TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Balis: pasislėpusio rojaus pėdsakais

2014 06 06 6:00
Žvejų laiveliai prie Bukito pusiasalio krantų. Marijaus Giršos (LŽ) nuotraukos

“Ar iš Balio tas gražumas?“ - ironiškai klausia viena kolegė, pamačiusi mane pirmą dieną darbe po atostogų. Verta, tikrai verta prisiliesti prie balietiškų grožybių - pajaunėsite ir kūnu, ir siela. Indonezijos salyno perliukas tiesiog spinduliuoja teigiamą energiją, jos įsikrauni lyg kokia baterija.

Vykti į bet kurią svečią šalį, juolab trenktis į kitą pasaulio kraštą, yra nepigus iššūkis, ypač jei kelionės organizavimo rūpesčius patikime kokiai nors agentūrai - nesvarbu, lietuviškai ar ne tokiai plėšikiškai vokiškai. Bent kiek prakutęs savarankiškas "biudžetinis" keliautojas viskuo pasirūpina gerokai iš anksto ir sutaupo mažiausiai pusę to, ką būtų atidavęs agentui.

Balis šiuo požiūriu - ne išimtis. Visa kita priklauso nuo kiekvieno žmogaus poreikių ir galimybių. Tereikia jas įvertinti ir atsakingai rinktis, kad vėliau netektų gailėtis, jog vos kelis dolerius kainavę pietūs vietiniams skirtose užeigose, vadinamose warung, sukėlė sveikatos sutrikimų, kuriuos prisiminsite visą gyvenimą.

Kai visur kvepia jostrai

Saloje brėkšta rytas. Išėjęs į viešbučio balkoną pasimėgauti balietiška kava iškart supranti, kad karštis ir tvankuma tvyrojo visą naktį. Ore - vis tas pats salsvas, gundantis jostrų žiedų kvapas. Žvilgsnis krypsta į kieme esantį išdailintą sodą ir tvenkinį - tobulą iki skausmo. „Beveik rojus“, - nevalingai ištariu ir iškart prisimenu, jog tai oficialus Balio turizmo industrijos šūkis.

Tik kelionės pabaigoje suprasiu, kad būtent turizmo plėtra šią hinduistų dominuojamą, įstabia gamta apdovanotą Indonezijos salą vis labiau verčia vieta, kur rojaus vaizdiniai ir pojūčiai priklauso vien nuo šlamančiųjų kiekio kišenėje. Tačiau begalinis vietos gyventojų nuoširdumas ir iš jų veidų niekada nedingstančios šypsenos byloja - įdėjus šiek tiek pastangų čia vis dar įmanoma pajusti nuo kasdienybės minčių „gydančią“ palaimą. O ko gi žmogui daugiau reikia per atostogas?

Balio saloje, kuri 10 kartų mažesnė už Lietuvą, bet gyventojų turi per 4 milijonus, visko labai daug. Neverta kelti sau tikslo per dvi savaites pamatyti visas kelionių giduose minimas lankytinas vietas arba pasiekti įdegio rekordą. Idealus sprendimas - derinti kūno ir sielos malonumus.

Vandenynas - pašonėje

Po parą trukusios kelionės, lėktuvuose ir oro uostuose praleistų laukimo valandų paplūdimys ir nuo kaitros gelbstintis vanduo - geriausia išeitis. Pietinėje salos dalyje, ypač Bukito pusiasalyje, traukia įvairios vandens sporto pramogos, mat pakrantės nepasiekia didžiulės bangos. Jos dūžta prie rifų, esančių atokiau.

Saugioje zonoje kaip žąsys turškiasi poilsiautojai, dūzgia vandens motociklai, sklendžia „skraidančios žuvys“ - motorinių valčių tempiami pripučiami čiužiniai. Juos itin mėgsta adrenalino ištroškę turistai iš Kinijos ir Rusijos. Europiečiai vietoj motorų gaudesio paprastai renkasi paviršinį nardymą ar pasiplaukiojimą baidarėmis - vis smagiau savus raumenis pamankštinti.

Tiems, kuriems vandens stichija yra kone gimtoji, vietovių Nusa Dua ir Tandžungo Benoa pakrantėje netenka nuobodžiauti ir ant bangelių. Vis dėlto neslėpsiu - šis tas nuotaiką gadina. Būna dienų, kai vandenyje plūduriuoja daugybė plastiko atliekų. Iškart supranti, su kokiomis ekologinėmis problemomis susiduria ne tik Balis, bet ir kitos šio regiono salos. Vietos žmonės tokį vandenų šiukšlinimą sieja su beatodairiška viešbučių plėtra. Tačiau neteko matyti, kad penkių žvaigždučių viešbučiai verstų plastiko atliekas į jūrą. Ne kartą regėjau kitokį vaizdelį - kaip šiukšles iš vandens traukia nuo patogių gultų pašokę tų viešbučių svečiai, daugiausia britai ir vokiečiai.

