TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Galapagų salos – gyvasis gamtos muziejus

2016 09 29 6:00
Laivu - į Floreaną. Asmeninio albumo nuotrauka

Ramiajame vandenyne pabirusias Galapagų salas biologai vadina gyvu evoliucijos muziejumi. Ekvadorui priklausantį salyną, per tūkstantį kilometrų nutolusį nuo Pietų Amerikos žemyno, sudaro 19 salų ir per šimtą iš vandens kyšančių uolų. Egzotiškų salų krantus raizgo mangrovės, paplūdimiuose styro storakamienius medžius primenantys kaktusai, o viduryje žiojėja miškais apaugę krateriai.

Kadangi Galapagų salos taip toli nuo žemyno, jose radosi unikali augalija ir gyvūnija. Čia galybė retų, tik šioms saloms būdingų gyvūnų rūšių. 1835 metais salose lankėsi Charlesas Darwinas ir įkvėptas tokios gyvūnų įvairovės paskelbė savo garsiąją evoliucijos teoriją.

Galapagų miškeliuose nuo saulės slepiasi dideli vėžliai, pakrantėse tarp akmenų kruta jūrinės iguanos, ant uolų šildosi jūrų liūtai, dairydamiesi į saulėje tysančius kaimynus krypuoja pingvinai, vaikštinėja neskraidantys Galapagų kormoranai, mėlynas kojas kiloja žydrakojai padūkėliai. Lagūnose ir užutekiuose raudonuoja flamingai, virš galvos klykauja pelikanai ir raudonpilvės fregatos.

Krūmuose galvas kraipo Galapagų kikiliai – nedideli paukščiai, kuriuos tyrinėdamas Ch. Darwinas ir išmąstė evoliucijos teorijos idėją. Salose gyvena net 13 šių paukščių rūšių, viena nuo kitos besiskiriančių tik snapo forma. Ch. Darwinas tvirtino, kad visos rūšys išsiskyrė iš vienos, nes skurdžiose salose kikiliai turėjo prisitaikyti susirasti maisto įvairiose vietose ir skirtingais būdais.

Rojus po vandeniu

Galapagų salas supančių vandens gyvūnų ir augalų įvairovę lemia trys šiose platumose susikertančios vandenyno srovės. Nors salynas prie pusiaujo, klimatą gerokai atvėsina nuo Antarktidos atitekanti šaltoji Humbolto srovė. Dėl jos Galapagų salos – šiauriausia pasaulio vieta, kurioje gyvena pingvinai.

Vandenys aplink Galapagų salas dar 1986 metais paskelbti jūriniu rezervatu. Dabar jis pats didžiausias pasaulyje, čia priskaičiuojama beveik 3 tūkst. jūrų gyvūnų rūšių. Penktadalis rūšių yra endeminės, t. y. būdingos tik Galapagams. Pasižvalgyti po vandeniu šiose vietose – daugelio nardytojų svajonė.

Pasinėrus į krištolinį vandenį apstulbina koralų spalvos ir formos. Aplink rifus ratus suka ruoniai, nardo jūrų liūtai, bebro dydžio iguanos ir vėžliai, galima išvysti ryklių, banginių, rajų ir kitų vandens gyvūnų. Dauguma jų pripratę prie žmonių, smalsiausi atplaukia susipažinti. Kad nuo nardytojų srauto nenukentėtų augalai ir gyvūnai, nardytojų skaičius griežtai ribojamas.

Pirmasis Ekvadoro nacionalinis parkas

Vulkanines Galapagų salas 1535 metais netyčia aptiko ispanų jūreiviai. Žinia apie rojaus salas ir dar niekur neregėtus jų augalus bei gyvūnus greit pasklido po Europą. Po šimtmečio čia jau knibždėjo keliautojų, tyrinėtojų ir mokslininkų. Biologų visuomenėje mokslinės kelionės į Galapagų salas virto prestižo reikalu, savita mada.

Nors Galapagų salos dar 1959 metais paskelbtos nacionaliniu parku, o žmogaus veikla leidžiama tik 3 proc. parko teritorijos, biologiniu atžvilgiu jos kasmet vis labiau skursta. Nors ir saugomos, nyksta visos 12 salose gyvenančių endeminių žinduolių rūšys, visos 36 endeminių roplių rūšys, įskaitant ir vienintelę pasaulyje jūrinės iguanos rūšį.

Prieš tris dešimtmečius Isabelos, Santa Kruso, Santa Marijos ir San Kristobalio salose gyveno tik 2 tūkst. žmonių. Dabar šiose salose įsikūrę kone 30 tūkst. gyventojų. Baltroje iki šiol tebėra po Antrojo pasaulinio karo likusi Ekvadoro karinė bazė. Kitos salos negyvenamos, žmogaus veikla jose draudžiama.

Jauniausioms Galapagų saloms mažiau nei milijonas metų, seniausioms – penki. Žemė šioje pasaulio vietoje ir dabar seismiškai aktyvi. Salose akį traukia vulkaniniai ežerėliai, rūkstančios fumarolės, sieros laukai, pemzos rieduliai, pelenų plynios ir žemę nuklojusios susiraičiusios lavos virvės. Kai kuriose vietose galima įeiti į lavos gyslas, pasigrožėti vulkaniniais urvais.

