Borneo: į pasimatymą su orangutanais

Goda JUREVIČIŪTĖ 2015-01-16 06:00
Goda JUREVIČIŪTĖ
2015-01-16 06:00
Šie miško žmonės išties stulbinami ir visai nesibaimina turistų, kuriems rekomenduojama laikytis atokiau, bent penkių metrų atstumu. Godos Jurevičiūtės nuotraukos
Ar­tė­jant į pa­bai­gą aš­tuo­nių mė­ne­sių sa­va­no­ria­vi­mui Ja­vos sa­lo­je, In­do­ne­zi­jo­je, imu liū­dė­da­ma su­pras­ti, kad ti­krai ne­pa­vyks ap­lan­ky­ti vis­ko, apie ką sva­jo­jau prieš čia at­vyk­da­ma. Tam ne­už­ten­ka nei pi­ni­gų, nei lai­ko. Tar­ki­me, sva­jo­nių ke­lio­nė į In­do­ne­zi­jai pri­klau­san­čios Pa­pua sa­los da­lį lėk­tu­vu kai­nuo­ja tiek pat, kiek skry­dis į Eu­ro­pą, o plauk­ti lai­vu tie­siog ne­bė­ra lai­ko.

Kad ir kaip bū­tų, vi­sus aš­tuo­nis mė­ne­sius iš­tu­pė­jus tik vie­no­je sa­lo­je (ne­skai­tant trum­pu­tės iš­vy­kos į ma­žy­tį Ka­ri­mun­dža­vos sa­ly­ną), nors ir nuo­sta­bio­je, pa­si­žy­min­čio­je ne­ap­rė­pia­ma įvai­ro­ve, gal­vo­je kir­ba min­tis nors trum­pam ap­si­lan­ky­ti dar bent vie­no­je In­do­ne­zi­jos sa­lų. Pats aki­vaiz­džiau­sias pa­si­rin­ki­mas bū­tų Ba­lis. Skry­džiai į šią sa­lą iš­ties ne­bran­gūs, ta­čiau ne itin mėgs­tu tu­ris­tų „nu­sa­vin­tų“ vie­tų.

Ki­tas pa­si­rin­ki­mas – į va­ka­rus nuo Ja­vos nu­to­lu­si Su­ma­tra. Apie šią sa­lą te­ko pri­sik­lau­sy­ti tiek nuo­sta­bių pa­sa­ko­ji­mų, kad pa­si­lie­ku ją at­ski­rai ke­lio­nei at­ei­ty­je. Kol ši­taip ty­ri­nė­ju In­do­ne­zi­jos že­mė­la­pį, ke­le­tas ki­tų sa­va­no­rių pa­siū­lo pri­si­dė­ti prie jų iš­vy­kos į In­do­ne­zi­jai pri­klau­san­čią Bor­neo sa­los da­lį Ka­li­man­ta­ną.

Upė­je – ke­lio ženklai

Bor­neo - tre­čia pa­gal dy­dį sa­la pa­sau­ly­je. Ją da­li­ja­si trys vals­ty­bės: Ma­lai­zi­ja, Bru­nė­jus ir In­do­ne­zi­ja. Šiai pri­klau­so di­džio­ji sa­los da­lis. Mū­sų ke­lio­nės tiks­las – la­bai ne­di­de­lė jos da­le­lė – tri­jų die­nų krui­zas po Bor­neo pie­tuo­se įsi­kū­ru­sį Pu­tin­go Ky­šu­lio na­cio­na­li­nį par­ką ir vie­na die­na Pa­ngka­lan Bu­no mies­te, lau­kiant skry­džio at­gal į Ja­vos sa­lą.

Kai ku­rie skai­ty­to­jai ti­krai bus gir­dė­ję apie šį na­cio­na­li­nį par­ką, nes ja­me 1971 me­tais lie­tu­vių kil­mės an­tro­po­lo­gė ir gam­to­sau­gi­nin­kė dr. Bi­ru­tė Gal­di­kas įkū­rė oran­gu­ta­nų ste­bė­ji­mo cen­trą. Be to, tai vie­na iš dvie­jų pa­sau­ly­je vie­tų (ki­ta - Su­ma­tros sa­la), ku­rio­je gy­ve­na žmo­gi­nės bež­džio­nės.

