TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Gyvenimas didesnis už Everestą

2008 01 25 0:00
"Ilgai bėgau prasimanydamas absurdiškų darbų, pomėgių, užsiėmimų, kad tik nereikėtų susidurti su savimi. Ar pasikeičiau po kelionės? Ir taip, ir ne. Bet esu laimingas ir keliauju toliau", - prisipažįsta K.Vingilis.
Kęstučio Vingilio nuotrauka

Kaunietis Kęstutis Vingilis, vienas du mėnesius keliavęs ir fotografavęs Indijos ir Nepalo Himalajus, sako, kad svarbiausia šiuo atveju - ne tikslas, o pati kelionė, per kurią mokaisi, patiri, stebi, išlaisvini protą iš plieninių ego gniaužtų.

K.Vingilis po šios kelionės dviem savo aistroms - kalnams ir fotografijai - ketina skirti dar daugiau laiko. 26 metų vaikinas, jau spėjęs Švedijoje baigti Karališkąją karo akademiją, taip pat Kauno technologijos universiteto ekonomikos ir vadybos specialybę, rengiasi studijuoti orientalistiką arba organizacinę psichologiją.

Kas lėmė tokį karo inžinieriaus posūkį? "Kai buvau 18 metų, matyt, dar neturėjau išsiugdęs savojo aš ieškojimo poreikio. Tiesiog plaukiau lengviausiu keliu - ką gyvenimas siūlė, tą ir ėmiau. Pasidaviau patriotizmo bangai. Tačiau keliaudamas supratau, kad mojavimas ginklu dažniausiai duoda visiškai priešingų pasekmių negu tikiesi, - sako karo inžinierius. - Žmogus visada turi širdies ir praktinį kelią. Šiuo anksčiau ir ėjau, o tai, ko geidė širdis, paslinkdavau tolyn - jei bus laiko ir pinigų. Dabar supratau, kad laimingas būsi tik eidamas širdies keliu."

Bandyk ir pasiseks

"Seniai svajojau apie Himalajus. Kai prieš keletą metų ambasadorius Algirdas Kumža po savo kelionės į Tibetą rengė fotografijų parodą, paklausiau jo, kaip ten nuvažiuoti. Jis šyptelėjo ir tepasakė: "Bandyk ir nuvažiuosi."

Prieš kelionę vaikiną konsultavo Vilniaus universiteto Orientalistikos fakulteto dekanas Audrius Beinorius, gyvenęs Indijoje. Jis pamokė, kaip saugiau tuose kraštuose jaustis neišsiskiriant iš minios. Kęstutis nusipirko bilietą ir išskrido į mistiką, į nežinią. Taip išsipildė jo svajonė: mėnesį keliavo po Indijos Himalajų budistinius centrus, šventąsias vietas, paskui mėnesį - po Nepalą, aplink Everestą. O savo dienoraštyje rašė: "Ramybė šiais laikais tapo retas svečias mūsų namuose. Senoliai sako, kad tokie žmonės pametė savo sielas, nors iš tikrųjų yra ne taip, - jų sielos pametė ramybę. Kai viduje šalta ir niūru, kai mano siela pajunta ramybės merdėjimą, aš iškeliauju ieškoti. Vienas paprasčiausių būdų - keliauti ir stebėti, nesistengiant užsibrėžti kokių nors tikslų, kuriuos reikia žūtbūt įgyvendinti ir nuolat telefonu artimiesiems raportuoti apie esamą padėtį. Šiek tiek atsiribojęs nuo aksominio komforto, sugrįžti į vienatvės ir paprastumo būseną, kad vėl išmoktum pastebėti bei džiaugtis smulkmenomis, iš kurių ir susideda šio gyvenimo mozaika."

Į klausimą, ar nebaugu vienam išsirengti į visiškai nepažįstamą kraštą, K.Vingilis atsakė budistų vienuolių žodžiais: "Kiekvienas žmogus privalės visai vienas išgyventi du dalykus savo gyvenime - vidinį tobulėjimą ir mirtį." Ir pridūrė: "Todėl per gyvenimą reikėtų eiti kaip per stygą virš bedugnės - gražiai, apdairiai ir veržliai, kartais vienam, kartais drauge su žmonėmis, tik svarbu suvokti, atsirinkti ir pasiimti tai, ko reikia asmeniniam tobulėjimui. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be vienumos momentų, kaip neįsivaizduoju ir savęs, gyvenančio visiškoje vienumoje."

