TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Borneo: į pasimatymą su orangutanais

2015 01 16 6:00
Šie miško žmonės išties stulbinami ir visai nesibaimina turistų, kuriems rekomenduojama laikytis atokiau, bent penkių metrų atstumu. Godos Jurevičiūtės nuotraukos

Artėjant į pabaigą aštuonių mėnesių savanoriavimui Javos saloje, Indonezijoje, imu liūdėdama suprasti, kad tikrai nepavyks aplankyti visko, apie ką svajojau prieš čia atvykdama. Tam neužtenka nei pinigų, nei laiko. Tarkime, svajonių kelionė į Indonezijai priklausančios Papua salos dalį lėktuvu kainuoja tiek pat, kiek skrydis į Europą, o plaukti laivu tiesiog nebėra laiko.

Kad ir kaip būtų, visus aštuonis mėnesius ištupėjus tik vienoje saloje (neskaitant trumputės išvykos į mažytį Karimundžavos salyną), nors ir nuostabioje, pasižyminčioje neaprėpiama įvairove, galvoje kirba mintis nors trumpam apsilankyti dar bent vienoje Indonezijos salų. Pats akivaizdžiausias pasirinkimas būtų Balis. Skrydžiai į šią salą išties nebrangūs, tačiau ne itin mėgstu turistų „nusavintų“ vietų.

Kitas pasirinkimas – į vakarus nuo Javos nutolusi Sumatra. Apie šią salą teko prisiklausyti tiek nuostabių pasakojimų, kad pasilieku ją atskirai kelionei ateityje. Kol šitaip tyrinėju Indonezijos žemėlapį, keletas kitų savanorių pasiūlo prisidėti prie jų išvykos į Indonezijai priklausančią Borneo salos dalį Kalimantaną.

Upėje – kelio ženklai

Borneo - trečia pagal dydį sala pasaulyje. Ją dalijasi trys valstybės: Malaizija, Brunėjus ir Indonezija. Šiai priklauso didžioji salos dalis. Mūsų kelionės tikslas – labai nedidelė jos dalelė – trijų dienų kruizas po Borneo pietuose įsikūrusį Putingo Kyšulio nacionalinį parką ir viena diena Pangkalan Buno mieste, laukiant skrydžio atgal į Javos salą.

Kai kurie skaitytojai tikrai bus girdėję apie šį nacionalinį parką, nes jame 1971 metais lietuvių kilmės antropologė ir gamtosaugininkė dr. Birutė Galdikas įkūrė orangutanų stebėjimo centrą. Be to, tai viena iš dviejų pasaulyje vietų (kita - Sumatros sala), kurioje gyvena žmoginės beždžionės.

Iš Semarango į Pangkalan Buno miestą, esantį šalia nacionalinio parko, skraidina tik dvi oro bendrovės ir nė viena jų neatitinka Europos Sąjungos standartų. Kitu metu tai nebūtų itin svarbu, bet neseniai Indonezijoje įvyko aviakatastrofa, tad skrydis neatrodo itin patrauklus.

Įsėdus į lėktuvą jame keletą sykių užgęsta šviesos, gal valandą vėluojama pakilti. Tačiau aš, užuot mąsčiusi apie saugumą, svarstau: jei labai vėluosime, sutrumpės kruizas. Oro uoste mus – dvi lietuves ir du ispanus – pasitinka gidas ir informuoja, kad turime paskubėti, nes gana greitai vienoje nacionalinio parko stočių prasidės orangutanų maitinimas. Jei pavėluosime, galime ir nebespėti išvysti šio reginio. Taigi sėdame į taksi ir apie pusvalandį važiuojame į uostą. Čia sulipame į įprastą upių laivą, vadinamą klotok. Šis laivas tris dienas bus mūsų namai: jame maitinsimės, maudysimės ir miegosime. Plaukiame Sekonyer upe, kuri vingiuoja palei nacionalinį parką. Vienoje jos pusėje driekiasi saugomos teritorijos, kitoje – ariama žemė.

Bagoro kalno papėdėje įsikūrusią hindu šventyklą vertą lankyti anksti ryte, tuomet čia tikra ramybė oazė.

Plaukiant upe ir grožintis krantų žaluma akį patraukia kas 50 ar 100 metrų pastatyti kelio ženklai. Niekaip negaliu suprasti jų naudos – upė turi vos keletą atšakų, bet šios per siauros laivui plaukti, todėl pasiklysti tiesiog neįmanoma. Pasiteirauju gido, kam tie ženklai reikalingi? Jis nusišypso ir atsako: „Na, gal dabar supranti, kodėl nemėgstu mūsų valdžios.“ (Kadangi esu baigusi politikos mokslus, jau pažinties pradžioje apklausiau mūsų gidą, nes rūpėjo išsiaiškinti jo pažiūras, - aut.)