Iš Se­ma­ran­go į Pa­ngka­lan Bu­no mies­tą, esan­tį ša­lia na­cio­na­li­nio par­ko, skrai­di­na tik dvi oro bend­ro­vės ir nė vie­na jų ne­ati­tin­ka Eu­ro­pos Są­jun­gos stan­dar­tų. Ki­tu me­tu tai ne­bū­tų itin svar­bu, bet ne­se­niai In­do­ne­zi­jo­je įvy­ko avia­ka­tas­tro­fa, tad skry­dis ne­atro­do itin pa­trauk­lus.

Įsė­dus į lėk­tu­vą ja­me ke­le­tą sy­kių už­gęs­ta švie­sos, gal va­lan­dą vė­luo­ja­ma pa­kil­ti. Ta­čiau aš, užuot mąs­čiu­si apie sau­gu­mą, svars­tau: jei la­bai vė­luo­si­me, su­trum­pės krui­zas. Oro uos­te mus – dvi lie­tu­ves ir du is­pa­nus – pa­si­tin­ka gi­das ir in­for­muo­ja, kad tu­ri­me pa­sku­bė­ti, nes ga­na grei­tai vie­no­je na­cio­na­li­nio par­ko sto­čių pra­si­dės oran­gu­ta­nų mai­ti­ni­mas. Jei pa­vė­luo­si­me, ga­li­me ir ne­bes­pė­ti iš­vys­ti šio re­gi­nio. Tai­gi sė­da­me į tak­si ir apie pus­va­lan­dį va­žiuo­ja­me į uos­tą. Čia su­li­pa­me į įpras­tą upių lai­vą, va­di­na­mą klotok. Šis lai­vas tris die­nas bus mū­sų na­mai: ja­me mai­tin­si­mės, mau­dy­si­mės ir mie­go­si­me. Plau­kia­me Sekonyer upe, ku­ri vin­giuo­ja pa­lei na­cio­na­li­nį par­ką. Vie­no­je jos pu­sė­je drie­kia­si sau­go­mos te­ri­to­ri­jos, ki­to­je – aria­ma že­mė.

Bagoro kalno papėdėje įsikūrusią hindu šventyklą vertą lankyti anksti ryte, tuomet čia tikra ramybė oazė.

Plau­kiant upe ir gro­žin­tis kran­tų ža­lu­ma akį pa­trau­kia kas 50 ar 100 me­trų pa­sta­ty­ti ke­lio ženk­lai. Nie­kaip ne­ga­liu su­pras­ti jų nau­dos – upė tu­ri vos ke­le­tą at­ša­kų, bet šios per siau­ros lai­vui plauk­ti, to­dėl pa­sik­lys­ti tie­siog ne­įma­no­ma. Pa­si­tei­rau­ju gi­do, kam tie ženk­lai rei­ka­lin­gi? Jis nu­si­šyp­so ir at­sa­ko: „Na, gal da­bar su­pran­ti, ko­dėl ne­mėgs­tu mū­sų val­džios.“ (Ka­dan­gi esu bai­gu­si po­li­ti­kos moks­lus, jau pa­žin­ties pra­džio­je apk­lau­siau mū­sų gi­dą, nes rū­pė­jo iš­siaiš­kin­ti jo pa­žiū­ras, - aut.)

Spek­tak­lis „Džiunglės“

At­plau­kia­me į mai­ti­ni­mo sto­tį šiek tiek vė­luo­da­mi, bet dar spė­ja­me pa­ma­ty­ti vie­ną be­si­mai­ti­nan­čią oran­gu­ta­nų šei­mą – ma­mą su dviem vai­kais. Ant spe­cia­liai su­ręs­tos pa­ky­los ei­gu­liai yra pri­dė­ję dau­gy­bę ba­na­nų, o oran­gu­ta­nė ne­sku­bė­da­ma juos ry­ja (žo­dis „o­ran­gu­ta­nas“ ki­lęs iš dvie­jų in­do­ne­zie­tiš­kų žo­džių: „o­rang“, ku­ris reiš­kia „žmo­gus“, ir „u­tan“ - „miš­kas“).

