Dešimties dienų potyriai Palestinoje

Goda JUREVIČIŪTĖ 2013-11-22 06:00
Goda JUREVIČIŪTĖ
2013-11-22 06:00
Abudisas - miestelis, kurį nuo Jeruzalės skiria siena. Godos Jurevičiūtės nuotrauka
Tel Avi­vo oro uos­to pa­sų kon­tro­lės pos­te į klau­si­mą apie ke­lio­nės tiks­lą at­sa­kau: „Tu­ris­ti­nis.“ Nors iš tie­sų pen­kias iš de­šim­ties die­nų ke­ti­nu pra­leis­ti vie­no Pa­les­ti­nos mies­te­lio – Abu­di­so – mo­ky­mo ins­ti­tu­ci­jo­je ir su ki­tais ke­lio­nės drau­gais mo­ky­ti pa­aug­lius žur­na­lis­ti­kos įgū­džių. Ta­čiau to sa­ky­ti ne­va­lia, ki­taip į ša­lį ne­įleis. To­dėl me­luo­ju to­liau. „Kur ap­sis­to­si­te?“ - „Je­ru­za­lės vieš­bu­ty­je.“ - „Ko­kia­me?“ - „Neat­si­me­nu, bet tu­riu už­si­ra­šiu­si. Pa­ieš­ko­ti?“ - „Ge­ros ke­lio­nės.“ Kai tai iš­girs­tu, šir­dy­je pa­leng­vė­ja.

Įva­žiuo­ti draudžiama

Tą pa­čią die­ną ker­ta­me vi­daus sie­ną ir įva­žiuo­ja­me į Va­ka­rų Kran­to te­ri­to­ri­ją. Prie pa­ti­kros punk­to pa­si­tin­ka grės­min­gas rau­do­nas už­ra­šas: „Šis ke­lias ve­da į A zo­ną, ad­mi­nis­truo­ja­mą Pa­les­ti­nos val­džios. Iz­rae­lio pi­lie­čiams įva­žiuo­ti drau­džia­ma, pa­vo­jin­ga gy­vy­bei ir pa­žei­džia Iz­rae­lio įsta­ty­mus.“ (Pa­gal Os­lo tai­kos su­si­ta­ri­mus Va­ka­rų Kran­tas yra pa­da­ly­tas į tris zo­nas. Mi­ni­mas drau­di­mas ne­ga­lio­ja B ir C zo­noms, ku­rio­se gy­ve­na apie 340 tūkst. žy­dų nau­ja­ku­rių.) Nors už­ra­šas gąs­di­na, įva­žia­vi­mas į Va­ka­rų Kran­tą be­veik ne­kon­tro­liuo­ja­mas. Vi­sai prieš­in­gai yra, kai no­ri iš Va­ka­rų Kran­to pa­tek­ti į Iz­rae­lio te­ri­to­ri­ją. Iz­rae­lio pi­lie­ty­bę tu­rin­tie­siems ir ne pa­les­ti­nie­čiams įveik­ti pa­ti­kros pos­tą ne­su­dė­tin­ga, ta­čiau į Iz­rae­lį ar Ry­tų (ara­bų) Je­ru­za­lę no­rin­tys pa­kliū­ti Va­ka­rų Kran­to pa­les­ti­nie­čiai pri­va­lo gau­ti lei­di­mą.

Mū­sų pir­ma sto­te­lė – Ra­ma­la. Tai be­ne mo­der­niau­sias ir va­ka­rie­tiš­kiau­sias mies­tas Va­ka­rų Kran­te. Šiuo me­tu Ra­ma­la vei­kia kaip Pa­les­ti­nos ad­mi­nis­tra­ci­nė sos­ti­nė. Ma­no pa­žin­tis su šiuo mies­tu ga­na "ko­lia­ži­nė": va­ka­rie­nė res­to­ra­ne, vieš­bu­tis ir pui­kūs pus­ry­čiai (iš jų ska­niau­sia - duo­na su hu­mu­su ar­ba za­’a­tar prie­sko­niais), lan­ky­ma­sis In­for­ma­ci­jos mi­nis­te­ri­jo­je, prie Yas­se­ro Ara­fa­to ka­po. (Pa­lai­kų ten šiuo me­tu nė­ra, nes jie eks­hu­muo­ti ir iš­tir­ti. Kaip nu­sta­ty­ta, jo mir­tis bu­vo ne­na­tū­ra­li.)

Garbės sargyba J.Arafato mauzoliejuje. Ramala. / Martyno Zarembos nuotrauka

Vė­liau į Ra­ma­lą su­grį­žo­me dar sy­kį - su ke­liais pa­les­ti­nie­čiais va­žia­vo­me pa­si­links­min­ti. Pir­miau­sia ap­lan­kė­me vie­ną krikš­čio­nę pa­les­ti­nie­tę, pa­kvie­tu­sią par­agau­ti jos šei­mos da­ro­mo na­mi­nio vy­no. Šios mo­ters na­mai – tai vi­du­ry chao­tiš­ko mies­to at­si­ve­rian­ti ra­my­bės oa­zė. Čia tarp me­džių, žva­kių švie­so­je mus pa­si­ti­ko vy­nu ir už­kan­džiais nu­klo­tas sta­las. Ne­si­no­rė­jo net iš­ei­ti, bet tą va­ka­rą dar bu­vo­me pa­kvies­ti į pri­va­tų va­ka­rė­lį ir klu­bą, ku­ris, kaip pa­aiš­kė­jo, nė kiek ne­nu­si­lei­džia va­ka­rie­tiš­kam.

