TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Cinamonu kvepiančioje Šri Lankoje

2011 10 14 0:00
Asmeninio albumo nuotrauka

Šri Lankos gyventojai didžiuojasi savo kraštu. Į tolimą salą atvykusiam turistui duris svetingai atveria budistų vienuolynai, akis džiugina kalnuose plytinčios arbatos plantacijos, svaigina gausiai naudojamų prieskonių aromatai.

Viena po kitos aplankytos Indijos vandenyno salos sužavėjo vilniečių Jūratės ir Gintauto Baltrukaičių šeimą. Dar vieną - Šri Lanką - jie pasirinko dėl puikios galimybės pagyventi salos viduryje esančiame Kandžio mieste, čia įsikūrusio vokiečio turimoje viloje "Villa Rosa". Ir neapsiriko. Pats šeimininkas rengė pageidaujamas ekskursijas, o iš salos centro pasiekti lankytinus objektus buvo itin patogu. Jau vien ko vertas gyvenimas šioje viloje, įsikūrusioje aukšto kalno viršūnėje, kur pakėlęs akis matai tik dangų ir jame sklendžiantį erelį, nuo gretimo kalno girdisi dzingsėjimas - tai budistai kviečia maldos, o iš kitos pusės ataidi pratisi meditacijų garsai.

Gėlės Budai - neuostytos

Kandis - trečioji kadaise karalyste buvusios šalies sostinė. Čia keliauninkai aplankė garsiąją Budos Danties šventyklą. Pasakojama, kad šią relikviją - Budos dantį - IV amžiuje prieš Kristų paslėpusi plaukuose iš Indijos atnešė viena princesė, pavogusi jį iš budistų tikėjimo atsisakiusio tėvo. Šri Lankoje šį dantį ji atidavė karaliui, o šis ir pastatė jam skirtą pirmąją šventyklą. Budos dantis kaskart būdavo pernešamas į naująją sostinę, ten pastatoma ir jam skirta šventykla. Kandis - paskutinė karališkoji sostinė, kur lig šiol saugomas šis dantis. Pasakojama, kad kas penkerius metus relikvija išnešama į viešumą, tačiau lietuviams neteko jos išvysti.

Kai prieš kelerius metus šventykloje buvo įvykdytas teroristų išpuolis, labai sugriežtinta šios relikvijos apsauga. Jūratei su vyru teko pereiti net du kontrolės postus. Moteris nuo galvos iki kojų apieškojo kareivės, vyrus - kareiviai. Buvo tikrinama ir apranga - pernelyg apsinuoginęs nepraeisi.

"Įėjęs nusiauni ir toliau keliauji basas. Kai ten patekome, kaip tik buvo prasidėjusios apeigos: garsiai aidėjo trimitai, dundėjo būgnai, sklido smilkalų kvapai, sumišę su minkštu, šiltu, drėgnu salos oru, žmonės sėdėjo tyliai, medituodami. Nors buvome tarsi įsibrovėliai, tik žioplinėtojai, nematėme nė vieno į mus nukreipto pikto žvilgsnio. Nustebino, kad toje didelėje žmonių minioje niekas su niekuo nesusiduria, geba prasilenkti net neprisiliesdami", - įspūdžiais dalijosi J.Baltrukaitienė.

Budai paprastai dovanojama gėlių, tačiau patariama jų neuostyti, nes tuomet jos taps nebe šventos. Fotografuojantis šventykloje negalima stovėti nugara į Budą - turi būti arba greta jo, arba žiūrėti į jį. "Kai mūsų gidas sužinojo, kad esame krikščionys, pasakė, kad galime ir žegnotis prie Budos. Dėl to jis prastesnis netaps, o mes pasidarysime geresni", - šrilankiečio žodžius prisiminė Jūratė.

Garbė dovanoti maisto

Šri Lankoje 70 proc. gyventojų - budistai. "Villa Rosa" šeimininkas Baltrukaičiams surengė kelias keliones į budistų vienuolynus, kur jie galėjo tiesiog tyliai pabūti, pamedituoti. Atvykėliai buvo labai šiltai sutikti, be to, lietuviams buvo įteiktos knygos apie dvasinį tobulėjimą, kurias perskaitę turėtų perduoti kitiems. "Budistų nuostata - gyventi taip, kad būtų gera su visais matytis ir bendrauti, viską daryti su šypsena. Toks požiūris į gyvenimą iš tiesų žavi", - sakė Jūratė.

Jos teigimu, budistų vienuoliai pusryčiauja, pietauja, bet nevakarieniauja ir patys maisto negamina. Mąstymas, ką gaminti šiandien ar rytoj, atimtų pernelyg daug laiko ir neleistų atsidėti dvasiniams dalykams. Tad vienuolius maitina gyventojai. Tarkim, kaimo šeima kartą per mėnesį atneša valgio į vienuolyną. Mieste, kur gyvena daug žmonių, tokios dienos net tenka laukti eilėje. Dovanoti maisto vienuoliams laikoma garbe, prie to prisideda visa giminė.