Šie miš­ko žmo­nės iš­ties be ga­lo gra­žūs, stul­bi­na­mi. Ge­rai ap­si­dai­rę pa­ma­to­me ir dau­giau ant ša­kų ka­ban­čių, jau pa­si­so­ti­nu­sių oran­gu­ta­nų, ir sa­vo ei­lės lau­kian­čių silp­nes­nių pa­te­lių (šios bež­džio­nės yra in­di­vi­dua­lis­tės, tad ne­la­bai mėgs­ta ki­tų tos pa­čios ly­ties oran­gu­ta­nų).

Taip mums žval­gan­tis ne­ti­kė­tai pra­sisk­lei­džia šį „spek­tak­lį“ žiū­rin­čių tu­ris­tų gru­pe­lė ir ša­lia vi­siš­kai ne­kreip­da­mas dė­me­sio į žmo­nes pra­ei­na oran­gu­ta­nas. Na­cio­na­li­nio par­ko tai­syk­lė­se par­ašy­ta, kad nuo žmog­bež­džio­nių rei­kia lai­ky­tis bent 5 me­trų at­stu­mu, ta­čiau šis di­džiu­lis raus­vai gels­vu kai­liu švy­tin­tis oran­gu­ta­nas trau­kia pro ma­ne vos per ke­lio­li­ka cen­ti­me­trų.

Per tas ke­lias die­nas į mai­ti­ni­mo sto­tis nu­ei­na­me dar ke­le­tą kar­tų, ir kiek­vie­ną­syk ga­na smar­kiai vė­luo­da­mi. Ki­ti tu­ris­tai pa­ma­žu net ima šai­py­tis iš mū­sų. Ta­čiau nė vie­nas per­ne­lyg ne­si­gai­li­me, nes tie ap­si­lan­ky­mai mai­ti­ni­mo­si sto­ty­se šiek tiek pri­me­na tea­trą. Su­tar­tu lai­ku į tam ti­krą vie­tą su­si­ren­ka apie 20-30 žmo­nių ir lau­kia ant pa­ky­los pra­si­de­dan­čio spek­tak­lio. O vai­di­ni­mas kar­tais vė­luo­ja. Oran­gu­ta­nai nė­ra itin punk­tua­lūs, kaip, be­je, ir dau­gu­ma In­do­ne­zi­jos gy­ven­to­jų.

Jei oran­gu­ta­nų ga­lė­tu­me ma­ty­ti tik šio­se sto­ty­se, ti­krai tek­tų nu­si­vil­ti, bet mū­sų tu­ris­ti­nį krui­zą ly­di ne­pap­ras­ta sėk­mė - iš­vys­ta­me ke­le­tą į prog­ra­mą iš anks­to ne­įtrauk­tų ste­buk­lų. Štai įgu­lai pri­švar­ta­vus lai­vą prie pat jo įsi­tai­so vie­na oran­gu­ta­nė su dviem ma­žais jau­nik­liais ir ima go­džiai ste­bė­ti, kaip mes pie­tau­ja­me. Ki­tą sy­kį oran­gu­ta­nų šei­my­ną su­tin­ka­me pa­ke­liui į vie­ną mai­ti­ni­mo sto­tį ir pa­sie­kė­me ją drau­ge su šia pa­ly­da. Ki­taip ta­riant, pen­kių me­trų tai­syk­lę pa­žei­džia­me ne kar­tą. Ir ne tik ją.

Viena diena prabėgo Pangkalan Buno mieste laukiant skrydžio atgalios į Javos salą.

Be oran­gu­ta­nų, pa­ma­to­me ir ki­tų gy­vū­nų. Pir­mo­ji lai­vo tai­syk­lė – ne­si­mau­dy­ti upė­je, nes jo­je plau­kio­ja kro­ko­di­lų. Ir tai ne tik žo­džiai. Ke­lis ne­di­de­lius kro­ko­di­lus pa­tys iš­vys­ta­me. Jų bai­mi­na­si net gau­siai pa­lei upę gy­ve­nan­čios did­no­sės bež­džio­nės, ku­rių čia iš­ties dau­gy­bė. Šios bež­džio­nės itin pro­tin­gos. Pri­rei­kus per­si­kel­ti per upę jos pa­lau­kia plau­kian­čių lai­vų, nes ži­no, kad va­rik­lio gau­de­sys kro­ko­di­lus at­bai­do.

