TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Azijoje pametė lagaminą ir žmoną

2007 11 20 0:00
Kelionę po Meksiką V.Kavaliauskas prisimena kaip vieną įspūdingiausių. Atokvėpis prie majų piramidės Chichen Itzoje.
Asmeninio albumo nuotrauka

Žurnalistas, premjero patarėjas Vilius Kavaliauskas yra aplankęs apie 80 pasaulio šalių. Pastaruoju metu tolimas keliones perka tik iš olandų kelionių agentūrų, nes tai kone du ar tris kartus pigiau, nei siūlo mūsų šalies agentūros.

"Matyt, mūsų turizmo agentūros nori labai didelio pelno, o gal neturi pakankamai narsos atstovauti didžiosioms užsienio kelionių firmoms, parduoti jų paslaugas, - palyginęs jų ir olandų kainas sako V.Kavaliauskas. - Patys įsitikinkite pasidairę jų internetinėje svetainėje www.fox.nl., kiek kainuoja grupinės pažintinės kelionės." Pavyzdžiui, dvi savaites pakeliauti po Filipinus, Indoneziją, Meksiką, Kubą, Braziliją ar kitas tolimas šalis (maitinimas du kartus, kasdien vis kitas puikus viešbutis, ekskursijos) olandai siūlo už maždaug 1, 2 tūkst. eurų. Be to, olandai iškart skelbia visą kainą, už nieką papildomai nereikia mokėti (pas mus už ekskursijas prašoma susimokėti atskirai).

Keliauta per Amsterdamą

"Pavyzdžiui, man Palangoje atostogauti per brangu, nes sumokėčiau tiek, kiek kainuoja, pavyzdžiui, kelionė į kurią nors Azijos šalį, - sakė V.Kavaliauskas. - Pas mus jau yra turinčių skonį žmonių, kelionių gurmanų, kuriems negana paprasčiausiai gulėti paplūdimyje, kurie domisi geografija, istorija, kurie nori tolimų pažintinių kelionių. Tokių kelionių už mums prieinamą kainą Lietuvoje trūksta. Vienintelė sąlyga vykstant per užsienio agentūrą - reikia gerai mokėti anglų kalbą. Atskristi į Amsterdamą, iš kur pradedamos olandų organizuojamos kelionės, nėra brangu, dabar iš Vilniaus būna ir pigių reisų."

Kaip pasakojo V.Kavaliauskas, iš pradžių olandai nelabai norėjo į savo turistų grupes įsileisti lietuvių, baiminosi dvikalbystės. "Jie keliaudami norėjo kalbėti tik savo kalba. Bet vėliau pamatė, kad nieko čia tokio. Gidas iš pradžių viską papasakodavo olandiškai, paskui dar pakartodavo angliškai. Kai kur vietos gidai viską pasakodavo tik angliškai. Be to, olandai puikiai moka anglų kalbą. Paskui mes jau ir olandiškai daug ką suprasdavome. Mokant vokiškai tai nesunku, kalbos panašios", - pasakojo neseniai iš 17 dienų kelionės po Indoneziją sugrįžęs V.Kavaliauskas. Jis visada pirmenybę teikia pažintinėms kelionėms.

"Paplūdimiai manęs nedomina, man įdomu pamatyti, kaip žmonės gyvena. Renkuosi pažintines keliones, kuriose galima praplėsti akiratį. Į pastarąją kelionę (aplankėme Honkongą, pervažiavome visą Javos salą, persikėlėme į Balio salą) vykome nedidelė grupė - penki lietuviai ir penki olandai, - pasakojo keliautojas. - Visi sakė, kad turiu būtinai pamatyti Honkongą. Kadangi esu matęs Šanchajų, turiu pasakyti, kad Honkongas atrodo prastai. Tačiau įspūdį paliko Javos sala."

