TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Etiopija: nieko monotoniško

2012 03 30 8:36

Etiopija - kraštas, kuriame lietuviai itin reti svečiai. Čia nepasimaudysi jūroje, nepasideginsi balto smėlio paplūdimyje gurkšnodamas kokteilį, neprisipirksi pigių menkaverčių suvenyrų, bet susipažinsi su viena seniausių Afrikos žemyno civilizacijų. 

Pernai lapkritį kaunietis verslininkas Edmundas Kolevaitis kartu su vienuolikos draugų grupe leidosi į tolimą kelionę po seniausią nepriklausomą Afrikos valstybę - Etiopiją. Vertingų žinių prieš išvyką jam suteikė penkerius metus Lietuvoje gyvenanti ir kartu su mylimuoju lietuviu sūnelį auginanti iš Etiopijos kilusi Escader. Jos teigimu, devyni Etiopijos regionai dalijami į 68 zonas. Zonos dar skirstomos į 550 voredas ir 6 specialiąsias voredas.

"Zonas mes vadiname gentimi. Kiekviena jų turi savas tradicijas, skirtingą patirtį. Jei pamatei vieną ar keletą Etiopijos zonų, dar nereiškia, kad pamatei visą kraštą", - sakė Escader. Gentainiai skiriasi ne tik tradicijomis, bet ir išvaizda. Tarkime, kai kurios moterys plaukus formuoja raudonojo molio ir sviesto mišiniu. Kitos susipina daugybę kasyčių arba nusiskuta plikai. 

Būtina vietinių pagalba 

Lietuviai lėktuvu skrido iš Vilniaus į Romą, tada per 9 val. pasiekė Etiopijos sostinę Adis Abebą. Kelionės organizatorius iš anksto buvo užsakęs nakvynę, transportą ir gidus, be kurių tradicijų nežinantys, šnekos nemokantys turistai tolimajame Afrikos krašte gali net pražūti."Per kelionę buvo visokių situacijų. Tikrai manėme, kad galime ir negrįžti", - dabar jau šypsodamasis pasakojo vieno populiaraus Kauno baro bendraturtis E.Kolevaitis. Kadangi po Etiopiją lietuviai dešimt dienų keliavo trimis visureigiais, stengėsi vieni kitus prižiūrėti, kad neatsiliktų, nenuklystų, nebūtų užpulti.

E.Kolevaitis prisiminė, kai važiuojant per vieną kaimą staiga pradingo vienas visureigis. "Laukėme, bet draugai vis nesirodė. Tada grįžome ir išvydome iš visų pusių vietinių apsuptą automobilį, kurį jie bandė nuversti ant šono. Mūsų gidai puolė aiškintis, kodėl jie taip elgiasi. Paaiškėjo, kad keliautojai privalėjo genčiai sumokėti tam tikrą mokestį ir to nepadarė. Todėl ir užpuolė", - prisiminė Edmundas. Gidams pavyko įtikinti supykusius vietinius, kad mokestis sumokėtas gerokai iš anksto.

Tuomet turistai buvo paleisti. Vietinių pagalbos prireikė ir europiečiams turistams, nusprendusiems savarankiškai pervažiuoti negilią upę. Patirties įveikiant tokį kelią neturintis vairuotojas įstrigo dumble. Išlipę iš automobilio turistai niekur neskubėdami apžiūrinėjo, kaip jį ištraukti. Ant kranto sėdintys vietiniai situaciją stebėjo ramiai, tačiau įdėmiai."Tuo metu iš kito upės kranto vietiniai labai skubėdami persikėlinėjo į priešingą pusę, nei važiavo turistai, norėję stebėti įšventinimo į vyrus ceremoniją.

Paaiškėjo, kad vietiniai ją paankstino žinodami, kad tądien upė patvins. Kokiu greičiu tai įvyko, sunku nusakyti. Kai visureigis ir jame buvę europiečiai ėmė skęsti, vietiniai ir juos, ir automobilį išgelbėjo", - pasakojo įvykį matęs E.Kolevaitis. 