At­gal į mies­to džiungles

Ka­li­man­ta­ne, be krui­zo, dar vi­są die­ną pra­lei­džia­me Pa­ngka­lan Bu­no mies­te. Jis be­veik toks pat kaip dau­gu­ma Ja­vos mies­tų, tik gal kiek skur­des­nis. Pa­upy­je gau­su me­di­nių na­me­lių, nau­do­ja­mų kaip tua­le­tai. Tuo pa­čiu upės van­de­niu gy­ven­to­jai ir pra­usia­si.

Ne­ži­nau, ar daž­nai taip bū­na, o gal tik mums pa­si­se­ka, ta­čiau tą va­ka­rą dan­gų pa­puo­šia dau­gy­be spal­vo­tų skiau­te­lių - vie­ti­niai lai­do ait­va­rus. Gi­das sa­ko, kad ka­žin kur šia­me mies­te­ly­je įsi­kū­ru­si dr. B. Gal­di­kas. De­ja, tuo me­tu jos Ka­li­man­ta­ne ne­bu­vo.

Grį­ži­mas į Tamandžają

Pa­ga­liau iki skry­džio į Lie­tu­vą te­li­kus sa­vai­tei ap­sisp­ren­džiu, kad di­džią­ją jos da­lį pra­lei­siu ten, kur iš es­mės pra­si­dė­jo ma­no aš­tuo­nių mė­ne­sių ke­lio­nė, – Ta­man­dža­jos kai­me, prie pat Udžung Ku­lo­no na­cio­na­li­nio par­ko. Ta­man­dža­ja įsi­kū­ru­si pa­čia­me Va­ka­rų Ja­vos pa­kraš­ty­je, tad ke­lio­nė au­to­bu­su iš Se­ma­ran­go trun­ka apie 12 va­lan­dų. Ta­čiau, kaip daž­nai pa­si­tai­ko, vis­kas In­do­ne­zi­jo­je vė­luo­ja. Iš Se­ma­ran­go iš­vyks­ta­me dviem va­lan­do­mis vė­liau nei pla­nuo­ta ir kaip vi­sa­da įstrin­ga­me prie Dža­kar­tos. Tai­gi ke­lio­nė trun­ka apie 20 va­lan­dų.

Va­žiuo­ja­me dvie­se – su ita­le Eli­za. Ji ir sa­va­no­riau­ja Ta­man­dža­jo­je, o aš šia­me kai­me lan­kiau­si, kai pa­čio­je mi­si­jos pra­džio­je čia vy­ko mo­ky­mai. At­vy­kus įdo­mu ste­bė­ti, kaip vis­kas pa­si­kei­tę, nes ir pa­ti esu pa­si­kei­tu­si. Bū­da­ma čia pir­mą sy­kį be­veik ne­bend­ra­vau su vie­tos gy­ven­to­jais, bet šį­kart vi­siš­kai iš­si­ver­čiu be ang­lų kal­bos. Vie­ti­niai su­pran­ta tik in­do­ne­zie­tiš­kai.

Net iš­si­žio­ju­si gro­žiuo­si Ta­man­dža­ją ska­lau­jan­čia jū­ra, o iš ry­to su­si­ža­vė­ju­si ste­biu mo­te­ris, trau­kian­čias iš tink­lų žu­vis, kra­bus, ki­to­kius gy­vius. Pir­mą sy­kį lei­džiu lai­ką vi­siš­kai tarp­tau­ti­nė­je ap­lin­ko­je. Eli­za vaikš­to po drau­gų na­mus ir sa­ko „su­die“, o aš ei­nu iš pa­skos ir mė­gau­juo­si ap­lin­ki­nių žmo­nių sve­tin­gu­mu bei smal­su­mu.

Per vie­ną to­kį at­sis­vei­ki­ni­mą ap­si­lan­ko­me na­muo­se, ku­riuo­se mo­te­ris pa­ga­mi­na ska­niau­sią ka­da nors val­gy­tą sam­bel. Tai be ga­lo aš­trus pa­da­žas, tie­siog bū­ti­nas in­do­ne­zie­čių vir­tu­vės ak­cen­tas. Jis pa­pras­tai da­ro­mas iš ai­trių­jų pa­pri­kų, po­mi­do­rų, svo­gū­nė­lių, čes­na­kų, ta­ma­rin­dų ir drus­kos - vis­kas su­tri­na­ma į vien­ti­są ma­sę ir šiek tiek pa­ke­pi­na­ma. Ta­čiau šį­kart mo­te­ris dar pri­de­da ža­lio­sios ci­tri­nos ir kaž­ko­kių au­ga­lų, ku­rių nei vaiz­das, nei in­do­ne­zie­tiš­kas pa­va­di­ni­mas man nie­ko ne­sa­ko. Bet pa­da­žo ga­min­to­ja ti­ki­na, esą jie pa­tys svar­biau­si. Su­pras­da­ma, kad Lie­tu­vo­je nie­kaip ne­pa­vyks to­kio pa­si­ga­min­ti, švei­čiu jį su ry­žiais, kol ne­lie­ka nė kruo­pe­ly­tės.

