TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Grenlandija: vieninteliai spalvoti buvome mes

2011 11 18 7:00

Trys vaikinai, pirmieji iš Lietuvos slidėmis kirtę Grenlandiją ir per 23 dienas įveikę daugiau kaip 600 kilometrų, kelyje matę tik ledą, sniegą, pūgas, tvėrę šaltį ir skendėję tyloje, vis dar pasiilgsta to atšiauraus grožio. "Iš tokio išgryninto pasaulio sugrįžęs į civilizaciją supratau, kaip mūsų visko kupinas gyvenimas atbukina pojūčius", - sakė vienas kelionės dalyvių Algimantas Kuras.

Apie Grenlandiją trys Vilniaus universiteto žygeivių klubo veteranai svarstė seniai ir nesibaimino, kad ledo bei sniego saloje pritrūks įspūdžių ar naujų vaizdų. "Dėl įspūdžių tikrai neabejojome, nors kai kam ir gali kilti klausimas, ką gi ten įmanoma pamatyti. Kartu su Nerijumi Levicku, Justu Gadeikiu keliaujame jau ne vienus metus. Beveik kiekvieną žiemą vykstame kur nors slidėmis. Kartais prie mūsų prisideda dar keli žygeiviai. Patirties turime nemažai, tad šįkart panorome pabandyti ką nors sudėtingiau, - prisipažino A.Kuras. - Grenlandijos pakrantėse netrūksta įvairovės - kalnų, fiordų. Ir ledynas čia gana įspūdingas. Žygį pradėjome iš vakarinės pakrantės. Per dvi dienas užkopėme aukštyn ir vadinamąja ledo kepure čiuožėme rytinės pakrantės link. Vidury salos iš tiesų nieko nėra, tik ledas ir dangus. Net nuo vėjo nerasi kur pasislėpti. Pirmomis dienomis buvo šiek tiek nejauku. Čiuoži, čiuoži, o po kelių dienų apsidairai ir pamatai: aplink - tas pats vaizdas. Atrodo, kad niekur nė nenukeliavai. Tačiau nepasakyčiau, jog buvo nuobodu. Net ir ten, kur, regis, nieko nėra, akys po kurio laiko pradėjo atrasti įvairių džiuginančių smulkmenų. 

Civilizuotas pasaulis perpildytas vaizdų. Mums nuolat brukamos reklamos, iš visų pusių atakuoja informacija, televizija, radijas, internetas, aplinkiniai žmonės. Ir pojūčiai atbunka. Grenlandijoje turėjome tik palydovinio ryšio telefoną, kuriuo ištikus nelaimei būtume galėję išsikviesti pagalbą. Laimė, neprireikė. Apskritai keliaudami taip viską organizuojame, apskaičiuojame, kad galėtume pamiršti, jog iš vis egzistuoja kokia nors pagalba iš šalies. Laikomės nuostatos, kad pirmiausia reikia mokėti pačiam išsikapstyti iš bet kokios bėdos."

Turi nuolat judėti

Nuoboduliu žygeiviai nesiskundė ir todėl, kad reikėjo visąlaik ką nors veikti, judėti, kitaip galima sustirti. Dieną spausdavo apie 20, naktį - 30 laipsnių šaltis. "Tiesiog negali nieko neveikti. Tarkime, vakare, sustojus nakvynei, vienas verda arbatą, kitas čiumpa kastuvą, stato palapinę, "mūrija" sniego sienelę, remontuoja įrangą", - aiškino Algimantas. Naktimis keliauninkus gelbėdavo speciali šilta apranga, ypač atšiauriam klimatui pritaikyti miegmaišiai. Dieną nesušalti padėdavo judėjimas. 

Grenlandijoje A.Kuras fotografavo šalčiui ir drėgmei atspariu skaitmeniniu fotoaparatu "Pentax K5". "Kiekvienas kadras man labai vertingas, nes rizikuodavau nušalti pirštus, - sakė vaikinas. - Kad fotoaparatas veiktų, jo akumuliatorių laikydavau po drabužiais, arti kūno. Norėdamas įamžinti kokią akimirką turėdavau nusimauti pirštines, įdėti akumuliatorių į fotoaparatą, o tada vėl grąžinti į vidinę kišenę."

