TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Drakono metus palabino Vietname

Šiaulietė Audronė Kemzurienė su drauge per porą savaičių Vietnamą išvažinėjo skersai išilgai. Turistes domino viskas: senovės imperatorių rūmų prabanga, dabartinis gyvenimas nameliuose ant polių, kolonijinis prancūzų palikimas ir nesenų karų atgarsiai.

Pagal keliauninkių pageidavimus programą dar Lietuvoje sudarė viena turizmo agentūra. Pasak A.Kemzurienės, viskas, kas buvo suplanuota, įvyko laiku, nekilo jokių problemų: vietos agentūrų darbuotojai moteris ir pasitikdavo, ir palydėdavo į oro uostą, nuveždavo į viešbutį, iš anksto pasamdyti gidai lydėjo į lankytinus objektus. Anot A.Kemzurienės, tenykščiai gidai nuoširdūs, labai stengiasi, daug pasakoja. Vietname turistai mylimi ir gerbiami, siekiama, kad kraštas svečiams patiktų. 

Didžiulį įspūdį paliko gamta, kai kur dar nepaliesta civilizacijos, tradiciniai kaimeliai ir, aišku, įstabioji Halongo įlanka, kurios vaizdais A.Kemzurienė jau anksčiau grožėjosi, žiūrėdama kelionių filmus.

Prieš kelionę moterys ne kartą buvo skaičiusios neva šalyje daug netvarkos, nešvaros. Tačiau tai pasirodė netiesa. "Aišku, yra visko. Bet matai, ką nori matyti. Panorėjęs gali įžvelgti vien blogį, juk ten, Vietname - milijoniniai miestai. Pastebėjome, kad vietnamiečiai stengiasi tvarkytis, gražintis", - pasakojo A.Kemzurienė.

Išgyveno po žeme 

"Mes išaugome tarybiniais laikais, bet, laimė, karo nematėme. O štai Vietname jis buvo palyginti neseniai. Didžiausiame mieste Hošimine vietnamiečiai pirmiausia parodo Vienybės arba kitaip - Nepriklausomybės rūmus, iš kurių buvo paskelbta apie Vietnamo karo pabaigą. Akivaizdu, kad šis įvykis jiems labai svarbus, jie džiaugiasi pagaliau tapę laisvi. Juk net iki 1954-ųjų Vietnamas buvo prancūzų kolonija, o vėliau ėjo ilgas karų laikotarpis, baigęsis tik 1974-aisiais", - priminė A.Kemzurienė.  

Karinius įvykius mena įspūdingas paminklas - maždaug už 60 km nuo Hošimino esantys Čiuči požeminiai tuneliai, net trylika metų buvę 

vietos gyventojų prieglobsčiu ir pasipriešinimo JAV karinėms pajėgoms baze. "Kažką panašaus mačiau filmuose, bet išvysti tai realiai buvo iš tiesų neįtikima. Stebino, kad gyvenimas tuose tuneliuose vyko jau mūsų laikais", - sakė A.Kemzurienė. 

Bendras požeminės raizgynės ilgis - 200 kilometrų, tuneliai išsidėstę net trimis aukštais. Dar sunkiau suvokti, kad šie begaliniai labirintai kietame tarsi cementas dirvožemyje išgremžti rankomis, mojuojant kaltais. "Vietnamiečiai mažo ūgio, o mums vaikščioti ten buvo baisoka. Teko eiti susirietus, vos ne keliais", - prisiminė pašnekovė. 

Tuneliai viduje įrengti minimaliai. Įvairiose vietose į žemės paviršių išvestos angos, kad žmonės galėtų kvėpuoti, iš išorės visiškai nematomos. Nors, kaip pasakojama, su šia sistema nutikdavo visko - žmonės net alpdavo, negaudami pakankamai oro. Vis dėlto šios požeminės tvirtovės priešai negalėjo nei aptikti, nei užimti daugelį metų. Vietnamiečiai staigiai iššokdavo į viršų, surengdavo ataką ir lygiai taip pat greitai ir nepastebėti dingdavo. 

Turistės iš Lietuvos sužinojo, kad tuneliuose gyvenę vietnamiečiai iš amerikiečių bombų likučių gamindavosi priemones, kurias pritaikydavo kovai su priešu - strypus, kilpas ir pan. Iškasdavo duobes ir jose paspęsdavo spąstus. Kovodavo ir tokiais būdais, nes paprasčiausiai trūko ginklų. Žmonės išmoko visko, net avalynę pasigamindavo iš padangų. 

Didžiuojasi ir kolonistų palikimu 

Vis dėlto valstybė nebuvo visiškai suniokota karų, o apie 7 mln. gyventojų dabar turinčiame Hošimino didmiestyje išliko nemažai dar kolonijinio laikotarpio prancūziško stiliaus pastatų. Tokie yra Pašto rūmai arba Dievo Motinos katedra, beje, veikianti iki šiol. Sakoma, kad Vietname, kuriame vyraujanti religija - budizmas, yra gana nemažai katalikų, ne viena prancūzų statyta bažnyčia. Būtent Dievo Motinos katedroje keliauninkės iš Lietuvos sutiko Naujuosius - Drakono, pagal Rytų kalendorių - metus, dalyvavo ten vykusiose pamaldose, stebėjosi įspūdingais bažnyčios papuošimais.  

