TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Dešimties dienų potyriai Palestinoje

2013 11 22 6:00
Abudisas - miestelis, kurį nuo Jeruzalės skiria siena. Godos Jurevičiūtės nuotrauka

Tel Avivo oro uosto pasų kontrolės poste į klausimą apie kelionės tikslą atsakau: „Turistinis.“ Nors iš tiesų penkias iš dešimties dienų ketinu praleisti vieno Palestinos miestelio – Abudiso – mokymo institucijoje ir su kitais kelionės draugais mokyti paauglius žurnalistikos įgūdžių. Tačiau to sakyti nevalia, kitaip į šalį neįleis. Todėl meluoju toliau. „Kur apsistosite?“ - „Jeruzalės viešbutyje.“ - „Kokiame?“ - „Neatsimenu, bet turiu užsirašiusi. Paieškoti?“ - „Geros kelionės.“ Kai tai išgirstu, širdyje palengvėja.

Įvažiuoti draudžiama

Tą pačią dieną kertame vidaus sieną ir įvažiuojame į Vakarų Kranto teritoriją. Prie patikros punkto pasitinka grėsmingas raudonas užrašas: „Šis kelias veda į A zoną, administruojamą Palestinos valdžios. Izraelio piliečiams įvažiuoti draudžiama, pavojinga gyvybei ir pažeidžia Izraelio įstatymus.“ (Pagal Oslo taikos susitarimus Vakarų Krantas yra padalytas į tris zonas. Minimas draudimas negalioja B ir C zonoms, kuriose gyvena apie 340 tūkst. žydų naujakurių.) Nors užrašas gąsdina, įvažiavimas į Vakarų Krantą beveik nekontroliuojamas. Visai priešingai yra, kai nori iš Vakarų Kranto patekti į Izraelio teritoriją. Izraelio pilietybę turintiesiems ir ne palestiniečiams įveikti patikros postą nesudėtinga, tačiau į Izraelį ar Rytų (arabų) Jeruzalę norintys pakliūti Vakarų Kranto palestiniečiai privalo gauti leidimą.

Mūsų pirma stotelė – Ramala. Tai bene moderniausias ir vakarietiškiausias miestas Vakarų Krante. Šiuo metu Ramala veikia kaip Palestinos administracinė sostinė. Mano pažintis su šiuo miestu gana "koliažinė": vakarienė restorane, viešbutis ir puikūs pusryčiai (iš jų skaniausia - duona su humusu arba za’atar prieskoniais), lankymasis Informacijos ministerijoje, prie Yassero Arafato kapo. (Palaikų ten šiuo metu nėra, nes jie ekshumuoti ir ištirti. Kaip nustatyta, jo mirtis buvo nenatūrali.)

Garbės sargyba J.Arafato mauzoliejuje. Ramala. / Martyno Zarembos nuotrauka

Vėliau į Ramalą sugrįžome dar sykį - su keliais palestiniečiais važiavome pasilinksminti. Pirmiausia aplankėme vieną krikščionę palestinietę, pakvietusią paragauti jos šeimos daromo naminio vyno. Šios moters namai – tai vidury chaotiško miesto atsiverianti ramybės oazė. Čia tarp medžių, žvakių šviesoje mus pasitiko vynu ir užkandžiais nuklotas stalas. Nesinorėjo net išeiti, bet tą vakarą dar buvome pakviesti į privatų vakarėlį ir klubą, kuris, kaip paaiškėjo, nė kiek nenusileidžia vakarietiškam.

Už lango – apartheido siena

Daugiausia laiko teko praleisti jau minėtame Abudise. Šis miestelis, kuriame įsikūręs vienas palestiniečių universiteto „Al-Quds“ padalinių, yra beveik Jeruzalės dalis, tačiau nuo svajonių sostinės jį skiria siena, pagal tarptautinę teisę pastatyta nelegaliai. Ji driekiasi per Abudisą. Pro buto, kuriame gyvenau, langą galėjau matyti Jeruzalėje esančios Al Aksos mečetės – vienos švenčiausių musulmonams vietų – kupolą. Jei ne siena, pėsčiomis iki jos būtų galima nueiti per 20 minučių, o važiuoti reikia apie valandą.