Už lan­go – apart­hei­do siena

Dau­giau­sia lai­ko te­ko pra­leis­ti jau mi­nė­ta­me Abu­di­se. Šis mies­te­lis, ku­ria­me įsi­kū­ręs vie­nas pa­les­ti­nie­čių uni­ver­si­te­to „Al-Quds“ pa­da­li­nių, yra be­veik Je­ru­za­lės da­lis, ta­čiau nuo sva­jo­nių sos­ti­nės jį ski­ria sie­na, pa­gal tarp­tau­ti­nę tei­sę pa­sta­ty­ta ne­le­ga­liai. Ji drie­kia­si per Abu­di­są. Pro bu­to, ku­ria­me gy­ve­nau, lan­gą ga­lė­jau ma­ty­ti Je­ru­za­lė­je esan­čios Al Ak­sos me­če­tės – vie­nos šven­čiau­sių mu­sul­mo­nams vie­tų – ku­po­lą. Jei ne sie­na, pės­čio­mis iki jos bū­tų ga­li­ma nu­ei­ti per 20 mi­nu­čių, o va­žiuo­ti rei­kia apie va­lan­dą.

Mies­te­lis pa­ten­ka į B zo­ną, tai­gi yra val­do­mas Pa­les­ti­nos ad­mi­nis­tra­ci­jos ir Iz­rae­lio. Jau­ni­mas kiek­vie­ną penk­ta­die­nį ban­do pra­lauž­ti sie­ną, bet ta­da įsi­ki­ša Iz­rae­lio ar­mi­ja. Jei ne šie su­si­dū­ri­mai, Abu­di­sas, kaip man pa­si­ro­dė, bū­tų ga­na ra­mus mies­tas. Ten kiek­vie­ną ry­tą pra­dė­da­vau prieš­ais uni­ver­si­te­tą įsi­kū­ru­sio­je „Co­ma­ro“ ka­vi­nė­je gurkš­no­da­ma ara­biš­ką ka­vą, klau­sy­da­ma­si Fai­ruz dai­nų, nar­šy­da­ma po be­vie­lį in­ter­ne­tą ir žiū­rė­da­ma į apart­hei­do sie­ną. Pa­čia­me mies­te­ly­je be­veik nė­ra ko ap­lan­ky­ti.

Ab­sur­do gyvenimas

Vi­sas Va­ka­rų Kran­te ma­ty­tas ne­le­ga­lių nau­ja­ku­rių gy­ven­vie­tes nuo pa­les­ti­nie­čių mies­tų ir kai­me­lių ski­ria pa­ti­kros pos­tai. Kai sė­džiu Abu­di­so gy­ven­to­jo Mo­ji­no na­muo­se ir po itin so­čių pie­tų klau­sau­si jo pa­sa­ko­ji­mo, į gal­vą at­ei­na žo­dis „fan­tas­ma­go­ri­ja“ - vis­kas taip ab­sur­diš­ka... Ta­čiau to­kia yra pa­les­ti­nie­čių rea­ly­bė.

Mo­ji­nas gi­męs Dže­ni­ne (Va­ka­rų Kran­te), jo žmo­na – Ry­tų Je­ru­za­lė­je. Tai­gi su­tuok­ti­niai tu­ri skir­tin­gus ta­pa­ty­bės do­ku­men­tus. Jis - ža­lią, ne­lei­džian­tį ke­liau­ti į Iz­rae­lio te­ri­to­ri­ją be spe­cia­laus lei­di­mo, ji – mė­ly­ną, lei­džian­tį įva­žiuo­ti į Ry­tų Je­ru­za­lę. Po­ros vai­kai re­gis­truo­ti kaip Ry­tų Je­ru­za­lės gy­ven­to­jai. Kad iš­sau­go­tų ju­dė­ji­mo lais­vę, Ry­tų Je­ru­za­lės gy­ven­to­jai pri­va­lo įro­dy­ti, jog gy­ve­na čia nuo­lat. Iš tie­sų Mo­ji­nas su šei­ma gy­ve­na už sie­nos – Abu­di­se, bet kai ku­rie mies­te­lio na­mai vis dar re­gis­truo­ti kaip esan­tys Je­ru­za­lė­je. Vie­na­me jų ir įsi­kū­ru­si ši šei­ma. Būs­to nuo­mos kai­na di­des­nė nei pa­pras­to Abu­di­so na­mo, ta­čiau prieš­in­gu at­ve­ju iš Mo­ji­no žmo­nos ir vai­kų bū­tų ati­mtas nuo­la­ti­nio gy­ven­to­jo sta­tu­sas ir su­var­žy­ta lais­vė ju­dė­ti.