"Vietnamiečiai didžiuojasi ir kolonijinio laikotarpio palikimu. Tai net šiek tiek nustebino, - juk atrodytų, kad kolonistai turėtų būti vertinami tik blogai. Tačiau vietos žmonės džiaugiasi, kad kolonistai kai ko išmokė, tarkim, auginti kavą. Ir kad po jų valdymo laikotarpio liko tokių gražių pastatų", - vertino A.Kemzurienė. 

Vis dėlto Hošiminas - daug senesnius nei kolonijinius laikus menantis  miestas. Jis įkurtas 1698-aisiais, tuomet priklausė Khmerų imperijai ir vadinosi Prey Konoru. Dabartiniame Hošimine išliko ir senųjų  šventyklų - pagodų. Viena įspūdingiausių skirta jūrų deivei Thien Hau, kuri Vietname labai mylima, apie ją - jūreivių gelbėtoją - sukurta daug legendų. 

Įdomūs miestiečių namai - skirtingai dažyti ir siauručiai, vos 2-4 metrų pločio, fasadais prisiglaudę vienas prie kito. Į gylį namai siekia ir 13-14 metrų. Langai tik iš gatvės ir kiemo pusės, tad lietuvės stebėjosi, kaip namo gyventojus pasiekia šviesa. 

"Visi nori gyventi būste, kurio langai į gatvės pusę, tad žemė toje vietoje labai brangi. Mat pirmus aukštus Hošimino gyventojai išnaudoja prekybai - arba patys prekiauja, arba išnuomoja patalpas, o patys gyvena 2-3 aukšte", - teigė A.Kemzurienė. 

Anot keliautojos, didmiestyje gausu ir lūšnynų, bet dabar jie griaunami, vietoj jų statomi daugiabučiai. Tačiau tokios dangoraižių gausos, kaip anksčiau aplankytuose kitų šalių didmiesčiuose, Hošimine Audronė nematė. 

Žuvelės išeina kaip drakonai

Antrasis pagal dydį miestas Hanojus, taip pat milijoninis, - dabartinė valstybės sostinė. Jame lietuvės praleido dieną, apžiūrėjo ežero saloje įsikūrusią Vėžlio šventyklą, lankėsi dar XI amžiuje įkurtoje Literatūros šventykloje. Pastarąjį kompleksą sudaro pagoda ir biblioteka, jis vėliau buvo paverstas valstybine mokykla. Čia priimdavo gabų jaunimą. Pasak vietnamiečių, atėję kaip žuvelės, mokiniai išeidavo kaip drakonai (šis padaras Vietname laikomas gerumo ir išminties simboliu), skelbdavo tiesą visiems aplinkiniams. Ne veltui Literatūros šventyklos kieme stovi didžiulės plokštės su didžiųjų mokslininkų ir literatų, baigusių minėtą mokyklą, vardais.

Hanojuje yra ir revoliucionieriaus, kovotojo dėl krašto nepriklausomybės, Vietnamo Demokratinės Respublikos prezidento Ho Ši Mino mauzoliejus. Į jį turistų grupės atvyksta iš visos šalies, tarp jų - nemažai mokinių ekskursijų. Lietuvos turistės aplankė ir Ho Ši Mino namelį ant polių. Jame, anot A.Kemzurienės, akivaizdžiai juntama komunistinė dvasia, stovi tik keli kuklūs baldai, visa skirta darbui. 

Labai gražioje vietoje, buvusiame Botanikos sode, įkurtas Vietnamo komunistų lyderiams skirtas muziejus. Bet kaip vietos gyventojai vertina savuosius vadus, liko neaišku. Vyresnio amžiaus rusakalbiai gidai, regis, juos vertina gerai, o su jaunimu, nelabai mokančiu angliškai, pasiaiškinti nepavyko.

Po du potvynius ir atoslūgius

Įspūdingais vaizdais pakerėjo pietvakariuose esantis Mekongo deltos regionas, užimantis net apie 60 tūkst. kvadratinių kilometrų plotą. Viena didžiausių pasaulio upių, prasidedanti Tibeto regione, Vietnamo teritorijoje įteka į Pietų Kinijos jūrą. Plačiausioje vietoje ši upė siekia net apie 3 kilometrus. Deltos salelės - mėgstami turistų objektai. Keliautojus žavi nepaliesta gamta, kaimeliai su ant polių suręstais namukais. 

Moteris nustebino žinia, kad upėje kasdien būna du potvyniai ir atoslūgiai. "Atplaukdamos matėme dumblinus salelės krantus, o išvykstant prasidėjo potvynis ir žaliuojanti salelė, regis, paskendo vandenyje, net kranto nesimatė", - prisiminė Audronė. 