Kadangi kiekviena sala atsirado skirtingu laikotarpiu ir yra gerokai nutolusi nuo kitų, visose susidarė skirtingos ekosistemos, salose gyvena nevienodos augalų ir gyvūnų rūšys. Aukščiausias iš veikiančių Galapagų ugnikalnių – Isabelos saloje iškilęs 1707 metrų aukščio Volfo ugnikalnis, pastarąjį kartą išsiveržęs 2015 metų gegužę.

Santa Kruso sala

Krabų vaikštynės uoste.

Vos iškėlus koją iš oro uosto, akis prikausto aukšti kaktusai rudais sumedėjusiais kamienais. Nuo vieno jų, lyg sveikindamas atvykėlius, žvalgosi suopis. Tai tik pirmasis įspūdis – iš tikrųjų suopis iš kaktuso viršūnės dairosi grobio: tarp akmenų šmirinėja riebios iguanos. Aplink plyti lygumos, banguoja dygiais krūmais apaugusios kalvos.

Iguanų Santa Kruse netrūksta – jų čia išvysi visokių dydžių ir spalvų. Kuo arčiau vandens, tuo jų daugiau. Šie gyvūnai tingiai vaikštinėja paplūdimių takeliais, vilkdami savo mėsingas uodegas arba ilsisi ant pakrantės akmenų, laukdami vėsinančių bangų. Saulei užkaitinus iguanų galima aptikti tupinčių kone kiekviename šešėlyje.

Vandenyje iguanos daug judresnės. Kartą įkvėpusios jos gali nerti į 10 metrų gylį ir ten išbūti net 10 minučių. Dugne jos ėda dumblius. Jei per tiek laiko suėsto maisto nepakanka, iguanos iškyla, įkvepia oro ir vėl neria gilyn. Prisiėdusios pakankamai makaluoja kojomis ir judindamos uodegą plaukia į krantą.

Santa Kruso salos lagūnų pakraščius ir pelkutes raizgo mangrovės, kiek toliau nuo kranto žemė sausa, jokių upelių. Šios salos lagūnose gyvena beveik visa Galapagų flamingų populiacija. Naktimis salos kalnus ir šlaitus užkloja drėgni rūkai, vadinami garua. Jie išsisklaido auštant, ir aplink lagūnas vėl giedra, lygiame vandens paviršiuje lyg veidrodyje atsispindi flamingų nugaros ir raudonos kojos.

Puerto Ajoroje (Santa Kruso centras) ramu, tik rytais žuvų turguje kyla sujudimas. Aplink pakrantėje sustatytus prekystalius slankioja pirkėjai, neapsispręsdami, kokią gėrybę įsigyti pietums. Akis įbedę į pardavėjų dorojamas didžiules žuvis, minioje trypčioja turistai, tarp stalų mindžikuoja pelikanai bei žydrakojai padūkėliai. Gudriausi paukščiai stebi skrodikų darbą persisvėrę nuo stogo kraštų.

Puerto Ajora - Santa Kruso centras.

Turistai į Galapagų salas atvyksta ne poilsiauti, o pasižiūrėti gamtos ir gyvūnų, tačiau paplūdimiai čia puikūs – platūs, smėlėti, su ilgais atabradais. Vanduo skaidrutėlis, taip ir traukia panirti. Kai kas neatsilaiko pusvalandį kitą skirti maudynėms. Piknikautojų čia neišvysi – daugumoje paplūdimių negalima nei valgyti, nei rūkyti. Be keleto žmonių, paplūdimiuose karaliauja mažyčiai krabai, kurie niekieno netrukdomi iš smėlio rutuliukų kuria gražiausius paveikslus.

Ch. Darwino mokslinė stotis

Santa Kruso saloje veikia 1964 metais įsteigta Ch. Darwino mokslinė stotis. Dideliame krūmais apaugusiame plote takeliai veda į kairę ir į dešinę, šakojasi, vėl susijungia, pasiekia toliausius kampelius. Vaikštinėjant po šį plotą galima susipažinti su visomis Galapaguose gyvenančiomis didžiųjų vėžlių rūšimis. Didysis Galapagų vėžlys turi vienuolika porūšių, kiekvienas jų gyvena vis kitoje saloje.

Ch. Darwino mokslinėje stotyje gyveno ir visame pasaulyje išgarsėjęs vėžlys Vienišius Džordžas, su jo paskutiniu atodūsiu neseniai išnyko dar viena didžiųjų vėžlių rūšis. Jam buvo apie devyniasdešimt metų. Didieji vėžliai vaikšto ne tik po šią teritoriją, bet ir laisvėje, daugiausia miškeliuose bei kavos plantacijose. Per dieną jie nueina apie šešis kilometrus.