Mūsų grupės bandymas pastumti Kalkilijos sieną, kuri supa miestą iš visų pusių. / Martyno Zarembos nuotrauka

Šei­mų at­skir­tis to­kio­mis ab­sur­diš­ko­mis prie­mo­nė­mis ne­si­bai­gia. Au­to­mo­bi­lių nu­me­riai taip pat skir­tin­gų spal­vų, kad Iz­rae­lio ar­mi­ja iš to­li ma­ty­tų Va­ka­rų Kran­to pa­les­ti­nie­čių ma­ši­nas (mė­ly­ni). Tų, ku­rie ga­li įva­žiuo­ti į Iz­rae­lį, nu­me­riai yra gel­to­ni. Tai­gi Mo­ji­nas su žmo­na tu­ri du au­to­mo­bi­lius. Vie­no jų (gel­to­nais nu­me­riais) vy­riš­kis ne­ga­li vai­ruo­ti net Va­ka­rų Kran­te, ki­tu au­to­mo­bi­liu žmo­na ne­įva­žiuo­tų į Iz­rae­lį (rei­kia at­ski­ro lei­di­mo). Kar­tą, kai vi­sa šei­ma Va­ka­rų Kran­te ke­lia­vo ma­ši­na gel­to­nais nu­me­riais (vai­ra­vo su­tuok­ti­nė), vie­na­me pa­ti­kros pos­tų Mo­ji­nas bu­vo pri­vers­tas iš­lip­ti, o jo mo­te­ris par­agin­ta va­žiuo­ti to­liau.

Pie­tums pri­trū­ko laiko

Abu­di­sas ri­bo­ja­si su ki­tu ne­di­de­liu mies­te­liu Al-Aza­ri­ja, ar­ba Be­ta­ni­ja - tiek krikš­čio­nims, tiek mu­sul­mo­nams itin šven­ta vie­ta. Kaip ro­do ara­biš­kas šio mies­te­lio pa­va­di­ni­mas, tai vie­to­vė, ku­rio­je gy­ve­no ir mi­rė Bib­li­jo­je mi­ni­mas Lo­zo­rius, Jė­zaus vėl pri­kel­tas gy­ven­ti.

Al-Aza­ri­jo­je su­si­pa­žįs­tu su vie­nu jau­nu pa­les­ti­nie­čiu Ama­ru. Jis su­tin­ka or­ga­ni­zuo­ti su­si­ti­ki­mą su vie­ti­niu is­la­mo tei­si­nin­ku šei­chu Mu­cha­ma­du, ku­ris tvar­ko šei­mos tei­sę: san­tuo­kas, sky­ry­bas, pa­vel­dė­ji­mo klau­si­mus. (Kri­mi­na­li­nė tei­sė - Pa­les­ti­nos val­džios ju­ris­dik­ci­ja.) Ama­ras ei­na drau­ge, kad pa­bū­tų ver­tė­ju. Tu­ri­me luk­te­lė­ti, tad šei­cho se­kre­to­rius pa­da­ro ka­vos ir pra­de­da megz­tis jau įpras­tas po­kal­bis... Stai­ga iš ka­žin ku­rio ka­bi­ne­to pa­si­ro­do mo­te­ris, pa­žvel­gia į mu­du su Ama­ru, sė­din­čius gre­ta, ir lo­giš­kai nu­spren­džia - at­ėjo­me tvar­ky­ti san­tuo­kos rei­ka­lų. Kai mū­sų juo­kas su­jau­kia šei­cho biu­ro ra­my­bę, su­lau­kia­me ra­gi­ni­mo užei­ti į ka­bi­ne­tą.

Su Mu­cha­ma­du kal­ba­mės apie jo dar­bą, ap­ta­ria­me san­tuo­kų ir pa­vel­dė­ji­mo klau­si­mus. Tei­rau­juo­si ir to­kių da­ly­kų, į ku­riuos ži­nau at­sa­ky­mus. Aiš­kė­ja skau­di tie­sa: Iz­rae­lio ir Pa­les­ti­nos konf­lik­tas yra įsib­ro­vęs net į as­me­ni­nius san­ty­kius. Pa­pras­tai mu­sul­mo­nas ga­li lais­vai tuo­ktis su žy­de, ir jai ne­pri­va­lo­ma at­si­vers­ti. Bet tik ne čia. Pa­les­ti­no­je joks tei­si­nin­kas ne­re­gis­truo­tų to­kios san­tuo­kos.

Per po­kal­bį iš­ryš­kė­ja ma­no ir šei­cho skir­tu­mai tam ti­krais klau­si­mais (tar­ki­me, jis tu­ri dvi žmo­nas), bet pa­šne­ko­vas la­bai ma­lo­niai šyp­so­si ir nė kiek dėl to ne­su­trin­ka. At­sis­vei­kin­da­mas dė­ko­ja už ap­si­lan­ky­mą, klau­si­nė­ja apie Lie­tu­vą ir čia gy­ve­nan­čius mu­sul­mo­nus. Ir pa­kvie­čia pie­tų. De­ja, tai bu­vo vie­nos pa­sku­ti­nių die­nų Pa­les­ti­no­je, tad kvie­ti­mo te­ko at­si­sa­ky­ti.

