys bene gražiausios pasaulyje. Gyventojai Etiopiją laiko Afrikos tėvyne. Galbūt jie teisūs, mat mokslininkai pritaria, kad iš čia žmonijos karavanas per Jemeną pajudėjo keliomis kryptimis Europos ir Azijos link. Nors čia kalbama net 81 kalba, pagrindinė yra amharų. Jie šneka švelniai, caksėdami. Nors klausydamas radijo negalėjai suprasti nė žodžio, melodija maloniai liūliavo. Raštas yra visiškai savitas, dailus it meno kūrinys. Vyrams itin būdinga kūno kalba, ypač akimis ir kakta, net tarpusavyje bendraudami mudu perėmėme kaktos pakėlimą, antakių kraipymą...

Vieną naktį Sudane praleidome prie faraonų kapų.

Kasdienė kavos ceremonija

Siurbtelėjus pirmą kavos gurkšnį, staiga burnoje pasklido dar nepatirtas aromatas, o smegenis kuteno visokie pojūčiai. Vietiniai mums vis primindavo, kad būtent čia aviganis Kaldi kadaise pastebėjo, kad jo avys, krimstelėjusios kavos krūmo lapų, pasidarydavo neįtikimai aktyvios. Namie ar viešumoje bent tris kartus per dieną etiopai kurdavo anglis, skrudindavo kavos pupeles, niekuomet jų nepirkdavo gatavų. Žalsvos pupelės plokščioje keptuvėje skleisdavo malonų aromatą, iš jo vietiniai atskirdavo, ar jau tinkamos vartoti. Skrudinimo kvapai užtvindydavo laiptines ir skerstgatvius, miestelių gatveles. Smilkalinėse rūkdavo kvapūs smilkalai. Ceremonijai žmonės skirdavo nemažai laiko, jie, regis, nurimdavo, palengva gurkšnodami kavą bendraudavo. Nurimome ir mes. Atrodė, kad visa Etiopija - tai vienas didelis kavinukas.

Sudane mielai nakvojome po atviru dangumi.

Lalibela - šventyklos uolose

Etiopijos šiaurėje tarp plikų rausvų kalnų užtikome miestelį, garsėjantį neįprastais statiniais. Kadaise karalius Lalibela, norėjęs seniesiems krikščionims pastatyti jų Jeruzalę, liepė iš uolų išskabtuoti šventyklas, į kurias tebeplūsta senosios krikščionybės piligrimai. Įsivaizduokite, kad didžiulius akmenis (ne vieną, o net vienuolika) čia darbininkai skaptuodavo dienomis ir naktimis, o legendos byloja, kad tai dievų darbas. Juk šitaip dailiai išraižytos jos ne tik išorėje, bet ir viduje. Koplyčių tamsoje tarsi snaudė nuo laiko nusitrynę ikonas primenantys paveikslai. Tykiai rymojo šventikai, karštai į maldas panirusios baltai apsigobusios moterys. Lankytojų čia nedaug, todėl galėjai netrukdomas nardyti po tuos tunelius.

Termitinių skruzdžių pastatyti paminklai. Etiopija.

Deginantis Sudano vėjas

Vos kirtus Sudano sieną pasitiko karščio banga, o dykumos vėjas - tai ne vėsi gaiva, o plaukų džiovintuvas, prikištas prie pat veido. Netrukus sustojo sunkvežimis, ir vėl rangėmės į jo viršų. Plačioje dykumoje buvo išsibarsčiusios oazės, jų šešėlyje slapstėsi gyvuliai, o kupranugariai gėrė iki soties vandenį. Lekiant dykuma sunkvežimio viršuje ne vėsiau negu kabinoje. Ne veltui sudaniečiai vyrai vilkėjo baltas marškas ir dėvėjo baltutėles kepuraites. Jie mus iškart ragino keisti savo aprangą į ką nors šviesesnio.

Kai šitaip svilino saulė, sudaniečiai prisnūsdavo ant pintų lovų pašiūrėse. Vidudienį jiems pats metas žaisti kortomis, išgerti kavos su prieskoniais, rūkyti kaljaną, bet ne darbuotis. Karščiu nesidžiaugė ir vairuotojai, kelio danga tiek įkaisdavo, kad naujos padangos neišlaikydavo. "Įrodymai" tūkstančiais mėtėsi pakelėse. Kaip ir kūnai gyvulių, nutrenktų automobilių. Nei tų kūnų, nei šiukšlių čia niekas nerankiojo, kaip ir ant krūmų prikibusių plastikinių maišelių.