Moterys pamatė daugiau

Didžiausias kelionės nuotykis - pamesti lagaminai ir žmona. "Skrendant iš Honkongo į Džakartą dingo bagažas, po trijų dienų atsirado. Tačiau mano ir dar vieno lietuvio žmona atsirado tik po dešimties dienų, - pasakojo V.Kavaliauskas. - Patyrėm nemažą stresą. O buvo taip: Indonezija į pasą klijuoja labai didelę vizą, mūsų damos vietos vizoms jau neturėjo. Manėm, įklijuos kur nors, kur parašyta "kiti įrašai", bet indoneziečiai buvo griežti, nesutiko vizos klijuoti niekur, tik tuose puslapiuose, kur parašyta "vizoms". Per dvi minutes turėjome apsispręsti, ką daryti. Likti kartu su žmonomis Honkonge nesinorėjo. Mes išskridome į Džakartą, jos pasiliko. Sėdint lėktuve, kai dar veikė telefono ryšys, susiskambinom, jos pranešė, kad tuščiai laiko neleidžia, jau pakeliui į Makao (aplankyti šią autonomiją turinčią Kinijos salą, iki 1998 metų buvusią Portugalijos koloniją, vizų nereikia). Svarbiausia tokiu atveju nesutrikti, apsvarstyti, ką galima aplankyti šalia. Be to, žmonoms labai padėjo mūsų diplomatai. Jos susisiekė su ambasada Pekine, nors buvo savaitgalis, diplomatai pažadėjo padėti. Per dvi dienas moterys gavo papildomas įklijas į pasus vizoms. Tačiau vytis mus nebuvo geriausia išeitis. Problema buvo ta, kad mes telefonu pasikalbėti spėjome tik iš pradžių (lietuviški telefonai veikė tik Honkonge, o Indonezijoje - ne). Rodė, kad ryšys yra, bet negalėjome nei mes, nei mums kas paskambinti. Dešimt dienų keliavom nežinodami, kur mūsų moterys. Tačiau lietuvis niekur nepražus. Dėl šio nuotykio jos dar daugiau pamatė. Ir mano gyvenimo svajonė buvo pamatyti Makao. Čia mūsų damos praleido keturias dienas (dvivietį kambarį puikiame viešbutyje centre radę vos už 40 dolerių), pabuvo Honkonge, paskui nuskrido į Balį, gražiai ten gyveno ir laukė mūsų. Už 30 dolerių išsinuomojo automobilį su vairuotoju ir atvažiavo mūsų pasitikti."

Buvusi olandų kolonija

Labiausiai keliaujant V.Kavaliauskui įsiminė maždaug tūkstančio kilometrų ilgio Javos sala, kurią teko visą pervažiuoti. "Indonezija - labai įdomi šalis, apie ją mes beveik nieko nežinome: 260 mln. gyventojų, 34 tūkst. salų! Beveik kiekviena sala šneka savo kalba, tarpusavyje niekaip negali susikalbėti! Per prievartą įvesta indoneziečių kalba - kad būtų galima bendrai susikalbėti. Šios šalies istorija labai įdomi, ji ėjo iš rankų į rankas: buvo anglų, Indijos, Olandijos, - pasakojo V.Kavaliauskas, per kelionę žiniomis apie Indoneziją stebinęs ir kelionės gidus, ir bendrakeleivius. - Aš visada prieš važiuodamas stengiuosi kuo daugiau apie lankomą šalį pasiskaityti, kad paskui kelionės metu tik pasitvirtinčiau tai, ką jau žinau. Keista, bet pastebėjau, kad olandai nežino savo šalies kolonijų istorijos, klausinėjo, iš kur aš žinau. Buvo įdomu, ką indoneziečiai girdi apie mus. Kasdien pirkdavau arba viešbučiuose rasdavau vienintelį anglų kalba leidžiamą laikraštį "Jawa Press" ir žiūrėdavau, ar ką nors apie mus rašo. Vieną straipsnį radau - kad mes su Lenkija esam šaltojo karo atmosferoje. Kažkoks anglas parašęs".

Pasak keliautojo, visi UNESCO saugomi kultūros paminklai Džakartoje, Bandunge, Borobudure - šventyklos, kiti paminklai - gražu, bet jam per daug sena ir tolima, įdomesnė naujoji Indonezijos istorija.

"Nuo XIX amžiaus pabaigos iki Antrojo pasaulinio karo Indonezija buvo Olandijos kolonija, - pasakojo V.Kavaliauskas. - Iš pradžių olandų valdymas indoneziečiams patiko, tačiau Antrojo pasaulinio karo metais Japonija užėmė visą Indoneziją ir vietos gyventojams patarė: "Jūs, azijiečiai, turit būti savarankiški", ir pamokė karinių mokslų. Pasibaigus karui anglai japonus išstūmė iš šalies ir pasakė: "Dabar grįš jūsų buvę šeimininkai". Indoneziečiai pasipriešino: "Kam mums jie?" Ir 1945 metų rugsėjo 30 dieną paskelbė nepriklausomybę. Olandai su tuo nesitaikstė, įvedė savo kariuomenę. Iki 1949 metų truko nepriklausomybės karas, apie jį beveik nieko nežinom. Galų gale olandai pripažino nepriklausomą Indoneziją. Su savo kolonistais indoneziečiai pasielgė žiauriai: konfiskavo visą Olandijos ir jų piliečių turtą. Gerai tik, kad jo neišdalijo, o viskas iki šiol liko valstybės rankose - kavos, arbatos ir kitos plantacijos. Žemė Indonezijoje - išimtinė valstybės nuosavybė ir dabar. Jie stebėdamiesi mūsų klausė, ar teisybė, kad Europoje gali būti privačios salos. Nors senoji indoneziečių karta dar kalba olandiškai, jaunoji - angliškai, taip ignoruodama buvusius kolonistus."

