TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Gdanskas atveria savo istoriją

2014 04 25 6:00
Ilgojo turgaus aikštė - viena gražiausių Europoje. Mindaugo Kluso (LŽ) nuotraukos

Lenkijos uostamiestis Gdanskas. Kitaip, vokiškai – Dancigas. Pamario vaivadijos centras, didžiausias kašubų, vakarinių slavų tautelės, miestas. Per sudėtingą, tūkstantmetę savo istoriją pabuvojo įvairių valstybių sudėtyje, tačiau visada išliko vienu didžiausių laivybos, prekybos, o nuo XIX amžiaus – ir turistų traukos centrų.

Čia gimė Nobelio literatūros premijos laureatas Guenteris Grassas, čia vyksta jo „Dancigo trilogijos“ veiksmas: po dangumi, saulėtu iki debesuotumo, vaikšto mažasis būgnytojas Oskaras, Agnieška ir Janas Bronskiai, Herbertas Tručinskis. Manau, iki šiol. Čia gimė ir Nobelio taikos premijos laureatas, Lenkijos prezidentas Lechas Walęsa. Čia, laivų statyklose, kilo „Solidarnosc" judėjimas, jėga, prisidėjusi prie sovietinės uždangos sunaikinimo. Motlavos ir Vyslos vandenų skalaujamas Gdanskas kiekvienam svečiui mielai atskleidžia savo istoriją.

Auksiniai Vartai

Jo praeitis tokia turtinga ir paini, jog imantis prievolės ją pateikti iškart svyra rankos. Gdanskas priklausė Lenkijos karalystei, Abiejų Tautų Respublikai ir Lenkijos Liaudies Respublikai, Prūsijos karalystei, Vokiečių ordinui, Vokietijos imperijai ir Vokietijai. Du tarpsnius mėgavosi labiau teoriniu Laisvojo miesto statusu. Kartą jį „išvadavo“ Napoleonas, antrą sykį laisvuoju paskelbė ir dvidešimt metų administravo Tautų Sąjunga – po 1919 metų Versalio taikos sutarties. Istorinių permainų ir negandų gausa, įvairių tautų bendrabūvio patirtimis Gdanskas, kaip ir Vilnius, galėtų būti rytinio Baltijos regiono simbolis.

Pirmiausia vertėtų aplankyti Auksinius vartus (Zlota Brama). Ne todėl, kad nuo jų driekiasi turistiniai maršrutai – Ilgoji (Dluga) gatvė, tolėliau atsiremianti į centrinę miesto aikštę, vadinamąjį Ilgąjį turgų (Dlugi Targ). Verta pradėti nuo istorijos. Auksiniuose vartuose eksponuojamos dvi pokario nuotraukos, kuriose matyti Raudonojo tvano visiškai sunaikintas, biriais, suodinais kvadratėliais padalytas miestas. Iš jų bus lengviau suvokti, jog visa miesto grožybė, visos tos legendos apie žmonų balsus, esą kartais girdimus pirklių namuose, tiesą sakant, yra prikeltos iš griuvėsių. Gal todėl centrinėje aikštėje jautiesi lyg Holivudo paviljone, apsuptas įstabių fasadų, už kurių, ko gero, nėra jokių namų.

Senamiestį lenkai restauravo keletą pokario dešimtmečių. Pabrėždami flamandišką, itališką ir prancūzišką įtaką, jie atkūrė XVII amžiaus miestą. O prūsiškos tradicijos pėdsakus, lyg keršydami už amžinas vokiečių skriaudas, ignoravo.

Nuo Žaliojo tilto

Pasakų paveikslėlis.

Mano pažintis su senamiesčiu prasideda nuo Žaliojo tilto (Zielony Most). Jau išvaikščiotas Tolimasis miestas (Dolne Miasto) ir Sandėlių sala, dabar galima pasigrožėti Senosios Motlavos krantine – firminiu Gdansko „atviruku“. Pagrindinis jo akcentas, suprantama, legendinis viduramžių kranas, kurio virvę kilnodavo šešių metrų skersmens rate einantys kaliniai. Krantinėje, tame suvenyrų pardavėjų ir kavinių rojuje, stovi Archeologijos muziejus su prūsų „bobutėmis“, Šv. Marijos vartai, modernus Marinizmo centras. Virš namų, primenančių gynybinę sieną, aukščiu galynėjasi Senamiesčio rotušės ir Šv. Marijos katedros smailės.