Ir ga­liau­siai, ne­tver­da­ma karš­čio (kai In­do­ne­zi­jo­je pra­si­de­da liū­čių se­zo­nas, pir­mą die­nos pu­sę vis dar spi­gi­na tro­pi­kų sau­lė), už­si­ma­nau iš­si­mau­dy­ti. Pir­mą sy­kį čia at­va­žia­vus šį ma­lo­nu­mą su­ga­di­no vaiz­das, mat vi­sai ne­to­li kran­to iš­vy­dau di­džiu­lį kro­ko­di­lą. Šį­kart ei­nu mau­dy­tis su vie­ti­niu. Kro­ko­di­lo pa­vyks­ta iš­veng­ti, bet, užuot at­sar­giai pa­brai­dę, im­ame šo­ki­nė­ti nuo til­te­lio kuo to­liau į jū­rą ir mus užk­lum­pa tro­pi­kų liū­tis.

Ža­liau­sias Ja­vos miestas

Pa­lik­ti Ta­man­dža­ją bep­ro­tiš­kai su­nku, ta­čiau tu­riu trauk­ti į Bo­go­rą – mies­tą, ku­ris nuo Dža­kar­tos nu­to­lęs per 60 ki­lo­me­trų. Kar­tą esu bu­vu­si In­do­ne­zi­jos sos­ti­nė­je Dža­kar­to­je, tad ži­nau, kad ten sa­vo no­ru dau­giau ne­grį­šiu (di­džiu­lė tar­ša, nuo­la­ti­nės spūs­tys, nė­ra erd­vių pės­tie­siems). Tai­gi pa­sku­ti­nes die­nas In­do­ne­zi­jo­je lei­džiu Bo­go­re – be­ne ža­liau­sia­me Ja­vos mies­te.

Ža­liau­sias jis to­dėl, kad vi­du­ry mies­to yra di­džiu­lis, 80 ha, bo­ta­ni­kos so­das, ku­rį XIX am­žiaus pra­džio­je įkū­rė olan­dų bo­ta­ni­kas Cas­pa­ras Geor­gas Car­las Rein­ward­tas. Vaikš­čio­da­ma po jį iš­vys­tu dau­gy­bę įspū­din­gų ir di­din­gų me­džių, ki­tų au­ga­lų, at­vež­tų čia iš įvai­riau­sių pa­sau­lio kraš­tų. So­dui ap­žiū­rė­ti rei­kia bent ke­lių va­lan­dų. Bet jei ne­spė­ji iš­ei­ti iki 17 val., kai už­da­ro­mi pa­grin­di­niai var­tai, ga­li tek­ti la­bai il­gai kla­jo­ti, kol ra­si ki­tą iš­ėji­mą.

Bo­go­ras - ne tik mies­tas, ku­ria­me ga­li­ma pa­ma­ty­ti la­bai tvar­kin­gas džiung­les ir iš ku­rio ke­lio­nė į Dža­kar­tos oro uos­tą trun­ka vos po­rą va­lan­dų. Kar­tu tai ir mies­tas, iš ku­rio la­bai leng­va pa­siek­ti Sa­la­ko kal­no pa­pė­dė­je įsi­kū­ru­sią hin­du šven­tyk­lą. Jei į šią šven­tyk­lą iš­si­ruo­ši­te la­bai anks­ti, ten ne­bus tu­ris­tų – tik ją tvar­kan­tys žmo­nės. Ti­kra ra­my­bės oa­zė.