Spektaklis „Džiunglės“

Atplaukiame į maitinimo stotį šiek tiek vėluodami, bet dar spėjame pamatyti vieną besimaitinančią orangutanų šeimą – mamą su dviem vaikais. Ant specialiai suręstos pakylos eiguliai yra pridėję daugybę bananų, o orangutanė neskubėdama juos ryja (žodis „orangutanas“ kilęs iš dviejų indonezietiškų žodžių: „orang“, kuris reiškia „žmogus“, ir „utan“ - „miškas“).

Šie miško žmonės išties be galo gražūs, stulbinami. Gerai apsidairę pamatome ir daugiau ant šakų kabančių, jau pasisotinusių orangutanų, ir savo eilės laukiančių silpnesnių patelių (šios beždžionės yra individualistės, tad nelabai mėgsta kitų tos pačios lyties orangutanų).

Taip mums žvalgantis netikėtai prasiskleidžia šį „spektaklį“ žiūrinčių turistų grupelė ir šalia visiškai nekreipdamas dėmesio į žmones praeina orangutanas. Nacionalinio parko taisyklėse parašyta, kad nuo žmogbeždžionių reikia laikytis bent 5 metrų atstumu, tačiau šis didžiulis rausvai gelsvu kailiu švytintis orangutanas traukia pro mane vos per keliolika centimetrų.

Per tas kelias dienas į maitinimo stotis nueiname dar keletą kartų, ir kiekvienąsyk gana smarkiai vėluodami. Kiti turistai pamažu net ima šaipytis iš mūsų. Tačiau nė vienas pernelyg nesigailime, nes tie apsilankymai maitinimosi stotyse šiek tiek primena teatrą. Sutartu laiku į tam tikrą vietą susirenka apie 20-30 žmonių ir laukia ant pakylos prasidedančio spektaklio. O vaidinimas kartais vėluoja. Orangutanai nėra itin punktualūs, kaip, beje, ir dauguma Indonezijos gyventojų.

Jei orangutanų galėtume matyti tik šiose stotyse, tikrai tektų nusivilti, bet mūsų turistinį kruizą lydi nepaprasta sėkmė - išvystame keletą į programą iš anksto neįtrauktų stebuklų. Štai įgulai prišvartavus laivą prie pat jo įsitaiso viena orangutanė su dviem mažais jaunikliais ir ima godžiai stebėti, kaip mes pietaujame. Kitą sykį orangutanų šeimyną sutinkame pakeliui į vieną maitinimo stotį ir pasiekėme ją drauge su šia palyda. Kitaip tariant, penkių metrų taisyklę pažeidžiame ne kartą. Ir ne tik ją.

Viena diena prabėgo Pangkalan Buno mieste laukiant skrydžio atgalios į Javos salą.

Be orangutanų, pamatome ir kitų gyvūnų. Pirmoji laivo taisyklė – nesimaudyti upėje, nes joje plaukioja krokodilų. Ir tai ne tik žodžiai. Kelis nedidelius krokodilus patys išvystame. Jų baiminasi net gausiai palei upę gyvenančios didnosės beždžionės, kurių čia išties daugybė. Šios beždžionės itin protingos. Prireikus persikelti per upę jos palaukia plaukiančių laivų, nes žino, kad variklio gaudesys krokodilus atbaido.

Atgal į miesto džiungles

Kalimantane, be kruizo, dar visą dieną praleidžiame Pangkalan Buno mieste. Jis beveik toks pat kaip dauguma Javos miestų, tik gal kiek skurdesnis. Paupyje gausu medinių namelių, naudojamų kaip tualetai. Tuo pačiu upės vandeniu gyventojai ir prausiasi.

Nežinau, ar dažnai taip būna, o gal tik mums pasiseka, tačiau tą vakarą dangų papuošia daugybe spalvotų skiautelių - vietiniai laido aitvarus. Gidas sako, kad kažin kur šiame miestelyje įsikūrusi dr. B. Galdikas. Deja, tuo metu jos Kalimantane nebuvo.