Nuo Senosios Motlavos atsispiria ir į senamiestį neria bene dešimt vėjuotų viduramžiškų gatvelių. Viena gražiausių – Šv. Marijos. Ne tik Gdanske, bet ir visoje Lenkijoje. Ulica Mariacka buvo atkurta iš dokumentų, nuotraukų ir piešinių, kiekvienas ornamentas, kiekvienas durų apvadas prikeltas iš griuvėsių: patricijų namų terasos, laipteliais nusileidžiančios ant grindinio, lietaus vandenį spjaudančios gargolos kuria jaukią XVII amžiaus miesto atmosferą.

Kitame Žaliojo tilto gale – kaip netikėta – Žalieji vartai. Manieristinė monarchų rezidencija, savo paskirtį atlikusi tik kartą, 1646 metais. Šiandien čia veikia Nacionalinis muziejus ir „Solidarnosc" lyderio, Lenkijos prezidento L.Walęsos darbo kabinetas. Praslinkę statinio papilve atsiduriame Ilgojo turgaus aikštėje, pačiame senamiesčio centre.

Pirmos valandos mergelė

Be abejo, tai viena gražiausių Europos aikščių, kuria kadaise per vizitus oriai žengdavo sveikinimo šūksnių lydimi valdovai. Senamiesčio rotušės papėdėje turistų žvilgsnį traukia Neptūno skulptūra. Padavimas byloja, jog ji prisidėjusi prie Dancigą garsinančios trauktinės „Goldwasser“ atsiradimo. Esą, piktindamasis į fontaną mėtomais pinigėliais, Neptūnas trenkė tridančiu ir monetos virto aukso smiltimis. Nuo tada jos švyti svaigiajame gėrime. Ragauti jo neteko, sako, labai brangus. Lenkai sukūrė kiek pigesnį pakaitalą – „Gdanska Zlotowka“ arba „Zlota Woda“, tačiau ir šių mano kelyje nepasitaikė.

Priešais skulptūrą rymo prašmatnusis Arturo dvaras, kadaise svarbus socialinis ir komercinis miesto centras. Beveik Gdansko prekybos ministerija... Jame susitikimus rengdavo pirkliai. Viduje į dešimties metrų aukštį stiebiasi aukščiausia pasaulyje Renesanso stiliaus krosnis.

Šalia, po barokine „kepurėle“, stovi Naujasis pirklių namas. Žvelgiame į ovalų langelį viršuje... jis pamažu užsiveria. Ką gi, luktelkime, kol turistų viliotinis kartosis. Turėtume išvysti mergelės Hedwigos, kurią XVII amžiuje įkalino piktas dėdė, veidą. Deja, perskaitome, jog mergelė pasirodo tik kartą per dieną – lygiai pirmą. Taigi pats metas pietauti.

Uoste be pertraukų vyksta krovos darbai.

Pas šerną

Priešais Senamiesčio rotušę nuo daugybės kašubiškų valgių pūtuoja restoranas „Velevetka“. Tačiau Gdansko pažįstamieji siūlo rinktis turistų mažiau „išvalgytą“ vietą. Aludės gatvėje (ulica Piwna) aptinkame pierogarnia „U Dzika“. Jei tikėsime „Google“ gebėjimu versti, tai – kukulinė „Pas šerną“. Užeiga vėsią kovo dieną sutinka šiltai, net aprasoja akiniai. Į interjerą nuo sienų braunasi šernų ir kitokių miško padarų iškamšos. Jos mūsų nebaugina, nes maistas puikus. Lenkija maloniai stebina valgių kokybe, porcijų dydžiu ir kaina. Fliakų sriubą keičia blynai (placki), tada šio to „ant drąsos“ ir apkūni pani jau skubinasi su sąskaita (rachunek).