Pasikliauti intuicija

"Kartais keliaujant reikia atsiduoti vidinei intuicijos bangai, o ne protui, - padarė išvadą keliautojas. - Būdavo ir taip, kad tekdavo elgtis iš pirmo žvilgsnio, regis, visai nelogiškai. Pavyzdžiui, kur nors Indijoje įlipi į vietinį autobusiuką, kuriame niekas nekalba angliškai, ir pasakai tik pavadinimą vietovės, į kurią norėtum nuvykti. Pagal jų nurodymus turėtum važiuoti toli, tačiau autobusui sustojus visi tau rodo - "išlipk". Kažkoks berniukas ima tempti už rankovės į miestą. Protas lieptų nepasitikėti, nes gal nori kur nors nuvilioti... Pasiklioviau intuicija, ir berniukas nuvedė į stotį, įsodino į jau išvažiuojantį kitą autobusą ir pamojavo ranka. Pasirodo, keitėsi autobusai."

Panašiai Kęstučiui nutiko ir tada, kai ieškojo vieno vienuolyno. Kažkas pasakė: važiuok 30 kilometrų į kitą miestą, o ten - į šiaurę, ir rasi. Keliautojas, užsirašęs pavadinimą, visiems rodė, klausinėjo. Po kokios valandos, matyt, kai pasklido gandas, prie jo priėjo vienuolis ir nusivedė.

Vienišiai

Keliaudamas Kęstutis sutiko daug tokių kaip jis vienišių. "Jų yra kelių kategorijų. Viena grupė - jauni žmonės, kurie pusę metų dirba, pusę - keliauja. Vadinu juos neramiomis sielomis. Kita grupė - turintieji per keturiasdešimt metų. Kai kurie vienišiai būna labai uždari, nekalbūs. Šalia tokio gali eiti kelias dienas, o persimeti tik būtiniausiais žodžiais. Bendraujama ir taip: nusišypsai, gestu ką nors pasakai, ir kiekvienas - savo mintyse. Nors buvau vienas, kartais atsirasdavo bendrakeleivių. Porą dienų keliavau su belgais, keletą - su tibetiečiais, - pasakojo Kęstutis. - Tačiau pastebėjau, kad vienišiai - laisvesnės sielos, lengviau bendrauja, neįsispraudžia į socialinius rėmus. Madingi keliautojai grupėmis būna labiau pajutę savo "vertę", į viską žvelgia iš aukšto, kaip į egzotiką. Juos lydi dar didesnė šerpų nešikų grupė. Buvau sutikęs tokią patogaus gyvenimo išlepintų amerikiečių ir britų "delegaciją", panorusią įsiamžinti Everesto fone. Spalvingi nauji apdarai, madingi akiniai, po lazdelę kiekvienoje rankoje, kremu nuo saulės pertepti ir nevilties perkreipti veidai... Kartą juos papiktinau: sėdėjau drauge su vietiniais prie Gango apsigaubęs tamsų indišką apsiaustą, kai atplaukė tokių turistų laivas ir pradėjo fotografuoti vietinę "egzotiką". Nusidengiau apsiaustą, jie išvydo mano baltą galvą ir kad pasipiktino..."

Kalnų liga

Kalnuose gali daug kas nutikti. "Labai staiga kildamas gali susirgti kalnų liga. Svarbu laiku pajusti ir sukti atgal. Ir man taip buvo nutikę. Kai labai gerai jaučiausi, ėjau Everesto bazinės stovyklos link. Buvau pasiekęs jau daugiau kaip 4 kilometrų aukštį, bet vieną dieną per staiga pakilau ir kalnų liga smogė iš peties. Parą išgulėjau pusiau be sąmonės, - prisiminė keliautojas. - Gerai, kad turėjau vaistinėlę ir žinojau, ko išgerti. Paprašiau vietinių šerpų pagalbos, tačiau jų parama buvo tokia - paplekšnojo per veidą ir atnešė vandens. Vienas susirūpinęs pažvelgė man į išbalusį veidą, pasilenkė ir angliškai tarė: "Juk gyvenimas didesnis už Everestą." Iš tikrųjų kartais sunku atsisakyti tikslo, kurio siekei. Tai žmogaus godumo išbandymas. Mano sesuo sako, kad kartais negauti to, ko trokšti, irgi yra laimė."

Tačiau kalnų liga, pasak Kęstučio, gali užklupti ir nelabai aukštai. Jis matė, kaip žemyn nuo 3,5 kilometro aukščio rogutėmis vežė mirusį vokietį. Per staiga pakilo. Dėl aukščio ligos kilo komplikacijų ir, matyt, neišlaikė širdis. "Iš vietinių šerpų sužinojau, jog tai buvo tvirtas karo policininkas. Jo žmona, lydėdama ant rogučių gulintį mirusiojo kūną, į saulę žiūrėjo nieko nematančiu žvilgsniu..." - sakė pašnekovas. Jo nuomone, į kalnus reikia žvelgti pagarbiai, eiti per juos ramiai, o ne sparčiai kaip užkariautojui. Kalnai tokių nemėgsta.

Kai Kęstutis grįžo iš kelionės, pažįstami klausė, gal jis jau tapo budistu. "Kaip laikiau save krikščioniu, taip ir laikau. Tiesiog man atrodo, kad kitų religijų patirtis plečia pasaulėjautą, ugdo tolerantiškumą", - teigė jis.

