TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Gruzijos kerai svaigina kaip vynas

2010 09 10 0:00
Vaido Mikaičio nuotrauka

Nelengvą Gruzijos situaciją dabar diktuoja neaiški padėtis dėl teritorijos, neseniai praūžusio karo padariniai, tačiau gruzinų užsispyrimas, vienybė ir dar stipresnis pasididžiavimas savo valstybe maloniai stebina. Žinoma, iki visiškos vienybės toli, bet karas parodė, kad sunkiais momentais gruzinai moka susitelkti ir būti kartu.

Lietuviui sunku nepamėgti Gruzijos, nors kraštas ne kiekvienam gali pasirodyti patrauklus, išpuoselėtas ar turtingas. Tačiau nepaprastas gruzinų prielankumas Baltijos valstybių žmonėms negali palikti abejingų. Gruzinai visada jautė didelį palankumą Lietuvai ir lietuviams. Daugelis vyresnio amžiaus gruzinų gyrėsi lankęsi Vilniuje ar Kaune ir patyrę kuo geriausių įspūdžių.

Globojo močiutės.

Nusigauti į Gruziją nesudėtinga, tereikia nuvykti į Rygą, o iš ten lėktuvu skristi į Tbilisį. Beveik trys valandos kelio, ir Gruzija atlapoja širdį svečiams. Mes vykome traukiniu iš Azerbaidžano. Gruzinų pasienietis, ištiesęs užpildyti vien gruzinų kalba surašytą muitinės deklaraciją, kikendamas į saują laukė mūsų reakcijos. Sulaukęs sėdo drauge pildyti deklaracijos - "Sveiki atvykę į Gruziją".

Tbilisyje pasitiko ne tik kaitra, bet ir visiškai nesuprantamas gruziniškas raštas gatvėse. Žemėlapių užsienio kalba neradome, todėl kurį laiką klaidžiojome kaip akli kačiukai, negalėdami net gatvės pavadinimų perskaityti. Rusiškai mieliau kalba vyresni gruzinai, o tarp jaunimo populiaresnė anglų kalba. Be to, viešumoje jau seniai nebelikę rusiškų užrašų, visur privaloma gruzinų kalba.

Nakvynę pagal internetinius atsiliepimus radome neoficialiuose svečių namuose pas dvi pensininkes seseris, kurias bene iškart pavadinome močiutėmis. Jos turi didelį namą su gražiu uždaru kiemeliu, o jame galima gerti gruzinišką vyną ir bendrauti su kitais keliauninkais. Močiutės mus iškart pamėgo. Anot jų, vakariečiai labai išlepę, derasi dėl kiekvieno cento, nors pagal jų kainas nakvynė ir taip centus kainuoja. Mes joms pasirodėme mandagūs, santūrūs. Vienos vyras yra universiteto istorijos profesorius, tikras Gruzijos patriotas. Kartą pasisodinęs mus ilgai dėstė Gruzijos istoriją, dabartinę padėtį ir labai puikiai atsiliepė apie mūsų kraštą bei žmones. Gruzinai Baltijos valstybes laiko pavyzdžiu, kaip siekti ekonomikos gerovės ir integracijos į Europos struktūras.

Mėsytė tirpsta burnoje

Maistas - labai svarbi Gruzijos kultūros dalis. Nacionaliniais vadinami du patiekalai: chačiapuris (pyragas su užkeptu varškės sūriu) ir chinkaliai (panašūs į mūsų koldūnus, tik didesni). Tradiciškai chinkaliai valgomi tik rankomis, nes iš perpjauto chinkalio išbėgus sultims jis praranda didumą savo skonio. Pirmiausia yra nukandamas chinkalio galiukas, išsiurbiamos sultys, o tada suvalgomas. Chinkalių gali būti su įvairiais įdarais, pradedant mėsa ir baigiant trintomis daržovėmis ar vaisiais. Be abejonės, kaip ir visame Kaukaze, labai populiarus šašlykas. Turbūt nedaugelis ginčytųsi, kad jį gruzinai paruošia tiesiog dieviškai: minkštutėlė mėsytė tirpsta burnoje. Prie kiekvieno patiekalo tradiciškai patiekiama ir kalnai daržovių, jų gruzinai valgo įvairių ir daug. Daržovės Gruzijoje yra ne tik labai skanios, sultingos, bet ir pigios. Daržovių salotos, sūris ir gruziniška duona - tokiam maistui sunkiai atsispirtų ir ištikimiausi mėsos valgytojai. Mes atradome dar vieną patikusį patiekalą - lobijo. Tai raudonų pupelių troškinys su svogūnais, įvairiais prieskoniais ir labai gardžiu rudu padažu. Valgis patiekiamas moliniame inde su kukurūzų duona. Mėgavomės juo kiekvieną dieną.