Pa­les­ti­nie­čiai be ga­lo vai­šin­gi. Sy­kį ma­ne, vaikš­ti­nė­jan­čią Abu­di­se, už­kal­bi­no se­nu­kas. Po ku­rio lai­ko jis pra­dė­jo trauk­ti iš mai­še­lio vai­sius ir siū­ly­ti rink­tis, ko­kių no­riu. Jei kar­tais gau­tu­mė­te kvie­ti­mą į sve­čius, ieš­ko­ki­te rak­ti­nio žo­džio maq­lu­ba (pa­žo­džiui „ap­vers­tas“) – tai tra­di­ci­nis pa­les­ti­nie­čių pa­tie­ka­las, ku­rio par­aga­vę ti­krai ne­si­gai­lė­si­te.

At­skir­ties miestas

Žydų demonstracija palestiniečių teritorijoje Hebrone. Susirinkusiuosius saugo apie 40 ginkluotų kareivių. / Godos Jurevičiūtės nuotrauka

Bai­gian­tis ke­lio­nei lan­kė­mės mies­te, ku­ria­me man pa­si­da­rė su­nku kvė­puo­ti. Ne dėl aša­ri­nių du­jų. Jų, kad ir kaip keis­ta, ne­te­ko užuos­ti per vi­są vieš­na­gę. Kvė­puo­ti truk­dė užp­lū­du­sios emo­ci­jos. Tas mies­tas - Heb­ro­nas, di­džiau­sias Va­ka­rų Kran­te. Ja­me gy­ve­na maž­daug ket­vir­tis mi­li­jo­no pa­les­ti­nie­čių ir apie 500 žy­dų nau­ja­ku­rių, ku­riuos sau­go 2000 ka­rei­vių. Mies­tas pa­da­ly­tas į dvi da­lis, apie 20 proc. te­ri­to­ri­jos ad­mi­nis­truo­ja Iz­rae­lis.

Heb­ro­nas svar­bus ir ju­daiz­mui, ir is­la­mui, nes čia, kaip tei­gia­ma, pa­lai­do­ti abie­jų re­li­gi­jų šven­tie­ji: Ab­rao­mas, Izao­kas, Jo­kū­bas, Re­be­ka, Lė­ja ir Sa­ra. Jų ka­pai - tarp me­če­tės ir si­na­go­gos. Per svar­biau­sias šven­tes žy­dai ga­li lan­ky­tis me­če­tė­je, o mu­sul­mo­nai – si­na­go­go­je. Skam­ba idi­liš­kai, ta­čiau pats mies­tas ti­krai ne­dvel­kia ra­my­be. Kad ir kur pa­žvelg­si, vi­sur ga­li iš­vys­ti ka­rei­vių: ant sto­gų, pa­ti­kros pos­tuo­se, gat­vė­se. Tai vie­nin­te­lis Va­ka­rų Kran­te mies­tas, ku­ria­me gy­ve­na nau­ja­ku­rių, to­dėl at­mos­fe­ra iš­ties įtemp­ta. Po di­džiu­lės ne­lai­mės 1994 me­tais, kai žy­das įėjo į me­če­tę ir iš­šau­dė dau­gy­bę be­si­mel­džian­čių mu­sul­mo­nų, Heb­ro­ne bu­vo už­da­ry­ta Shu­ha­da gat­vė - bu­vęs pa­les­ti­nie­čių ko­mer­ci­nis cen­tras. Nuo 1994-ųjų jo­je ne­vei­kia nė vie­na par­duo­tu­vė, o pa­les­ti­nie­čiams drau­džia­ma įkel­ti čia ko­ją.

Tvy­rant įtam­pai te­ko ma­ty­ti žy­dų de­mons­tra­ci­ją pa­les­ti­nie­čių mies­to da­ly­je. Maž­daug 40 ka­rei­vių sau­go­mi žy­dai (dau­giau­sia or­to­dok­sai) šo­ko, dai­na­vo ir rė­žė kal­bas heb­ra­jiš­kai. Tai su­nku pa­va­din­ti kaip nors ki­taip nei pro­vo­ka­ci­ja, bet to­kių re­gi­nių pa­les­ti­nie­čių da­ly­je ga­li­ma iš­vys­ti kas sa­vai­tę.

Kad ir kaip bū­tų, Heb­ro­nas yra pui­ki ap­si­pir­ki­mo vie­ta. Čia vis­kas daug pi­giau nei Je­ru­za­lė­je, to­dėl at­vy­kė­liai ga­li įsi­gy­ti iš aly­vuo­gių alie­jaus pa­da­ry­to mui­lo, čia ga­mi­na­mų sal­dai­nių, įvai­rių su­ve­ny­rų. Jei ieš­ko­te kaf­fiyeh (liau­diš­kai - „a­ra­fat­kės“), Heb­ro­nas yra pa­ti ge­riau­sia vie­ta jų nu­si­pirk­ti. Mies­te iš­li­kęs vie­nin­te­lis jas ga­mi­nan­tis fab­ri­kas.

