TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Europos atvirukai pro traukinio langą

2010 07 30 0:00
Corbis/Scanpix nuotrauka

Penkių draugų studentiška kompanija keliaudami traukiniuose praleidome kone dvi savaites. Kelionės maršrutas driekėsi nuo Varšuvos iki Atėnų, pakeliui aplankant Budapeštą ir Belgradą. Iš Graikijos keltu persikėlę per Adriją, kelionę traukiniais tęsėme po Pietų ir Vidurio Italiją. Įveikėme daugiau nei 4 tūkst. kilometrų, o visa kelionė kiekvienam atsiėjo mažiau nei po tūkstantį litų.

Traukiniais po užsienio kraštus iki šiol dažniausiai keliaudavo nuotykių išsiilgęs jaunimas, tuo tarpu bilietus parduodančios agentūros Lietuvoje pastebi, kad pastaruoju metu vis dažniau tokias keliones renkasi šeimos ar vyresnio amžiaus žmonės. Nebrangiai nusipirkęs "InterRail" tarptautinį bilietą gali keliauti po norimą kraštą. Be to, vos panorėjęs gali laisvai keisti maršrutą ir šauti visiškai priešinga kryptimi.

Kelionę geriausia pradėti iš Lenkijos, mat Lietuvoje esantys geležinkelio bėgiai yra platesni nei Europoje, todėl mūsų valstybė "InterRail" traukinių tinklui net nepriklauso. Tačiau autobusu nuvykus į Varšuvos centrinę geležinkelio stotį, iš čia traukiniais galima pasiekti kone visus didžiausius Europos miestus.

Vėlų vakarą iš Vilniaus išvažiuojantis autobusas Varšuvą pasiekė ankstyvą rytą. Turėjome kone visą dieną susipažinti su miestu, o vakare sėdome į naktinį traukinį ir kelionę tęsėme Budapešto link.

Stotys kelia šiurpą

Sakoma, kad norėdamas tinkamai susipažinti su miestu, pirmiausia turėtum nuvykti į stoties rajoną. Kadangi mūsų pažintis su visais aplankytais miestais taip ir prasidėdavo, galiu teigti, kad šis siūlymas gal ir neblogas, bet kartais gali ir suklaidinti.

Pirmasis įspūdis patekus į Budapešto geležinkelio stotį - čia tiesiog kraupu. Pamačius didžiulę netvarką, aplink šmirinėjančius įtartinus romų tautybės žmonių žvilgsnius norėjosi apsisukti ir sprukti atgal į traukinį. Vis dėlto palikę kuprines bagažo skyriuje ir kelissyk paklausę, ar jos tikrai bus saugios, nuvykome į miesto centrą. Ir tikrai neapsirikome - miestas nuostabus.

O kitądien lankantis Serbijoje, merdėjančios Belgrado stoties nuotaika tvyrojo ir pačiame mieste, nes po viešnagės Varšuvoje ir Budapešte, kuo nors nustebinti šis miestas nebeįstengė. Sudomino nebent per Kosovo konfliktą NATO armijos subombarduoti pastatai, esantys pačiame miesto centre. Pasak vietos gyventojų, griūvantys statiniai palikti specialiai, kad atkreiptų užsienio turistų dėmesį, parodytų, kokį siaubą per karą turėjo išgyventi šio miesto gyventojai.

Maloni nepažįstamoji

Serbai pasirodė itin malonūs žmonės. Viešuoju transportu važiavome į tradicinę alaus šventę Belgrade, tad vietinės merginos pasiteiravome, kaip įsigyti bilietą. Ji paslapčia niekam negirdint patarė, kad mums to daryti visai nereikia, esą mes Europos Sąjungos (ES) piliečiai, tad Serbijos valdžia mus bausti neturi teisės. Mergina vėliau net pasisiūlė surengti ekskursiją po miestą. Smagu prisiminti ir sutiktą atlapaširdį traukinyje. Pakeliui į Belgradą kupė prisėdo vyriškis, kuris nenustigo džiaugsmu pirmąsyk susipažinęs su lietuviais, nes esą daug girdėjęs apie mūsų kraštą, ypač krepšinį, Arvydą Sabonį ir Šarūną Marčiulionį.

Traukiniai nepaiso grafiko

Patirti bene didžiausią kelionės nuotykį teko taip pat Serbijoje, o ilgojo, beveik 13 valandų, važiavimo iš Belgrado į Solonikus nei aš, nei kelionės bendražygiai nepamiršime ilgai.

Po trumpos pažinties su Belgradu ir ekskursijos mieste, puikiai supratome, kad į geležinkelio stotį šiame mieste reikia atvykti šiek tiek anksčiau. Nors ir sakoma, kad traukiniai nevėluoja, bet niekada negali žinoti. Nuojauta tuomet neapgavo.

