TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Autostopu per Pietryčių Aziją ir Australiją

Prambanano (hindu) šventykloje. Džokikarta, Indonezija. /Evelinos Savickaitės ir Karolio Kazlauskio nuotraukos

Du draugai, Evelina ir Karolis, kadaise žvelgdami į žemėlapį garsiai svajojo pakeliauti po pasaulį. Nemažai iššniukštinėję užsienio kraštų, sumąstė autostopu apkeliauti Žemės rutulį ir leidosi į pusantrų metų žygį. Jau dešimtas mėnuo jie kelyje.

Po didžiulio Kinijos kąsnio - nesibaigiančių kelių raizgalynės, didžiulių miestų ir gausybės žmonių - kitos Pietryčių Azijos valstybės keliautojams atrodė nykštukės. O Australija - lyg negyvenama sala. Laosas pasitiko medinukais namais, iškeltais ant polių, vaikų būriais (Kinijoje, regis, mažų vaikų nė nematyti), kalnais, apaugusiais neįžengiamomis džiunglėmis.

Tailandas žavėjo žmonių paslaugumu, ir mums pasisekė, kad galėjome matyti paplūdimius su vos keliais žvejais, skaldyti kokosus ir gerti jų pieną. Malaizijoje vėl trumpai grįžome į musulmonišką kraštą, tačiau šįkart ji - ypač Kvala Lampūras - tiesiog pulsavo lyg daugiakultūris burbuliuojantis katilas. Indonezija stebino verdančiais ugnikalniais ir senovinių kultūrų palikimu. Kai pakliuvome į Australiją, regis, viskas iš esmės pasikeitė. Miestai ir miesteliai sterilūs, žmonės malonūs, bet uždaresni, o gamta - stulbinama. Šiame mažiausiame žemyne praleidome pusantro mėnesio. Iš jo pakilome pažinti Amerikos...

Visai suprantama, kodėl Pietryčių Azija taip masina turistus. Vešlios džiunglės, egzotiški paplūdimiai, vaisių įvairovė. Kaip tik tokiose šalyse būna sudėtingiau atrasti unikalios kultūros, mat daug kas stengiasi įtikti išrankiam turistui. Kas ieško, tas randa. Tereikia nevažiuoti ten, kur žmonės rekomenduoja, jei mano, kad esate tradicinis keliautojas, o nuoširdžiai pakalbėjus su vietiniais atrasti nenuzulintus perlus. Žinoma, bus sudėtingiau, nes nerasite taksi, jums paruoštos vakarienės ar baltos patalynės. Teks būti apsukriems ieškant nakvynės vietos, bet jūsų siela padėkos jums už džiungles ar paplūdimį, skirtą tik jums.

Evelina kylant į Bromo ugnikalnį. Indonezija.

Laosas: "tranzuoti" nesisekė

Kinijos ekonomika, infrastruktūra auga žvėriškai, miestai plečiasi kaip ant mielių. Kirtus Laoso sieną, staiga tarsi grįžti į praeitį, lyg pakliūvi į egzotišką, bet neturtingą kraštą. Didžiuliai kalnai apaugę vešliomis džiunglėmis.

Stabdyti pakeleivines mašinas Laose sekasi prastai. Žmonės draugiški ir daug šypsosi, bet stoja retai. Tad jei ne kinai ar tailandiečiai, pasišovę pavežti, būtų tekę rimtai susirūpinti ir permąstyti, kaip iš principo keliausime toliau.

Kadangi miegame ne viešbučiuose, tenka atidžiai rinktis nakvynės vietas. Pasistatyti palapinę tiesiog džiunglėse rizikinga dėl gyvačių, tad atidžiai stebime, kaip išmintingiau išsisukti iš situacijos. Keletą kartų statėme palapinę šalia miestelių, ne per toliausiai nuo džiunglių, bet bent jau ant smėlio ar molio. Kartą sumąstėme įsikurti kaimelyje šalia kalnų ir visai netikėtai atradome pašiūrę, iš kurios atsivėrė vaizdas į rojų. Vakare saulė leidosi į džiunglėtus kalnus, o rytą rūkas ir debesys lėtai sklaidėsi, kol šiluma vėl apglėbė gamtą.

Puiki vieta miegoti džiunglėse. Laosas.

