TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Derėjimosi ypatumai Tuniso turguje

2008 09 05 0:00
Ne visi prekeiviai telpa medinoje. Dalis jų savo prekes išdėsto tiesiog ant grindinio netoli įėjimo.
Autorės nuotrauka

Šiaurės Afrikoje, prie Viduržemio jūros krantų įsikūręs Tunisas turistus vilioja ne tik puikiais kurortais, bet ir galimybe patirti tikro arabiško turgaus savitumus.

Tarp lietuvių turistų sparčiai populiarėjančio Sousse kurorto turgus - vadinamoji medina - tarsi atskiras miestas, išraizgytas siaurų gatvelių, iš abiejų pusių aptvertų aukštomis mūro sienomis. Turgaus teritorijoje stūkso mečetė, tačiau turistai į ją patekti negali, šią musulmonų šventyklą lanko tik vietos gyventojai. Medina į atskirą miestą panaši ne tik savo planavimu, bet ir užimamos teritorijos plotu.

Gausu spalvų ir kvapų

Vos įžengęs į mediną patiri dvejopus įspūdžius: smalsumas skatina čia ilgiau pasilikti ir geriau pažinti arabiško turgaus tradicijas, bendravimo kultūrą - uosti aštrius, kartais net erzinančius prieskonių kvapus bei paganyti akis į spalvingus, arabiškais ornamentais išmargintus indus, papuošalus ir kilimėlius. Kita vertus, protas kužda, kad galbūt jau pats laikas bėgti iš šios triukšmo ir erzelynės persunktos spūsties - europietį neretai bauginančio visiško chaoso. Tuo labiau kad ilgėliau pasivaikščiojęs medinos gatvelėmis supranti, jog iš šio painaus labirinto išeiti tikrai nebus paprasta. Prie arabiško turgaus nepratusiam keliautojui tenka gerokai paklaidžioti.

Priverstinės derybos

Medina - tiesiog tobula vieta norintiesiems išbandyti arabų nacionaliniu sportu vadinamą derėjimosi meną. Turbūt beveik be išimties kiekvienas tikras prekeivis čia pasistengs jus kaip reikiant apmauti ir už bet kokią smulkmeną siūlys dešimteriopai didesnę, o gal net ir dar įspūdingesnę kainą. Vos pažvelgus į kokią nors prekę, pardavėjas iškart šypsodamasis įbruks ją į rankas ir lieps atidžiau apžiūrėti, tuomet kone priverstinai pasiūlys prisėsti greta ir derėtis. Užmegztos derybos - jau beveik garantija, kad prekė bus parduota. Kad derybos būtų efektyvesnės, tunisiečiai pasistengia išmokti daugybę užsienio kalbų. Jei nemokate Tuniso valstybinėmis kalbomis pripažintų arabų ir prancūzų, nieko tokio - beveik visuomet būsite suprastas ir prabilęs angliškai, vokiškai bei rusiškai.

Turguje prekiaujantiems arabams tiesiog garbės reikalas pasiekti, kad kiekvienas turistas išeitų su kuo didesniu pirkinių maišu, todėl net ir per pačias kiečiausias derybas pardavėjo širdis staiga suminkštėja, jeigu tik potencialus pirkėjas pasako, jog tokia suma jo netenkina ir rengiasi sprukti.

Stengiasi apkvailinti

Tuo įsitikinome užsukę į vieną iš daugybės turguje esančių juvelyrinių dirbinių parduotuvėlių. Pirmiausia apžiūrėjome kuklius sidabrinius auskarus, kuriuos pardavėjas iš karto pasiūlė pasimatuoti. O tuomet iš vitrinų pradėjo traukti apyrankes, vėrinius, žiedus ir įvairius pakabukus - tik jau gerokai prabangesnius ir, žinoma, brangesnius. Už sidabrinių auskarų porą ir visai paprastą žiedelį prekeivis užsiprašė 435 dinarų (1 dinaras - apie 2 litus), nors akivaizdu, kad daugiausia šie papuošalai galėtų kainuoti maždaug 100 litų. "Kadangi jūs esate ne britai ir ne vokiečiai, todėl iš jūsų paimsiu tik 400 dinarų", - sužinojęs, kad esame iš Lietuvos, kabino makaronus prekeivis Mahmudas. Išgirdęs, jog Tunise lankomės jau ne pirmą kartą ir mūsų taip paprastai neapkvailins, vaikinas tuos pačius papuošalus akimirksniu įvertina jau tik 200 dinarų. Prabėgus dar kelioms aistringų derybų minutėms, žengiame pro parduotuvės duris atgal į turgaus gatvelę, nes išgirdęs mūsų paskutinę siūlomą kainą - 40 dinarų, Mahmudas teatrališkai pareiškia, kad jeigu jis už tokią sumą mums parduotų papuošalus, jį tėvas išvytų iš namų, o šeima mirtų badu. Tačiau vos išėjome į gatvę, uolusis pardavėjas jau šaukė, kad jei duotume bent 45 dinarus - papuošalai būtų mūsų. Pasiūlėme kompromisą - 43, ir Mahmudas sutiko. Tik imdamas pinigus ir vyniodamas papuošalus į kažkokią popieriaus skiautę dar bandė išsiprašyti porą dinarų koka kolai.

"Žioplas moka..."

Rekomenduotina būti atidžiam ne tik derantis, bet ir atsiimant grąžą. Tunise paplitęs įprotis pirmiausia turistui į ranką įdėti pačios mažiausios vertės monetas - milimus - ir truputį palūkėti, tikintis, kad prie tunisiečių valiutos nepratęs keliautojas pamanys, jog gavo visą grąžą. Jei žmogus atidžiai susiskaičiuoja gautus pinigus ir laukia likusios dalies, tuomet pardavėjas duos dar kelis dinarus ir toliau vaidins, kad grąžino jau visą sumą. Todėl teks apsiginkluoti kantrybe ir būti itin atidžiam - prekybininkų apgavystės Tunise netraktuojamos kaip nusikaltimas. Tunisiečiai vadovaujasi posakiu: "Žioplas moka du, tris, o gal ir dešimt kartų daugiau, negu iš tiesų verta prekė."

Arbatpinigiai

Arabai įpratę už bet kokią paslaugą gauti arbatpinigių. Jų laukia net ir tada, jeigu jokios paslaugos taip ir nepadarė. Todėl net už tai, kad fotografuoji turgaus vaizdus, tikras arabas nė kiek nesigėdydamas paprašys dinaro. Tiesa, vis didėjant turistų srautui, vietos gyventojai po truputį keičia savo įpročius, o kartais iš savo tradicijų ir patys pasišaipo. Paklaustas, ar galėčiau nufotografuoti, auksakalys vaikinas džiugiai sutiko. O kiek vėliau juokais pridūrė: "Viena nuotrauka jums atsieis 5 dinarus, o jei norite dviejų, padarysiu nuolaidą - kainuos tik 8 dinarus".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"