TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Erzinančiai tobula Sardinijos magija

2013 08 22 6:00
Tai negali pabosti... Dominikos Dodekovos nuotraukos

Pavargti nuo Italijos neįmanoma, vargiai ji gali ir atsibosti. Juolab Sardinija, žavinti skaidraus vandens paplūdimiais, tūkstantmečių senumo miesteliais ir puikia virtuve.

Rengdamasi čia gyventi ir kurdama savo naujuosius namus Kaljaryje, vis dar negaliu patikėti, kad gyvenu šiame rojaus kampelyje. Kai susipažįsti su sardiniečiu, gali pasirodyti, kad jis pernelyg didžiuojasi savo gimtąja žeme. Žinoma, pirmasis įspūdis ir jo išsakyta nuomonė priklauso nuo susitikimo aplinkybių. Buvau viena tų, kuri sutikusi sardinietį, visiškai įtikėjau, kad šie žmonės myli savo kraštą, juo didžiuojasi. Vietos žmonės prisistatydami niekuomet nepamirš paminėti, kad yra iš Sardinijos. Ši sala, esanti tarp Korsikos ir Sicilijos, turi savo vėliavą, išdidžiai pasitinkančią atvykėlius Kaljario oro uoste. Sardiniečių tarmė labiau primena katalonų kalbą nei italų. Sala šimtmečius priklausė katalonams, todėl ji šiek kiek skiriasi nuo Apeninų pusiasalio.

Mažo žmogaus sindromas

Kai sudėlioji šiuos taškus ant „i", gali bandyti suprasti, kodėl sardiniečiai jaučiasi išskirtiniai. Tačiau gaji ir kita teorija, kurią girdėjau sklindant iš lūpų į lūpas. Iš tiesų salos gyventojai nėra pasitikintys savimi ir atsidavę Sardinijai. Jie nemėgsta salos ir jiems iki gyvo kaulo įgriso būti izoliuotiems nuo pasaulio. Keliauti tampa sudėtinga, nes tai kainuoja brangiau nei žemyno gyventojams. Taip pat stabdo kalbos barjeras, nes jokia paslaptis, kad italai nelinkę mokytis užsienio kalbų. Ypač saloje, kuri yra šiek tiek atskirta nuo visko – nuo tam tikrų naujovių, urbanizacijos ir greitėjančio gyvenimo tempo. Taigi, yra teigiančiųjų, esą sardiniečiai nemėgsta vietos, kurioje gyvena, ir nevengia dėl to skųstis. Tačiau tai pajunti tik po trečio ar ketvirto pokalbio su sardiniečiu, kai tarsi nebelieka tikslo girtis. Kai kurie tai įvardija „mažo žmogaus sindromu“. Pavadinimą galima suprasti tiesiogine prasme, kadangi italai nėra labai aukšto ūgio, tačiau bendraujant svarbu pagauti esmę tarp eilučių.

Per didžiausią salos šventę - Šv. Efizijaus dieną - gyventojai puošiasi tautiniais kostiumais.

Tūkstantmetė istorija

Didžiausias Sardinijos miestas - sostinė Kaljaris primena ispaniškus miestus. Galbūt dėl to kaltos istorinės aplinkybės. Viduramžiais beveik 400 metų miestas priklausė katalonams, taip pat buvo pavaldus ispanų vyriausybei. Ši, žinoma, kėlė itin didžiulį gyventojų pasipiktinimą. Tačiau šis tamsusis tarpsnis baigėsi XVIII amžiuje, kai Kaljaris vėl tapo Italijos miestu ir pateko į Savojų šeimos rankas. Valdžia galų gale priklausė sardams, ir miestas pradėjo atsigauti.

Kaljaris buo įkurtas maždaug 6000-3000 metais prieš Kristų. Tačiau tik po kelių amžių finikiečių nuopelnu miestas tapo autentiškas. Čia apsigyvenę finikiečiai padėjo Kaljariui tapti ekonomiškai svarbiu Viduržemio jūros uostu. Trečiajame amžiuje prieš Kristų miestas pateko į Romos imperijos rankas. Galbūt sardai ir nebuvo tuo labai patenkinti, tačiau mieste didingai stūksantis amfiteatras yra tapęs ne tik atrakcija turistams. Jis iki šiol naudojamas pagal paskirtį – tai renginių, miestiečių susibūrimų vieta. Kaljario romėnų amfiteatre ligi šiol vyksta koncertai, svarbios miesto šventės.

Laiptų fenomenas

Ankstyva rytą Kaljario mažos ir siauros gatvės kvepia švariais skalbiniais, iškabintais po storų sienų pastatų langais. Čia itin lengva įsivaizduoti, kaip prieš šimtmečius šiose gatvelėse vos ne vos prasilenkdavo karietos. Miestas prabunda tik gerokai po dešimtos valandos ryto. Mažose kavinėse pradeda burgzti kavos aparatai, iš krosnelių traukiama šviežia duona, kiti kepiniai išgraibstomi akimirksniu. Jei norėsite nusipirkti šviežių kepinių po darbo dienos – vargu ar pavyks. Vasarą nereikėtų stebėtis garsiąja siesta, kuri mums, šiauriečiams, yra tapusi gardžiu juokeliu. Daugelis parduotuvių popietę jau būna uždarytos, namų langinės tvirtai užvertos.