Visi Galapagų ropliai, išskyrus du jūrinius vėžlius, yra endeminiai. Daug jų galima išvysti Ch. Darwino mokslinėje stotyje. Be roplių, čia gyvena ir dauguma iš 57 salose aptinkamų paukščių rūšių, kurių net pusė yra endeminės. Vieni patraukliausių – žydrakojai padūkėliai. Galapaguose gyvena daugiau nei pusė visos pasaulio žydrakojų padūkėlių populiacijos.

Tarp salų – kruizais

Dauguma lankytojų į Galapagų nacionalinį parką atvyksta kruiziniais laivais, kiti sėda į nedidelius kruizinius laivelius vos išlipę iš lėktuvo. Tai patogiausias būdas pamatyti salas. Kruizines keliones galima nusipirkti iš Ekvadoro kelionių agentūrų Kite, Gvajakilyje arba susirasti laivą jau nusileidus salose.

Kruizų pasiūla nemaža: galima pasirinkti kelių dienų, savaitės ar dviejų savaičių trukmės keliones. Dažniausiai iš vienos salos į kitą plaukiama naktį, o dienos leidžiamos vaikštinėjant po salas su gamtos gidais. Salose privaloma laikytis griežtų taisyklių: nieko neliesti, nešerti gyvūnų, nevaikščioti vienam.

Didžiųjų salų uostuose ant bangų supasi ir mažesnių laivelių bei jachtų, turinčių specialius leidimus plukdyti turistus. Tokiais laiveliais kapitonas su gidu pusdienį ar dieną paplukdo iki artimiausių salų, sustabdo laivą norintiems pasimaudyti arba nardyti, o vakare vėl grįžta į tą patį uostą. Mažųjų laivelių trūksta, mat ne visi turi valstybines licencijas, suteikiančias teisę plaukioti prie visų salų. Dauguma plukdo tik aplink vieną ar dvi salas.

Didysis Galapagų vėžlys.

Seniausias Galapagų paštas

Į Floreaną plaukiame jachta iš Santa Kruso saloje esančio Puerto Ajoros uosto. Floreanos uoste sūpuojasi kelios valtys, jose gulinėja ruoniai ir jūrų liūtai. Šių gyvūnų apstu ir šalimais plytinčiame juodojo smėlio paplūdimyje. Nuo ekvatoriaus saulės jie slepiasi šešėliuose, tūno prisiglaudę prie vėsių namų sienų, gulinėja ant cementinių laiptų, darže, po ištrauktomis valtimis.

Floreana – mažiausia gyvenama Galapagų sala, joje įsikūrę bene šimtas žmonių. Iš uosto nuėjęs takeliu gilyn porą kilometrų, išvysi vos vieną kitą namą ir vieną restoranėlį primenančią pašiūrę. Tačiau šioje saloje nuo 1793 metų veikia seniausias Galapagų paštas. Kadaise jį atstojo tuščia romo statinė, kurią kapitonas Jamesas Colnettas pastatė jūreiviams, atplaukiantiems čia medžioti banginių. Šiandien paštas atrodo kiek kitaip, bet vis dar galima juo pasinaudoti.

Salos vakaruose klega Kormoranų kyšulys. Uolų plyšiuose bėgioja krabai, ant akmenų guli jūrų iguanos ir jūrų liūtai. Virš galvos skraido fregatos, pelikanai. Mangrovių apsuptoje lagūnoje, be flamingų, turškias antys bei kiti paukščiai. Salos viduryje, kaip ir kitose salose, žiojėja didelis krateris. Kitas didelis krateris dėl savo formos vadinamas Velnio karūna, kyšo iš vandens prie Floreanos krantų. Nardytojai laiko jį geriausia Galapagų nardymo vieta. Vanduo čia toks skaidrus, kad į povandeninį pasaulį galima pasižvalgyti ir iš valties.

Visos Galapagų salos šiek tiek juda, t. y. kasmet su tektonine plokšte pasislenka į pietryčius po 3–5 centimetrus. Seniausios kilmės salos yra rytinėje, jauniausios – vakarinėje salyno dalyje. Tarp seniausios – Espanjolos – ir jauniausios – Fernandinos – salų – net 160 kilometrų atstumas.

Galapagus sudaro 19 salų.

Kaip patekti

Galapagų salose nusileidžia tik ribotas skaičius lėktuvų. Jie kyla iš dviejų Ekvadoro miestų – Kito ir Gvajakilio, bilietas pirmyn ir atgal kainuoja maždaug 400–500 JAV dolerių. Nusileidus Puerto Ajoros oro uoste (Santa Kruso sala), patikros poste teks sumokėti 100 JAV dolerių nacionalinio parko mokestį ir dar 10 JAV dolerių už lankytojo kortelę.

Didžiausią grėsmę Galapagų salų augalijai ir gyvūnijai kelia iš kitur čia patenkančios augalų ir gyvūnų rūšys, todėl atvykstančiųjų bagažas griežtai kontroliuojamas, draudžiama įvežti gyvūnų, augalų, maisto produktų bei sėklų.

Salos penkiskart turtingesnės už žemyninę Ekvadoro dalį, todėl čia viskas kainuoja kur kas brangiau. Nors kainos didelės, Galapaguose kasmet apsilanko apie 170 tūkst. turistų.

Kristinos Stalnionytės nuotraukos

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"