Amžinybės akivaizdoje

Dorai pasistiprinus galima aplankyti Šv. Marijos katedrą, didžiausią sakralinės paskirties plytų statinį Europoje. 1343 metais pradėtoje ir po 150 metų baigtoje statyti šventovėje telpa 20 tūkst. maldininkų. Nuo Reformacijos iki Antrojo pasaulinio karo Šv. Marija tarnavo protestantams. Tad interjeras asketiškas, šaltas, erdvus – netrunki pajusti savo menkumą amžinybės akivaizdoje. Katedra garsėja ir milžinišku, Hanso Dueringerio "prisuktu" laikrodžiu. Jis rodo valandas, dienas, kilnojamas pasninko datas ir Mėnulio fazes. Gotikiniai kristalo skliautai ir 37 milžiniški langai gaubia begalinės meistro kantrybės pareikalavusį altorių, akmeninę Pietą, „Paskutinio Teismo“ triptiką ir daugybę kitų meno vertybių. Visa tai atgaivinama muzika – sodriu vargonų gausmu.

Menančios karą

Gdanske prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, nuaidėjo pirmieji jo šūviai. Todėl, kai likimas ištiesia kelią į šį miestą, būtina aplankyti dvi istorines vietas – Vesterplatės pusiasalį, kur Negyvoji Vysla įteka į Baltiją, ir senamiesčio pašonėje esantį Lenkų paštą. Ankstų 1939 metų rugsėjo 1-osios rytą 3500 vokiečių karių, drąsinami linijinių laivų „Silezija“ ir „Šlezvigas-Holšteinas“ griaunamosios jėgos, apgulė pusiasalyje įsitvirtinusią 180 lenkų gynėjų įgulą. Tikėtasi „reikalą“ sutvarkyti per kelias valandas, tačiau didvyriškai gindamiesi lenkai atsilaikė visą savaitę. Tik matydamas, jog pastiprinimo iš sausumos nesulauks, majoras Henrykas Sucharskis įsakė saviškiams pasiduoti.

Vesterplatę galima pasiekti autobusu iš centrinės stoties arba keltu iš Naujojo uosto. Didžiulėje mūšio teritorijoje dabar įrengtas Antrojo pasaulinio karo muziejus. Salelėmis sugrupuotuose stenduose galima perskaityti visą pusiasalio istoriją nuo kurorto įkūrimo XIX amžiaus pradžioje iki komunistinės eros pabaigos.

Tą patį rytą SS heimveras ir vietinės policijos pajėgos šturmavo 1920 metais įkurtą Lenkų paštą. Jame buvę 57 žmonės gynėsi 15 valandų. Apgultį romane „Skardinis būgnelis“ vaizdingai aprašė G.Grassas. Dabar Lenkų pašte veikia muziejus, šalia centrinio įėjimo ir kieme iškilo keli monumentai kritusiesiems arba sušaudyti į Zaspės rajoną išvežtiems gynėjams.

Naktinis Gdanskas

Naktinis Gdanskas – sąlyginis dalykas. Mat naktinėjama čia gana trumpai, barai ištuštėja apie pirmą valandą. Kas kita - greta esantis Sopoto kurortas. Jaunimas jį lanko masiškai, net pavasarį. O vasarą jis tiesiog užtvindomas. Gdanske vertėtų užsukti į barą „Jozef K.“ (ulica Piwna 1).

Kafkiškų keistenybių nesigėdijančiame interjere jauku. Štai vaikinai visą stalą nukrauna taurelėmis. Ragauti neskuba, pirmiau fotografuoja vienas kitą. Tai – jaunieji emigrantai, savaitgaliui ar ilgesniam laikui sugrįžę į gimtąjį miestą. Jiems svarbiau ne nusitašyti, o pademonstruoti savo perkamąją galią.

Smagi miesto įdomybė veikia prie Didžiojo malūno. Čia esantį suoliuką stebi filmavimo kamera. Vaizdas visą parą transliuojamas per internetą. Belieka atsisėsti, telefonu susisiekti su artimu žmogumi, pasiūlyti internete susirasti „Laweczka Internetowa“ ir jį pasieks ne tik jūsų balsas, bet ir laimingas Gdansko svečio veidas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"