Tailandas: vienuolių dosnumas  

Stengėmės kaip įmanoma pabėgti nuo turistinių vietovių. Vietiniai mums patarė - galite apsinakvoti budistų šventykloje, nieko nekainuos, galbūt ir vakarienės gausite. Lietui pradėjus pliaupti ir griaustiniui beldžiant, išdrįsome užeiti į vieną netikėtai pamatytą šventyklą. Vienuoliai nė kiek nenustebo, iškart parodė didžiulę patalpą - taigi nakčiai radome stogą. Susėdę ant laiptukų stebėjome liūtį, šnekėjomės su vienuoliu. Iš ryto užėjome atsisveikinti, tačiau jie mus pasodino, pripylė kavos ir tuoj pat dalijosi ką tik suaukotu maistu - ryžiais, žuvimis, vaisiais, saldumynais. Visą dieną turėsime maisto.

Traukėme tolyn. Tailande važiuoti autostopu labai lengva. Žmonės stojo noriai, dažnas mokėjo anglų kalbą. Jie labai paslaugūs, net neprašomi pagelbėti nuveža į reikiamą vietą, nors jiems visai ne pakeliui. Pasišnekėję su vietiniais, sužinojome, kur gražūs, bet turistams nežinomi paplūdimiai, ir nuvažiavome į vieną jų. Praleidome ten net keletą dienų turėdami jūrą, krabų, palmių ir kokosų tik sau...

Pas budistus Tailande.

Malaizija: ją tik perskrodėme

Atvykus į Malaiziją, apėmė tarsi jau patirtas jausmas. Vėl pakliuvome į musulmonišką kraštą. Tiesa, Malaizija - labai išsivysčiusi šalis, į kurią žvalgosi net turtingieji arabų kraštai. Šit kaip jie mokėjo panaudoti savo išteklius - palmių aliejų ir naftą.

Šįkart Malaiziją tik perskrodėme šiek tiek pabuvę sostinėje Kvala Lampūre. Apsitaisę paprastais drabužiais ir apsiavę sandalais stoviniavome šalia aukščiausių Petronas bokštų dvynių ir jų aukštis ne juokais užgniaužė kvapą. Dar keletas dienų ir mes nukakome į uostą, iš kurio kėlėmės į Indoneziją.

Susistabdytu automobiliu - per Laoso džiungles.

Indonezija ir užkrečiamas juokas

Iš Malaizijos toliau keliavome Sumatros, Javos ir Balio salomis. Indonezija - labai draugiškas kraštas. Nors po turtingos Malaizijos kontrastas ir vėl it akibrokštas, tačiau žmonių optimizmas stebinantis, o juokas užkrečiamas. Per pusę Sumatros salos lingavome su tuo pačiu vairuotoju. Gerai nusiteikęs vyras nenusimena nei dėl trukdžių palmių aliejaus gamykloje, kai tenka nakvoti tiesiog prie plantacijos kandžiojantis uodams, nei tada, kai reikia suvaldyti sunkvežimį su didžiuliu kroviniu per gilias duobes. Per visą kelionę jis nesikeikė, neburnojo prieš vyriausybę, o tik juokėsi ir gūžčiojo pečiais.

Indonezijoje teko lankytis ir mokyklėlėje, kurioje tiek jauni, tiek vyresni žmonės ateina mokytis anglų kalbos. Netikėtai buvome priversti giedoti Lietuvos himną, mat visi vaikai sutartinai garsiai plėšė savąjį ir tiesiog neįsivaizdavo, kad mes galėtume elgtis kitaip. Vyresnieji atvirai dalijosi drąsiais ateities planais.  

Javos saloje aplankėme be galo dailią Prambanano šventyklą. Galiausiai būtinai turėjome aplankyti bent vieną veikiančių ugnikalnių, kurių šiuose kraštuose gausu ir jie baugina. Sėdėjome ant Bromo keteros ir stebėjome burbuliuojančią sierą.

Balio sala tikrai užburia, todėl ne veltui čia tiek daug turistų. Kai kurie jų vien į šią salą ir teatvažiuoja. Paplūdimiai gražūs, visa sala tiesiog nusėta senovinių hindu šventyklų ir statulų.

Keliauti Pietryčių Azijos šalimis nesudėtinga, mat turizmas čia klesti. Kur kas sudėtingiau, bet įdomiau, atrasti nepopuliarių vietų, pažinti žmonių būdą, o ne matyti mandagias kaukes, slepiančias skausmingą gyvenimą.

Laoso vaikai.