Vienoje Mekongo deltos salų kaimelyje specialiai lietuvėms buvo surengtas nacionalinės muzikos koncertas. Grojo ir dainavo net 6 muzikantai. Moterys buvo maloniai nustebintos - matė, kad joms dviem koncertuota lygiai taip pat, kaip ir grupei lankytojų. Taip savo svečius priima vietos gyventojų šeima. Be to, žmonės augina bites, tad vaišino medumi, egzotiniais vaisiais. 

Kitoje salelėje lietuvės aplankė fabrikėlį, kuriame matė, kaip gaminami kokosų saldainiai. Žaviausia, kad procesą galėjo stebėti nuo pat pradžios iki pabaigos: kaip nukertami greta augančių kokoso palmių vaisiai, kaip vėliau jie tvarkomi, ir galiausiai - kaip pagaminti saldainiai pakuojamai - susukami į ryžių popierių, kurį galima valgyti kartu su skanėstu. Fabrikėlyje taip pat gaminamas kokoso muilas. Į jį dedama ir kakavos priedų. Patys kakavos medžiai irgi auga šalia. 

Dar kitoje saloje moterys pietavo. Nacionalinių patiekalų pietūs rengiami valgyklas primenančiose patalpose, svečius aptarnauja tautiniais drabužiais apsirengusios padavėjos. Tradiciškai siūloma daug patiekalų po truputį: sriubos, jūros gėrybių, makaronų, desertų - viskas šviežiai pagaminta.

Juodojo medžio name

Lietuvos turisčių maršrutas apėmė ir Hoiano miestelį, įtrauktą į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Tai jaukus, kiniško stiliaus miestukas: daugybės namų stogai dengti čerpėmis, gatvelės labai siauros, yra ne viena šventykla, iki šių dienų išlikęs dar XVII amžiuje japonų statytas tiltas. Hoianas garsus ir tradiciniais amatais. Lietuvės aplankė čia įsikūrusį šilko fabrikėlį. Buvo įdomu apžiūrėti iš juodojo medžio pastatytą senovinį namą - jį aprodė patys šeimininkai. Juodasis medis vadinamas unikaliu, jo praktiškai nėra niekur kitur pasaulyje. Sakoma, kad dėl šio medžio net vyko karai, krašto kolonistai prancūzai irgi labai jo norėjo. Medis toks juodas, jog atrodo tarsi dažytas, bet labai patvarus, iš jo suręsti pastatai išsilaiko ne vieną šimtmetį. 

Kapavietės - tarsi miestai

Keliautojos pačios susiorganizavo kelionę į kitą UNESCO pasaulio paveldo sąraše esantį miestelį Hue. Kadaise jis buvo Vietnamo sostinė, net trylikos paskutinių imperatorių buveinė. Turistės aplankė didžiulį plotą apimantį rūmų kompleksą, susidedantį bene iš 100 pastatų. Dalis jo apgriuvę, bet dabar atstatinėjami. Tame pačiame miestelyje yra ir imperatorių kapavietės, kurios statytos kaip sumažintas imperatoriaus rūmų atitikmuo. Jas imperatoriai statydavosi dar būdami gyvi. Gidai pasakojo, kad mirus valdovui pirmoji žmona turėdavo trejus metus gyventi toje kapavietėje viena su tarnais ir gedėti velionio.

Pranoko net filmus

Viešnagę vainikavo apsilankymas Halongo įlankoje, dar vadinamoje Nusileidžiančio drakono užutėkiu. Šioje įlankoje yra apie 2000 salų, gal 1000 jų turi pavadinimus. Jos iškyla tiesiai iš vandens, yra labai neįprastų formų. Vienos apaugusios miškais, kitos visiškai plikos, vienos gyvenamos, kitos - ne.

Keliautojos lankėsi Staigmenų urve Bohono saloje, kur daugybė gamtos sukurtų keistų darinių, natūraliai susiformavusių iš uolienų. Ir visa tai įspūdingai apšviesta. Buvo nuplaukusios ir į kitą salą, pavadintą rusų kosmonauto Germano Titovo garbei, mat šis ten yra lankęsis. Aukštai salos viršuje įrengta apžvalgos aikštelė, nuo kurios puikiai matyti Halongo įlanka. Plaukdamos maža valtele moterys apžiūrėjo ir namelius ant polių, kuriuose gyvena vietos žvejai. Taip plaukiojančias po įlanką savais laiveliais jas pasiekdavo vietiniai, siūlydavo pirkti kriauklių, vaisių. 

"Kai įlanką matydavau filmuose, maniau, kad galbūt tai yra pagražinti vaizdai. Bet tai, ką išvydau realybėje, buvo dar geriau, iš tiesų labai įspūdinga", - prisipažino A.Kemzurienė.  

Atsikvėpti nuo intensyvių ekskursijų moterys galėjo viename populiariausių Muine miestelio paplūdimių. Tiesa, pats miestelis, knibždantis rusų turistų ir primenantis Palangos Jono Basanavičiaus gatvę, nesužavėjo. Bet oras buvo geras, jūra sausio pabaigoje nei šilta, nei šalta, o maistas, įskaitant gausias jūros gėrybes, labai pigus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"