Šiukšlės bent jau nekanda. Kas kita - vandens gyvatės. Kai kurios jų labai pavojingos ir nuodingos. Dvi mačiau prie pat savo kojų. Baimės buvo, bet tai neatbaidė nuo tolesnių maudynių šiek tiek „atvėsusioje arbatėlėje“.

Vakarėja, vandenį prieš kurį laiką pasiglemžė atoslūgis, spalvingi žvejų laiveliai atsidūrė ant dugno. Lengvas vėjelis bent laikinai privertė atsitraukti kaitrą. Pats metas masažui prie jūros. Skeptikams iškart pasakysiu: jei nepasimėgausite balietišku masažu, nė nesigirkite, kad buvote Balyje. Tos mažos moterys daro stebuklus, o jostrų kvapo aliejus dar labiau hipnotizuoja - apima malonus snaudulys. Kai atsipeikėji, jautiesi taip, tarsi kūnas būtų besvoris. Taigi masažas - privaloma ir tikrai nevienkartinė bendros programos dalis. Šio gėrio kainas nutylėsiu. Net pačios didžiausios, jei lygintume su Lietuvos masažistų įkainiais, atrodo begėdiškai juokingos.

Ubudo link

Rytas, vėl karštis kaip garinėje pirtyje. Sėdime pernelyg stipriai kondicionuojamame automobilyje. Su jo vairuotoju Ketutu susipažinome dar išvakarėse ir dabar drauge tyrinėjame Balio žemėlapį, pasižymėdami tai, ką būtina pamatyti. Čia pirma mūsų kelionė į salos gilumą, pirmas išsiveržimas iš turistų rezervato į tikrąjį Balį.

“Ačiū, kad davėte darbo“, - pirmiausia padėkoja Ketutas. Jo vardas man priminė garsaus filmo su Julia Roberts herojų išminčių. Mūsų Ketutas - irgi išmintingomis, besišypsančiomis akimis, drauge ir vairuotojas, ir gidas. Tokių čia labai daug, tad konkurencija tarp jų milžiniška. Ir vis tiek nesiliauji stebėtis, kad visos dienos nuotykis dviem žmonėms atsieis tik 60 JAV dolerių. Viena bėda - Ketutas prastai kalba angliškai, tiksliau, jį sunku suprasti dėl neįprastos tarties. Pamažu ausis pripranta ir bendrauti tampa paprasčiau. Ketutas pasakoja, kaip sunku užsidirbti, kaip viskas pabrango, kokia didelė korupcija, ir dalijasi savo abejonėmis, ar išgalės leisti sūnų į universitetą.

Lekiame iš Bukito pusiasalio į centrinę salos dalį trumpesniu keliu - neseniai pastatytu nenusakomo ilgio tiltu, nutiestu dėl eilinio viršūnių susitikimo, kurį Indonezija surengė pirmininkaudama Azijos ir Ramiojo vandenyno šalių ekonominio bendradarbiavimo organizacijai. Naftos ir dujų turtinga šalis gali sau leisti tokius projektus. Po kelių akimirkų stringame nuo išmetamųjų dujų dūstančioje spūsčių raizgalynėje - čia keliai šakojasi į pagrindines pietinės Balio dalies vietoves: sostinę Denpasarą, Kutą, Legianą, Sanūrą.

Mūsų pasirinktas kelias veda garsaus Ubudo miestelio link per mažesnius amatininkų kaimelius - Batubulaną, Čeluką, Batuaną, Masą. Vienur įsikūrę tik aitvarų gamintojai, kitur - medžio drožėjai, dar kitur - aukso ir sidabro papuošalų meistrai. Visur verta bent trumpam išlipti ir apsižvalgyti.

Ubudas - vienas labiausiai turistus iš Europos ir Amerikos traukiančių miestelių. Vakariečiams jis tapo žinomas tik praėjusio amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį, kai į šį tuomet dar kaimelį, padrąsinti vietos karališkosios šeimos, ėmė plūsti menininkai ir intelektualai iš užsienio. Vėliau Ubudas virto reikšmingu kultūrinio turizmo miesteliu, turinčiu daugybę galerijų, parduotuvėlių ir restoranų. Kelių valandų viešnagės čia nepakanka. Nemažai atvykėlių Ubude apsigyvena kelioms dienoms.

Bet mes važiuojame aukštyn - Kintamanio link. Pakeliui sustojame kavos plantacijoje, pasivaišiname gurmaniška „Kopi Luwak“ kava. Ji gaminama iš gyvūnų - palminių musangų - skrandyje apvirškintų kavamedžio vaisių. Ačiū šiems žvėriukams, mat kava tikrai ypatinga ir verta „žvėriškos“ kainos.