Miestelis patenka į B zoną, taigi yra valdomas Palestinos administracijos ir Izraelio. Jaunimas kiekvieną penktadienį bando pralaužti sieną, bet tada įsikiša Izraelio armija. Jei ne šie susidūrimai, Abudisas, kaip man pasirodė, būtų gana ramus miestas. Ten kiekvieną rytą pradėdavau priešais universitetą įsikūrusioje „Comaro“ kavinėje gurkšnodama arabišką kavą, klausydamasi Fairuz dainų, naršydama po bevielį internetą ir žiūrėdama į apartheido sieną. Pačiame miestelyje beveik nėra ko aplankyti.

Absurdo gyvenimas

Visas Vakarų Krante matytas nelegalių naujakurių gyvenvietes nuo palestiniečių miestų ir kaimelių skiria patikros postai. Kai sėdžiu Abudiso gyventojo Mojino namuose ir po itin sočių pietų klausausi jo pasakojimo, į galvą ateina žodis „fantasmagorija“ - viskas taip absurdiška... Tačiau tokia yra palestiniečių realybė.

Mojinas gimęs Dženine (Vakarų Krante), jo žmona – Rytų Jeruzalėje. Taigi sutuoktiniai turi skirtingus tapatybės dokumentus. Jis - žalią, neleidžiantį keliauti į Izraelio teritoriją be specialaus leidimo, ji – mėlyną, leidžiantį įvažiuoti į Rytų Jeruzalę. Poros vaikai registruoti kaip Rytų Jeruzalės gyventojai. Kad išsaugotų judėjimo laisvę, Rytų Jeruzalės gyventojai privalo įrodyti, jog gyvena čia nuolat. Iš tiesų Mojinas su šeima gyvena už sienos – Abudise, bet kai kurie miestelio namai vis dar registruoti kaip esantys Jeruzalėje. Viename jų ir įsikūrusi ši šeima. Būsto nuomos kaina didesnė nei paprasto Abudiso namo, tačiau priešingu atveju iš Mojino žmonos ir vaikų būtų atimtas nuolatinio gyventojo statusas ir suvaržyta laisvė judėti.

Mūsų grupės bandymas pastumti Kalkilijos sieną, kuri supa miestą iš visų pusių. / Martyno Zarembos nuotrauka

Šeimų atskirtis tokiomis absurdiškomis priemonėmis nesibaigia. Automobilių numeriai taip pat skirtingų spalvų, kad Izraelio armija iš toli matytų Vakarų Kranto palestiniečių mašinas (mėlyni). Tų, kurie gali įvažiuoti į Izraelį, numeriai yra geltoni. Taigi Mojinas su žmona turi du automobilius. Vieno jų (geltonais numeriais) vyriškis negali vairuoti net Vakarų Krante, kitu automobiliu žmona neįvažiuotų į Izraelį (reikia atskiro leidimo). Kartą, kai visa šeima Vakarų Krante keliavo mašina geltonais numeriais (vairavo sutuoktinė), viename patikros postų Mojinas buvo priverstas išlipti, o jo moteris paraginta važiuoti toliau.

Pietums pritrūko laiko

Abudisas ribojasi su kitu nedideliu miesteliu Al-Azarija, arba Betanija - tiek krikščionims, tiek musulmonams itin šventa vieta. Kaip rodo arabiškas šio miestelio pavadinimas, tai vietovė, kurioje gyveno ir mirė Biblijoje minimas Lozorius, Jėzaus vėl prikeltas gyventi.

Al-Azarijoje susipažįstu su vienu jaunu palestiniečiu Amaru. Jis sutinka organizuoti susitikimą su vietiniu islamo teisininku šeichu Muchamadu, kuris tvarko šeimos teisę: santuokas, skyrybas, paveldėjimo klausimus. (Kriminalinė teisė - Palestinos valdžios jurisdikcija.) Amaras eina drauge, kad pabūtų vertėju. Turime luktelėti, tad šeicho sekretorius padaro kavos ir pradeda megztis jau įprastas pokalbis... Staiga iš kažin kurio kabineto pasirodo moteris, pažvelgia į mudu su Amaru, sėdinčius greta, ir logiškai nusprendžia - atėjome tvarkyti santuokos reikalų. Kai mūsų juokas sujaukia šeicho biuro ramybę, sulaukiame raginimo užeiti į kabinetą.