Domina naujoji istorija

"Pirmasis Indonezijos prezidentas buvo Sukarno, - pasakojo dar kelionės po Indoneziją įspūdžiais gyvenantis pašnekovas. - Mėgino būti naujų neprisijungusių šalių lyderiu su Bros Titu, Sekou Ture iš Gvinėjos ir kitais. Bandungo konferencijoje 1961 metais buvo paskelbtas nepriklausomų šalių judėjimas. Tačiau Sukarno buvo Kinijos įtakoje, jo valdymo metu labai įtakinga šalyje buvo prokiniška komunistų partija, turėjusi apie tris milijonus narių. Ir kai 1965 metais kariuomenės vadas generolas Sucharto nuvertė prezidentą Sukarną, įsakė išžudyti visus komunistus. Kadangi šovinių daug neturėjo, išvedė į ryžių laukus ir kauptukais užkapojo tris milijonus žmonių. Gidai dabar pasakoja šią istoriją ir priduria, kad tuo metu suvesti su kuo nors sąskaitas buvo labai lengva, užtekdavo pasakyti, kad jis kinas arba komunistas. Prezidentu pasiskelbęs Sucharto įvedė drausmę, šalis pradėjo eiti į priekį. Iki šiol griežtai valdžiusį Sucharto prisimena kaip reformatorių. Su kinais jis taip pat pasielgė griežtai. Kinų nacionalinę mažumą Indonezijoje (iš pradžių 5 mln., dabar apie 20-30 mln.) Sucharto privertė atsisakyti savo tautybės, uždraudė kalbėti kinų kalba, vadintis kinų vardais. Leido rinktis: ar būsi indonezietis, ar kinas. Jei save laikai kinu, tuoj pat išvažiuok, jei indoneziečiu, turi pasikeisti pavardę, vardą į indonezietišką. Kadangi Indonezijoje vyraujanti religija (95 proc.) yra musulmonų, kinai taip pat turėjo tapti musulmonais."

Kas Azijoje ne kyšis?

Įdomiausia, kaip pasakojo keliautojas, kad po karinio perversmo į valdžią atėjęs Sucharto ilgai išsilaikė valdžioje. "Tik po daugelio metų Vakarų valstybės pareiškė, kad jis buvo labai korumpuotas. Sucharto šeima to neneigė, prisipažino, jog gaudavo 10 proc. nuo visų investicinių kontraktų, tačiau tai Azijoje laikoma dovana, o ne kyšiu. Šnekantis su vietiniais šie taip pat už tai nesmerkia Sucharto, sako, pas juos tai nelaikoma korupcija, - kelionės įspūdžiais dalijosi V.Kavaliauskas. - Po Sucharto buvo normalūs laisvi rinkimai, prezidente buvo išrinkta Sukarno dukra. Dabar Indonezija tapo normalia demokratine valstybe, atrodo moderniai. Indoneziečiai labai darbštūs žmonės, labai gabūs, jie daug gamina, šalis vystosi. Didžiosios pasaulio tekstilės, elektronikos firmos čia turi savo filialus. Geri kruopštūs indoneziečiai drabužius siuva garsiausioms drabužių firmoms. Turistų dažniausiai lankomose vietose siūloma daugybė nuostabiausių rankų darbo gaminių. Indoneziečiai - puikūs darbininkai dar ir dėl to, kad absoliučiai nevartoja svaigalų (musulmoniška šalis). Ten kitaip ir negalima: ir karšta, ir eismas sudėtingas, kalnų keliukai siauri, išgėręs nepavairuosi."