Bet žymiausias gruziniškas produktas - vynas. Gruzinai turi vienas seniausių vyno gaminimo tradicijų pasaulyje. Neretai Gruzija vadinama vyno lopšiu, nes, anot archeologų, čia vynas buvo gaminamas net prieš 7 tūkst. metų. Skirtingai nei moldaviškas, gruziniškas vynas pasaulyje labai populiarus ir, daugelio ekspertų teigimu, niekuo nenusileidžia itališkam ar prancūziškam vynui.

Sparčiai daugėja turistų

Pagrindinė Tbilisio gatvė - Rustavelio prospektas. Šioje centrinėje gatvėje daugybė parduotuvių ir fontanų. Nors, mano manymu, tiek šiai gatvei, tiek ir visam Tbilisiui jaukumo dar trūksta, bet gruzinai sparčiai tvarkosi. Anot močiučių, dar prieš keletą metų, kai prezidentu buvo Eduardas Ševardnadzė, mieste klestėjo nusikalstamumas, o valdžios įstaigose - nežabota korupcija. Gatvėse ir namuose kaskart nebūdavo elektros, o sutemus būdavo pavojinga net nosį į gatvę iškišti. Dabar viskas stipriai pasikeitė, todėl kraštas tapo patrauklesnis turistams, jų nuolat daugėja. Žinoma, dar reikia iš peties pasidarbuoti, norint sukurti klestinčią valstybę, tačiau gražu stebėti, kaip žmonės nenuleidžia rankų ir optimistiškai žvelgia į ateitį.

Toliau nuo senamiesčio ir Rustavelio prospekto galima išvysti daug elgetų ir šunų, besirausiančių šiukšlėse. Gatvėse apstu pardavėjų, kurie siūlo viską, ką gali: slyvas, obuolius, arbūzus, saulėgrąžas. Kartais atrodo, kad prekeivių daugiau nei pirkėjų. Anot močiučių, seni žmonės stengiasi prisidurti prie pensijos, o mūsiškės pasirinko daug rimtesnį ir pelningesnį verslą - savo dideliame name įrengė keletą kambarių svečiams. Keli turistai - ir jau antra pensija.

Tbilisyje teko patirti ir ne pačių maloniausių įspūdžių. Staiga pasijutau labai blogai, nesiliovė kilusi temperatūra, pykino. Močiutės iškvietė greitąją pagalbą, kuri konstatavo saulės smūgį. Teko dar dviem dienoms pasilikti Tbilisyje ir močiučių kiemelyje slapstytis nuo saulės. Kita vertus, tai nebuvo blogai, nes močiutės mane slaugė ir rūpinosi ne prasčiau nei tikri giminės. Be to, galėjau ramiai ilsėtis sodelyje ir bendrauti su kitais keliautojais. Pavyzdžiui, vienas pas močiutes apsistojęs anglas pasirodo keliauja jau 2,5 metų ir per tą laiką nė karto nebuvo tėvynėje. Kitas gyventojas - 62 metų danas - jau buvo aplankęs per 120 šalių ir net sėdėjęs Moldovos kalėjime, nes nelegaliai kirto valstybės sieną. Ir dar daug kitų panašių keistuolių, pasakojančių savo kelionių nuotykius.

