TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Europai atsivėrusi Albanija

2010 10 29 0:00
Komunistinio diktatoriaus E.Hoxhos mauzoliejus dabar virto tarptautiniu kultūros centru.
Vaido Mikaičio nuotrauka

Dar prieš dešimtmetį Albanija buvo laikoma viena skurdžiausių Europos valstybių, tačiau pastaraisiais metais, stipriau ūgtelėjus krašto ekonomikai, tokio įvaizdžio sparčiai kratomasi. Receptas paprastas - buvusi ne tik skurdžiausia, bet ir uždariausia Europos valstybė atsigręžė į Vakarus ir visiškai atsivėrė europietiškam verslui.

Iš Lietuvos nuvykti į Albaniją - nepatogu ir nepigu. Tiesioginio reiso negali pasiūlyti nei oro, nei kelių, nei geležinkelių kompanijos, todėl tenka skristi persėdant arba užsukti į Albaniją lankantis Graikijoje ar Juodkalnijoje.

Albanija - musulmoniškas kraštas, tačiau smarkiai paveiktas komunistų valdymo. Dėl to šalyje yra daugiau ateistų nei praktikuojančių musulmonų. Sostinėje Tiranoje mečečių nedaug, retai nešiojami musulmoniški apdarai. Valstybėje vyrauja vakarietiška kultūra ir aprangos stilius.

Pagal gyventojų skaičių kraštas artimas Lietuvai, tačiau jų sparčiai daugėja, didėja ir albanų ambicijos gyventi geriau. Valstybė jau įstojusi į NATO ir siekia narystės ES. Tai bus nelengva: nors pažanga akivaizdi, Albanija dar pernelyg netvarkinga ir skurdi. Italija, kurią skiria Adrijos jūra, yra pagrindinė Albanijos verslo skatintoja. Italų verslininkai šioje šalyje investuoja daugiausia, o turistai vis dažniau atvyksta ilsėtis, mat čia pigiau.

Sostinės paieškos

Iš Makedonijos į Albaniją keliavome sausakimšu, jokiais skiriamaisiais ženklais nepažymėtu naktiniu autobusu ir jame buvome vieninteliai užsieniečiai. Vidurnaktį prie Albanijos sienos mus išlaipino ir pareikalavo susimokėti po 20 eurų (apie 70 litų) už įvažiavimą. Nors oficialus mokestis - 10 eurų, ginčytis su pareigūnais, kalbėjusiais tik albaniškai, buvo beprasmiška.

Ankstų rytą, kai tik išlipome iš autobuso Tiranoje, mus apspito albaniškai šūkaujantys nakvynės siūlytojai. Jautėmės labai pavargę, todėl nusekėme paskui vieną jų į namus dar tik statomame naujame kvartale. Teko eiti lūšnynų skersgatviu ir matyti tiesiog gatvėje suverstas krūvas šiukšlių, kuriose cypavo žiurkės.

Rytą grįžę į stotį pastebėjome, kad kai kurie žmonės nešėsi maudymosi reikmenimis ir traukė ta pačia kryptimi. Leidomės iš paskos ir priėjome banguojančią jūrą. Tai buvo didelė staigmena, nes Tirana - ne prie jūros. Situacija ir nemaloni, ir komiška, nes nežinojome, kur esame. Laimė, autobusų stotyje dirbusi mergina kalbėjo angliškai. Ji ne tik paaiškino, kad esame Dureso mieste, bet ir užrakinusi patalpą išėjo į gatvę, padėjo išsikeisti pinigų ir susirasti tinkamą mikroautobusą, kuriuo galėtume nuvažiuoti į 1614 metais įkurtą Tiraną, esančią už 50 kilometrų.

Po Antrojo Balkanų karo nė viena gretima valstybė nenorėjo, kad Albaniją okupuotų viena jos kaimynų, todėl šaliai susidarė palankios sąlygos tapti nepriklausoma. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Albanija buvo okupuota Italijos fašistų. Vėliau šalis atgavo nepriklausomybę, tačiau valdoma komunistų ji tapo Albanijos Liaudies Respublika.

Gatvėse pilna mersedesų

Įvažiavus į Tiraną žvilgsnį patraukė prastos ir duobėtos gatvės, vos atokiau nuo centro nebuvo net šaligatvių. Visur vyko statybos. Gatvėse - daugybė mersedesų. Mūsų bičiulių albanų teigimu, turėti tokį automobilį Albanijoje yra prestižo reikalas, todėl žmonės daugiausia ir stengiasi jį įsigyti. Nesvarbu, kuriais metais gamintas, tačiau būtinai - šios markės.