Senojoje Belgrado geležinkelio stotyje nebuvo nei traukinių kryptis rodančių užrašų, nei iškabų, o vienintelis žmogus stotyje, kuris kalba ir supranta angliškai, jau buvo baigęs darbą. Pagal internetinį grafiką, kuriuo ir vadovavomės, traukinys turėjo išvykti tik po valandos, tačiau pamatėme, kad žmonės jau lipa į vagonus. Pasiteiravus, kur vyksta traukinys, keleiviai sutartinai linksėdami patikino, kad į Solonikus. Nieko nelaukdami sulipome, traukinys netrukus pajudėjo. Apėmė siaubas, kurlink važiuojame? Po poros valandų traukinyje pasirodęs konduktorius tapo išganymu - pasirodo, važiuojame teisinga kryptimi...

Ramybę trikdė prostitutės

Iš anksto planavome, kad kas keletą parų nakvynę traukinyje keistų civilizuotesnis poilsis ir miegas. Todėl iš Solonikų atvykę į Atėnus, beveik po savaitės kelionės, pirmąsyk mėgavomės dušu ir išsvajota "nejudančia" tikra lova. Graikijos sostinėje daugiau nei prieš mėnesį internetu užsisakėme vietas pigiame viešbutuke vos už 10 eurų (apie 35 litai) ir čia pasilikome tris paras.

Tačiau įsikuriant netikėtumų neišvengta. Metro atvykus į Omonijos aikštę, kurioje įsikūrę ir mūsų nakvynės namai, išsyk pastebėjome, kad šiame Atėnų pakraštyje viskas kitaip nei miesto centre. Tik vėliau turistiniame miesto vadove perskaičiau, kad atvykėliams net siūloma vengti vakarais lankytis šioje vietoje, nes tai esą vienas pavojingiausių miesto kvartalų.

Įsitikinti netrukome. Gatvėse visur stoviniavo daugybė prostitučių ir narkotikų prekeivių, įkyriai siūlančių paslaugas ir net kimbančių prie praeivių. Nors ilgainiui įpratome jų nepastebėti, tačiau pirmoji nakvynė parodė, kad po langais vyksta visai kitoks atėniečių gyvenimas. Naktimis iš gatvės sklisdavo moterų riksmai ir aimanos, kartkartėmis pasigirsdavo šūviai, o vaizdas pro balkoną priminė žiaurių Holivudo kriminalinių serialų siužetus.

Baltas vynas kaip atsiprašymas

Graikija paliko gerą įspūdį, o vietos žmonės pasirodė esą ypač svetingi. Jaunimui keliauti po buvusias Senovės Antikos žemes sudarytos puikios galimybės - visi lankytini objektai ES šalių moksleiviams ir studentams yra nemokami. Tiesa, bilietų kasininkai nesyk sukluso išgirdę Lietuvos vardą, teiravosi, ar tikrai esame ES? Draugiškai paaiškinus, kad būtent Atėnų centre esančiuose Zappeion rūmuose Lietuva ir pasirašė stojimo į ES sutartį, nesklandumai kaipmat išgaruodavo, o visada besišypsantys atėniečiai dar nuoširdžiau linkėdavo mums geros dienos.

Kiekvienoje šalyje užsibrėžėme paragauti tradicinės virtuvės patiekalų. Atėnų restoranuose, kitaip vadinamose tavernose, tik apie vidurnaktį prasideda darbymetis, o padavėjai lankytojus su valgiaraščiais pasitinka siaurose senamiesčio gatvelėse ir kviečia užeiti.

Išsyk pasiduoti tavernų vilionėms nesiryžome, nes rūpėjo sužinoti kainą, kurią tektų pakloti už tradicinius graikų valgius (baiminomės per vakarą išleisti visus studentiškos kelionės pinigus!). Galų gale pasirinkome nedidelį restoranėlį Akropolio kalno papėdėje, kai kiekvienam vakarienę ir balto vyno taurę pažadėjo už 15 eurų (per 50 litų). Tavernoje gyvai grojo muzikantai, o lankytojai buvo kviečiami išmokti šokti tradicinį sirtakį. Labiausiai čia turistai mėgsta avienos troškinius ir salotas su fetos sūriu. Itin nustebome, kai netikėtai ant stalo sulaukėme didžiulės šviežių vaisių lėkštės ir dviejų nemokamų butelių balto vyno... Pasirodo, tai restorano dovana ir atsiprašymas, kad teko ilgai laukti sąskaitos.

Nakvoti - tik ant denio

Antrąją kelionės savaitę turėjome pasiekti Pietų Italiją. Iš Atėnų traukiniu pasukome Patros link, trečią pagal dydį Graikijos miestą. Pravažiavome nuostabaus grožio Korinto kanalą, per kalnus jungiantį Jonijos ir Egėjo jūras, o kerintys vaizdai pro langą - kalnai, ryškiaspalviai gėlynai ir žydra jūros pakrantė, tiesiog darsyk patvirtino, kad kelionė traukiniu turi didžiulį pranašumą.