Tavo komentaras
Vardas: * El.paštas:
Komentaras: *
Komentarai
Vika  78.60.124.146 2015-01-19 19:45:17
kaip gaila kad toli. Puikus ispudziai
0 0  Netinkamas komentaras
Prieš 25 me­tus įvy­kęs So­vie­tų Są­jun­gos žlu­gi­mas, pir­mo­jo fak­ti­nio Lie­tu­vos va­do­vo Vy­tau­to Lands­ber­gio tei­gi­mu, Eu­ro­pos is­to­ri­jo­je bus pa­žy­mė­tas kaip ne­ei­li­nis įvy­kis.
Iš Lie­tu­vos iš­vy­ko dar vie­na pa­bė­gė­lių šei­ma. Tai si­rai: du su­au­gę ir trys vai­kai, pranešė LNK Ži­nios.
Eu­ro­pos Są­jun­ga pra­de­da vyk­dy­ti 348 mln. eu­rų ver­tės pa­gal­bos pro­jek­tą, pa­gal ku­rį pa­žei­džia­miau­siems pa­bė­gė­liams Tur­ki­jo­je bus skiriamos tie­sio­gi­nės iš­mo­kos.
Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja, Pra­ncū­zi­ja ir Jung­ti­nės Vals­ti­jos sek­ma­die­nį Jung­ti­nė­se Tau­to­se už­si­puo­lė Ru­si­ją dėl au­gan­čio žudynių mas­to Si­ri­jo­je.
1893 me­tų rugp­jū­tį Vil­niu­je įvy­ko IX Ru­si­jos im­pe­ri­jos ar­cheo­lo­gų su­va­žia­vi­mas. Ruo­šian­tis jam rink­ta in­for­ma­ci­ja apie lie­tu­viš­kų gu­ber­ni­jų – Šiau­rės va­ka­rų kraš­to is­to­ri­ją. Tam bu­vo [...]
JAV pre­zi­den­tas Ba­rac­kas Oba­ma šeš­ta­die­nį per ce­re­mo­ni­ją Na­cio­na­li­nė­je alė­jo­je per­kirps kas­pi­ną ir ati­da­rys Smit­so­no af­roa­me­ri­kie­čių is­to­ri­jos ir kultūros na­cio­na­li­nį mu­zie­jų.
Liu­ci­jos Jū­ra­tės Kry­že­vi­čie­nės „Kū­ry­bi­nės trans­for­ma­ci­jos“ – teks­ti­lė, ak­va­re­lė, mo­no­ti­pi­jos, pro­jek­tai, tri­ma­čiai erd­vi­niai ob­jek­tai vie­no­je par­odo­je. Pa­sak pačios au­to­rės, trans­for­ma­ci­jos [...]
Vie­na di­džiau­sių ša­lies kul­tū­ros bend­ruo­me­nių Lie­tu­vos kul­tū­ros cen­trų aso­cia­ci­ja kvie­čia siū­ly­ti pre­ten­den­tus pres­ti­ži­niam ap­do­va­no­ji­mui „Auksinis fe­nik­sas“ gau­ti.
Vil­niaus se­na­mies­ty­je, Bokš­to ir Onos Ši­mai­tės gat­vių san­kir­to­je, bai­gia­mi iš­kal­ti Čes­lo­vo Mi­lo­šo ei­lių frag­men­tai lie­tu­vių ir len­kų kal­bo­mis. 
Pir­ma­die­nio va­ka­rą rau­do­nas ki­li­mas bus iš­ties­tas nau­jo lie­tu­viš­ko ki­no fil­mo „Se­ne­kos die­na“ kū­ry­bi­nei gru­pei. Pir­mą kar­tą ša­lies is­to­ri­jo­je žiū­ro­vams pri­sta­to­mas fil­mas, prie ku­rio kū­ri­mo [...]
Vi­du­ti­nė elek­tros kai­na „Nord Pool“ bir­žos Lie­tu­vos pre­ky­bos zo­no­je pra­ėju­sią sa­vai­tę, rug­sė­jo 19–25 d., bu­vo 36 eu­rai už me­ga­vat­va­lan­dę (EUR/MWh). Tai 8 proc. dau­giau nei anks­tes­nę sa­vai­tę [...]