Grįžimas į Tamandžają

Pagaliau iki skrydžio į Lietuvą telikus savaitei apsisprendžiu, kad didžiąją jos dalį praleisiu ten, kur iš esmės prasidėjo mano aštuonių mėnesių kelionė, – Tamandžajos kaime, prie pat Udžung Kulono nacionalinio parko. Tamandžaja įsikūrusi pačiame Vakarų Javos pakraštyje, tad kelionė autobusu iš Semarango trunka apie 12 valandų. Tačiau, kaip dažnai pasitaiko, viskas Indonezijoje vėluoja. Iš Semarango išvykstame dviem valandomis vėliau nei planuota ir kaip visada įstringame prie Džakartos. Taigi kelionė trunka apie 20 valandų.

Važiuojame dviese – su itale Eliza. Ji ir savanoriauja Tamandžajoje, o aš šiame kaime lankiausi, kai pačioje misijos pradžioje čia vyko mokymai. Atvykus įdomu stebėti, kaip viskas pasikeitę, nes ir pati esu pasikeitusi. Būdama čia pirmą sykį beveik nebendravau su vietos gyventojais, bet šįkart visiškai išsiverčiu be anglų kalbos. Vietiniai supranta tik indonezietiškai.

Net išsižiojusi grožiuosi Tamandžają skalaujančia jūra, o iš ryto susižavėjusi stebiu moteris, traukiančias iš tinklų žuvis, krabus, kitokius gyvius. Pirmą sykį leidžiu laiką visiškai tarptautinėje aplinkoje. Eliza vaikšto po draugų namus ir sako „sudie“, o aš einu iš paskos ir mėgaujuosi aplinkinių žmonių svetingumu bei smalsumu.

Per vieną tokį atsisveikinimą apsilankome namuose, kuriuose moteris pagamina skaniausią kada nors valgytą sambel. Tai be galo aštrus padažas, tiesiog būtinas indoneziečių virtuvės akcentas. Jis paprastai daromas iš aitriųjų paprikų, pomidorų, svogūnėlių, česnakų, tamarindų ir druskos - viskas sutrinama į vientisą masę ir šiek tiek pakepinama. Tačiau šįkart moteris dar prideda žaliosios citrinos ir kažkokių augalų, kurių nei vaizdas, nei indonezietiškas pavadinimas man nieko nesako. Bet padažo gamintoja tikina, esą jie patys svarbiausi. Suprasdama, kad Lietuvoje niekaip nepavyks tokio pasigaminti, šveičiu jį su ryžiais, kol nelieka nė kruopelytės.

Ir galiausiai, netverdama karščio (kai Indonezijoje prasideda liūčių sezonas, pirmą dienos pusę vis dar spigina tropikų saulė), užsimanau išsimaudyti. Pirmą sykį čia atvažiavus šį malonumą sugadino vaizdas, mat visai netoli kranto išvydau didžiulį krokodilą. Šįkart einu maudytis su vietiniu. Krokodilo pavyksta išvengti, bet, užuot atsargiai pabraidę, imame šokinėti nuo tiltelio kuo toliau į jūrą ir mus užklumpa tropikų liūtis.

Žaliausias Javos miestas

Palikti Tamandžają beprotiškai sunku, tačiau turiu traukti į Bogorą – miestą, kuris nuo Džakartos nutolęs per 60 kilometrų. Kartą esu buvusi Indonezijos sostinėje Džakartoje, tad žinau, kad ten savo noru daugiau negrįšiu (didžiulė tarša, nuolatinės spūstys, nėra erdvių pėstiesiems). Taigi paskutines dienas Indonezijoje leidžiu Bogore – bene žaliausiame Javos mieste.

Žaliausias jis todėl, kad vidury miesto yra didžiulis, 80 ha, botanikos sodas, kurį XIX amžiaus pradžioje įkūrė olandų botanikas Casparas Georgas Carlas Reinwardtas. Vaikščiodama po jį išvystu daugybę įspūdingų ir didingų medžių, kitų augalų, atvežtų čia iš įvairiausių pasaulio kraštų. Sodui apžiūrėti reikia bent kelių valandų. Bet jei nespėji išeiti iki 17 val., kai uždaromi pagrindiniai vartai, gali tekti labai ilgai klajoti, kol rasi kitą išėjimą.

Bogoras - ne tik miestas, kuriame galima pamatyti labai tvarkingas džiungles ir iš kurio kelionė į Džakartos oro uostą trunka vos porą valandų. Kartu tai ir miestas, iš kurio labai lengva pasiekti Salako kalno papėdėje įsikūrusią hindu šventyklą. Jei į šią šventyklą išsiruošite labai anksti, ten nebus turistų – tik ją tvarkantys žmonės. Tikra ramybės oazė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"