Australija: lyg sulėtintame filme

Nusileidę į vakarinę Australiją, iš šurmulio pakliuvome į tylą, kvarcinio smėlio paplūdimius, dykumas, kuriose apstu kengūrų ir eukaliptuose tupinčių koalų. Nukakę iki Melburno, čia užsibuvome bene  pusantro mėnesio ir rengėmės tolesniam kelionės etapui į Ameriką. Kaip tik Melburne mus labai svetingai pasitiko Australijos lietuvių bendruomenė. Ji priglaudė, parėmė ir skatino patirti naujų nuotykių.

Pataikėme į Australijos žiemą. Po Pietryčių Azijos karščių tai mums buvo tikra palaima. Tokiu laiku nereikia baimintis net saldžiai miegančių gyvačių ar skorpionų. Vakarų Australijoje matėme pačių gražiausių iki šiol regėtų paplūdimių ir nepaisydami žiemos vėsos įšokome į smaragdinį vandenį. Eukaliptų giriose uostėme lapus, kurių kvapas, regis, pažįstamas kiekvienam. Šių medžių lapų prikirtusios koalos ramiai dairėsi tupėdamos ant šakų ir atrodė lyg iš sulėtinto filmo.

Vietiniai australai pasitaikė labai svetingi - jie būtinai papildomai pavėžėdavo vieną kitą kilometrą, parodydavo, kur susibėgusios kengūros ar vaizdingesnis kelias, o kai kurie pasiūlydavo apsistoti savo namuose.

Pasiekę Melburną, irgi pakliuvome į vietinių globą. Jie aprodė lietuvių namus, kuriuose kas savaitę susirenka valgyti kugelio, kitų lietuviškų patiekalų. Su jais giedojome Lietuvos himną, klausėmės žmonių istorijų, gyvenome svetinguose namuose ir gerai pailsėję patraukėme tolyn.

Tailando paplūdimyje nesutiko nė vieno turisto.

Ypatingas etapas

Baigiame Eurazijos ir Australijos etapą. Sustabdyta apie keturi šimtai mašinų, vien kelyje išbūta veik septyni mėnesiai. Miegota žmonių svetainėse ar jų miegamuosiuose, palapinė statyta prie jūrų, ežerų ar upių, miškuose ar džiunglėse, kalnuose ar dykumose, ant sniego ar šlapio molio, statybų aikštelėse, prie greitkelių ar geležinkelio. Valgyti patys skaniausi azerbaidžanietiški šašlykai ar jaučio skrandžio gabaliukai, smaguriautos įvairiausios uogienės ir gruziniškas vynas, išragauta pati įvairiausia duona. Diskutuota su musulmonais, budistais, krikščionimis ir ateistais, girdėta skaudžių ar įkvepiančių istorijų.

Žmonių gerumas lydėjo nuo pat Lenkijos, kai sunkvežimių vairuotojai, susisiekę su kolegomis, iš vieno sunkvežimio persodindavo į kitą, Irano, kur žmonės sustabdydavo mums automobilius ar įsodindavo į autobusus, iki Kinijos, kur gyventojai įbrukdavo pinigų. Beveik kiekvienoje šalyje apsistodavome pas vietinius žmones, dažniausiai visai netikėtai.

Mašinų įvairovė stebino mus pačius: ištaigingiausias "Porshe" Kinijoje ar vos klibantys žiguliukai Azerbaidžane, mašinų priekabos Laose, sniego valymo mašina ar greitoji pagalba Turkijoje arba vos judantis motociklas su trapia priekaba Indonezijoje. Praustasi sulūžusiose kriauklėse, dušuose po bananų lapais. Kiekviena diena buvo netikėta, ir niekada nežinojome, kur miegosime tąnakt. Nežinomybė ugdė ir stiprino, o susitikimas su žmonėmis mokė paprastumo, nuolankumo ir atvirumo. Šis etapas buvo toks ypatingas, kad namo būtume grįžę jau kitokie. Tačiau keliaujame tolyn.

Pietinės Australijos paplūdimiai.

Su Australijos lietuviais Melburne.

Australijos koala.

Ant Bromo ugnikalnio. Indonezija.

Pas vietinius. Indonezija. Javos sala.

Eukaliptų giraitė. Australija.

Eukaliptai. Australija.

Sutranzuotu sunkvežimiu per Australiją.

Squid. Australija.

Pietinis Okeanas. Australija.

Prie laužo. Australija.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"