TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Braitonas – Anglijos vasaros sostinė

2015 08 27 6:00
Buvęs žvejų kaimelis po 1700-ųjų ėmė garsėti procedūromis, nes jūrų vanduo tapo populiaria gydymo priemone. britainfromabove.org.uk nuotrauka

Verta žinoti, kad Anglijoje yra ne tik Londonas. Šalyje esama daug įdomių vietų visomis keturiomis kompaso kryptimis. Šį kartą patrauksime į pietus. Kelionę pradedame nuo vienos seniausių Londono ir visos Anglijos geležinkelio stočių.

Iš jos pietinės jūros link keliaudavo ir karalienė Viktorija (1819 –1901), ilgiausiai valdžiusi Didžiąją Britaniją – net 63 metus. Jos laikais pasklido po pasaulį didieji išradimai – telegrafas, fotografija, telefonas ir pats geležinkelis su garo lokomotyvu. Dėl pastarojo daug pasidarbavo George'as Stephensonas (1781–1848), anglų inžinierius, kilęs iš paprastos angliakasio šeimos.

Lyg laivai slenka Anglijos miestų dviaukščiai autobusai. /Ingos Krivickaitės ir Povilo Sigito Krivicko nuotraukos

1815 metais jis sukonstravo pirmąjį garu varomą lokomotyvą, kuris maždaug keturių mylių per valandą greičiu į kalną traukė aštuonis vagonus, pakrautus 30 tonų akmens anglių.1829-aisiais pagal jo projektą buvo nutiesta geležinkelio linija nuo Mančesterio iki Liverpulio. Palaipsniui su įvairiais šalies regionais geležiniais bėgiais buvo sujungiama sostinė. Londone viena po kitos atsirado įspūdingos stotys. Viena jų gavo Viktorijos vardą. Gal ne tiek dėl pačios karalienės, o kad buvo Viktorijos gatvės pabaigoje. Nuo čia 1841 metais pradėtas tiesti geležinkelis į pietus, o po trejeto metų jis pasiekė pajūrį – Braitoną. Iki jo garvežiai pūškuodami tempdavo vagonus porą ir daugiau valandų. Šiandien greitas begarsis elektrinis sąstatas atšvilpia vos per keturiasdešimt minučių. Braitono viešbučio „The Curtlands“ budėtojui sakome, kad per dieną sostinėje gerokai privargome, o jis gudriai šypteli: „Nejaugi pėsti ėjote iš paties Londono?“

St. Nicholas bažnyčia pastatyta dar XI amžiuje ir yra pats seniausias pastatas Braitone./ britainfromabove.org.uk nuotrauka

Karališkojo paviljono indiškais motyvais fragmentas.

.

Tadž Mahalo kičas

Braitonas – tai miestas Pietų Anglijoje, prie La Manšo sąsiaurio. Buvęs žvejų kaimelis po 1700-ųjų ėmė garsėti procedūromis, nes jūrų vanduo tapo populiaria gydymo priemone. 1780 metų pabaigoje pradėjus statyti metropolijos stiliaus namus ir terasas, nedidelė pajūrio gyvenvietė ilgainui virto tokiu turizmo centru, koks jis yra dabar.

Įterpus savo veidus, galima tapti paplūdimio stipruoliais.

Nutiesus geležinkelį, čia itin suklestėjo turizmas. Į Braitoną ėmė plūsti apylinkėse ir ypač Londone gyvenantys žmonės. Jie čia atvykdavo ne tik atostogų, bet ir pirko namus. Dėl gerėjančio susisiekimo tapo patogu gyventi pakrantėje, o dirbti sostinėje. Netrukus čia įsikūrė nemažai turtingų, kilmingų ir šiaip garsių žmonių. Netoli paplūdimio imta statyti viešbučius, vilas ir daugiabučius.

Sakoma, kad per pirmąjį apsilankymą Braitone karalius Jurgis IV (1762–1830) tiesiog įsimylėjo žvejų miestą ir įsakė jame pastatyti rūmus, kurie šiandien žinomi kaip Karališkasis paviljonas (Royal Pavilion). 1802 ir 1804 metais pastatas iš išorės buvo dekoruotas kinų meno stiliumi, ypač madingu XIX amžiaus pradžioje. Vėliau Karališkasis paviljonas buvo pailgintas, o naujasis fasadas papuoštas indiškais motyvais. Šiandien tai atrodo kaip savitas indiškojo Tadž Mahalo kičas. Vienas karališkosios giminės atstovų princas Henry panūdo vis dažniau ir ilgiau apsistoti „indiškuose“ Braitono rūmuose, nes jo gydytojas patarė, kad podagros sopulius gali palengvinti jūrų vanduo. Šių eilučių autoriui irgi tiktų čia ilgiau pasilikti, nes jam jau neblogai pažįstama ta princo Henry liga. Kiek vėliau, tarp 1815 ir 1822 metų, Karališkasis paviljonas buvo rekonstruotas ir tapo toks, koks yra ir dabar.