Apie Lietuvą žinojo trys žmonės

Kaip patyrė Kęstutis, per du jo kelionės mėnesius žodį "Lietuva" buvo girdėję gal trys žmonės: vienas Nepalo pasienietis, kai pasienyje už 30 JAV dolerių pirko vizą, vienas indų berniukas, studijavęs geografiją, ir dar vienas Delyje sutiktas indas. "Kai bandai aiškinti, kad Lietuva yra Europoje, visi pradeda manyti, jog esi labai pinigingas. Apskritai Indijoje pirmiausia pasiteirauja, iš kur atvykai - pagal tai vertina tavo finansinį reitingą. Tik tada klausia vardo, kuo dirbi, nustato tavo socialinį reitingą. Nuo to priklauso kainos už įvairias paslaugas ar prekes, - kalbėjo keliautojas. - Kadangi Indijoje labai gaji kastų sistema, su žmogumi bendraujama pagal jo rangą. Inžinieriai ir gydytojai čia labai vertinami." Tačiau Kęstutis niekada nesakė, kad jis - karo inžinierius. Jo nuomone, tai galėjo sukelti įvairių požiūrių ir vertinimų. Patogiausia prisistatyti studentu - kainos viešbutyje bus mažesnės. Pigiau kainuos, jei pasakysi, kad Lietuva - Rusijos kaimynė, o ne Lenkijos.

Susilieti su minia

"Reikia daug laiko norint perprasti šių kraštų kultūrą, mentalitetą. Gal tik po kokio mėnesio pradedi nebijoti, o priimti. Kai bijai, tada užsidarai, stengiesi apsisaugoti. O kai užsidarai, nepažįsti kitų", - aiškino K.Vingilis.

Pašnekovas pabrėžė, kad kitų požiūris priklauso ir nuo to, kaip atrodai: jei keliauji dulkėtas, pilkas, niekas į tave nekreipia dėmesio, nes mano, jog nėra ko iš tavęs atimti, o jei demonstruoji naujus drabužius, aparatūrą, tikėkis, kad būsi apiplėštas. Savo fotoaparatą Kęstutis nešiojosi sename dulkėtame krepšyje, fotografuodavo apsigaubęs indišką apsiaustą. Taip įsiliedavo į minią. Be to, jei į vietos žmones žvelgi pagarbiai, ir jie taip elgiasi.

"Delyje patiri kultūrinį šoką, sukrečia viskas. Čia žmonės ir gimsta, ir miršta gatvėse. Egzistuoja žiaurus verslas iš specialiai suluošintų žmonių, - pasakojo keliautojas. - Elgetų - daugybė. Jei duosi pinigėlį vienam, subėgs būrys. Geriausia tarstelėti ką nors juokais. Aš, pavyzdžiui, sakydavau, kad jau vakar daviau, dabar tegul jis man duoda. Elgeta viską priima juokais. Prisėda, pasikalbam, žiūrėk, jau ir nežiūri kaip į piniginę, o kaip į žmogų."

Fotografuodamas daugiau pastebi

Keliautojas atkreipė dėmesį, kad kartais fotografavimas trukdo grožėtis vaizdais. "Susiskirstydavau dieną. Tam tikrą laiką fotografuodavau, o kitą dalį gyvendavau padėjęs aparatą į šalį. Jei nuolat fotografuoji, į viską pradedi žvelgti tarsi tik pro fotoobjektyvą, - sakė jis. - Tačiau fotografavimas turi ir daug teigiamų dalykų. Ypač dabar, informacijos amžiuje, kai žmogus pastebi kur kas mažiau dalykų. Nešiodamasis fotoaparatą išmoksti neskubėti ir daugiau ko pamatyti - ar besišypsantį vaiką, ar jam galvą glostančią motiną. Ten, kur paprastai tavo akis praslystų, turėdamas fotoaparatą sustoji. Tai teikia daug apmąstymų. Manau, ir kitiems paskui žiūrint nuotraukas kelia minčių apie gyvenimą. Fotografuodamas į gyvenimą pažvelgi poetiškiau."

Sugrįžti į šį gyvenimą jam prireikė kelių mėnesių, tačiau, kaip pats pažymėjo, dabar pasąmonė priešinasi beprasmiam bėgimui. "Mano nuomone, kiekvienam jaunam žmogui tokios kelionės būtų naudingos. Verta patirti nelengvas išgyvenimo sąlygas, perkainoti vertybės, - kalbėjo K.Vingilis. - Patogiai autobusu apvažiavęs ir savo albume įsiklijavęs aibę "triumfo" akimirkų, vargu ar įgysi vidinę šypseną, kuri švies siaučiant gyvenimo audroms."

Vilniuje, Užupio "Galeroje", atidaryta K.Vingilio fotografijų paroda "Himalajų akys", o pats keliautojas paskelbtas Užupio ambasadoriumi Himalajuose.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"