TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Dėl nemokamo mokslo Tailande – į vienuolius arba pastorius

2016 01 23 6:00
Akvilė Norkutė. Krepšių siunta į atokų kaimą kalnuose. Mianmaras, 2014 m. Konkurso „Pasaulis tavo akimis“ nuotrauka.

Senojoje Tailando sostinėje Ajutajoje pamatęs turistams smulkių prekių bandančią įsiūlyti maždaug aštuonerių mergaitę, vokietis turistas čiumpa mobilųjį telefoną ir ieško išganingojo „Google“ vertiklio. „Eik į mokyklą!“ – vokiečio nurodymu tajų kalba ištaria automatinis balsas iš telefono.

Mergaitė susidomėjusi žiūri į išmanųjį įrenginį, tačiau supratusi, kad daugiau nieko įdomesnio nepamatys, trūkteli pečiais ir bėga dirbti toliau. Iš persimokslinusio, bet jaunimo nedarbo problemos kankinamo žemyno į šalį, kuri garsėja itin prastu švietimu, o drauge – beveik nuliniu nedarbo lygiu, atvykęs turistas nesiliauja tikėjęs, jog tik mokykla leis mažajai prekiautojai ištrūkti iš užburto rato. Tačiau sunkumai mergaitės lauktų ir švietimo sistemoje, ir už jos ribų.

Atsiranda darbo ir vaikams

Kol karjeros konsultantai Europoje siūlo jaunimui kuo anksčiau įgyti „tikro darbo“ patirties, o išsilavinę jaunuoliai nemokamai pluša įvairių įmonių ir organizacijų stažuotėse, Tailande vaikams ir jaunimui darbo patirties toli ieškoti nereikia. Turistinėse vietovėse šimtai vietinių verčiasi nakvynės namų, viešojo maitinimo paslaugomis, prekyba ir kitu smulkiuoju verslu, kuriame atsiranda darbo ir vaikams. Kai Ajutajoje su kolege mėginome pabendrauti su trimis pradinukėmis, atnešančiomis klientams maistą ir valančiomis stalus jų mamos gatvės užkandinėje, mergaitės jau mokėjo angliškai pasakyti savo amžių ir į kurią klasę eina – daugiau nei daugelis net su turistais dirbančių tajų.

Daiva Repečkaitė. Darbo ir gyvenimo pusiausvyra? Čiangmajus (Tailandas), 2015 m. Konkurso „Pasaulis tavo akimis“ nuotrauka.

Tačiau nereikia turėti iliuzijų, kad toks darbas gali visapusiškai išlavinti vaikus ir parengti būsimam gyvenimui. Jų darbas menkai mokamas, dažnai kenksmingas sveikatai, trukdo siekti formaliojo išsilavinimo. Pagalba tėvų versle – tik ledkalnio viršūnė. Kad papildytų šeimos pajamas, kai kurie vaikai vieni eina pardavinėti gėlių ar suvenyrų ir patenka į prekeivių žmonėmis pinkles. Šiuo požiūriu itin pažeidžiamos etninių mažumų atžalos.

Švietimo nauda tajų tėvai mažai abejoja, nors šalyje, kurioje itin žemas nedarbo lygis ir išplėtotas turizmo verslas, darbo rinkoje vietos atsiranda beveik visiems. Tačiau mokslas nėra pigus. Valstybinėse vidurinėse mokyklose už jį mokėti nereikia, bet tėvai turi nupirkti vaikams mokymosi priemones ir uniformas, o dėl labai didelių klasių ir mažai mokytojų dėmesio dar apie 175 eurus per metus (tai prilygsta autobuso vairuotojo mėnesio algai) pakloti korepetitoriams.

