TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Į Elbrusą vietiniai nesiveržia, jį šturmuoja tik svetimšaliai

2011 02 25 0:00
Juliaus Survilos nuotrauka

Prieš keletą metų Julius Survila ir keturi bendražygiai įkopė į aukščiausią Europos kalną Elbrusą (5642 metrai). Vasarą šią Kaukazo viršukalnę rengiasi šturmuoti dar kartą - iš kitos pusės.

Trisdešimtmetis vaikinas LŽ prisipažino: "Susirgau kalnų liga." Prieš keletą metų Julius metė visus "kontorinius" darbus ir dabar vasarą veda grupes į kalnus, o žiemą užsiima pramoniniu alpinizmu - laipioja į aukštus pastatus. Pasirodo, aukštalipių paslaugomis Lietuvoje naudojasi daugelis. Tarkime, reikia ant dangoraižio reklamą pakabinti ar ką nors sumontuoti. Samdyti keltuvus, kraną kur kas brangiau, nei išsikviesti vyrus, kurie virvėmis nusileidžia nuo pastato stogo ir kybodami atlieka darbus. Alpinistams tai - puiki treniruotė prieš einant kalnus.

Visa manta ant pečių

"Į kalnus važiuoju nuolat, bene kas du mėnesius. Kai jau lieka savaitė kita iki išvykimo, nekantraudamas skaičiuoju dienas, - pasakojo netoli Jonavos, Šveicarijoje, gyvenantis J.Survila. - Kasmet kalnuose praleidžiu po 10-12 savaičių." Nors vaikinas ir anksčiau mėgo keliauti, žygis į Elbrusą 2007 metais jį gerokai "užkabino". "Tada, tikrų alpinistų akimis, dar buvau "čainikas". Tik dabar, kai jau kokius ketverius metus laipioju intensyviau, nedrąsiai imu vadinti save alpinistu", - kuklinosi Julius, pernai Baltijos šalių turizmo technikos čempionate užėmęs antrąją vietą.

Jo teigimu, Elbrusą įveikti ne itin sunku. Šiek tiek ledynų, kuriuos reikia pereiti susirišus virvėmis, šiek tiek uolų. Ištisinės stačios sienos nėra. Pasak vaikino, kelių savaičių kelionė Elbruso link ir atgal prieš keletą metų kainavo apie 2 tūkst. litų. Daugiausia pinigų iš šios sumos "suryja" bilietai iki Kaukazo ir Rusijos viza. "Baruose nesėdime, tad ir pigu. Maistą nešamės kuprinėmis, kalnuose naudojamės

benzininiais primusais. Benzino daug tempti nereikia - žmogui per dieną pakanka 50 gramų, nes arbatą ar košę verdame tik rytą ir vakare, o per pietus tenkinamės sausu daviniu. Aš, pavyzdžiui, prisidžiovinu duonos. Mama prieš keliones iškepa juodos ruginės, - kalbėjo pašnekovas. - Miegame palapinėse. Pakilus aukščiau naktį būna gana šalta - apie 16 laipsnių šalčio. Bet tokiu atveju gelbsti šiltas miegmaišis, šilti drabužiai ir šilta kaimyno nugara."

Paskui avis - su mobiliaisiais

"Kai buvo atvertos sienos į Europą, visi ir patraukė į Vakarus. Manau, neverta ten skubėti. Europa per daug nepasikeis, beveik tokia pati bus ir po 10-20 metų, o Kaukazas, kuris dar mažai paliestas civilizacijos, keičiasi greitai. Reikia vykti dabar, kol galima rasti tikrų urbanizacijos nepaliestų kalnų. Į Europą važiuosiu tada, kai jau nebepajėgsiu lipti į kalnus, - prisipažino J.Survila. - Įsivaizduojate, kai keliavome Elbruso link, sutikome bandas laukinių jakų. Gerai, kad mus skyrė srauni upė, nes buvo visai nejauku, kai šie galvijai ėmė kojomis trypti žemę. O švilpikų kiek lakstė! Niekur kitur jų tiek neteko matyti. Tai tokie kačiukų dydžio graužikai, tačiau neagresyvūs, į palapines nelenda - ne taip kaip vietinių piemenų karvės. Ten visokių gyvulių sutiksi: karvių, arklių, asilų, avių. Piemenys visai vasarai išgena bandas į kalnus ir gyvena vėjo perpučiamuose, iš akmenų suręstuose nameliuose, be elektros. Galima sakyti, jų gyvenimas šimtmečiais nesikeitė. Tik drabužiai ir mobilieji telefonai rankose išduoda, koks dabar amžius. Beje, aplink Elbrusą puikus ryšys."

Kviečia į svečius

Vietiniai kaukaziečiai į kalnus nevaikšto. "Tarp jų alpinistų - vienetai, - sakė J.Survila. - Šiuo požiūriu unikalūs tik Gruzijos svanai, kurie laiko garbės reikalu užlipti į aukščiausius savo karšto kalnus. Bet pakeliui į Elbrusą tokių žmonių nesutikome. Gyventojai visada klausdavo, ko mes ten einame. Nusistebėdavo, sakydavo, kad ir čia, apačioje, gerai. Nors apskritai vietiniai į alpinistus žvelgia pagarbiai. Jiems malonu mus užkalbinti, kviesti į svečius. Tačiau kiekvienas mintyse turbūt prisimena žinomą posakį: "Umnyj v goru ne poidiot, umnyj goru oboidiot. Tolko duraki tianut v goru riukzaki" ("Protingas į kalną nelips, protingas kalną apeis. Tik kvailiai tempia į kalnus kuprines")."

