TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Azerbaidžanas: Kaukazo tigras taikosi šuoliui

2011 02 11 0:00
Apšerono pusiasalyje įsikūrusioje sostinėje gyvena per 2 mln. žmonių.

Sakoma, kad Azerbaidžane, kur besi kastuvu į žemę, ten ištrykš juodasis auksas. Tai nėra vien pokštas, nes kraštas labai turtingas naftos, jo beveik nepalietė ekonomikos krizė, čia sparčiai kyla gerovė. Valstybė vis svarbesnė ne tik Kaukazo regione, bet ir visame pasaulyje.

Į sostinę Baku skridome tiesioginiu naktiniu "AirBaltic" reisu iš Rygos. Lėktuvas buvo pustuštis, tad kiekvienas galėjome patogiai įsitaisyti skersai krėslų ir bent porą valandų numigti. Nusileidome naktį, o vos išlipus iš lėktuvo Gaidaro Alijevo oro uoste tvojo karštis ir drėgmė. Dar neseniai Azerbaidžano vizą buvo galima gauti Baku oro uoste, tačiau dabar jos išduodamos tik konsulatuose.

Lauke buvome tiesiog apgulti būrio taksistų, siūlančių vykti į miestą. Jei būtume palaukę bent porą valandų, viešuoju transportu galėjome važiuoti bene 8 kartus pigiau. Mes po beveik bemiegės nakties ir sugaišto laiko vizai įforminti, norėjome greičiau pasiekti nakvynės vietą, todėl neatsispyrėme taksi, - ši kelionė kainavo 30 JAV dolerių.

Baku - ištisa statybvietė

Pusę septynių ryto rugpjūtį Azerbaidžane dar neprašvitę. Visą kelią buvome taksisto labai įnirtingai atkalbinėjami nuo mūsų pasirinkto viešbučio. Jis primygtinai siūlė apsistoti kitur - esą geresniame ir nedaug brangesniame, kur dirba jo sūnus. Nepasidavėme vilionėms, nes manėme, kad nuveš į mums nepriimtiną, brangų viešbutį.

Nors buvo labai ankstus rytas, jau buvo tvanku. Priemiesčiuose tvyrojo naftos kvapas. Mieste - gausybė statybų, Baku primena ištisą statybvietę. Jos apsuptyje ir viešbutukas, kuriame įsikūrėme, šalia turgus ir priemiestinė autobusų stotis.

Dėl naftos kvapo stebėtis neverta. Šalis - tarsi naftos gręžykla. Ši žaliava yra pagrindinis eksporto šaltinis. Azerbaidžanas jau išmoko pelningai parduoti, tad kol nafta nesibaigs, plauks ir milžiniškos pajamos. Kaip ir visos posovietinės šalys, Azerbaidžanas sunkiai išgyveno perėjimą prie rinkos ekonomikos, bet energetikos resursai ir gebėjimas į naftos išgavimo verslą pritraukti užsienio investicijų, šį perėjimą gerokai palengvino. Silpnėjant ekonominiams ryšiams su Rusija, Azerbaidžanas vis aktyviau juos mezga su Turkija ir Europos Sąjungos valstybėmis. Atrodo, kad ir ateityje krašto gerovė priklausys nuo pasaulinių naftos kainų, investicijų ir gebėjimo efektyviai skirstyti pajamas.

Tačiau čia kalbama, kad didžiausios pajamos už naftą nusėda tik nedidelės grupuotės žmonių kišenėse. Ir nors Baku sparčiai plečiasi ir atsinaujina, kita krašto dalis lieka skurdi. Teigiama, kad korupcijos mastas Azerbaidžane gerokai didesnis nei gretimose Gruzijoje ir Armėnijoje.

Tarsi nukirsta ranka

Šalis turi ir neišspręstų teritorinių klausimų. Subyrėjus SSRS, Azerbaidžanas išgyveno žiaurų karą su Armėnija, po kurio prarado apie 20 proc. teritorijos - Kalnų Karabachą. Po karo Azerbaidžaną užplūdo beveik milijonas pabėgėlių. Dabar Kalnų Karabachą kontroliuoja armėnų pajėgos ir azerų jame beveik nelikę. Šis regionas azerams tarsi nukirsta ranka - jos nėra, bet labai skauda. Jų teigimu, tai pačios gražiausios vietovės, kurios būtų tarsi perlas turistams. Šiandien, nors karas nebevyksta, Azerbaidžano ir Armėnijos santykiai yra labai įtempti. Siena tarp jų uždaryta ir akylai saugoma. Jei Azerbaidžano pasieniečiai aptiks keliautojo pase Kalnų Karabacho spaudą, be jokių abejonių nebus įleistas į šalį. Neapykanta Armėnijai tokia didelė, kad pokalbio apie Kalnų Karabacho reikalus su Azerbaidžano gyventojais patariama nepradėti. Per skaudi jiems ši tema. Be to, užsieniečiams rekomenduojama vengti blogai kalbėti apie Azerbaidžano prezidentą. Tai gali grėsti ne tik deportacija, bet ir įkalinimu.