Patroje įsikūręs didžiulis šalies uostas, keltų ir kruizinių laivų terminalas. Iš tolo matyti lūkuriuojančios virtines automobilių, vykstančių į Italiją, mat iš Graikijos per Adrijos jūrą keltu pasiekti šią šalį itin patogu ir greita. Populiariausi maršrutai iš Patros - Ankona ir Bari, ten vykstame ir mes. Turintiesiems "InterRail" bilietą keltas be miegamosios kajutės ir sėdimos vietos kainuoja vos 100 litų.

Laivas milžiniškas, čia veikia net keli restoranai ir barai, didžiulės laukiamosios salės. Atėjus vakarui visi ima skirstytis į kajutes, keliaujantieji ne pirmąsyk laiku užsiėmė patogius minkštasuolius, čia jie praleis ir naktį, o mums likusi vieta - tik laivo denis. Mėginome prigulti ir kojas ištiesti koridoriuose ant žemės, laukiamosiose salėse, tačiau vis nesėkmingai - laivo personalas piktai it kokiems valkatoms rėžė, kad čia mes negalime būti. Tad teko miegoti ant kieto metalinio denio po atviru dangumi. Nuovargis palaužė greitai, o pabudome "surakintais" sprandais, negalėdami pasukti kaklų ir nuo vandens dulksnos visai šlapi.

Tūkstančio žvaigždučių viešbutis

Ryte atplaukėme į Barį, gimtąjį Lietuvos didžiosios kunigaikštienės ir Lenkijos karalienės Bonos Sforcos miestą, aplankėme ir jos karališkąjį dvarą.

Trumpomis atkarpomis važiavome traukiniais, aplankydami nedidukus Pietų Italijos miestelius. Naktį atvykus į Salerno kurortą miegas ir nuovargis taip spaudė akis, tad nutarėme prigulti čia pat ant žolės, bet vietos policininkų buvome išvaryti, esą mieste nakvoti draudžiama. Teko ieškotis kitos vietos. Patamsyje, kiek atokiau nuo centro susiradę laisvų suolų netrukus sumigome, o ryte pažadino pirmieji saulės spinduliai ir jūros ošimas.

Pasirodo, nakvynės vietą susiradome šalia jūros pakrantės, kalnų papėdėje. Po šios nakties daugelis mūsų juokavome, kad geresnės panoramos iš ryto pro viešbučio langą, matyt, niekada daugiau neišvysime, nes juk ir viešbutis tąnakt buvo su tūkstančiu žvaigždučių virš galvos.

Kelionėje sutikti tautiečiai

"Labas rytas", - lietuviškai pasisveikino mūsų pavyzdžiu pasekusi ir ant suolų naktį miegojusi turistų porelė. Netrukus susipažinome, pasirodo, panevėžiečių pora taip pat traukiniais keliauja po Italiją. Juokiamės, kad lietuvis lietuvį pasaulyje dažniausiai tik, matyt, ir gali sutikti naktį miegantį ant suoliuko...

Kelionę tęsėme, o lankantis Italijoje nuodėmė būtų nepasivartyti Viduržemio jūros paplūdimyje. Traukiniu važiavome prie vienos gražiausių Europoje Amalfio pakrantės, įsikūrusios vaizdingoje Neapolio įlankoje. Kalnai, papėdėje prigludęs nedidukas miestelis, kalnuose rymantys vienuolynai, uolėtoji jūros pakrantė - nuostabūs vaizdai, kurie net po savaitės nuovargio nuplovė visus kelionės nesusipratimus.

Namo - lėktuvu

Italija mus pasitiko ne tik alinamu karščiu, bet ir didžiulėmis europinėmis kainomis bei papildomomis kelionės traukiniais priemokomis. Graikijoje įpratę visuose muziejuose ir turistiniuose objektuose lankytis nemokamai, čia šį malonumą turėjome greitai pamiršti. Net ir studentams vasaros sezono kainos yra didesnės, o apsilankyti Romos Kapitolijaus muziejuje ar Koliziejuje bilietas kainuoja vidutiniškai 10-15 eurų (iki 52 litų). Tad daugelio pramogų šiame mieste teko atsisakyti, o kelionei bėgant į pabaigą ir pradėti taupyti.

Alinantis vasaros karštis sekino vis smarkiau, tad pasimokę iš italų nutarėme laikytis siestos - pietų poilsio miego. Nors nakvynės Romoje taip greitai nebuvo lemta susirasti, mat mūsų rezervacija kažkur pasimetė, o užsakytas kambarys jau buvo išnuomotas kitiems, nakvynę šiame mieste vis dėlto susiradome. Gyvenimo sąlygos čia buvo geresnės nei Atėnuose. Gavome tvarkingą butą vos už 10 eurų, kuriame ir nutarėme pasilikti iki kelionės pabaigos. Pompėją, Florenciją, Pizą aplankyti nuvykdavome traukiniu ir grįždavome nakvoti į Romą.

Į Lietuvą grįžti traukiniais jau nebesiryžome, tad nusipirkome pigius lėktuvo bilietus iš Bergamo oro uosto. Kelionės traukiniu įspūdžiai ir atsiminimai vis dar gyvi, nors praėjo metai, o nauji maršrutai geležinkeliais suplanuoti jau ir šiai, ir kitai vasarai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"