Svajoja tapti pastoriumi

Kaimelyje Tha Sala prie Čiangmajaus tėvus lankantis Mewas pasakoja, kad universitete, kuriame jis tikisi studijuoti tarptautinį verslą, reikės mokėti ne mažiau kaip 200 eurų už semestrą ir dar nuomotis būstą. „Baigęs universitetą norėčiau padėti savo šeimai“, – svajoja vaikinas. Šiame kaimelyje įsikūrę jo gentainiai iš lahu tautos kaip susitarę kartoja: aukštikalnių ilgimės, bet arčiau miesto vaikams geriau – yra mokyklų.

Gimtuosius kaimus kalnų genties nariai paliko tada, kai atsirado apribojimų jų ūkinei veiklai: iš Kinijos teritorijos kilę kalniečiai neturėjo žemės nuosavybės dokumentų, todėl jų dirbama žemė buvo paskelbta valstybine. Siuvėja Nako (60 metų) – viena iš persikrausčiusių gyventojų. Jos paauglys sūnus vasaros atostogas leidžia prie televizoriaus. Tokia dalia kaip tėvo – kasryt laukti padienių darbų statybose ir pan. – jo nevilioja. Neturtingiems lahu vaikams skirtą krikščionišką mokyklą lankantis berniukas svajoja būti pastoriumi. Ši profesija vietiniams asocijuojasi su žmonių pagarba ir aprūpintu gyvenimu, nes evangelikų dvasininkus savo aukomis išlaiko ne tik bendruomenė, bet ir bendratikiai iš užsienio.

Daiva Repečkaitė. Saugoma gamta, nesaugomi gyvenimai. Song Phi Nong (Tailandas), 2015 m. Konkurso „Pasaulis tavo akimis“ nuotrauka.

Tajų-lahu krikščionių bažnyčių organizacija išlaiko mokyklą ir bendrabutį maždaug trisdešimčiai jaunuolių, pasiruošusių tapti pastoriais misionieriais. Organizacija savo lauke augina ryžius, daržoves, laiko vištų ir kiaulių, todėl studentams beveik nereikia rūpintis ir maistu. Iš įvairių aukų išlaikoma mokykla turi biblioteką, erdvią auditoriją ir keletą senų kompiuterių. Tokiems jaunuoliams kaip Nako sūnus gali pasirodyti, kad ši mokykla – prieinamiausia vieta įgyti išsilavinimą.

Mokslo paskolos nežavi

Čiangmajuje, kurio senamiestis visiškai okupuotas turizmo verslo, viena įdomiausių turistinių pramogų – tam tikromis valandomis šventyklų organizuojami pokalbiai su jaunais vienuoliais. Studijuodami vietos budistiniame universitete jie mokosi ir anglų kalbos, kurią mielai praktikuoja su užsieniečiais, o šiems įdomu iš pirmų lūpų sužinoti apie tų jaunuolių gyvenimą.

Linksmi vienuoliai entuziastingai pasakoja, kad pasirinkti tokį kelią juos paskatino pažintis su Budos mokymu, bet ilgiau kalbantis vienas po kito prasitaria: tai buvo vienintelė galimybė nemokamai tęsti mokslus baigus vidurinę. Vienas jų kilęs iš neturtingo miestelio, esančio šalia Čiangmajaus, kitas – iš Malaizijos pasienio. Abiejų šeimos negalėjo padėti savo vaikams siekti išsilavinimo. Tailande įmanoma gauti studijų paskolą, tačiau ne visus žavi tokia galimybė.

Trys gerai angliškai kalbantys nepaliečiai Bankoke džiaugėsi galimybe nemokamai įgyti ne tik religinį, bet ir pasaulietinį ar filologinį išsilavinimą. Neturto įžadus davę vienuoliai dieną pradeda rinkdami aukas. Gyventojai jiems duoda maisto, kasdienių daiktų, taip pat šiek tiek grynųjų. Beje, pinigus privaloma pasidalyti su kitais. Budistinės šalies gyventojų religijai teikiama reikšmė garantuoja vienuoliams dosnią ir paprastų žmonių, ir valstybės paramą.