Kiekvienas vairuotojas signalizuoja bet kur ir bet kada. Net važiuodami dviračiais žmonės reguliariai skambina varpeliais. Pėsčiųjų perėjų nedaug, bet ir tų daugelis nepaiso. Vairuojama chaotiškai, tačiau žinant, kad dar 1988 metais gyventojams nebuvo leidžiama turėti privačių automobilių, labai stebėtis nereikėtų: prityrę Albanijos vairuotojai neturi nė 20 metų vairavimo patirties.

Užsieniečiui Tiranoje nepatartina vaikščioti atokiuose rajonuose, bet miesto centre saugu. Vėlai grįždami iš vakarėlio neapšviesta gatve iš mus lydinčių albanų išgirdome, kad jiems mieste nesaugiau negu mums, nes vietiniai esą jaustų didelę gėdą, jei apiplėštų ar užpultų atvykėlius iš svetur.

Kainos Albanijoje nenustebino - jos vos mažesnės nei Lietuvoje. Gerokai pigesni tik vaisiai.

Žino Lietuvą

Viešėdami Tiranoje turistų gatvėse nematėme, tačiau mus užkalbino vakarietiškai atrodanti moteris ir mergina. Tai buvo amerikiečių misionierė ir jos padėjėja albanė. Moteris pakvietė į katalikų bažnytėlę paklausyti muzikos, o vakare kartu su albanų katalikų bendruomene pažaisti futbolą ir pabendrauti.

Per vakarėlį buvome dėmesio centre: Vytautas žaidė futbolą, o man teko atlaikyti būrelio albanų dėmesį, nes norėdami bendrauti ir tobulinti anglų kalbą jie konkuravo tarpusavyje. Mūsų naujieji pažįstami tvirtino, kad labai retai pasitaiko galimybė susitikti su užsieniečiais. Beje, albanai neblogai išmanė geografiją, stebėtinai detaliai žinojo, kur yra Lietuva, ir reiškė pavydą dėl narystės ES. Pasibaigus vakarėliui visas būrys naujųjų draugų lydėjo mus iki pat nakvynės vietos.

Tiesą sakant, Albanijoje kelis kartus teko būti apmulkintiems. Laimė, praradome nedideles sumas - be 10 eurų pasienyje, mums buvo dviguba kaina parduotas sumuštinis ir mikroautobuso bilietas. Vos pamato užsienietį, pardavėjams sublizga akutės. Tuomet geriau būti ypač atidiems.

Įžymybės - aplink aikštę

Skanderbego aikštė - centrinė Tiranos vieta. Aplink ją išsidėstę žymiausi miesto statiniai. Aikštės viduryje albanų nacionaliniam herojui Skanderbegui 1968 metais pastatytas monumentas 500-osioms jo mirties metinėms paminėti.

Ethe Bey mečetė, kurioje galima pasigrožėti įdomiomis dekoracijomis ir freskomis, komunistų valdymo laikais nebuvo sugriauta, tik uždaryta ir paversta sandėliu, o šiandien laikoma viena gražiausių sostinėje. 1991 metais dešimtys tūkstančių albanų, protestuodami prieš religijos draudimą, įsiveržė į ją. Šalia mečetės stovi bokštas-laikrodis - Tiranos simbolis. Dabar turistams, norintiems pasigrožėti sostine iš viršaus, tam tikromis savaitės dienomis leidžiama užkopti į bokštą.

Didžiausias Albanijos muziejus - Nacionalinis istorijos muziejus - taip pat įsikūręs Skanderbego aikštėje. Jo fasadas išpuoštas mozaikomis, todėl eiti pro šalį ir nepasigrožėti tikrai sunku. Šios mozaikos vaizduoja albanų darbininkus ir karius, žengiančius į geresnę ateitį. Muziejuje pristatoma visa Albanijos istorija nuo seniausių laikų, tačiau didžiausią įspūdį daro komunistų valdymo metai. Yra išlikusių fotografijų iš komunistų konclagerių, taip pat nuotraukų, kuriose įamžinti albanai, mažomis valtelėmis jūra bėgantys iš komunistinės šalies.

Dvylikos metrų aukščio Motinos Albanijos monumentas stovi ant kalno, Kankinių kapinėse, kuriose palaidoti kovojusieji už laisvę per Antrąjį pasaulinį karą. Ten ilsėjosi ir Albanijos komunistų partijos vadovas Enveris Hoxha, tačiau 1992-aisiais jo palaikai perlaidoti kitur.