J.Survila prisiminė, kad kaukaziečiai, kaip ir sovietmečiu, painioja Lietuvą su Latvija.

Dvikuprė viršūnė

Elbrusas - Kabardos-Balkarijos autonominės respublikos, priklausančios Rusijai, pasididžiavimas. Dvikuprė, nuolat sniegu padengta viršūnė vietos gyventojų kalba reiškia "moters krūtinė". Ji puikuojasi ant respublikos vėliavos ir herbo. Iš tolo abi viršūnės atrodo vienodo aukščio, tačiau iš tiesų viena yra 21 metru žemesnė. Į šią Julius ir buvo įkopęs.

"Tada Elbrusą šturmavome iš rytų, kalnuose praleidome 12 dienų: šešias - kilome, šešias - leidomės. Šiemet kopsime iš šiaurinės pusės į aukštesnę viršūnę. Planuojame ją įveikti per 7-8 dienas. Ši pusė mažiau civilizuota, regionas menkiau urbanizuotas, rečiau ir kopiama nei iš pietų, nuo Nalčiko. Beje, kalną galima įveikti iš trijų pusių, išskyrus vakarinę", - aiškino alpinistas. Kad įkoptum į Elbrusą ar apskritai į kalnus, jo manymu, labiau reikia ne fizinio pasirengimo, o psichologinio nusiteikimo. "Svarbu, ar nepulsi į paniką kritiniu metu, kai, tarkim, staiga pasikeis oras ir toliau savo nosies galo nieko nematysi, - dėstė pašnekovas. - Techninio alpinizmo kopiant į Elbrusą nereikia. Tai, galima sakyti, vadinamasis trekingas (ėjimas pėsčiomis)."

Orai kalnuose permainingi. Apačioje, pavyzdžiui, garsiajame Kislovodsko kurorte, gali būti ir 30 laipsnių karščio, tačiau atvykus į pradinę bazinę stovyklą (maždaug 2 km aukštyje) šiluma jau bus malonesnė - apie 20 laipsnių. "Elbruso viršūnėje, jei geras oras, gali būti 10-16 laipsnių šalčio arba spausti 30 laipsnių speigas, - teigė alpinistas. - Bet žmonės lipa ir tuomet, kai rankos iš pirštinės negali ištraukti."

Pražudo panika ir baimė

Nors Elbrusas, J.Survilos žodžiais, nėra "sunkus kalnas", viršūnę jie pasiekė iš antro karto. "Pirmąsyk pritrūko laiko, nes užklupo audra, tad likus nedaug kelio teko grįžti atgal ir palaukti žemiau, kol pagerėjo orai. Tada jau įsibėgėjome nuo 4,5 kilometro ir įkopėme į 5621 metro aukščio viršūnę, - prisiminė alpinistas. - Leisdamiesi atgal gavome stambios krušos - gal 2 centimetrų skersmens ledo gabaliukai šaudė. Svarbu nepulti į paniką, nesutrikti. Iš kitų grupių girdėjome, kad yra tekę pasiklysti blogu oru, prireikė kviesti gelbėtojus. Tiesą sakant, eidami matėme daug atminimo lentelių žuvusiesiems. Vienas sutiktas alpinistams pasakojo, kad vedė gana patyrusius sporto meistrus, tačiau netoli viršūnės jie išvydo seniai sušalusį žmogų. Sportininkai sutriko, išsigando ir nusprendė susirišti virvėmis. Kai reikėjo apeiti stačią uolą, vienas slystelėjo ir nusinešė visus penkis. Dabar šis vadovas dažnai atvažiuoja ir kopia į Elbrusą - taip pagerbia žuvusiuosius."

Savijautos nenuspėsi

Julius žavėjosi kalnuose sutiktais žmonėmis. "Dauguma jų keliauja po vieną. Apskritai aukštuminis alpinizmas yra labiau individualus sportas, tik su grupe kopti saugiau, nes nežinia, kas gali nutikti: pasidarys bloga, užklups kalnų liga ar susilaužysi koją... - pasakojo jis. - Kita vertus, nežinai, kaip tu jausies kalnuose. Dažnai būna, kad stiprūs, raumeningi vyrai, atrodo, apačioje gerokai pranašesni už smulkučius keliautojus, palypėję aukščiau vos paeina, o, žiūrėk, koks smulkutis vyrukas ar mergina bėga nesustodami ir dar tų raumeningųjų kuprines tempia. Taigi ten viskas iš esmės pasikeičia."

J.Survila prisiminė ukrainietį, kuris, anot jo, puikus pavyzdys, kaip kalnuose galima išgyventi turint minimaliai daiktų. "Jis keliavo pasiėmęs pačią pigiausią, primityviausią palapinę - tokią prekybos centre galima už 15 litų nusipirkti. Nei apavas, nei drabužiai irgi nebuvo panašūs į šiltus, skirtus alpinistui, - kalbėjo Julius. - Aviacijos inžinieriumi dirbęs vyras į kalnus pradėjo laipioti tik išėjęs į pensiją. Tam žmogui - jau per 70 metų, tačiau mes paskui jį vos spėjome."

Sakoma, kalnai pavilioja visam gyvenimui. Tokių pavyzdžių netrūksta. J.Survila prasitarė, kad savaitgalį išvyksta laipioti užšalusiais Norvegijos kriokliais. "Per ilgai užsibuvau namie, jau daugiau kaip mėnuo..." - pridūrė jis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"