Atgaiva sieros pirtyje

Nors Tbilisis buvo sugriautas ir atstatytas bent 29 kartus, tačiau senamiestis su senovinėmis cerkvėmis, vingiuojančiomis gatvelėmis ir mažomis parduotuvėlėmis išlikęs. Nuo jo galima pasiekti ant aukšto kalno esančią Tbilisio Narikala tvirtovę. Pakeliui pamatysite dvi seniausias Tbilisyje Betelmi cerkves, po to praeisite botanikos sodą. Lankantis vasarą, dėl karščių jis gali būti gerokai apdžiūvęs, tačiau užlipus atsiveria fantastiški miesto vaizdai, dėl kurių verta kopti į kalną. Šalia tvirtovės stovi ir įspūdingo dydžio Motinos Gruzijos paminklas, iš aukštai žvelgiantis į miestą, o tvirtovė tėra griuvėsiai su mažyte cerkve viduryje.

Sieros pirtys - bene populiariausias turistų traukos objektas Tbilisyje. Ten galima atgauti jėgas po vaikščiojimo po miestą, pailsėti, nusiprausti, pasimėgauti masažais ar baseinu.

Viešint Tbilisyje elektros pastotėje įvyko avarija - pusė miesto neteko elektros, o niekas nesistebėjo, nes prieš keletą metų toks reiškinys buvo visiškai įprastas. Elektra ir vanduo buvo tiekiami tik keletą valandų per parą, todėl dalis Gruzijos parduotuvių ar restoranų šeimininkų buvo priversti įsigyti dyzelinu ar benzinu varomus elektrą gaminančius generatorius.

Gruzija - kalnų kraštas. Svanetijos ar Kazbegio regionai yra skanus kąsnelis kalnų mėgėjams. Tik reikia saugotis, kad karstantis po juos neįmaknotum į Rusijos, Abchazijos ar Pietų Osetijos teritoriją. Taip nutikus garantuoti dideli nemalonumai.

Nedidukė Gruzija apdovanota ne tik kalnais, bet ir žydros Juodosios jūros pakrante. Populiariausias yra Batumio kurortas, esantis autonominėje Adžarijos respublikoje. Kaip ir mūsų Palanga, jis labai mėgstamas buvusios Sovietų Sąjungos gyventojų, tačiau po truputį atrandamas ir vakariečių. Batumis ypač patinka armėnams, kurie autobusais plūsta čia ilsėtis. Ir Batumyje, ir visoje Adžarijoje švelnus subtropinis klimatas, todėl vasarą nebūna per karšta. Gruzinai daug investuoja į šį kurortą, mat nori jį paversti prašmatniausia poilsio vieta prie Juodosios jūros. Miestas sparčiai statomas, tvarkomas ir gražėja. Tbilisį ir Batumį jungia geležinkelis, kuriuo važinėja modernūs traukiniai.

Sovietmečiu gruzinai didžiavosi ir kita gruziniška "Rivjera" - Suchumiu. Deja, dabar jis yra nepriklausoma save vadinančios Abchazijos sostinė. Jį pasiekti sunku, o sunkiausia ir pavojingiausia turbūt patiems gruzinams. Nenuostabu, kad su šiuo skaudžiu praradimu gruzinai turbūt niekada nesusitaikys.

Keistas Boržomio vanduo

Nusprendėme nuvykti į dar vieną sovietmečio rojų - kalnuose esantį mineralinio vandens ir sanatorijų sostinę Boržomio kurortą, kur išgaunamas Lietuvoje populiarus mineralinis vanduo.

Vienas garsiausių krašto kurortų mus pasitiko vėsesniu kalnų oru. Netrukome rasti pigią nakvynę sovietinio stiliaus viešbutyje "Tbilisi". Tiesa, jame karštas vanduo buvo įjungiamas tik vakare, o kad vanduo bėgtų, reikėjo prie čiaupo pritvirtintame aparatėlyje tam tikra tvarka suspaudyti keletą mygtukų.