Nuotekos plūdo į Kaspiją

Sumgaitas - trečias pagal dydį Azerbaidžano miestas. Jis išsiskiria tuo, kad yra vienas labiausiai užterštų miestų pasaulyje. Sovietų valdymo metais jame veikė apie 90 sunkiosios pramonės įmonių. Dabar liko tik keletas, bet tarša sumažėjo nedaug, mat pramonės nuotekos keliavo ne kur kitur, o į uždarą, 27 metrais žemiau jūros lygio esančią Kaspijos jūrą. Vietinių mokslininkų teigimu, Apšerono pusiasalis (Sumgaitas ir Baku) ir Kaspijos jūra - labiausiai užteršta ir ekologiškai suniokota vieta pasaulyje.

Tačiau ne viskas blogai. Azerbaidžano šiaurėje yra nuostabus - žalias, kalnuotas ir švarus - Šekio regionas, kuriame to paties pavadinimo miestelis laikomas turistų perlu ir gražiausiu visoje šalyje.

Alkūnių mūšis dėl bilietų

Po ilgo sovietinio laikotarpio religijos įtaka šalyje gerokai sumenkusi. Nors dauguma azerų draugiški ir paslaugūs, bet žmonių, bandančių apmauti užsienietį ir iš jo pasipelnyti, pradedant pinigų keitimu ar maisto kainomis užkandinėje, baigiant bandymu parduoti ledus ar metro bilietus keturgubai brangiau, nei tikroji kaina, Azerbaidžane sutikome daugiau nei bet kur kitur.

Eismas Baku yra gana chaotiškas. Signalizuojama visada ir visur. Pereiti gatvę nėra paprasta, nes perėjos vairuotojams nedaro jokio įspūdžio. Todėl išmintingiausia eiti per gatvę paskui vietinį. Kur kas lengviau, kai sankryžą reguliuoja šviesoforas, jie veikia neblogai ir jiems paklūstama.

Jau pirmąja viešnagės dieną naftos kvapo pritvinkusiame Baku prasidėjo pirmieji nuotykiai. Užtrukome, kol perpratome metro sistemą, nes ne visose stotelėse nurodyti jų pavadinimai. Paklaidžioję ir pavažinėję metro pirmyn atgal, radome geležinkelio stotį, kur ketinome iš anksto nusipirkti bilietus į Tbilisį. Vos įėjus vidun, pripuolė pinigų keitėjas, žongliruojantis banknotais kaip čigonas kortomis. Įkyriai siūlydamas pakeisti pinigų, azeras susišvilpavo su dar keletu draugužių ir visą laiką, kol buvome stotyje, jautėme jų žvilgsnius. Kadangi keityklos neradome, pasinaudojome vyruko paslaugomis ir buvome apgauti. Azerbaidžane cirkuliuoja dvejopi pinigai, todėl užtrunka juos teisingai suskaičiuoti. Tai tiesiog puiki galimybė valiutos keitėjams apgaudinėti atvykėlius. Tądien jau buvome patyrę keletą smulkių apgavysčių, tad išmokome tinkamai skaičiuoti pinigus ir griežtai pareikalavome atiduoti priklausančią sumą. Nors ir labai nepatenkintas, bet "verslininkas" pakluso.

Pirkti traukinio bilietus - dar viena įdomi atrakcija. Bilietų kasų gausu, prie jų nusidriekusios ilgos eilės, bet jos nė iš vietos nejuda. Atsistojęs gale sąžiningas europietis jos gali ir nesulaukti. Azerai, atėję pirkti bilietų, nepaisydami eilės, pasistumdydami alkūnėmis rauna tiesiai prie langelio. Kol prie to pripratome, atėjo pamainos keitimosi metas ir kasininkės tarsi pagal komandą užtrenkė langelius prieš nosį. Paklausę policininko, kada kasos vėl bus atidarytos, sulaukėme atsakymo: "O kur taip skubate?" Joms atsidarius vietiniams parodėme, kad perpratome jų tvarką, ir trise petys petin pradėjome brautis prie langelio. Viskas puikia pavyko.

Vėliau mieste patekome į dar vieną komišką situaciją. Dėl to galime "dėkoti" bendražygei Nijolei, kuri pamiršo viešinti musulmonų krašte ir išėjo pasivaikščioti vilkėdama trumpus šortukus. Efektas buvo stulbinamas. Ir vyrai, ir moterys spoksojo nesislapstydami, o prasilenkę darsyk atsisukdavo. Keista, kai Nijolė persirengė, situacija beveik nepasikeitė. Žmonės vėpsojo į mudu su Vytu, dėvinčius šortus ir sandalus. Baku vyrai mėgsta dėvėti juodas kelnes ir batus, kad ir koks karštis spigintų. Prisėdę parke ant suolelio jautėmės tarsi vaidintume teatre. Praeidami žmonės net persikreipę žiūrėdavo į mus.