Uolose iškaltos šventyklos.

Valgydino ir migdė

Senolis ant vežimaičio stabdė savo asiliuką ir teiravosi, ko ieškome. Į turgų ėjome, tarėme išmoktą žodį suk. Senolis paragino ką tik pro vartus išėjusį šeimininką nešti mums vandens. Išgėrėme vienu mauku. Kai padėkoję shukran rengėmės to turgaus ieškoti, mūsų nepaleido. Parsivedė į apskritą iš molio drėbtą trobą be langų ir vienomis durimis, bet labai tvarkingą, pasodino ant vienos iš penkių palei kraštą sustatytų lovų. Atnešė duonos ir bent keturių rūšių pagardų, juos kirtome, kad net ausys linko. Susirinko nemažas būrys vaikų ir suaugusiųjų, kurių giminystę ir kaimynystę buvo sunku įsiminti. Visi smalsiai stebėjo keistus užklydėlius, vienas kitas jų sukurpdavo kokį sakinį. Vis bandėme aiškinti, kurgi yra Lietuva ir kokiais keliais čia atklydome. Karolis popieriaus lape net braižė žemėlapį.

Žaliuojančios Nilo pakrantės.

Nuolat smalsiai dairėmis, kaip tokioje nedidutėje trobelėje jie telpa. Švariai iššluotame kieme apskritų trobesių buvo sutūpę ir daugiau. Lovos sustatytos pakraščiais, todėl viduryje namo daug erdvės. Palei sieną tilpo net indų ir visokių mažmožių komoda. Grindys – tai birūs akmenėliai, o durys įleisdavo vėjo, bent šiek tiek vėsinančio įkaitusias, net vakare karščiu alsuojančias sienas. Neretai žmonės miegodavo išsinešę lovas į lauką. Nakvojome lovose lauke ir mes: užsnūdome stebėdami dykumos dangų, nubudome, kai greta senolis garsiai pradėjo giedoti maldas, o dar po valandėlės kaimelio mulos užtraukė ryto maldą.

Pagalba ir pagarba keliautojui ir vienas kitam Sudane yra beribė. Čia iš troškulio nemirsi. Visur pristatyta molinių indų, laikančių vėsų vandenį. Jis ir mus ne kartą gelbėjo.

Su mus priėmusia sudaniečių šeima.

Prie Merojės piramidžių

Artinantis saulėlydžiui ruošėmės naktį praleisti šalia faraonų kapų. Sudane piramidžių - dešimtimis, tik gal labiau nei Egipto laiko nudilintų. Pasitiesę kilimėlius gulėmės po atviru dangumi. Mėnulis artinosi į pilnatį, vis labiau apšviesdamas piramides. Tylu ir nė vieno žmogaus. Tik vėjas gainiojo smėlio dulkes. Tai mums darė neapsakomą įspūdį.

Beždžionė dželada gyvena tik Etiopijoje.

Dykuma turėjo magiškos paslapties. Joje galėjo atsiverti didžiausios nuoskaudos, it gyvatės išlįsti juodžiausi jausmai, tačiau atsidūrę ant karšto smėlio jie tarsi supleškėdavo, ir įsivyraudavo ramybė. Ne veltui atsiskyrėliai eidavo į dykumą, o ir dabar nemažai žmonių traukia čia ieškoti savęs ar Dievo.

Keltas virto mečete

Laive klegėjo baltmarškiniai juodaodžiai sudaniečiai ir kiek šviesesnės odos egiptiečiai. Atsiskyrę nuo visų laivo pirmagalyje glaudėsi sauja baltųjų, per Afriką keliaujančių automobiliais ar mopedais. Nusileidus saulei laivas virto viena didele mečete. Vyrai klaupėsi kakta liesdami denį, visi sutartinai atsisukę į rytus. Tik ne moterys, jų viešai besimeldžiančių neišvysi. Kai galutinai sutemo ir įsižiebė žvaigždės, išgirdome, kad reikia stebėti krantą, nes išvysime Abu Simbeliošventyklą ir keturių didelių sėdinčių faraonų figūras. Tikrai įspūdinga.

