TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Į Florenciją – susirgti kaip Stendhalis

2015 12 03 6:00
Pavargus Florencijoje jėgas grąžina lyg vasarą šildanti saulė, puikus maistas ir vynas, jaukias aikštes užliejęs turistų šurmulys. Ramūno Terlecko nuotraukos

Įkyriai vėstantys orai, trumpėjančios dienos, rudens atostogos moksleiviams – puiki dingstis pabėgti kur nors šilčiau. Bet, anot vieno bičiulio, gulėti „broilerinėje“, t. y. paplūdimio viešbutyje, kuriame viskas įskaičiuota, ir vartytis nuo šono ant šono nuolat užkandžiaujant mums netinka.

Norisi pamatyti, sužinoti ką nors nauja. Planuodami kelionę turime atsižvelgti ir į paauglio sūnaus interesus, nors pagrindinis jo reikalavimas tokiais atvejais būna elementarus – svarbiausia, kad viešbutyje būtų WIFI ryšys... Tačiau šį kartą būtent sūnus lėmė kelionės krypties pasirinkimą, nes pavasarį, ruošdamasis baigiamajam istorijos atsiskaitymui ir skaitydamas apie Renesansą, jis mamos paklausė: „O kodėl mes nematėme Sandro Botticelli „Veneros gimimo“?“ Atsakymas paprastas: „Nes nebuvome Florencijoje.“

Kaip genijai sutaria

Gioachino Rossini kapas.
Desiderio da Settignano šv. Jono Krikštytojo skulptūra Bargello muziejuje.

Skrendame į Romą, o iš jos greituoju traukiniu važiuojame į Florenciją (bilietus pirkome internetu gerokai iš anksto, nes taip pigiau). Viskas klostosi sklandžiai, todėl vakare spėjame pasivaikščioti po Renesanso lopšį ir pavakarieniauti. O toliau – keturios dienos intensyvaus, bet malonaus „darbo“ muziejuose, galerijose, bažnyčiose, vienuolynuose. Ieškodami S. Botticelli pradedame nuo vienos turtingiausių Europoje Uficių (Ufizzi) galerijos, į kurią bilietus reikia rezervuoti iš anksto, todėl smagu, kad netenka stovėti eilėje. Praleidę pusdienį tarp gausybės meno šedevrų (nėra prasmės vardyti vieno už kitą garsesnių menininkų vardų ar jų kūrinių), suprantame: ir mus gali ištikti Stendhalio sindromas, kai pamačius vienoje vietoje tiek daug puikių meno kūrinių ima svaigti galva, trūkti oro. Apie tai ir rašė Stendhalis savo įspūdžiuose iš kelionės į Florenciją.

Išėję išties jaučiamės pavargę, visi paveikslai tarsi liejasi į vieną mozaiką, tačiau jėgas grąžina lyg vasarą šildanti saulė, puikus maistas ir vynas, jaukias aikštes užliejęs turistų šurmulys.

Ne mažiau emocijų sukelia ir apsilankymas gotikinėje Šv. Kryžiaus bazilikoje, priglaudusioje amžinojo poilsio iškiliausius florentiečius. Ilgokai užtrunkame skaitydami epitafijas, apžiūrinėdami skirtingos architektūros antkapinius paminklus, kuriais norėta akcentuoti kiekvienos asmenybės išskirtinumą. Štai pagal Giorgio Vasari projektą skirtingi menininkai, kurdami antkapį Michelangelo, simboliškai vaizduoja visas tris genijaus veiklos sritis: skulptūrą, architektūrą ir tapybą.

Vakaras Florencijoje.