Nusprendęs išsimaudyti po dušu, turbūt suklydau spausdamas mygtukus, nes aparatėlis ūmai supyko, įkaito, paraudonavo kaip kalakutas ir paleido bjauriai smirdinčius juodus dūmus. Atėjusi budėtoja diagnozavo perdegimą, trenkė durimis ir išėjo supykusi. Tad tas keletą dienų taip ir neturėjome karšto vandens.

Tačiau visus nepatogumus kompensavo reginiai. Kadangi viešbutis ant kalno, tai vaizdas iš balkono buvo tiesiog nepakartojamas: apačioje Boržomio miestelis, o aplink kalnai kalneliai. Su vyno stiklu rankoje balkone galima sėdėti valandų valandas, grožėtis, kurti poemas.

Žinoma, Boržomyje ar aplinkiniuose miesteliuose galima rasti ir modernių viešbučių. Visur nuostabi gamta, kalnai, gaivus oras. Tačiau gaivus tik iki tol, kol gatve pravažiuoja žiguliai ar kokie kiti įvairių spalvų dūmus spjaudantys seni automobiliai. Jei būčiau aplankęs Boržomį prieš dvidešimt metų, neabejotinai būčiau aikčiojęs iš susižavėjimo, tačiau per tuos posovietinius metus miestelis buvo visiškai netvarkomas ir paliktas tyliai vegetuoti. Dabar susigriebta aktyviau tvarkytis.

Boržomio nacionaliniame parke keltuvu galima pakilti į kalną, nuo kurio atsiveria vaizdas į kitus kalnus ir kalnų miestelius. Galima kopti ir pėsčiomis, nes įrengti patogūs takeliai. Šiame parke trykšta garsusis Boržomio mineralinis vanduo, prie kurio šaltinio dažnai nusidriekia eilės. Žmonės pilasi vandenį į didelius indus ir atrodo labai laimingi. Prisipylėme ir mes, tačiau paragavę nusivylėme. Vanduo pasirodė neskanus, skleidė supuvusio kiaušinio kvapą, o skonis labai skyrėsi nuo parduodamo Lietuvoje. Tačiau jį šiek tiek palaikius blogas kvapas dingsta ir vanduo tampa skanesnis. Šviežiame Boržomio vandenyje angliarūgštės yra labai nedaug, tad mineralinio vandens pilstymo gamykloje jis dirbtinai prisotinamas angliarūgšte. Gruzinams Boržomio vanduo - vaistas nuo visų ligų ir geros sveikatos eliksyras.

Paskutinįjį vakarą Boržomyje lankėmės paauglių diskotekoje po atviru dangumi. Pabuvus valandėlę, neteko išvysti nė vieno neblaivaus ar "pavargusio" nuo narkotikų paauglio. Jie šoko, bendravo, vyrukai vaikščiojo uždėję rankas vieni kitiems ant pečių. Nebuvo pasistumdymų ar konfliktų. Reginys man padarė stiprų įspūdį, o širdis verkė iš skausmo dėl prasigėrusių lietuvių.

Nepamiršta persižegnoti

Eismas irgi vertas dėmesio. Tbilisyje automobilių vairuotojai, nors ir nenoriai, bet paklūsta šviesoforo signalams, tačiau pėsčiųjų perėjos mažai ką jaudina, todėl pereinant gatvę reikia būti labai atsargiems. Daugelis automobilių seni, tad oras Tbilisyje tikrai ne pats gaiviausias. Užmiestyje kelio ženklai yra gruzinų ir anglų kalbomis, pagrindinis Gruzijos kelias - Tbilisio-Batumio magistralė - geros kokybės ir pilnutėlis automobilių. Atrodo, kad gruzinai vairuoja labai neatsargiai, lenkia kada tik nori, nepaiso iš priekio atvažiuojančių automobilių. Tačiau tai apgaulingas įspūdis. Tarp vairuotojų vyrauja didelis supratimas ir atrodo, kad jie turi kažkokią savą vairavimo kultūrą, kuri padeda išvengti avarijų, nors dviejų juostų kelyje važiuoja trimis eilėmis. Kai pravažiuojama pro cerkvę, visi keleiviai ir vairuotojas plačiais mostais po keletą kartų persižegnoja.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"