Su Muchamadu kalbamės apie jo darbą, aptariame santuokų ir paveldėjimo klausimus. Teiraujuosi ir tokių dalykų, į kuriuos žinau atsakymus. Aiškėja skaudi tiesa: Izraelio ir Palestinos konfliktas yra įsibrovęs net į asmeninius santykius. Paprastai musulmonas gali laisvai tuoktis su žyde, ir jai neprivaloma atsiversti. Bet tik ne čia. Palestinoje joks teisininkas neregistruotų tokios santuokos.

Per pokalbį išryškėja mano ir šeicho skirtumai tam tikrais klausimais (tarkime, jis turi dvi žmonas), bet pašnekovas labai maloniai šypsosi ir nė kiek dėl to nesutrinka. Atsisveikindamas dėkoja už apsilankymą, klausinėja apie Lietuvą ir čia gyvenančius musulmonus. Ir pakviečia pietų. Deja, tai buvo vienos paskutinių dienų Palestinoje, tad kvietimo teko atsisakyti.

Palestiniečiai be galo vaišingi. Sykį mane, vaikštinėjančią Abudise, užkalbino senukas. Po kurio laiko jis pradėjo traukti iš maišelio vaisius ir siūlyti rinktis, kokių noriu. Jei kartais gautumėte kvietimą į svečius, ieškokite raktinio žodžio maqluba (pažodžiui „apverstas“) – tai tradicinis palestiniečių patiekalas, kurio paragavę tikrai nesigailėsite.

Atskirties miestas

Žydų demonstracija palestiniečių teritorijoje Hebrone. Susirinkusiuosius saugo apie 40 ginkluotų kareivių. / Godos Jurevičiūtės nuotrauka

Baigiantis kelionei lankėmės mieste, kuriame man pasidarė sunku kvėpuoti. Ne dėl ašarinių dujų. Jų, kad ir kaip keista, neteko užuosti per visą viešnagę. Kvėpuoti trukdė užplūdusios emocijos. Tas miestas - Hebronas, didžiausias Vakarų Krante. Jame gyvena maždaug ketvirtis milijono palestiniečių ir apie 500 žydų naujakurių, kuriuos saugo 2000 kareivių. Miestas padalytas į dvi dalis, apie 20 proc. teritorijos administruoja Izraelis.

Hebronas svarbus ir judaizmui, ir islamui, nes čia, kaip teigiama, palaidoti abiejų religijų šventieji: Abraomas, Izaokas, Jokūbas, Rebeka, Lėja ir Sara. Jų kapai - tarp mečetės ir sinagogos. Per svarbiausias šventes žydai gali lankytis mečetėje, o musulmonai – sinagogoje. Skamba idiliškai, tačiau pats miestas tikrai nedvelkia ramybe. Kad ir kur pažvelgsi, visur gali išvysti kareivių: ant stogų, patikros postuose, gatvėse. Tai vienintelis Vakarų Krante miestas, kuriame gyvena naujakurių, todėl atmosfera išties įtempta. Po didžiulės nelaimės 1994 metais, kai žydas įėjo į mečetę ir iššaudė daugybę besimeldžiančių musulmonų, Hebrone buvo uždaryta Shuhada gatvė - buvęs palestiniečių komercinis centras. Nuo 1994-ųjų joje neveikia nė viena parduotuvė, o palestiniečiams draudžiama įkelti čia koją.

Tvyrant įtampai teko matyti žydų demonstraciją palestiniečių miesto dalyje. Maždaug 40 kareivių saugomi žydai (daugiausia ortodoksai) šoko, dainavo ir rėžė kalbas hebrajiškai. Tai sunku pavadinti kaip nors kitaip nei provokacija, bet tokių reginių palestiniečių dalyje galima išvysti kas savaitę.

Kad ir kaip būtų, Hebronas yra puiki apsipirkimo vieta. Čia viskas daug pigiau nei Jeruzalėje, todėl atvykėliai gali įsigyti iš alyvuogių aliejaus padaryto muilo, čia gaminamų saldainių, įvairių suvenyrų. Jei ieškote kaffiyeh (liaudiškai - „arafatkės“), Hebronas yra pati geriausia vieta jų nusipirkti. Mieste išlikęs vienintelis jas gaminantis fabrikas.