Pa­lie­kant Šven­tą­ją žemę

Iz­rae­ly­je vie­šin­čių už­sie­nie­čių pa­sus par­ei­gū­nai žy­mi ba­lais – nuo vie­no iki še­šių – pa­gal ke­liau­to­jo grės­mės ly­gį vals­ty­bei. Vie­ne­tu ver­ti­na­mi vi­siš­kai ne­įtar­ti­ni tu­ris­tai, še­še­tu – ga­li­mi te­ro­ro ak­to vyk­dy­to­jai. Vi­sa pa­ti­kra ga­li baig­tis tuo, kad gau­si į pa­są ants­pau­dą, drau­džian­tį pen­ke­rius me­tus įva­žiuo­ti į ša­lį. Ka­dan­gi daž­nam ke­liau­to­jui gre­sia iš­sa­mi pa­ti­kra, re­ko­men­duo­ja­ma į oro uos­tą at­vyk­ti bent tris ke­tu­rias va­lan­das prieš skry­dį.

Po pir­mi­nės apk­lau­sos, vyks­tan­čios dar sto­vint ei­lė­je ir pri­me­nan­čios tar­dy­mą („Ke­lie­se ke­liau­ja­te?“, „Kur lan­kė­tės?“, „Iš kur vie­nas ki­tą pa­žįs­ta­te?“, „Ar vi­sa­da kar­tu vaikš­čio­jo­te?“, „Ar ve­ža­te ką nors, ką jū­sų pra­šė per­vež­ti? Do­va­no­tų, ne­pirk­tų daik­tų?“ ir t. t.), iš­sa­miai ne­at­sa­ki­nė­da­mi gau­na­me "tre­je­tą". Po ba­ga­žo ske­na­vi­mo lau­kia­me ei­lė­je prie iš­sa­maus ve­ža­mų daik­tų pa­ti­kri­ni­mo. Sto­vė­da­ma min­ty­se per­kra­tau „į­tar­ti­nus“ daik­tus: gal­vo­ju apie Heb­ro­ne pirk­tas kef­fiyeh, do­va­no­tą ne­di­de­lį Ko­ra­ną, vie­no pa­les­ti­nie­čio įteik­tą at­vi­ru­ką su už­ra­šu „A­bu­di­sas, Pa­les­ti­na“, dau­gy­bę pa­les­ti­nie­čių vi­zi­ti­nių kor­te­lių ir lanks­ti­nu­kų, iš Jung­ti­nių Tau­tų at­sto­vy­bės pa­siim­tas at­as­kai­tas apie žmo­gaus tei­sių pa­žei­di­mus Va­ka­rų Kran­te.

Taip man svars­tant prie­ina vie­na oro uos­to dar­buo­to­jų, pa­žiū­ri į nu­me­rį ant di­džio­sios kup­ri­nės ir sa­ko, kad nė­ra rei­ka­lo čia sto­vė­ti, ga­liu ei­ti re­gis­truo­tis skry­džiui. Taip ir pa­da­rau. Įsi­re­gis­truo­ju, pe­rei­nu pa­sų kon­tro­lę, įvei­kiu dar vie­ną ske­na­vi­mą ir lau­kiu bend­ra­žy­gių. De­ja, ne­praė­jus nė 15 mi­nu­čių pri­bė­ga pir­mi­nę apk­lau­są at­li­ku­si par­ei­gū­nė ir tar­da­ma: „Ki­tą sy­kį ge­riau man ne­me­luok“, iš­si­ve­da at­gal. (Pas ke­lio­nės drau­gus bu­vo ras­ta įro­dy­mų, kad vis dėl­to lan­kė­mės Va­ka­rų Kran­te, ir ne vi­sai tu­ris­ti­niais tiks­lais.) "Tre­je­tas" kei­čia­mas į „še­še­tą“. Pa­ti­kra trun­ka dar ke­lias va­lan­das - la­bai lė­tai ti­kri­na­mas kiek­vie­nas ran­ki­nio ba­ga­žo daik­tas. (Ma­no di­džio­ji kup­ri­nė jau bu­vo iš­ke­lia­vu­si į lėk­tu­vą ir per­ne­lyg ne­ti­krin­ta, ką ve­žuo­si: dar­buo­to­ja ap­čiu­pi­nė­jo Ko­ra­ną, bet jo ne­ap­ver­tė ir ne­pa­ma­tė vir­še­lio. Už­ra­šų kny­ge­lė­je at­vi­ru­ko ne­pas­te­bė­jo.) Po daik­tų pa­ti­kros – ke­lio­nė į at­ski­rą pa­tal­pą. Čia esu pa­pra­šo­ma nu­siau­ti ba­tus ir iš­sa­miai "ap­čiu­pi­nė­ja­ma". Ba­tus iš­ne­ša ske­nuo­ti, o aš gal 15-20 mi­nu­čių lie­ku į ma­ta­vi­mo­si ka­bi­ną pa­na­šia­me kam­ba­rė­ly­je. Ne­tu­riu ką veik­ti, to­dėl pra­de­du ap­žiū­ri­nė­ti sa­vo pa­są, ku­ris, de­ja, tuš­čias, nes prieš pat ke­lio­nę te­ko pa­si­keis­ti dėl ja­me bu­vu­sios Ira­no vi­zos.