Traumos dėl grožio

 Dar viena akistata su mirtimi lietuvaičius ištiko užsukus į kaimą, kuriame gyvena labai karinga gentis. Ginklų besigriebiantys vietiniai iš turistų sugeba išsireikalauti visko, ko tik įsigeidžia. "Gidas perspėjo: jei prašys atiduoti fotoaparatą, geriau taip ir padaryti, antraip gali nukentėti", - prisiminė E.Kolevaitis. Fotoaparatus lietuviai išsaugojo, bet už kiekvieną padarytą kaimo teritorijoje nuotrauką mokėjo po tris birus (10 birų - apie 1,43 lito). 

"Fotografuoji, o visas kaimas skaičiuoja, kiek kadrų nuspaudei. Taip pat turi sumokėti pozavusiajam", - teigė kaunietis keliautojas. Jis pastebėjo, kad besikeičianti pasaulio tvarka turi įtakos net tradicinėms Afrikos gentims. Šit jaunos moterys jau nebemano, kad dirbtinai suformuotos nukarusios lūpos ar ausų speneliai yra gražu. Daugelis jų nebedaro taip, kaip darė jų mamos ir močiutės, - Etiopijos surmos ir muzi genčių merginos daugelį metų laikėsi tradicijų. Jos dar ir dabar nešioja keistus papuošalus - lūpinius diskus iš molio.

Apatinė lūpa prapjaunama ir į skylę įstatomas molinis diskas. Kuo didesnis diskas, tuo daugiau šlovės ir turtų turi moteris.Grožio naujovė - tatuiruotės iš užgijusių žaizdelių. Sudane ir Ugandoje vertintas randavimas tampa ir Etiopijos moterų mados atradimu. Užrašai, ženklai ir piešiniai formuojami pažeidžiant odą. Tai ilgalaikė kūno modifikavimo forma, kaip, tarkim, tatuiravimas. "Moteris sužaloja savo kūną, o užgijus žaizdelėms ant odos išlieka iš anksto sukurtas raštas. Sako, kad tai varo iš proto vietos vyrus", - tikino E.Kolevaitis. 

Dvi europietiškos blogybės

Pašnekovas įsitikinęs, kad Etiopijos moterys labai gražios. Verslininkui įspūdį darė jų figūros, odos spalva, veido forma. Escader net teirautasi, kaip moterims pavyksta išsaugoti tokias dailias kūno formas, nors jos gimdo gana nemažai vaikų. "Jūsų kraštai turi dvi blogybes: konservuotą maistą ir šaldytuvus. Mes gaminame tiek, kiek suvalgome, ir šaldytuve maisto nekaupiame. Tai nesveika", - paaiškino Escader.

Jos tvirtinimu, Etiopijos žmonės valgo daug vaisių ir daržovių. Ypač mėgsta specifinių salotų lapus,kurių kilogramas turguje kainuoja keletą lietuviškų centų. Saldumynų etiopai valgo nebent per gimtadienius. "Kodėl turėtume valgyti saldainius, sausainius ar tortus, jei galime gardžiuotis saldžiais vaisiais? Juos gardiname ir medumi", - aiškino Escander ir pridūrė, kas etiopai nebadauja - maisto produktų turi pakankamai, daugelis gyventojų verčiasi bitininkyste. Dauguma genčių valgo inžera duoną.

Smulkios kruopos dar labiau susmulkinamos ir tokie miltai naudojami kepant duoną, labai primenančią lietinį blyną. Tešla išliejama ant didžiulio karšto padėklo ir po keleto minučių ją jau galima skanauti. Inžera duona naudojama ir kaip pagrindinis patiekalas, ir kaip įrankis, kuriuo pasemiamas maistas.Etiopijoje mėgstama drauge pusryčiauti ir vakarieniauti. Maistas dažniausiai gaminamas didžiuliame inde, iš kurio valgo visi. 

Dažnas patiekalas - vištiena "Doro Wet" ir aštrokos naminės varškės bei daržovių salotos. Patiekalas turi būti sotus ir jo privalo būti daug. "Etiopijoje įprasta maistą imti rankomis ir pirmiausia pamaitinti greta sėdintįjį", - sakė Escader. 