„Twit­ter“ ar­ti­miau­siu me­tu ga­li su­lauk­ti for­ma­lių pa­siū­ly­mų dėl ak­ci­jų pir­ki­mo, pra­ne­šė CNBC. Tarp pre­ten­den­tų – „Goog­le“ ir „Sa­les­for­ce.com“. Pa­skel­bus šią ži­nią, „Twit­ter“ [...]
Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­te prie Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos (KPD) pra­ėju­sios sa­vai­tės pa­bai­go­je vy­ku­sia­me dvi­ša­lia­me Lie­tu­vos-Bal­ta­ru­si­jos pa­si­ta­ri­me nu­tar­ta kreip­tis dėl tolimesnio fi­nan­sa­vi­mo Rad­vi­lų [...]
Vyks­tant nuo Kau­no au­tos­tra­da Že­mai­ti­jos link,  už Cin­kiš­kio san­kry­žos, kiek dau­giau kaip ki­lo­me­tras, prie miš­ko yra ro­dyk­lė „Ša­ra­vų ąžuo­las. „Pa­va­žia­vus keletą ki­lo­me­trų nuo­ro­dos [...]
Pir­ma­die­nį Bal­ta­ru­si­jos aukš­čiau­sio­sios le­do ri­tu­lio ly­gos rung­ty­nė­se Elek­trė­nų „E­ner­gi­ja“ na­muo­se po at­kak­lios ko­vos 3:4 (0:0, 2:4, 1:0) nu­si­lei­do „HC Brest“ eki­pai ir čem­pio­na­te pa­ty­rė [...]
Sa­vait­ga­lį Lie­tu­vos par­odų ir kong­re­sų cen­tre „Li­tex­po“ šur­mu­lia­vo Vil­niaus spor­to fes­ti­va­lis. Di­džiau­sia­me spor­to ir svei­ka­tin­gu­mo ren­gi­ny­je sa­vo veik­lą pri­sta­tė virš šim­to įvai­riau­sių [...]
Dr. Mal­go­ža­ta Ste­fa­no­vič, len­kai­tė iš Vil­niaus, Kro­ku­vo­je bai­gu­si po­li­to­lo­gi­jos ir so­cio­lo­gi­jos stu­di­jas, da­bar Kro­ku­vos Jo­gai­lai­čių uni­ver­si­te­te va­do­vau­ja Lie­tu­vos studijų cen­trui. „Ste­bė­da­ma [...]
Dvi jau­nos mer­gi­nos iš Ka­ma­jų mies­te­lio (Ro­kiš­kio r.) Li­na Ma­tiu­kai­tė ir Ie­va Ki­lie­nė su­ma­nė, par­ašė ir iš­lei­do pa­sa­kų vai­kams kny­ge­lę, ku­rios pa­grin­di­niai he­ro­jai – skai­čiai. Mer­gi­nos sie­kia [...]
Vil­niaus uni­ver­si­te­to moks­li­nin­kai (VU) kar­tu su par­tne­riais iš Fe­de­ra­li­nio tech­no­lo­gi­jos ins­ti­tu­to Ciu­ri­che da­ro prie­lai­dą, kad da­bar­ti­nius duo­me­nų įra­šy­mo ir sau­go­ji­mo įrenginius at­ei­ty­je pa­keis [...]
Gy­ve­ni­mas iš­ban­do mū­sų dva­si­nę stip­ry­bę, kai ma­žiau­siai to ti­ki­mės. Ti­krą dva­si­nę stip­ry­bę at­sklei­džia tai, ką da­ro­me, ko ne­da­ro­me ir ko nie­ka­da ne­da­ry­tu­me. Kuo di­des­nis iš­šū­kis, tuo su­nkiau [...]
Pir­mą­jį spa­lio sa­vait­ga­lį gam­tos my­lė­to­jai vi­so­je Eu­ro­po­je kvie­čia­mi pri­si­jung­ti prie kas­met gau­sė­jan­čio ste­bė­to­jų bū­rio iš­ly­dė­ti iš­skren­dan­čius pa­ukš­čius. Tūks­tan­čiai žmonių 36 ša­ly­se [...]
Lie­tu­vos Zoo­lo­gi­jos so­das pri­sta­to elek­tro­ni­nį bi­lie­tą – jį lan­ky­to­jai ga­lės įsi­gy­ti in­ter­ne­tu ir taip iš­veng­ti ei­lių prie Kau­ne įsi­kū­ru­sio zoologijos so­do var­tų.
Sek­ma­die­nį Lie­tu­vo­je mi­ni­ma Ke­liau­jan­čių­jų ir vai­ruo­to­jų die­na.