Ba­tai grįž­ta, bet ap­siau­ti ne­ga­li­ma. Dar vie­nas „ap­čiu­pi­nė­ji­mas“ ir pa­ti­kra apa­ra­tu, ku­ris su­cyp­si ties kel­nių sa­ga. Apa­ra­tas kei­čia­mas. Sa­ga vėl cyp­si. Dar­buo­to­ja ei­na ieš­ko­ti vir­ši­nin­kės, nes ne­ži­no, ką da­ry­ti. Vir­ši­nin­kė šiurkš­čiai lie­pia nu­sis­mauk­ti kel­nes iki ke­lių - tai­gi ma­nęs lau­kia dar vie­nas „ap­čiu­pi­nė­ji­mas“. Jau­čiuo­si bjau­riai, bet ne­ga­liu ro­dy­ti pyk­čio ar prieš­in­tis. Juk vis­kas tik dėl ma­no „sau­gu­mo“. Per ap­žiū­rą, aiš­ku, nie­ko ne­ran­da­ma. Iš­ei­nu, o ter­mi­na­las - be­veik tuš­čias, tik ke­li ma­no ke­lio­nės drau­gai ir dar vie­na lie­tu­vė, ku­rios la­ga­mi­ne ap­ti­ko ly­gin­tu­vą. Esu ly­di­ma per pa­sų kon­tro­lę. Čia žmo­nės nu­stem­ba ma­ty­da­mi ma­ne an­trą kar­tą.