Pensijos - tik policininkams ir kariškiams

Pasak keliautojo, Javos sala labai kalnuota, važiuojant matyti, kaip kiekvienas plotelis įdirbtas ryžiams auginti. "Tik gyventojų nepaprastai sparčiai daugėja. 260 mln. savo ryžių neužtenka. Juos perka iš Vietnamo. O kaip ryžius augina! - stebėjosi V.Kavaliauskas. - Kiek jie reikalauja darbo! Pasėjami nedideliame plotely, kai paauga, reikia po vieną daigelį persodinti į vandens užlietus laukus. Kai grūdai subręsta, reikia kiekvieną stiebelį po vieną atsargiai nupjauti. Ne taip, kaip mes savo javus plačiais mostais nurėžiam. Ryžiai taip visi išbyrėtų į vandenį. Kiek žmogaus darbo reikia! Ir keista - ryžiai Lietuvoje pigesni nei Indonezijoje. Indonezija turės problemų dėl savo demografijos. Nors nedrįsta radikaliai, bet kinų pavyzdžiu jau propaguoja dviejų vaikų šeimas.

Šalyje jokių socialinių programų. Pensijas gauna tik policininkai ir karininkai. Visi turi save išlaikyti. Sunku įsivaizduoti, kas laukia tokios šalies. Vis dėlto įspūdį daro malonūs vietos gyventojai. Švarūs jie, darbštūs, tvarkingi."

Nors Javos ir Balio salos visai šalia, tik už keleto kilometrų, bet jos, pasak keliautojo, labai skiriasi. Javos saloje - drambliai, geltoni žmonės, musulmonų religija. Balio saloje jau tamsiaodžiai, aborigenų tipo žmonės, indusų religija, krokodilai, kengūros. Praktiškai kaip kitas žemynas.

Skrydis su TV

"Nieko čia ypatingo ši kelionė, dabar jau daug kas gali nuvažiuoti", - pridūrė V.Kavaliauskas.

Olandų kelionių agentūros į tolimas šalis iš Amsterdamo skraidina reisiniais lėktuvais. "Jie dideli, labai patogūs, pritaikyti ilgiems skrydžiams. Pavyzdžiui, dabar į Honkongą skridome naujutėlaičiu lėktuvu, prieš kiekvieną keleivį - televizorius su 20 TV programų, gali pasirinkti kokią nori kalbą. 600 vietų lėktuve - nė vienos laisvos vietos. Lietuva šia prasme atrodo kaip koks užkampėlis: iš Amsterdamo į Vilnių skrido gal apie 20 žmonių", - pasakojo V.Kavaliauskas. Pasak jo, atostogauti Indonezijoje pagal mūsų kišenes labai miela. Puikiausiuose keturių žvaigždučių viešbučiuose dvivietis kambarys kainuoja 55 dolerius. Maistas, transportas pigus. "Ypač kai dolerio kursas taip kritęs. Gerai, kad esam pririšti prie euro, o ne prie dolerio, - pasakojo keliautojas. - Matyt, ir dėl šios priežasties Indonezijoje daug Europos turistų. Amerikiečių nematyti. JAV Indoneziją laiko nesaugia šalimi. Pernai Kutoje (Balio saloje) sprogo bomba, žuvo 150 žmonių. Šalis jaučia, kad tai padarė didelę žalą jos ekonomikai, tad nuo to laiko sugriežtinta turizmo policija, visuose viešbučiuose visus tikrina su sprogmenų ieškikliu. Įvažiuojant veidrodžiais apžiūri automobilio apačią."

V.Kavaliauskui labai patiko įdomi viešbučių Indonezijoje tradicija: "Prie kiekvieno net ir prabangaus viešbučio durų gražiame narve gyvena gaidys. Tikrai malonu, kai rytą jis užgieda ir pažadina."

Ką siūlytų kelionių gurmanams?

Kokias keliones patyręs keliautojas rekomenduotų kitiems? Atsidaręs minėtąjį olandų kelionės agentūros puslapį ir prisimindamas buvusią kelionę pasakojo: "Štai dabar kelionė į Meksiką kainuoja 1,2 tūkst. eurų. Kai aš grįžau, buvo už 700 eurų. Maršrutas fantastiškas. Iš Amsterdamo atskrendi į Kankuną ir autobusu per 17 dienų apvažiuoji 3,5 tūkst. kilometrų ratą pro visas istorines vietas, aplankai garsiąsias majų piramides, Palenką, Tikalį, paskui užsuki į Gvatemalą, Hondūrą, Belizą. Važiuojant 1-2 km aukštyje nekaršta, apie 20 laipsnių šilumos, gamta fantastiška, kalnai, ugnikalniai, geras, pigus maistas. Veža tave kaip kiaušinį, o tu tik grožiesi. Kasdien vis kitoj vietoj. Nuostabūs ispaniški Gvatemalos miestukai, tikri indėnai, užsienio turistų beveik nėra. Šią kelionę prisimenu kaip vieną įdomiausių. O šalis, į kurią norėčiau grįžti, tai Kuba."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"