Nesivaldantys Egipto vyrai

Kai lankėmės Egipte, vietiniai guodėsi, kad turistų antplūdis dėl visokių revoliucijų nuslūgęs. Egiptiečiai neteko bent 90 proc. čia plūdusiųjų, nes keliautojai baiminosi netikėtų išpuolių. Mes jokio chaoso nejutome. Išskyrus stovintį Port Saide tanką su kareiviu, gyvenimas tekėjo sava vaga. Tiesa, miestai buvo ištuštėję nuo turistų. Taigi buvome reti egzemplioriai, užtat vietiniams - tikras džiaugsmas. Jie ne dėl to džiūgavo, kad ką nors pirktume. Tiesiog degė smalsumu, kas čia tokie, anot jų, išdrįsusieji, o ypač šiaurėje visi kuo nuoširdžiausiai mus sveikino.

Egipto dykumos kalnai.

Įdomiausia tai, kad Egipto piramidės ir šalies praeities istorija nėra tai, kuo vietiniai linkę didžiuotis, tai ne jų kultūros statiniai. Jie mieliau kviestų į ištaigingas mečetes arba tiesiog išgerti saldžios arbatos. Bet juk šventyklos daug labiau pritraukia pinigų. Tad gyvenančiuosius greta tų istorijos paminklų ištikusi tapatumo krizė. Lyg ir reikia naudotis proga, tačiau čia juk ne mūsų. Kur kas artimesni ant sienų piešti musulmonų kariai, raiti ant arabiškų arklių.

Egipto pietuose, deja, teko keisti ir charakterį, bet tik moterims, nes netikėtas dėmesio antplūdis neslepiant net fizinio kontakto siekio, darėsi nepakenčiamas. Todėl geriausia išvis nesijuokti, nežiūrėti į akis, nesileisti į kalbas. Tik ar nebus čia ugnį pakūrusios ir pačios baltosios. Sklido kalbų, esą vyresnės vakarietės vienatvės praskaidrinti skrenda į Egiptą.

Pilys ir Raudonoji jūra

Nors žaliuojantys Nilo pakraščiai skyrėsi nuo Sudano karštos dykumos, vos tik pasitaikė proga, sprukome Raudonosios jūros ir dykumų link. Riedėjome dykumos keliais. Kalnai čia - lyg būtų kas ėmęs saujomis šlapią smėlį ir statęs nuostabaus grožio pilis, o paskui užmigdęs jas amžiams. Tylinčio vairuotojo liūliuojanti muzika - vinguriuojantis arabiškas balsas be instrumento - visiškai nugramzdino į dykumą. Taip keliavome iki pat jūros. Toli gražu dar ne visa pakrantė nusagstyta rožinėmis pilimis ar zefyriniais poilsio kompleksais, tad galima rasti vietos tik žmogaus mintims, nuogiems kalnams ir žaliam Raudonosios jūros vandeniui.

Vyrukas mielai pozavo. Etiopija.

Galiausiai pasiekėme patį šiauriausią Afrikos tašką, Port Saidą. Lyg tyčia pakvipo Europa - namų architektūra jau primimė kitas Viduržemio jūros šalis, Italiją ar Ispaniją. Europa taip arti. Jos nematėme metus ir penkis mėnesius. Tiek laiko autostopu keliavome aplink pasaulį.

Sudanietės smagiai klegėjo kelte.

Daugiau apie kelionę skaitykite:

Kelionė aplink pasaulį. Speiguota Turkija

Autostopu keliauja aplink pasaulį

Kelionė aplink pasaulį. Šilko kelias ir Kinija

Autostopu per Pietryčių Aziją ir Australiją

Penkių savaičių odisėja JAV upėmis

Meksikoje netyčia tapo nelegalais

Po rojaus paieškų - paskutiniosios nuojauta

Pietų Amerika baugino ir stebino

Autostopu per Afriką: Zambija ir Malavis

Autostopu per Afriką: Tanzanija ir Kenija

Kai nuo svajonės nuvalai dulkes

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"