Meistriški grafičiai, dėl kurių nesinori pykti.

Ko nemėgo karalienė Vikltorija

Rūmus mėgo karaliai Jurgis IV ir jį pakeitęs Viljamas IV. Tačiau jie visai nepatiko ilgiausiai sėdėjusiai Didžiosios Britanijos soste karalienei Viktorijai. Monarchei ir jos gausėjančiai šeimai ėmė trūkti ramybės, kai iki Braitono buvo nutiestas geležinkelis, ir čia ėmė lankytis vis daugiau londoniečių. 1850 metais rūmai buvo parduoti miestui už 53 tūkst. svarų sterlingų. Per Pirmąjį pasaulinį karą rūmuose įsikūrė karo ligoninė. Joje porą metų gydėsi per 2,3 tūkst. sužeistųjų, daugiausia mobilizuotų iš Indijos kareivių. Ligoninė, vėliau gydžiusi civilius gyventojus, veikė iki 1920 metų, kol rūmai buvo grąžinti iki karo juos valdžiusiai Braitono korporacijai, pritaikiusiai juos turizmo reikmėms. Mūsų laikais Karališkasis paviljonas kasmet sulaukia iki pusės milijono lankytojų. Jie ypač mėgsta iš visų pusių fotografuoti tarytum indišką ansamblį, jausdamiesi lyg pabuvę tolimajame Indostano pusiasalyje.

Antrą šimtmetį gyvuojanti senoji Braitono geležinkelio stotis. /britainfroabove.org.uk nuotrauka

Įspūdingas iki šiol išsaugotas ir rūmų vidus – erdvios salės, puošnūs baldai, reti paveikslai. Jurgis IV kur buvęs, kur nebuvęs dažnai vis užsukdavo į Braitono rezidenciją ir joje užtrukdavo. Užtat jo įpėdinė karalienė Viktorija, kaip minėta, nemėgo šio statinio, ji su savo gausia šeima pasirinko kitą buveinę. Karalienė turėjo devynis vaikus, kurie vedybomis kartu su sunkia liga pasklido po kitas Europos karališkąsias šeimas. Vienas garsiausių atvejų – paskutinio Rusijos caro Nikolajaus II sūnus Aleksejus. Jis sirgo sunkia hemofilijos forma, o jo mama, Viktorijos vaikaitė, tikėdama stebuklingomis gydomosiomis galiomis, pasidavė Rasputino įtakai ir iš dalies pasirašė savo šeimai nuosprendį. Impozantiška rūsčiosios valdovės skulptūra stovi Braitono pakraštyje, prie jūros vedančio bulvaro pabaigoje.

Atminimo lentelės ir pramogų molas

Nekarališkieji asmenys Braitono pakrantėje įamžinami kukliau – ant suolų prisukamose metalinėse lentelėse išgraviruoti sentimentalūs įrašai: „JIM PRICE(1932–2007), kuris mylėjo jūrą, savo darbą ir šeimą“, „ED HARRIS (1979–2008), Tavo žvaigždė visada skaisčiai švies“. Netgi su humoru: „Išrūkyk man silkę, grįšiu pusryčių. MICHAEL HOPSON (1981–2007). Su mūsų meile“. Pastebėjome, kad nemažai lentelių skirta jauniems žmonėms atminti. Nežinia, kodėl toks trumpas buvo jų gyvenimas – gal žuvo autokatastrofoje, gal nuskendo – nebuvo ko paklausti.

Ilgiausiai valdžiusios karalienės Viktorijos paminklai stūkso visoje Anglijoje.

Kiek žemiau krantinės su suolais – platūs paplūdimiai. Jie nukloti akmenukų, ant kurių, kaip ant stalo teniso kamuoliukų, be minkštesnio pakloto neprigulsi. Tai ne mūsų Baltijos pajūrio šilkinis smėliukas… Gal todėl gulinėjančiųjų Braitono pajūryje nėra tiršta. Žmonės daugiau vaikštinėja aukštesne krantine arba sėdi užkandžiaudami ir girsnodami nedideliuose nameliuose, labai panašiuose į mūsiškius metalinius garažus. Juos, pakvėpavę jūros oru, užrakina iki kito apsilankymo. Kam pabosta vien bindzinėti pakrante ar spoksoti į jūrą iš savo „garažėlio“, gali patraukti į Braitono molą (Brighton Pier). Tai vienas seniausių ir ilgiausių molų pasaulyje. Jo ilgis – maždaug pusė kilometro. Molas buvo pradėtas statyti 1891-aisiais, o atidarytas 1899 metais. Šį molą aplanko daugiausia pasaulyje turistų. Ir ko tik ten nėra?