Vie­šie­ji pir­ki­mai vi­sa­da ke­lia ne­ma­žai ais­trų – vie­niems ne­įtin­ka kon­kur­so są­ly­gos, ki­ti ne­su­si­tai­ko su pra­lai­mė­ji­mu ir pro­ce­dū­ras stab­do teis­muo­se. „Kur di­de­li pi­ni­gai, ten ir in­tri­gos“, [...]
Vil­niaus ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to (NT) rin­ko­je – nau­ji vė­jai. Pir­kė­jai vis la­biau ver­ti­na kom­for­tą, tad pa­klau­siau­si tie nau­jos sta­ty­bos pro­jek­tai, ku­rie už­ti­kri­na ne tik tai, kad na­mo sienos bus tvir­tos, [...]
Apie blo­gai ap­šil­tin­tus na­mus sa­ko­ma, kad pro sie­nas švil­pau­ja vė­jas, bet ar ži­no­te, jog apie sep­tin­ta­da­lį vi­sos ši­lu­mos ne­ten­ka­ma dėl ne­tin­ka­mai ap­šil­tin­tos apa­ti­nės namo da­lies? Ap­šil­ti­ni­mo [...]
Ki­ni­jos mi­li­jar­die­riaus sū­nus nu­pir­ko sa­vo šu­niui aš­tuo­nis nau­jau­sio modelio „iP­ho­ne“ te­le­fo­nus.
Ket­vir­tus me­tus iš ei­lės, Kau­no se­na­mies­čio bend­ruo­me­nė kvie­čia gy­vū­nų my­lė­to­jus pa­mi­nė­ti Šv. Pra­nciš­kaus, gyvūnų glo­bė­jo, die­ną. 
Lie­tu­vo­je pik­ty­bi­niai na­vi­kai yra an­tro­ji pa­gal daž­nu­mą mir­ties prie­žas­tis po šir­dies ir krau­ja­gys­lių li­gų. Mū­sų ša­ly­je ši klas­tin­ga li­ga kas­met nu­si­ne­ša apie 8 tūkstančius gy­vy­bių. Vė­žio [...]
„Ma­no sū­nus šau­nus ir pro­tin­gas vai­kas, ta­čiau mo­kyk­lo­je jam ne­si­se­ka ir jis gau­na blo­gus pa­žy­mius“, – šiuos žo­džius ne­re­tai ga­li­ma iš­girs­ti iš nu­si­vy­lu­sių tė­ve­lių. 
Vie­nas por­tu­ga­las 43 me­tus be rei­ka­lo pra­lei­do sė­dė­da­mas in­va­li­do ve­ži­mė­ly­je dėl klai­din­gos me­di­kų diag­no­zės. Į penk­tą de­šim­tį įko­pu­siam vy­riš­kiui te­ko iš naujo mo­kin­tis vaikš­čio­ti.
Kai ku­rie žmo­nės už­mo­kė­tų ge­rus pi­ni­gus už bet ką, kas su­si­ję su ve­lio­niu ra­šy­to­ju Tru­ma­nu Ca­po­te, net ir jo pe­le­nus.
Komentarai
Dienos klausimas
Kaip manote, kokie dabar yra Lenkijos ir Lietuvos santykiai?
Geri, bet reikėtų gerinti
Geri, gerinti nereikia
Atšalę visapusiškai
Neturiu nuomonės
horoskopai
SVARSTYKLĖS

SVARSTYKLĖS

Pir­mo­je sa­vai­tės pu­sė­je už­siim­ki­te nau­jo vers­lo pro­jek­tais ar ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to rei­ka­lais. Jums ga­li bū­ti pa­siū­ly­tas iš tie­sų pers­pek­ty­vus pla­nas, bet sa­vo as­me­ni­nių pi­ni­gų ver­čiau ne­in­ves­tuo­ki­te. An­tro­je sa­vai­tės pu­sė­je pa­sis­ten­ki­te bū­ti ko­mu­ni­ka­bi­lus ir drau­giš­kas. Kuo dau­giau nau­jų pa­žįs­ta­mų įgy­si­te šio­mis die­no­mis, tuo ge­riau.

Daugiau

Komentuojami