Balyje auginama ne tik kava, viskam išvardyti prireiktų kelių pastraipų, o egzotiniai vaisiai apskritai verti atskiro romano. Tačiau svarbiausia augalininkystės šaka - ryžiai, globojami specialios deivės Cili. Ten viskas patiekiama su ryžiais. Iš tiesų geriausias būdas paragauti balietiškų patiekalų - rijsttafel, arba „ryžių stalas“. Pavadinimas - kolonijinis olandų palikimas. Su skirtingai paruoštais ryžiais gaunate visą paletę įvairių tradicinių patiekalų - mėsos, jūrų gėrybių ir žuvų, vegetariškų, bet nedidelį kiekį. Visur dominuoja aitriosios paprikos. Ir gardu, ir gera organizmo dezinfekcija.

Beje, Kintamanio vietovėje yra restoranas, iš kurio atsiveria kerinti panorama - Batūro ugnikalnis, to paties pavadinimo ežeras, aplinkiniai miškai. Čia vien dėl vaizdų jautiesi sotus.

Šventyklų nebūna per daug

Balio hinduistų šventyklų gausa jaukia protą - jų yra apie 200 tūkstančių. Kad pamatytum visus tuos maldos namus, veikiausiai gyvenimo nepakaktų. Kaip pagrindinės ir išskirtinio grožio šventyklos įvardijamos bent devynios. Jei nesate all inclusive vergas, ištisomis dienomis siurbčiojantis baseine nemokamus svaigiuosius gėrimus, jomis spėsite pasigrožėti. Tik patartina iš anksto nusipirkti sarongą (tokį tarsi sijoną, kuriuo reikia apsijuosti), nes apnuogintomis kojomis niekas į šventyklas neįleis, o ilgos kelnės Balyje per karščius - tikra prapultis. Tiesa, be sarongo, kai kur dar dėl pagarbos reikalauja specialios juosmens juostos ir „karūnos“ ant galvos.

Bukito pusiasalyje esančioje Uluvatu vietovėje galima ne tik pasigrožėti vienu švenčiausių klasikinės balietiškos architektūros pavyzdžių - ant aukšto skardžio stovinčia šventykla Pura Luhur, bet ir greta turistams įrengtoje "estradoje" (beveik Vilniaus Kalnų parko atitikmuo) temstant stebėti tradiciniu vadinamą ugnies šokį kecak.

Į šventyklos teritoriją įžengiantys turistai perspėjami dėl čia siaučiančių agresyvių beždžionių vagilių. Esą nenaudėlės kėsinasi nugvelbti akinius, kepures, net fotoaparatus. Bet beždžionės, kaip man pasirodė, nuo joms brukamų bananų yra tapusios tokios apatiškos, kad jokie blizgučiai nuobodžiaujančių gyvūnėlių jau seniai nebevilioja. Ramiai apžiūrime šventyklą iš išorės (turistai į vidų neįleidžiami) ir keliaujame pamatyti išgirtojo ugnies šokio.

Paaiškėja, kad kecak - veikiau ne šokis, o kelių dalių beveik dvi valandas trunkantis spektaklis. Ir ne toks jau tradicinis, kaip kalbama, bet pagardintas turistams pamaloninti skirtais prieskoniais „ačiū, kad atvykote į Balį“. Tačiau publika lieka sužavėta. Nežinia kodėl ypač džiūgauja japonai. Kitiems labiau rūpi, kad iš spektaklio vietos matyti ant skardžio į tamsumą grimztanti šventykla ir į Indijos vandenyną besileidžianti saulė.

Į Kutą - tik dėl bangų

Prieš kelionę į Balį apie Kutą buvau girdėjęs tik tiek, kad tai - banglentininkų meka ir kad ten būta dviejų teroro išpuolių, pražudžiusių nemažai gyvybių.

Vaikštant Kutos gatvėmis sunku suvokti, jog dar prieš pusę amžiaus čia iš esmės nebuvo nieko. Dabar tai - labiausiai visoje saloje komercializuota vietovė, negalinti pasigirti nei kultūriniais, nei istoriniais objektais.

Mėgstantieji apsipirkti ir pasinerti į naktinių klubų svaigulį Kutoje randa ką veikti. Daugiausia tarp turistų yra australų - jaunų banglentininkų ir vidutinio amžiaus porų. Kone visi kaip vienas įsispraudę į populiarų indonezietišką alų „Bintang“ reklamuojančius marškinėlius su petnešėlėmis, vaikšto po senųjų Gariūnų lygio parduotuvėles ir noriai perka piratinę vaizdo įrašų produkciją.

Kalbant be užuolankų reikia pripažinti, kad Kuta verta trumpos viešnagės tik dėl įspūdingų bangų, dūžtančių prie paplūdimio kranto. Kurį laiką įdomu stebėti, kaip banglentininkai skrodžia virš jų keterų.

Bet kuris smalsaus proto turistas Kutoje neužsibus, nes Balyje ir taip yra daug ką pamatyti. Ir vieno karto tam nepakanka. Kaip nepakanka erdvės išsamiau papasakoti apie šią salą, kurioje dar liko nepaliesto rojaus pėdsakų.

Marijaus Giršos nuotraukos

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"