Tavo komentaras
Vardas: * El.paštas:
Komentaras: *
Komentarai
regimantas  78.60.124.146 2013-11-24 17:16:41
pavydziu
2 0  Netinkamas komentaras
jurgis  78.60.124.146 2013-11-22 20:19:26
oho
5 0  Netinkamas komentaras
Eks­per­tai ir apž­val­gi­nin­kai ma­no, kad pa­sta­rie­ji ket­ve­ri me­tai mū­sų ša­liai ne­ta­po pro­ver­žio lai­ko­tar­piu. Esą reikš­min­ges­nius val­džios lai­mė­ji­mus ga­li­ma su­skai­čiuo­ti ant vienos ran­kos pirš­tų. [...]
Kad val­dan­čių­jų ža­da­mos nau­jo­jo Dar­bo ko­dek­so (DK) pa­tai­sos bū­tų pri­im­tos iki ka­den­ci­jos pa­bai­gos, Sei­mo na­riams te­rei­kia no­ro. Jei par­la­men­ta­rai šio dar­bo ne­at­lik­tų, la­biau­siai, eks­per­tų tei­gi­mu, [...]
Ka­ri­bų jū­ros re­gio­ne siau­čian­tis ura­ga­nas „Matt­hew“ su­stip­rė­jo iki penk­tos ka­te­go­ri­jos ir, ne­šda­mas pa­vo­jin­gus vė­jus ir lie­tų, ar­tė­ja link Ja­mai­kos, Hai­čio ir Ku­bos te­ri­to­ri­jų.
TAI­KA. Vie­nas iš tūks­tan­čių žmo­nių, ku­rie rug­sė­jo 26 die­ną rin­ko­si į pa­grin­di­nę Bo­go­tos, Ko­lum­bi­jo­je, aikš­tę švęs­ti tai­kos su­si­ta­ri­mo. Tą­dien Kar­ta­che­nos mies­te vyriausybė ir di­džiau­sia [...]
Į Vil­nių Na­pa­leo­nas Kit­kaus­kas at­vy­ko 1960-ai­siais, bai­gęs stu­di­jas Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­te, tai­gi jau 56 me­tai, kai yra vil­nie­tis.
Prieš 77 me­tus, 1939-ųjų rug­sė­jo 28 die­ną, Vo­kie­ti­jos ir SSRS pa­si­ra­šy­tas va­di­na­mo­jo Mo­lo­to­vo-Rib­ben­tro­po pa­kto pa­pil­do­mas slap­ta­sis pro­to­ko­las ga­lu­ti­nai nu­lė­mė Lie­tu­vos li­ki­mą. Ta­čiau są­moks­lo [...]
Ne me­mo­ria­li­nis mu­zie­jus. Bet ir ne lan­ky­to­jams ne­priei­na­mos sau­gyk­los, ku­rio­se pa­pras­tai pri­glo­bia­mi iš­ki­lių žmo­nių as­me­ni­nių daik­tai, įskai­tant bib­lio­te­kas, su­kaup­tus rin­ki­nius, įvai­rią ar­chy­vi­nę [...]
Lie­tu­vos na­cio­na­li­nė­je fil­har­mo­ni­jo­je spa­lio 6-ąją vyks Sau­liaus Lip­čiaus gy­ve­ni­mo 70-me­čiui ir kū­ry­bi­nės veik­los 50-me­čiui skir­tas ju­bi­lie­ji­nis kon­cer­tas „Ro­man­ti­kai – ro­man­ti­kams“. Nuo [...]
Vil­niu­je bai­gia­ma­ja­me Ino­va­ci­jų sa­vai­tės ren­gi­ny­je šeš­ta­die­nį ren­gia­mas ro­bo­tų par­adas ir ko­vos, bepiločių or­lai­vių pa­si­ro­dy­mai.
Grum­da­ma­sis su pra­stu oru ir prieš­prie­ši­niu vė­ju prieš 180 me­tų iš Ka­ra­liau­čiaus į Klai­pė­dą vy­kęs bur­lai­vis ga­be­no žmo­gų, il­gai­niui ta­pu­sį vie­nu žy­miau­siu XIX amžiaus kom­po­zi­to­rių, pa­sku­ti­nį­jį [...]
Res­pub­li­ki­nė Kau­no li­go­ni­nė pir­ko dar­bus iš vie­nų ran­go­vų, o ga­vo iš ki­tų. Bend­ro­vei „Ir­dai­va“ jos su­bran­go­vė „Nis­ka­ma“ su­mo­kė­jo 478 tūkst. eu­rų už perleistą ga­li­my­bę re­mon­tuo­ti [...]
Klai­pė­dos uos­to pie­ti­nė­je da­ly­je per pu­san­trų me­tų įreng­ta pir­mo­ji dvie­jų ly­gių san­kry­ža pa­leng­vins trau­ki­nių ir ma­ši­nų ju­dė­ji­mą. Es­ta­ka­dos pro­jek­tas kai­na­vo dau­giau kaip 4 mln. eu­rų.
Pa­ne­vė­žio val­džia nu­ta­rė, kad ga­li­my­bės iš­si­mau­dy­ti na­muo­se ne­tu­rin­tiems mies­tie­čiams ge­riau­sia vie­ta tai da­ry­ti – pa­tal­pos pa­sta­te, ku­ria­me vei­kia Ne­mu­no po­lik­li­ni­ka. Jos darbuotojams toks su­ma­ny­mas [...]
Dar šie­met Ša­kių cen­tre tu­rė­tų iš­kil­ti pa­mink­las lie­tu­vių kal­bai. Ją sim­bo­li­zuos Ne­prik­lau­so­my­bės gat­vės alė­ja žen­gian­čios za­na­vy­kės mer­gai­tės skulp­tū­ra ir lietuviškos abė­cė­lės rai­dės [...]
Iš­vyks­tan­čios žvaigž­dės, by­ran­tis klu­bai, per pu­sę su­ma­žė­jęs žiū­ro­vų su­si­do­mė­ji­mas – to­kia su­nku­mus iš­gy­ve­nan­čio Ukrainos fut­bo­lo nū­die­na.
2020 me­tų To­ki­jo olim­pi­nė­se žai­dy­nė­se žiū­ro­vai iš­vys pen­kias nau­jas spor­to ša­kas. Į olim­pi­nę prog­ra­mą įtrauk­tas spor­ti­nis lai­pio­ji­mas, bang­len­čių ir ried­len­čių spor­tas, ma­ža­sis beis­bo­las [...]
Lie­tu­vos ak­lų­jų bib­lio­te­ka šio­mis die­no­mis ne­įp­ras­tai šur­mu­liuo­ja: vi­si džiau­gia­si iš Rio de Ža­nei­ro grį­žu­siais bend­ra­dar­biais „auk­si­niais ber­niu­kais“, par­olim­pi­nius aukso me­da­lius par­ve­žu­siais [...]