Viename lankytų vienuolynų turistus iš Lietuvos sužavėjo įspūdinga, nepaprastai gausi Budos statulėlių kolekcija, surinkta iš daugelio budizmą išpažįstančių kraštų. Galima pamatyti ir storą Budą, ir liesą, ir mažą, girtą ir blaivų, ir su smuiku, ir medituojantį. Šios statulėlės pagamintas iš įvairiausių medžiagų.

Labai įdomi buvo kelionė į Dambulą, kur Baltrukaičiai apžiūrėjo į UNESCO paveldą įtrauktą šventyklą, iškaltą aukštai iškilusiame uolų masyve. Jos viduje yra įspūdinga 14 metrų ilgio gulinčio Budos statula. Kai kuriems šventyklos piešiniams daugiau nei 2 tūkst. metų. Tarsi koks stebuklas olos viduje telkšo ežeriukas, o jame auga lelijos.

Aštuntasis pasaulio stebuklas

Didžiulį įspūdį paliko Sigirija, išvertus reiškia "liūto uola". Kadaise čia stovėjo masyvi 200 metrų aukščio tvirtovė, V amžiuje iškilusi ant Sigirijos uolos. Jos statytojas - karalius Kasjapa, sostą užėmė nužudęs savo tėvą. Bijodamas netikro brolio keršto, karalius savo rezidenciją įkurdino ant uolos, kuriai buvo suteiktas sėdinčio liūto pavidalas. Iš plytų nulipdytos trūkstamos dalys - letenos, galva, o rūmai stovėjo liūtui ant nugaros. Pasak Jūratės, uola garsi ir veidrodine siena, padengta laku, kurio sudėtis iki šiol lieka paslaptimi.

"Tarp rūmų buvo įrengti kvadrato formos tvenkiniai-baseinai, skirti karaliui ir karalienei. Jos sodas išdėstytas taip, kad po pusiaudienio nuo saulės kaitros jį saugojo uolos šešėlis. Čia čiurleno krioklių vandenys, žydėjo lotosai. Kad pasiektume šį aštuntuoju pasaulio stebuklu laikomą objektą, mums teko įveikti net 1200 laiptelių", - pasakojo gidės profesiją įgijusi LŽ pašnekovė.

Arbatos keliu

Sakoma, kad turistai iš Šri Lankos turėtų parsivežti arbatos, batikos gaminių ir brangakmenių. Būtent brangakmeniai dažniausiai yra vienas pagrindinių šalies lankytojų tikslų. Garsiausi ir gražiausi yra Šri Lankos safyrai, kaip teigiama, nešantys sėkmę, labai vertinami ir rubinai. Tačiau šie turtai lietuvių nedomino. Užtat jie turėjo progą pamatyti, kaip tradicine batikos technika marginami audiniai. Lauktuvių į Lietuvą keliautojai parsivežė batikos technika dekoruotų skarelių ir paveikslą. Žinoma, ir arbatos. Juk Šri Lanka ypač garsėja šiuo kalnuose auginamu turtu, pagal arbatos eksportą šalis nusileidžia tik Indijai.

Per išvyką į arbatos plantaciją lietuviai stebėjo, kaip renkamos arbatžolės terasomis kylančiuose kalnuose. Lapelius skabo tik moterys. Visos su sariais, ant nugaros kabančius maišus prilaiko ant galvos užrišti raiščiai. Renkamos tik viršūnėles, tie trys lapeliai nuo arbatkrūmio. Per dieną privalu surinkti net 20 kilogramų šių lapelių ir tik tuomet mėnesio atlygis sieks 90 JAV dolerių. Ne veltui šrilankiečiai sako: juodoji arbata - tai juodas vargas, juodas darbas.

Išskirtiniu skoniu pasižymi sidabrinė juodoji Šri Lankos arbata. Apsilankę arbatos fabrike lietuviai galėjo stebėti, kaip nuskinti arbatos lapeliai suvyniojami, vėliau džiovinami oru, po to fermentuojami. Jei nefermentuojama - gaunama žalioji arbata.

Pakaitinti prieskoniai - kvapnesni

Kraštas garsėja ir prieskoniais, jie gausiai naudojami ne tik maisto pramonėje, bet ir medicinoje ar kosmetikoje. Tai ir aliejai, kremai, itin efektyvūs depiliaciniai kremai, preparatai, tarp jų ir viagros pirmtakai.