Gelbėjo ir aitvarai

"Ištrūkus iš civilizacijos iš pradžių sunkoka, bet paskui susigyveni, susitaikai su mintimi, kad karšto dušo negausi, kad miegoti gulsi šaltoje palapinėje, atsikelsi - taip pat. Ir daugiau dėl to nesijaudini. Tai tampa kasdienybe", - tikino pašnekovas.

Kai būdavo blogas oras, pūsdavo priešpriešinis vėjas, per dieną vaikinai įveikdavo tik 15 kilometrų. Vidutiniškai nučiuoždavo apie 20 kilometrų. "Jei pasitaikydavo palankus vėjas, naudodavomės jėgos aitvarais. Tada įveikdavome 40-70 km per dieną, - aiškino žygeivis. - Ledo ir sniego danga saloje gana patogi čiuožti, tik kartais judėti trukdydavo stiprus vėjas. Būdavo taip, kad net negalėdavome atsispirti. Tada nusiimdavome slides ir eidavome pėsčiomis. Per antrą kelionės dalį, kai leidomės nuo ledyno į rytinę pakrantę, kliudė kieti supustyto sniego kauburiai - vaizdas toks, lyg kas nors arkliu būtų išaręs visą ledyną. Čiuožti per juos gana sudėtinga, ypač jei leki nusitvėręs aitvaro. Tada nuolat virsdavo rogės, kuriose buvo sukrauta visa mūsų manta." 

Kiekvienas žygeivis paskui save traukė po dvejas roges. Kelionės pradžioje vaikinams teko po 65 kg svorio. "Kuprinių neturėjome. Jos patogesnės tose vietose, kur esama gamtinių kliūčių - uolų, perėjų, miškų. Grenlandijoje jokių kliūčių nėra. Kompasu nusistatai azimutą ir varai į priekį", - pasakojo A.Kuras.  

Gyvybė - tik pakrantėse

Pakrantėse galima pamatyti ir šiek tiek gyvūnijos. Čia gyvena ir inuitai, vietinės tautelės atstovai. Tik vaikinams nepavyko su tais žmonėmis pasišnekėti, nes jie angliškai nemoka, kalba tik savo kalba ir dar danų. Tačiau inuitų gyvenimo sąlygos nė iš tolo neprilygsta ekspedicijos dalyvių buičiai. "Nuo XIX amžiaus ši tauta gyvena civilizuotai, ne iglu, kaip galima įsivaizduoti, o spalvinguose skandinaviško stiliaus mediniuose namukuose. Danija tuo pasirūpino, - aiškino keliautojas. - Inuitai turi ir elektrą, karštą vandenį, televiziją, internetą, žino, kas yra "Facebook". Tačiau toliau nuo pakrančių nieko nesutiksi. Visa mūsų ekspedicija ir driekėsi tuo tuščiu ledynu, kurio aplinka svetima bet kokios formos gyvybei." Keliaudami žygeiviai buvo sutikę tik du mokslininkus.

Depresija nė nekvepėjo

Paklaustas, ar tokią įsivaizdavo Grenlandiją, pašnekovas atsakė: "Žinojome, kad bus vėjas, kad neturėsime jokių orientyrų, bet visiškai negalėjome įsivaizduoti, kaip jausimės tokioje aplinkoje. Tačiau galbūt ir yra smagiausia, jog išmokome gyventi tokiomis sąlygomis, - prisipažino Algimantas. - Išmokome susikurti nedidelę salelę šilumos, išsivirti maisto, išsimiegoti. Ir tą šaltą ledyną ėmėme vadinti savo namais. Tai vertingiausia tokių kelionių patirtis. Paskui gali geriau nuspėti savo elgesį, įsivaizduoti, kaip jausiesi per kitas ekspedicijas. Mums tai buvo tarsi dar vienas tobulėjimo etapas, dar vienas žingsnis į priekį." Vaikinas pridūrė, kad trise jie yra keliavę nemažai, jau žino vienas kito silpnybes ar aštresnius būdo bruožus, tad ir sudėtingomis sąlygomis moka susitvarkyti su neigiamomis emocijomis. 