Kavos gurmanai

Ypač daug reikšmės šiame krašte teikiama kavai. Ją verda specialiame inde ant laužo, ceremonija gali trukti 1-1,5 valandos. Per ją iškart paruošiama iki dešimt puodelių kavos. Per dieną šis ritualas kartojamas tris keturis kartus. Kavos pupeles žmonės ir augina, ir mala patys. Jie taip pat moka ją skrudinti. Rūpintis maistu - moterų pareiga. Jos ne tik perka produktus bei gamina patiekalus, bet ir renka medžių šakas laužui. "Pamatyti moterį, nešančią šakų glėbį, - nieko keisto.

Etiopijoje medienos labai trūksta, todėl pamatyti laužą, kūrenamą taip, kaip pas mus, neįmanoma", - tikino E.Kolevaitis. Moterys Etiopijoje rūpinasi ir būstu. Jos pačios renčia trobeles, į kurias po vestuvių persikelia gyventi vyrai. Būrys lietuvių tapo dviejų svarbių ceremonijų liudininkais - vestuvių ir įšventinimo į vyrus. Pastaroji vyksta tam tikroje vietoje, o vaikinas privalo įveikti pavojingą užduotį. Jo gentainiai už ragų ir uodegų laiko dešimt jaučių. Įšventinamasis privalo perbėgti jų nugaromis.

Jei to padaryti nepavyksta, neįmanoma sulaukti moterų dėmesio. Jei bandymas sėkmingas, vaikinas iškart gali išsirinkti žmoną arba išplakti merginas, norinčias tapti kandidatėmis į nuotakas. "Plakimas - savotiškas merginų įšventinimas į moteris. Jei jos ištveria skausmą, vadinasi, pasirengusios gimdyti", - teigė E.Kolevaitis. 

Savotiškos tradicijos

Dar vienas vyriškumo požymis - nešiojamas ginklas. Jei jis būna panaudotas nukaunant priešą, į plaukus įsegama spalvinga plunksna. Etiopijoje - daug skirtingų tradicijų. Pasitaiko ir pažadėtų santuokų, ir jaunų, vos dvylikos sulaukusių nuotakų. "Po vedybų ceremonijos deginami laužai. Vyrai vaišinasi prie jų, o moterys - atokiau. Jaunimas šoka už pastato tvoros. Visa tai vyksta aklinoje tamsoje, nors vietos žmonės sakosi sugebą joje įžvelgti viską", - prisiminė Edmundas.Muziką atstoja jaunimo dainos, jokie instrumentai nenaudojami.

Iniciatyva per šokius - merginų reikalas. Jei patinka koks nors vyrukas, panelė pribėga prie jo ir spiria į koją. O šis, jeigu neabejingas parodžiusiajai dėmesį, merginą vejasi. Gimtadienius vietiniai irgi švenčia savaip. Dažniausiai tiesiog susirenkama prie bendro stalo, pašokama. Dovanų jubiliatui niekas neteikia. "Na, vyras žmonai gali dovanoti karvę", - pridūrė Escader. Per gimtadienius nebūna nei alkoholio, nei tortų. Svarbiausias desertas - medus. 

"Etiopijos žmonės yra labai kantrūs, kreiptis į gydytoją tikrai neskuba. Na, jeigu skausmas neišnyksta keletą savaičių, tada pradedama rūpintis. Iki tol tiesiog kenčiama, esą liga praeis", - sakė Escader. Etiopijoje automobilių nedaug, todėl keliais vaikšto ir žmonės, ir galvijai. Jei įvyksta avarija ir vairuotojas partrenkia gyvulį,  savininkui privaloma atlyginti nuostolius - tūkstantį birų už avį, ir 5 tūkst. birų už karvę. E.Kolevaitį nustebino žmonių pamaldumas. Daug kur yra bažnyčių, vienuolynų, meldžiamasi viešai.

Šiame katalikiškame krašte Dievas garbinamas daug atviriau ir iškilmingiau nei Europoje. Dešimt dienų Etiopijoje praleidęs E.Kovelaitis tvirtina, kad apie 10 tūkst. litų asmeniui atsiėjusi išvyka buvo viena įspūdingiausių jo patirčių, apie kurią byloja pluoštas parsivežtų nuotraukų. 

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"