Piramidės formos tarptautinį kultūros centrą 1988 metais projektavo komunistinio diktatoriaus E.Hoxhos duktė Pranvera su vyru. Šis stiklo ir marmuro statinys buvo brangiausias iš visų, statytų komunistų valdymo metais. Dabar kuriami planai jį patobulinti. Naują pastato dizainą projektuoja įmonės, kurias valdo ta pati P.Hoxha. Kultūros centre veikia muzikos klubas, o vaikams ypač patinka čiuožinėti piramidės sienomis.

Vadinamasis Blokas - labai mėgstama jaunimo vieta. Tai teritorija, į kurią komunistų valdymo laikais buvo užginta įžengti paprastiems albanams. Komunizmui žlugus ši vieta atverta visiems. Dabar joje įsikūrę geriausi Tiranos barai, klubai, kavinės ir restoranai. Čia galima pamatyti ir prestižinių komunistų veikėjų gyvenamųjų namų, žvilgtelėti į buvusią diktatoriaus E.Hoxhos vilą.

Jūros vartai

Antrame pagal dydį Albanijos mieste Durese gyvena per 100 tūkst. žmonių. Tai - pagrindiniai krašto jūros vartai į pasaulį ir vienas seniausių Albanijos miestų. Jis įkurtas V amžiuje prieš Kristų. Duresas daug kartų buvo okupuotas, daug kartų griaunamas ir vėl atstatomas, ne sykį keitėsi miesto vardas ir jį valdančios tautos. Dabar čia, kaip ir visoje Albanijoje, sparčiai vyksta statybos.

Iš garsesnių miesto vietų paminėtinas Dureso amfiteatras su miesto sienos likučiais, taip pat vieno žymiausių XX amžiaus pradžios Europos aktorių - albano Aleksandro Moisiu kultūros centras, kuriame yra teatras, Estrados teatras, Dureso archeologijos ir istorijos muziejus. Amfiteatras pastatytas II amžiuje ir yra vienas didžiausių Balkanuose. Patarčiau aplankyti ir Fatiho mečetę.

Pats didžiausias turistų traukos objektas - Dureso paplūdimiai prie Adrijos jūros. Vasarą čia suplūsta visa Tirana, bet pastaruoju metu sparčiai daugėja ir užsienio turistų, ypač italų. Kodėl ne, jei poilsio kokybė skiriasi nedaug, o kainos gerokai mažesnės.

Durese ir miesto apylinkėse gausu betoninių bunkerių, statytų anuomet diktatoriaus gynybos tikslais: tikėtasi puolimo tiek iš Vakarų, tiek iš komunistinių šalių, tačiau jais taip ir nebuvo pasinaudota.

Grūstis pasienyje

Išvykome iš Albanijos naktį, o švintant privažiavome Graikijos sieną. Čia žmonės turi išlipti iš autobuso ir pėsčiomis pereiti abiejų valstybių muitines. Albanijos pusėje jokių problemų nekilo, tačiau Graikijos dalyje stebėjome įdomų reginį. Pasų kontrolės postas buvo gulte apgultas žmonių. Kaskart iš pastato išeidavęs graikų pasienietis rėkė ant laukiančiųjų ir stūmė juos nuo durų. Žmonės ir toliau grūdosi eilėje prie pasų tikrinimo posto, kaip sovietmečiu prie bananų. Mums irgi teko kovoti šioje minioje, kur viską lemia ne tavo eilė, o pečių ir alkūnių stiprumas. Kadangi į turtingesnę Graikiją veržiasi nemažai tiek bandančių nelegaliai dirbti, tiek nusikaltimus darančių albanų, graikai savo sieną ypač akylai saugo.

Keliauninkai pateikia pasus, vizas ir krūvas kitų popierių, kuriuos nervingas pareigūnas rūpestingai patikrina. Man prieš akis pasieniečiai į Graikiją neįleido bent trijų albanai. Jie tiesiog buvo išvaryti iš eilės.

Paėmęs tik mano pasą, be jokių papildomų popierių, graikas žiūrėjo išpūtęs akis į dokumentą, į mane ir galiausiai nuėjo konsultuotis su kolegomis. Turbūt šią sieną kerta nedaug užsieniečių, o ypač mažai lietuvių. Sugrįžęs pareigūnas grąžino pasą ir nusišypsojęs palinkėjo gero kelio.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"