Paliekant Šventąją žemę

Izraelyje viešinčių užsieniečių pasus pareigūnai žymi balais – nuo vieno iki šešių – pagal keliautojo grėsmės lygį valstybei. Vienetu vertinami visiškai neįtartini turistai, šešetu – galimi teroro akto vykdytojai. Visa patikra gali baigtis tuo, kad gausi į pasą antspaudą, draudžiantį penkerius metus įvažiuoti į šalį. Kadangi dažnam keliautojui gresia išsami patikra, rekomenduojama į oro uostą atvykti bent tris keturias valandas prieš skrydį.

Po pirminės apklausos, vykstančios dar stovint eilėje ir primenančios tardymą („Keliese keliaujate?“, „Kur lankėtės?“, „Iš kur vienas kitą pažįstate?“, „Ar visada kartu vaikščiojote?“, „Ar vežate ką nors, ką jūsų prašė pervežti? Dovanotų, nepirktų daiktų?“ ir t. t.), išsamiai neatsakinėdami gauname "trejetą". Po bagažo skenavimo laukiame eilėje prie išsamaus vežamų daiktų patikrinimo. Stovėdama mintyse perkratau „įtartinus“ daiktus: galvoju apie Hebrone pirktas keffiyeh, dovanotą nedidelį Koraną, vieno palestiniečio įteiktą atviruką su užrašu „Abudisas, Palestina“, daugybę palestiniečių vizitinių kortelių ir lankstinukų, iš Jungtinių Tautų atstovybės pasiimtas ataskaitas apie žmogaus teisių pažeidimus Vakarų Krante.

Taip man svarstant prieina viena oro uosto darbuotojų, pažiūri į numerį ant didžiosios kuprinės ir sako, kad nėra reikalo čia stovėti, galiu eiti registruotis skrydžiui. Taip ir padarau. Įsiregistruoju, pereinu pasų kontrolę, įveikiu dar vieną skenavimą ir laukiu bendražygių. Deja, nepraėjus nė 15 minučių pribėga pirminę apklausą atlikusi pareigūnė ir tardama: „Kitą sykį geriau man nemeluok“, išsiveda atgal. (Pas kelionės draugus buvo rasta įrodymų, kad vis dėlto lankėmės Vakarų Krante, ir ne visai turistiniais tikslais.) "Trejetas" keičiamas į „šešetą“. Patikra trunka dar kelias valandas - labai lėtai tikrinamas kiekvienas rankinio bagažo daiktas. (Mano didžioji kuprinė jau buvo iškeliavusi į lėktuvą ir pernelyg netikrinta, ką vežuosi: darbuotoja apčiupinėjo Koraną, bet jo neapvertė ir nepamatė viršelio. Užrašų knygelėje atviruko nepastebėjo.) Po daiktų patikros – kelionė į atskirą patalpą. Čia esu paprašoma nusiauti batus ir išsamiai "apčiupinėjama". Batus išneša skenuoti, o aš gal 15-20 minučių lieku į matavimosi kabiną panašiame kambarėlyje. Neturiu ką veikti, todėl pradedu apžiūrinėti savo pasą, kuris, deja, tuščias, nes prieš pat kelionę teko pasikeisti dėl jame buvusios Irano vizos.

Batai grįžta, bet apsiauti negalima. Dar vienas „apčiupinėjimas“ ir patikra aparatu, kuris sucypsi ties kelnių saga. Aparatas keičiamas. Saga vėl cypsi. Darbuotoja eina ieškoti viršininkės, nes nežino, ką daryti. Viršininkė šiurkščiai liepia nusismaukti kelnes iki kelių - taigi manęs laukia dar vienas „apčiupinėjimas“. Jaučiuosi bjauriai, bet negaliu rodyti pykčio ar priešintis. Juk viskas tik dėl mano „saugumo“. Per apžiūrą, aišku, nieko nerandama. Išeinu, o terminalas - beveik tuščias, tik keli mano kelionės draugai ir dar viena lietuvė, kurios lagamine aptiko lygintuvą. Esu lydima per pasų kontrolę. Čia žmonės nustemba matydami mane antrą kartą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"