Pasiteiravus, ar tikrai, kaip teigiama, šiltas klimatas pozityviau veikia žmogų, jis jaučiasi laimingesnis, geresnės nuotaikos, o šiaurė - depresyviai, A.Kuras negalėjo to patvirtinti. "Neatkreipiau dėmesio. Aš paprastai geriau jaučiuosi šaltesniu oru, karštis mane vargina", - paaiškino jis.

Su savo mintimis

Apsimuturiavęs veidą iki pat akių su kelionės draugais kaip reikiant nepasikalbėsi, nepabendrausi. "Daugiausia laiko praleisdavome, galima sakyti, vienatvėje. Čiuoži, nugrimzti į save, į apmąstymus... Kartais dar muziką įsijungdavome, - prisiminė žygeivis. - Kitąsyk ir po pusę dienos nebendraudavome. Visai gera pabūti vienam. Visas laikas - tavo. Paskutinėmis kelionės dienomis net apimdavo liūdesys, kad viskas baigsis, kad vėl teks grįžti į rutiną, vėl būti tarp žmonių. Pirmas dienas civilizacijoje praleidome gana sunkiai. Nors šalia buvo viešbučių, mes ir toliau laukdami lėktuvo gyvenome palapinėje. Pamenu, kai ekspedicijai pasibaigus pirmoje pakrantės gyvenvietėje užėjau į parduotuvę, kurioje buvo visko, nė nežinojau, ko noriu. Nusipirkau tos pačios avižinės košės, kurią valgėme visą kelionę. Pasirodo, žmogui gali reikėti labai mažai."

Žygeivis prisipažino, kad sugrįžti į civilizaciją buvo net sunkiau, nei apsispręsti keliauti tokiomis atšiauriomis sąlygomis. "Parvykęs namo dar ilgai eidamas gatve, būdavo, sustoju ir žiūriu į ryškiai žalius medžius, - pasakojo vaikinas. - Galbūt daug kam tai ir juokinga, tačiau po ekspedicijos, kai tarp baltų sniegynų vieninteliai spalvoti buvome tik patys, tikrai stebino ir žavėjo spalvinga mūsų gamta. Anksčiau to, regis, nė nepastebėdavau, neatkreipdavau dėmesio. Po kurio laiko pojūčiai, suprantama, atbuko, civilizacija vėl apnuodijo akis. Mūsų gyvenime visko yra per daug. Nesąmoningai atsirenki tai, kas labiausiai "rėkia". O "rėkia" reklamos, judantys daiktai. Jie ir pasiglemžia visą tavo dėmesį. Vėl nepastebi smulkių detalių, kurios taip maloniai veikė vos sugrįžus." Tačiau dažnai gamtoje jam vėl atgyja tie pojūčiai, kurie buvo užplūdę parskridus iš Grenlandijos. "Tai didelė vertybė, geroji kelionės patirtis", - sakė vaikinas.

Svajonėse - Antarktida

A.Kuras neslėpė, kad su bendražygiais turi dar vieną labai didelę svajonę - nuvykti į Antarktidą ir slidėmis pasiekti Pietų ašigalį. "Fiziškai ir techniškai tokiai ekspedicijai esame pasiruošę. Vienintelė kliūtis - pinigai. Keturiems tai gali kainuoti apie pusę milijono, mes tiek neuždirbame. Iš lietuvių Pietų ašigalį yra pasiekęs tik vienas žmogus - verslininkas Arvydas Avulis. Jį ir dar du rusus lėktuvas nuskraidino ir paleido likus 100 kilometrų iki ašigalio. Maždaug per savaitę, spaudžiant 40 laipsnių šalčiui, vyrai nučiuožė iki tikslo, o atgal grįžo jau lėktuvu. Dauguma ekspedicijų kelionę pradeda nuo žemyno pakraščio ir beveik per du mėnesius slidėmis nučiuožia 1200 kilometrų. Žinoma, paskui jų dalyviai parskraidinami. Norėčiau visą Antarktidą perčiuožti iki ašigalio, atgal - taip pat savomis jėgomis. Tai būtų rimtas iššūkis. Manau, tam užtektų trijų mėnesių."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"