TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Grįžimas į upės pradžią

2007 04 30 0:00
Akmuo-varpas Akmenio kaime.
Autorės nuotrauka

Ekspedicija. Neris ir jos krantai: Konstantino Tiškevičiaus kelias po 150 metų.

Pro Minską, žinia, Vilija-Neris neteka, tačiau čia gyvena nemažai intelektualų, besidominčių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istorija. 

 

Ne vienas besidominčiųjų mūsų kraštu lietuvių kalbos ne vienus metus mokėsi sekmadieninėje mokykloje ir visai neblogai gali kalbėti arba skaityti lietuviškas knygas. Tačiau ir pačiame Minske literatūros apie Lietuvą baltarusių ir rusų kalbomis pakanka. Tuo įsitikinome apsilankę Centriniuose parodų rūmuose vykusioje tarptautinėje parodoje "Poilsis. 2007". Be kita ko, dalyvavome pristatant labai gerai parengtą, gausiai iliustruotą leidinį rusų kalba "Baltarusijos širdis - Minsko kraštas. Istorija. Kultūra. Tradicijos". Knygoje - mums matytos Napoleono ordos iliustracijos, pažįstami kultūros veikėjai. Tarp jų yra brolių Konstantino ir Eustachijaus Tiškevičių atvaizdai, nuotraukos iš jų gimtinės Lohoiske. Šio leidinio koncepcijos ir nuotraukų autorius yra Sergejus Plytkevičius, vienas tarptautinės ekspedicijos "Neris ir jos krantai. Konstantino Tiškevičiaus kelias po 150 metų" koordinatorių Minske. Jis, beje, ir leidyklos "Riftur", leidžiančios informacinius leidinius bei laikraštį "Turizmas ir poilsis", steigėjas ir vyriausiasis redaktorius.

Minske greitai pasijutome savi, nebesidalijome upės į dvi dalis (koks skirtumas, ar ji Neris-Vilija ar Vilija-Neris) ir puolėme prie darbų.

Yra laisvės, nėra pinigų (Sporto ir turizmo ministerijoje)

Lietuvoje ekspedicijos "Neris ir jos krantai. Konstantino Tiškevičiaus kelias po 150 metų" organizatorė yra visuomeniniais pagrindais veikianti koordinacinė taryba. Viskas lyg ir neblogai, yra laisvės, bet nėra pinigų. Kol kas semiamės, kiek turime, iš savų kišenių. Patriotai rėmėjai neskuba atsiliepti. Baltarusijoje šį projektą kuruoja Sporto ir turizmo ministerija.

Todėl po greitų sočių pietų restorane - barščių ir kavos skubėjome į susitikimą su Baltarusijos sporto ir turizmo ministro pavaduotoju Česlavu Šulga. Susitikime dalyvavo nemažai organizatorių ir smalsuolių, Minsko, Vileikos, Lohoisko įstaigų pareigūnų, muziejininkų, mokslininkų, žurnalistų. Ministro pavaduotojas tiesiog čia davė atitinkamus nurodymus dėl nemokamų vizų ekspedicijos dalyviams išdavimo, dėl lengvatų pasienio punktuose. Pasigirdus balsams, kad reikia steigti Baltarusijoje organizacinę grupę, pats sutiko ją suburti ir vadovauti. Organizacinis komitetas, be kitų darbų, pasak Č.Šulgos, turėtų parašyti ir išsiuntinėti laiškus visoms Baltarusijos ministerijoms. Ir ne tik dėl informacijos, bet ir dėl idėjos, kad tai ne vienos dienos akcija bei tarptautinis projektas, o procesas, galintis turėti įtakos glaudesniems abiejų šalių kultūriniams ryšiams ir turizmui.

Buvo prisiminta Nemunu plukdyta Perkūno medinė statula, dabar esanti Lietuvos pasiuntinybėje. Apie tai nebuvome girdėję ir nebandėme svarstyti, kurį laivą iš daugelio ji galėtų lydėti. Atrodė, kad Baltarusijoje padaryta daugiau. Straipsniai pagrindiniuose laikraščiuose, spaustuvėje išleistas lankstinukas, graži gairelė. Vardijome, ką mes padarėme: vieši renginiai, maršrutas, straipsniai spaudoje... Bet kai Lietuvos keliautojų sąjungos prezidentas Algimantas Jucevičius Č.Šulgai padovanojo K.Tiškevičiaus kelionės žemėlapio (K.Tiškevičiaus knygoje jis nebuvo paskelbtas, saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje) kopiją, pareigūnas pasakė, kad mes, lietuviai, padarėme daugiau, ir jie to iš mūsų nesitikėję. Tačiau tų konkrečių darbų, vaje, kiek daug dar laukia ateityje.