Merginos turi mokėti

O ką daryti merginoms, kurios negali tapti nei vienuolėmis, nei pastorėmis (daugumoje bendruomenių)? Joms belieka kaip nors užsidirbti, kad sumokėtų už studijas. Šalyje išplitęs turizmas sukūrė rinką įvairiems tradiciškai moterų praktikuojamiems amatams, o tai leidžia gauti šiek tiek pajamų neišeinant toli iš namų arba imtis verslo. Tiesa, poreikis užsidirbti reikšmingai paveikė bendruomenių, kurios labai mažą dalį sandorių sudarydavo grynaisiais, gyvenimą ir kultūrą.

Gamindami suvenyrus turistams, ruošdami maistą ar prekiaudami vietiniai pajėgia sutaupyti ir vaikų mokslams, kad baigę juos galėtų „dirbti įmonėje“ (ši sąvoka reiškia panašiai tą patį, kaip ankstyvojoje posovietinėje Lietuvoje – „dirbti pas privatininkus“). Tačiau dvi interviu davusios verslininkės pasakojo, kaip baigusios studijas bodėjosi tėvų išsvajotų vidurinės klasės darbų biure, todėl įgijusios naujų žinių mieliau grįžo prie tradicinių šeimos užsiėmimų.

Nors Tailando švietimo sistema ir tarptautinėje žiniasklaidoje įvardijama kaip nekokybiška, senamadiška, daugybė tėvų ir jaunuolių tiki ja ne mažiau negu vokietis turistas. Kai kurie dėl to pasirenka asketišką dvasinį kelią. Galbūt iš tiesų šioje šalyje siekiant mokslo reikia beveik religinio tikėjimo švietimo galia.

***

Straipsnis ir nuotraukos dalyvavo konkursuose, organizuotuose pagal tarptautinį projektą „Žiniasklaida vystymuisi“ (angl. „Media4Development“), remiamą Europos Sąjungos.

Apie projektą

Visiems prieinamas ir kokybiškas švietimas yra vienas svarbiausių vyriausybių ir tarptautinių organizacijų, tokių kaip Jungtinės Tautos, tikslų. Įdomu tai, jog šiandien net ir aršiausi kritikai pradeda pripažinti, kad šios politinės iniciatyvos pamažu tampa apčiuopiamais teigiamais rezultatais, ypač besivystančiose šalyse. Pavyzdžiui, per pastaruosius 25 metus vaikų, Užsachario Afrikoje lankančių pradines mokyklas, padaugėjo nuo 52 iki 80 proc., visame besivystančiame pasaulyje padaryta didelė pažanga siekiant lyčių lygybės pradinio ugdymo lygmeniu ir t. t. Tačiau darbas šioje srityje tikrai nėra baigtas.

Daiva Repečkaitė savo straipsnyje dalijasi įžvalgomis apie švietimo prieinamumą Tailande ir dviprasmiškus pasirinkimus, su kuriais susiduria jaunuoliai, siekdami nemokamo mokslo. Tai, jog būtent religinis išsilavinimas šalyje nėra mokamas, vietos vaikinus verčia sukti protestantų pastorių ar budistų vienuolių keliu. Autorė abejoja, ar toks jų sprendimas iš tiesų nuoširdus, ir atkreipia dėmesį į nelygią merginų padėtį mokslo atžvilgiu. Drauge publikuojamos straipsnio autorės, žurnalistės ir Akvilės Norkutės nuotraukos, dalyvavusios fotokonkurse „Pasaulis tavo akimis“.

Straipsnių konkursas, kuriame dalyvavo rašinys, organizuotas VšĮ „Europos namai“ kartu su Nacionaline nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma ir Nacionaliniu socialinės integracijos institutu.

kvilė Norkutė. Krepšių siunta į atokų kaimą kalnuose. Mianmaras, 2014.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"