Šri Lankos prieskonių plantacijoms kadaise pradžią davė portugalai, kuriuos labiausiai domino cinamonas. Šiais laikais prieskoninių augalų soduose apsilankiusiems turistams parodomi muskato riešutų, imbiero, kardamono, vanilės, gvazdikėlių, pipirų medžiai. "Ten sukasi ir akys, ir galva", - prisiminė J.Baltrukaitienė.

Prieskoniai - būtina Šri Lankos virtuvės dalis. "Kario yra ir šviesiai, ir ryškiai geltono, ir oranžinio, ir žalsvo. Populiarus šafranas. Cinamono dedama visur, - ir į saldžius gaminius, ir į mėsą. Sužinojome paslaptį, kodėl šrilankiečių prieskoniai taip kvepia. Mat jie beriami į pakaitintą dubenį, kaitinami, tada pilamas aliejaus, dar kažko", - pasakojo Jūratė.

Moteriai labai patiko aštri Šri Lankos virtuvė. "Budistai nevalgo jautienos ir kiaulienos, renkasi paukštieną ir žuvį. Nors gaudavome vis tų pačių ryžių, jų skonis niekada nesikartodavo, nes būdavo patiekiama įvairių padažų. Ryžius galėjai valgyti ir su tam tikru medžiu, kurio skonis labai primena duoną. Šri Lankos desertai be proto saldūs. Dažniausiai tai džiovinti vaisiai, pagardinti medumi ar kokiais nors nematytais priedais", - vardijo pašnekovė.

Maitino drambliuką

Per dešimt dienų, praleistų Šri Lankoje, apsilankyta ir netoli Kandžio įsteigtoje dramblių prieglaudoje. "Atrodo, kad tų dramblių ten labai daug. Pamatėme ir didžiulių, ir mažuliukų, ką tik gimusių, ir nėščią dramblę. Prieglaudoje buvo ir aklas dramblys - jis susirgo gavęs per daug antibiotikų, ir luošas milžinas - jam sprogmuo nutraukė pusę kojos. Stebėjome, kaip bene 70 dramblių banda dunda maudytis", - pasakojo J.Baltrukaitienė. Jai buvo ypač miela, kad prieglaudoje galėjo pienu iš butelio pamaitinti mažą drambliuką.

Daugelį turistų žavi šrilankiečių kaimuose gyvenantys prijaukinti drambliai - jie tikri darbininkai, tampo rąstus. Tačiau šiuos milžinus galima išvysti ir laisvai besiganančius kur nors pamiškėje.

Tuktukų viražai

Kelionės pradžioje stebino viskas: ir beždžionės, tupinčios tiesiog kelio viduryje, ir keliai, kalnais vingiuojantys serpantinai. Dėl šių dviejų priežasčių šalyje ribojamas eismo greitis. Atskira kalba apie vairavimą. Pagrindinė transporto priemonė Šri Lankoje - vadinamieji tuktukai - tikri eismo chuliganai, be jokio perspėjimo nardantys iš vienos juostos į kitą. "Stebėjau, kaip sunkvežimyje prieš mus vežė dramblį, o mes su tuo tuktuku staiga nėrėme pro jį. Buvo labai baisu", - prisiminė keliautoja. Anot Jūratės, Šri Lankoje niekas nepypsina, tik pristabdo, apvažiuoja beždžiones ar žmogų, su skėčiu nuo saulės ramiai žingsniuojantį siauro kelio viduriu.

"Villa Rosa" šeimininkas vokietis pasakojo, kad kamščiai Šri Lankoje būna du kartus per dieną: kai ryte tuktukais vežami į mokyklą vaikai, o per pietus - kai šrilankiečiai juos pasiima.

Išmaldos neprašo

Turistų porai iš Lietuvos susidarė įspūdis, kad Šri Lankos vaikai labai globojami valstybės. Mokslas ir vadovėliai čia nemokami, audinys dviem uniformoms taip pat nekainuoja. Mokinukės dėvi baltas sukneles, berniukai - baltus marškinius ir žydrus šortus, o nuo 12 metų - baltas kelnes. Net ir jų batai vienodi: berniukų - juodi, mergaičių - balti, panašūs į senuosius "Inkaro" sportbačius. Šalies centre, ten, kur auga arbata, mokiniams dar duodamas megztinis ir kojinės.

Tačiau šrilankiečiai labai išdidūs, net skurdžiai gyvenantieji nieko neprašo, negriebia atvykėlių už skverno. Nesimato ir apsimetėlių vargetų, kaip Indijoje. "Vietinis nebent pasisiūlys būti palydovu ar gidu, o tada užsimins apie atlygį", - sakė Jūratė.

Jos teigimu, šrilankiečiai didžiuojasi savo kraštu, tiki jo ateitimi, nelaukdami valstybės paramos stengiasi išgyventi patys - kad ir iš mažo uždarbio.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"