Pilna įvairiausių pramogų. Visai kitaip nei ant Palangos tilto, kuris yra visai tuščias ir tinka tik žvejoti, į bangas vėpsoti arba nelegaliai nušokti į jūrą, kaip darydavo šviesaus atminimo dailininkas ir puikus plaukikas Stasys Krasauskas. Braitone – visai kas kita, nes galima pasirinkti: nuo tysojimo nemokamame šezlonge iki linksmų žaidimų ir lošimų arba sučiaumoti tradicinį į fish and chips (žuvis ir bulvytės). Dar įmanoma už 20 svarų (apie 25 eurus) sužinoti savo ateitį iš pagal Taro kortas ją nusakančio žiniuonio, tūnančio senoviniame dengtame vežime. Jei ateities išgirsti nepanūstate, galite išsikeitę kokį svarą į variokus, švariai juos pralošti kazino automatu. Arba apsilankyti pilname baisybių „Vaiduoklių viešbutyje“. Grįžę į senamiestį iš kažkelinto karto pasirenkate tipišką aludę ir užsiropštę ant aukštų kėdžių kertate jautienos bei kiaulienos kepsnius, pavilgydami sidru ar alumi. O iš kitos aludės kertės aidi nevaržomas užkrečiamas kurio nors lankytojo kvatojimas. Jis, matyt, nesusilaiko nežvengęs nuo sodrių anekdotų, kurių jūs per atstumą negirdite.

Tai vienas seniausių ir ilgiausių molų pasaulyje. Jo ilgis - maždaug pusė kilometro.

Ką dar pamatyti, kur užkąsti

Braitone galima ne tik pasigrožėti akmenuota pakrante ir nuostabiu Atlanto vandenyno mėlynumu, papuoštu saulėlydžio, bet ir aplankyti daug įdomių vietų. Be jau minėtų Karališkojo paviljono rūmų, smalsu patekti į Braitono muziejų ir paveikslų galeriją, kur rodomi Europos ir Didžiosios Britanijos meno lobiai bei eksponatai, atkeliavę iš Amerikos bei kitų valstybių. Galima pasigrožėti ir griežtai paprastomis St. Nicholas bažnyčios architektūros formomis. O juk ši šventovė pastatyta dar XI amžiuje ir yra pats seniausias pastatas Braitone. Peršokant tūkstančiu metų į priekį, į jau mūsų XXI amžių, galima pataikyti į šiuolaikines grožybes – ištisą grafičių gatvę. Piešiniai kurti tikrų profesionalų, visai neprimityvūs, primenantys prancūzo Fernand'o Leger kūrybą, ir todėl gal pirmą kartą neima pyktis ant jų kūrėjų.

Braitone, kaip ir kituose pakrančių miestuose, pilna naktinių klubų, restoranų, barų ir kitokių pramogų. Daug įvairiausios muzikos. Kur valgyti Braitone? Patys anglai juokdamiesi sako, kad tai nebrangus miestas, kuriame galima smagiai leisti laiką ir skaniai bei pigiai pavalgyti. Žinoma, viskas priklausys tik nuo jūsų piniginės ir to, kiek norite išleisti vakarienei. Braitone yra įvairiausių virtuvių, kaip ir visoje Didžiojoje Britanijoje, pradedant populiaria indiška, baigiant tradiciniais bistro, aludėmis ar angliškais restoranais. Žinoma, visuomet yra įvairiausių akcijų, tačiau reikia būti atidiems, nes galima nusivilti kokybe.

Jauki senamiesčio gatvelė.

Per trumpą viešnagę sunku priprasti prie kairiojo eismo. Vis atrodo, kad dviaukštis autobusas pavojingai suka ne į tą pusę arba sustoja ne tame gatvės pakraštyje. Telieka šyptelėti prisiminus anekdotišką atvejį iš mūsų platumų. Kelių policininkas sustabdo nusižengusį vairuotoją: „Prašau jūsų dokumentų, sere.“ – „Kodėl staiga į mane kreipiatės sere?“ – „Todėl, kad važiuojate kairiąja puse.“

Paskutinis rytas Braitone. Išlipę iš dviaukščio autobuso, lėtai pėdiname jūros pakrante. Jūra rami ir lygi kaip veidrodis, klykauja žuvėdros. Nugirstame kalbantis lietuvių šeimyną. Tėvai atvykę į svečius pas dukrą, kuri ištekėjusi už brito ir jau turi mažą sūnų. Gėrimės vešliai pražydusia augalija ir atsisveikindami su Braitonu dar kartą fotografuojamės prie karalienės Viktorijos paminklo. Traukinuku riedame iki Londono ir grįžtame į Viktorijos stotį. Joje pasitinka juodai uniformuotų automatininkų būrelis. Jie laiko rankose į visas puses atstatytus ginklus. Galbūt vėl kokia speciali parengtis, skirta keleivių saugumui užtikrinti. Tai yra ir mūsų labui. Bet vis tiek neramu. Deja, toks šiuolaikinis pasaulis.

Šiame vežime galima sužinoti ateitį pagal Taro kortas.
Tai – ne garažai, o paplūdimio buveinės.

.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"