"Mėgstu Rygą, bet skraidau tik Vilniuje"

Šiuos žodžius pasakė dr. Olegas Gajdukevičius, Baltarusijos mokslų akademijos gamtinių resursų panaudojimo ir ekologijos instituto vyr. mokslinis bendradarbis. Kodėl? Jis esąs LDK gyventojas ir geriausia jam sielos atgaiva senosiose siaurose Vilniaus gatvelėse. Minske tokių nėra. Minske norisi staugti į plačiąsias erdves. Olegas visai neblogai supranta lietuviškai, svarbiausia -skaito, todėl senąją Lietuvos istoriją išmano ne ką mažiau už mus. Jo draugo, to paties instituto vyr. mokslinio bendradarbio Viačeslavo Rakovičiaus bute, kuriame mes ilgai vakarojome, daug senienų, muziejinių eksponatų, knygų. Visa mūsų bendra istorija. Pro langą matyti centrinio knygyno vitrinos, o už gatvės toks pažįstamas vilnietis Geležinis Feliksas (Dzeržinskis). Kartu vakarojo ir minėtas S.Plytkevičius su žmona bei ODO "Vojažtur" Vileikos filialo direktorius Vitalijus Kostenka.

Po geros vakarienės šiek tiek pailsėję vėl puolėme dalytis Viliją-Nerį. Šįkart žemėlapyje ant grindų... V.Kostenka ir kiti tikino, kad gali būti daug visokių laivų, o dar daugiau žmonių, tad rūpestis, kur juos per ilgą viso mėnesio kelionę išlaipinti ir įkurdinti, išties nelengvas. Pavargę, taip ir nebaigę dalybų, jau gerokai po vidurnakčio klausėmės Viačeslavo žmonos Tatjanos, operos dainininkės, romansų. Vilniuje nuo tokio balso visų aplinkinių namų gyventojai subėgtų, kaimynai radiatorius suskaldytų, o čia nieko. Sako, apačioje gyvenantieji negirdi, o viršutinių nėra. Prijaukinti sendaikčiai ir knygos nesiskundžia. Tad pamanai - gerai Minske: didelis kiemas, plati gatvė ir galbūt didesnė žmonių kantrybė... Po dviejų valandų koncerto ir grindys, ant kurių kaip turistai sugulėme, atrodė minkštos.

Romantiškoji upė

"Tikėjausi, kad bus romantikos, bet nemaniau, kad tiek daug",-sakė kelionės dalyvis kino režisierius Vytautas Damaševičius. Senas Akmenio, čia vadinamas Kameno, kaimas dešiniajame Vilijos-Neries krante netoli jos ištakų tikriausiai toks pat kaip ir per K.Tiškevičiaus kelionę. Neris čia neturi jokių krantų, susiliejusi su pievomis. Įspūdingiausias netoli upės vienoje apleistoje sodyboje esantis didžiulis dviejų metrų aukščio varpą primenantis akmuo. Manoma, kad šioje vietoje buvusi pagoniška šventykla, tai liudija dvi dirbtinės duobutės akmens viršuje. Viename šio akmens šone iškaltas kryžius su dviem skersiniais. Tokį jį matė ir K.Tiškevičius, užrašęs ir legendą apie šį akmenį.

Kadaise vietinis valstietis jaučių jungu aręs pirmąją Velykų dieną, ir už tai Dievas jį kartu su jaučiais akmeniu pavertęs. Visi šio kaimo valstiečiai šią legendą girdėję...

Neklausinėjome prie mūsų priėjusios senyvo amžiaus kaimietės, ar jai žinoma minėta legenda, nes moteriai labiau rūpėjo, kad būtų nugriauti netoli esantys kažkokie seni statiniai, kad būtų praplatintas kelias. V.Kostenka tikino, kad viską spręs vietos valdžia.

Sužavėti leidomės tolyn, palei Vileiką-Nerį, gražią ir paslaptingą. Jei būtumėte ją matę, mestumėte visus darbus ir leistumėtės į kelionę. Grįžimas į upės pradžią - tai tarsi grįžimas į vaikystę, ir visai nesvarbu, kokios šalies pievose ji prabėgo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"