Jau šį pir­ma­die­nį, spa­lio 3 die­ną, Vil­niaus vo­kie­čių bend­ruo­me­nės an­samb­lis at­liks pro­tė­vių dai­nas sos­ti­nė­je, Vo­kie­čių gat­vė­je. Čia bus pa­ka­bin­ta ir at­mi­ni­mo len­te­lė vokiečių kal­ba. Pen­kio­li­ka [...]
Nau­jus ke­lius kos­mo­so ty­ri­muo­se pra­my­nęs Eu­ro­pos kos­mi­nis zon­das „Ro­set­ta“ penk­ta­die­nį bai­gė 12 me­tų tru­ku­sią odi­sė­ją, kai bu­vo nu­kreip­tas įsi­rėž­ti į ko­me­tą, kurią ly­dė­jo pa­sta­ruo­sius [...]
Nau­ji moks­lo me­tai pra­si­dė­jo Mi­la­no li­tua­nis­ti­nė­je mo­kyk­lo­je „Pa­bi­ru­čiai“, į ku­rią už­re­gis­truo­ta 30 vai­kų nuo 4 iki 12 m. Be­veik vi­si vai­kai yra iš miš­rių šei­mų.
Rug­sė­jis mus pa­si­ti­ko šil­tais orais, ir bu­vo grau­du skir­tis su at­os­to­go­mis. Jei pūs­tų šal­ti, bjau­rūs vė­jai su lie­tu­mi, tai psi­cho­lo­giš­kai bū­tų ti­krai leng­viau dar­buo­tis. Tačiau ši­lu­ma taip [...]
Pa­sau­lio kli­ma­tas iki 2050 me­tų at­šils dviem laips­niais Cel­si­jaus ir per­žengs ri­bą, ro­dan­čią, kad kli­ma­to po­ky­čių pro­ce­sas įgi­jo pa­vo­jin­gą mas­tą, ket­vir­ta­die­nį perspėjo sep­ty­ni iš­ki­lūs [...]
Ki­ni­jos kom­pa­ni­ja „Nex­tEV“ ku­ria elek­tri­nę su­per­ma­ši­ną, ku­ri, por­ta­lo elec­trec.co tei­gi­mu, gal­būt at­ei­ty­je da­ly­vaus su­pe­re­lek­tro­mo­bi­lių „Formula E“ var­žy­bo­se.
Jau­niau­si vai­ruo­to­jai pa­si­žy­mi ne tik ne­pa­ma­tuo­tai drą­siu el­ge­siu ke­ly­je, bet ir itin di­de­liu iš­sib­laš­ky­mu. Nors jau­ni žmo­nės Eu­ro­po­je pa­ti­ria di­džiau­sią ri­zi­ką žū­ti eismo įvy­ky­je, aiš­kė­ja, [...]
IT mil­ži­nė „Dell Tech­no­lo­gies“ pri­sta­tė at­nau­jin­tą ne­šio­ja­mą­jį kom­piu­te­rį „XPS 13“, jau lai­ko­mą ne tik vie­na sti­lin­giau­sių se­zo­no tech­no­lo­gi­nių nau­jie­nų, bet ir be­ne kom­pak­tiš­kiau­siu [...]
Lie­tu­vos ši­lu­mos tie­kė­jų aso­cia­ci­ja dau­gia­bu­čius pri­žiū­rin­čias or­ga­ni­za­ci­jas, ku­rios ne­spė­jo lai­ku par­uoš­ti na­mų vi­daus šil­dy­mo ir karš­to van­dens sis­te­mų ar­tė­jan­čiam šildymo se­zo­nui, par­agi­no [...]
Gra­žuo­lis Ken­dis – apie 3 mė­ne­sių am­žiaus ka­ti­nu­kas ga­li bū­ti va­di­na­mas lū­ši­mi. Ži­no­ma, na­mi­ne lū­ši­mi, nes Ken­dis glos­to­mas burz­gia kaip trak­to­riu­kas ir yra tikras mei­lu­mo įsi­kū­ni­ji­mas.
Rū­pi­ni­ma­sis vo­kie­čių bok­se­re Vė­tra pa­ska­ti­no vil­nie­čius Ža­ną ir Ta­dą Pen­kaus­kus pra­dė­ti šei­mos vers­lą: įkur­ti pre­kės ženk­lą „Dog Punk“ val­dan­čią bend­ro­vę „Penki šu­nys“. Idė­ją [...]
Užg­rū­din­ti vai­kai ser­ga re­čiau. At­ša­lus orams ne­ga­li­me vai­ko pa­vers­ti mi­mo­za, sau­go­ma nuo vė­jo gū­sio. Kaip iš­la­vi­ruo­ti, kad grūdindami jo ne­su­sarg­din­tu­me.
Jei vai­ko he­mog­lo­bi­no kie­kis ma­žas, tė­vai ga­li ne­rtis iš kai­lio grū­din­da­mi, ta­čiau li­gos vis tiek kibs. Kaip su­stip­rin­ti krau­ją prasidėjus li­gų se­zo­nui?
Stin­gas, ku­ris sa­vo nau­jau­siam al­bu­mui, be ki­tų, pa­si­rin­ko ir pa­bė­gė­lių kri­zės te­mą, Ber­ly­ne su­si­ti­ko su Si­ri­ją pa­li­ku­siais mu­zi­kan­tais ir pa­pra­šė jų leidimo įra­šy­ti dai­ną.
Šie vy­rai ir mo­te­rys vil­ki gra­žiau­sius ir bran­giau­sius dra­bu­žius pa­sau­ly­je, bet jų vei­duo­se atsispindi ab­so­liu­tus nuo­bo­du­lys.
Komentarai
Dienos klausimas
Kaip vertinate padėtį Lietuvoje per pastaruosius 4 metus?
Teigiamai. Pasiekta daug svarbių laimėjimų
Neutraliai. Pasirodėme neblogai, bet tikėjausi geriau
Neigiamai. Neišspręsta nei viena opi šaliai problema
Man tas pats. Niekada čia niekas nepasikeis
horoskopai
SVARSTYKLĖS

SVARSTYKLĖS

Vi­są sa­vai­tę ka­muos sa­vi­raiš­kos prob­le­mos. Ypač skaus­min­gai rea­guo­si­te į vi­so­kiau­sio plau­ko su­var­žy­mus ir ap­ri­bo­ji­mus. Iš ap­lin­ki­nių ga­li­te ti­kė­tis tik įvai­riau­sių ban­dy­mų kaip nors pa­si­nau­do­ti ju­mis sa­viems tiks­lams. Penk­ta­die­nis - ri­bi­nė die­na. Daug kas baig­sis ir daug kas pra­si­dės.

Daugiau

Komentuojami