Miniatiūrinis šašlykas

Baku senamiestyje daug siaurų gatvelių ir mažų parduotuvėlių. Daugiausia prekiautojų kilimais. Čia stovi ir išdidžiai į Kaspijos jūrą žvelgia Verkiančių mergelių bokštas. Anot įvairių šaltinių, jis pastatytas XI-XII amžiuje. Legenda sako, kad seniai seniai gyvenęs toks karalius. Jis turėjęs gražią dukrą, tokią gražią, kad pats ją įsimylėjęs ir norėjęs vesti. Bet mergaitė nenorėjo ir pažadėjo tekėti tik tada, kai jis pastatysiąs bokštą, tikėdamasi, kad jis to nesugebės padaryti. Tačiau karalius bokštą pastatė ir jo noras anaiptol nebuvo praėjęs. Tada mergaitė nušoko nuo bokšto į jūrą. Ir nors dabar jūra nuo bokšto jau nutolusi per kelis šimtus metrų, azerai kalba, kad ji vėl pradėjo artėti senamiesčio link.

Baku senamiestyje buvo filmuotas ir garsusis filmas "Briliantinė ranka", tos scenos, kur pargriuvę veikėjai turėdavo sakyti "čiort pobieri" (liet. velniai griebtų). Tiesą sakant, senamiestis tame filme atrodo patrauklesnis ir paslaptingesnis nei iš tikrųjų.

Palei Kaspijos jūrą driekiasi ilga krantinė, ten šurmuliuoja gyvenimas, apstu visokių pramogų. Krantinė graži, bet geriau įsižiūrėjus matyti, kad vandens paviršiuje teliūskuoja nafta.

Vienoje krantinės užeigų sukirtome skanų kaukazišką avienos šašlyką. Kaina iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nedidelė, bet apgaulė ta, kad ji dažnai nurodoma ne porcijos, o 100 gramų, todėl patiekalas atrodo miniatiūrinis. Nesiaiškinome, ar jie taip žaidžia tik su užsieniečiais, ar ir su vietiniais. Dažnoje užkandinėje nėra net meniu, todėl pasiteiravus, ką turite valgyti, atsako trumpai: "Šašlyk."

Kitoks kurortas

Kitą dieną taksi nuvykome į už 30 kilometrų nuo Baku esantį Mardakano miestelį išsimaudyti Kaspijos jūroje. Taksistas pasitaikė nuoširdus ir plepus. Anot jo, klestinti ir turtėjanti valstybė yra ne tas pats, kas klestinti ir turtėjanti visuomenė. Pajamos, kurias šalis gauna už naftą, nusėda tik tam tikro žmonių sluoksnio kišenėse. Paprasti žmonės neretai gyvena skurdžiai ir tai akivaizdu išvažiavus iš sostinės. Anot jo, dauguma žmonių su nostalgija prisimena sovietmetį.

Mardakanas - poilsiautojų miestelis. Atrodo, kad kurortą azerai suvokia kitaip nei mes. Dulkėtas žvyrkelis veda į tokį patį dulkėtą paplūdimį. Sunku net atskirti, kur baigiasi žvyrkelis, kur prasideda paplūdimio "smėlis". Nors nebuvo nė vieno medžio, kopų, jokios žalumos, karščiu alsuojančią dieną jūros žydrynė atrodė patraukli. Nors Kaspijos jūra tikrai nėra viena švariausių, vis tiek nesusilaikėme neišsimaudę. Į šiukšlių krūvas paplūdimyje žvelgėme atlaidžiai. Užtat vandens temperatūra - 28 laipsniai.

Praleidę porą smagių valandų dykumos dulkėse ir šiltame vandenyje, lėkėme atgal į Baku, vežami auksadančio taksisto. (Daugelis azerų vyrų turi priekinius auksinius dantis, todėl dažnai šypsosi.) Šįkart senukas buvo nekalbus, bet jam ir nereikėjo kalbėti, nes už jį kalbėjo jo vairuojamas "šeštas" žiguliukas. Važiavo 120 kilometrų per valandą greičiu, kai leidžiama - 60 kilometrų per valandą. Vienu metu pasirodė, kad pakilsime į orą. Beje, nusprendę važiuoti taksi būtinai derėkitės, nes iš užsieniečio azerai tikrai nepraleis progos paskutinį kailį nudirti.

Grąžino vėliavėlę

Paskutinę minutę Baku patyrėme azerų sąžiningumo atvejį. Stoties bagažo skyriuje netyčia palikau mažą Lietuvos trispalvę, kurią vežuosi į visas keliones. Atskubėjęs jos ieškoti maloniai nustebau, kai darbuotojas, vos išvydęs mane, jau tiesė mano vėliavėlę. Dar pajuokavo, esą manęs, jog tai dovana jam.

Naktiniu traukiniu iš Baku išvykome į Tbilisį. Iškeliaudami nepamirškite, kad Azerbaidžano įstatymai neleidžia išvežti vietinės valiutos. Tad jei muitininkas aptiks manatų, gali kilti problemų. Taip pat reikia būti labai atsargiems dėl knygų, žemėlapių ar kitų dokumentų, kurie gali sieti Kalnų Karabachą su Armėnija. Žemėlapis buvo pirmas dalykas, kurį muitininkas traukinyje tiesiog griebė nuo mūsų stalelio. Laimė, tai buvo Gruzijos žemėlapis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"