Didžiausias Sardinijos miestas sostinė Kaljaris rytais budinasi vėlai, o po siestos atkunta tik vakarais.

Kaljaris vėl atgyja vakare, turistai ir vietiniai nusėda lauke sustatytas kavinukių kėdes. Mažose aikštėse (it. „piazza“) skamba įvairiausia muzika. Be abejo, ne Europos hitai. Negaliu nepaminėti tokio įprasto Italijai vadinamojo laiptų fenomeno. Kad ir kur jie būtų – vedantys į bažnyčią ar universitetą – laiptai atgyja nuo žmonių. Čia susėda paaugliai, tėvai su vaikais, senjorai. Kas nors tiesiog nori atsigaivinti po alinančio dienos karščio ir mėgautis kiek vėsesniu vakaru, kai kas gurkšnoja vietinį alų „Ichnusa“. Sprendžiant iš šios rūšies alaus, italams tikrai geriau sekasi daryti vyną.

Palypėjus kiek aukščiau – iki Bastione di San Remy, Castello ir Cattedrale di Cagliari – vėl užliūliuoja muzika ir atsiverianti panorama. Galų gale net ir rimčiausią skeptiką nuginkluoja į mėnulį skrendantys rožinės spalvos flamingai. Lekiantys dideliu būriu paukščiai danguje suformuoja "V" raidę - visi seka vieną vedlį, rodantį kelią.

Įstrigęs kąsnis

Kalbėti apie dar vieną Sardinijos pasididžiavimą – paplūdimius – tiesiog beviltiška, nes, kaip sako patarlė, „geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti“. Vandens žydrumas net akina, nuo aukštesnės kalvos atsiveriantys vaizdai priverčia manyti, kad tai tik sapnas. Kiekvieną kartą plaukdama toliau nuo kranto ir dairydamasi aplink, negaliu patikėti, kad toks erzinančiai tobulas grožis gali egzistuoti. Tereikia sėsti į automobilį ir važiuoti aplink visą salą aplankant Olbia paplūdimius, Costa Rei, Chia, Villasimius, Bari Sardo ir šimtus kitų užburiančių vietų.

Kur koją kelsi, prieš akis veriasi vaizdai lyg iš atviruko.

Mėgstantiems keliauti viešuoju transportu teks nusivilti, nes jo Sardinijoje tiesiog nėra. Norint nuvažiuoti kur nors tolėliau, teks nuomotis automobilį. Yra pora traukinių linijų ir autobusų maršrutų, bet norint važiuoti iš pietinės salos dalies iki šiaurinės, gali tekti susidurti su staigmena – tokio maršruto tiesiog nėra. Tačiau sardiniečiams tai nekelia itin didelių nepatogumų, todėl artimiausiuose planuose plėtoti viešąjį transportą nenumatoma. Taip yra todėl, kad beveik kiekvienas italas turi automobilį. Ir tai tikrai ne persūdytas faktas, jei esate buvę Italijoje ir turite ten draugų, tikrai tai pastebėjote.

Dar vienas patarimas lietuviams, kada nors sumanysiantiems vykti į Sardiniją. Nenustebkite, jei per vakarienę jums bus pasiūlyta ne tik vištienos, avienos, jautienos ar kiaulienos, bet taip pat ir arklienos (it. „cavallo“). Sardinijos gyventojai ypač mėgsta šią mėsą ir dažnai ją valgo. Pasistenkite įveikti save, pamršti istorinius faktus, kad Lietuvos kunigaikščiai buvo laidojami kartu su savo žirgais. Taip pat apie istorinės kilmės žemaitukus ar senelio augintą arkliuką, kadaise tempusį sunkų vežimaitį per šienapjūtę. Deja, aš šių faktų pamiršti negalėjau ir net vienintelis centimetro pločio ir ilgio arklienos gabalėlis įstrigo mano gerklėje. Teko iškart griebtis stiklinės vandens.

Susidraugauti lengva

Nors sala nedidelė – joje įsikūrę daugiau nei pusantro milijono gyventojų – tačiau šiaurinė dalis gerokai skiriasi nuo pietinės, o rytinė nuo vakarinės. Minėta sardiniečių tarmė čia išsiskaido į dar daugiau potarmių – Sassarese, Callurese, Catalan Algherese, Tabarchino. Istorinės aplinkybės bei karštas pietietiškas kraujas lėmė įtemptus santykius tarp skirtingų regionų. Liūdna, kad Sardinijos vėliava simbolizuoja salos susivienijimą, tačiau patys gyventojai negaili keiksmų gretimiems regionams.

Tačiau žmonių šiltumas ir geranoriškumas kartais gali nustebinti prie kitokio bendravimo pratusį lietuvį. Tą pačią dieną sutiktas žmogus gali pakviesti vakarienės, o savaitgalį kartu su jo ar jos draugais važiuoti prie jūros. Jie netikrina tavęs, neabejoja, tiesiog priima, tačiau jei „pasišiukšlinsi“, neišvengsi itališko pykčio. Jis kaip ir italų meilė – aistringas, nuožmus, bekompromisis ir nepamirštamas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"