Ypatingą florentiečių pagarbą Dante Alighieri liudija ne tik didžiulė skulptūra šventoriuje, bet ir puošnus antkapinis paminklas viduje, kuris taip ir liko kenotafas, nes Ravenos gyventojai nesutiko atiduoti poeto palaikų Florencijai, iš kurios jis buvo ištremtas. Mintyse kirba klausimas: įdomu, kaip jie čia visi – Niccolo Machiavelli, Gioacchino Rossini, Galilei Galileo, Michelangelo ir kiti – „sutaria“? Bazilikos koplyčiose galima apžiūrėti subtilias Giotto di Bondone freskas, vaizduojančias šv. Pranciškaus Asyžiečio ir šv. Jono Krikštytojo gyvenimo scenas, zakristijoje saugomas 1272 metais Cimabue sukurtas Nukryžiuotasis, smarkiai apgadintas per potvynį, nusiaubusį Florenciją 1966 metais. Tie, kurie domisi architektūros istorija, privalo aplankyti kieme esančią nuostabią Filippo Bruneleski projektuotą Pacių koplyčią. Ir vėl marga akyse nuo tokios gausybės meno kūrinių.

Šv. Kazimiero relikvijoriaus fragmentas.
Neptūno fontanas.

Grįždami į laikinuosius namus dar kartą prisimename S. Botticelli, aplankome jo kapą Visų Šventųjų bažnyčioje, kurioje tapytojas jo paties pageidavimu palaidotas „prie Simonette Vespucci kojų“, garsiosios Vespucci šeimos koplyčioje. Bažnyčioje galima apžiūrėti ir S. Botticelli freską, vaizduojančią rašantį šv. Augustiną.

Medici pėdsakai

Kitą dieną judame tolyn nuo šurmuliuojančio centro aplankyti Šv. Ambraziejaus bažnyčios, kurios pirmasis pastatas iškilo 988 metais toje vietoje, kur 393 metais lankydamasis Florencijoje buvo apsistojęs šv. Ambraziejus. Ši bažnyčia įdomi ne tik meno gerbėjams. Daugelis tikinčiųjų čia keliauja dėl 1230 metais joje įvykusio stebuklo, kai kunigas, ne itin atidžiai išvalęs liturginę taurę po šv. Mišių, kitą dieną joje rado kelis sukrešėjusio kraujo lašus. Beje, tai anksčiau nutikęs tokio pobūdžio stebuklas nei prie Bolsenos ežero, kurio garbei buvo įvesta Devintinių iškilmė. Savaime suprantama, po tokio įvykio ypač daug dėmesio buvo skiriama bažnyčios puošybai – čia kūrė žymiausi gotikos ir Renesanso meistrai. Puikiomis stebuklo istoriją vaizduojančiomis Cosimo Rosselli freskomis galima pasigėrėti Švč. Stebuklo koplyčioje. Deja, nemažai šedevrų dabar saugoma Uficių galerijoje.

Santa Maria Novella bažnyčia.
Viešbutis istoriniame centre

Neatsiejama Florencijos dalis – Medici giminės pėdsakai mieste. Sunku nuspėti, kodėl minios veržiasi į Šv. Lauryno bazilikos kompleksą, – ar iš pagarbos vienai įtakingiausių Europos istorijoje šeimų, kurios apie 50 atstovų čia palaidota, ar dėl noro pasigrožėti Michelangelo ir kitų Renesanso meistrų talentu. Mes pradedame nuo Medici koplyčių.

Pirmiausia apžiūrime lobyną, kuriame sukaupta įvairiausių relikvijorių, vienas puošniausių – šv. Kazimiero. Jo autorius – Soldani Benzi Massimiliano (1687–1688). Toliau – didžiulė aštuonkampė Kunigaikščių koplyčia, pastatyta XVII amžiaus pradžioje kaip Medici giminės mauzoliejus. Greta yra dar viena garsiosios florentiečių šeimos palaidojimo vieta – Naujoji zakristija. Ją popiežiaus Leono X (Medici) užsakymu projektavo ir antkapinius paminklus kūrė Michelangelo. Tai viena iš nedaugelio vietų, kur palyginti nedidelėje erdvėje galima gėrėtis dviem didžio menininko talentais – architekto ir skulptoriaus. Ir jokiais žodžiais įspūdžių nepapasakosi, tiesiog reikia pamatyti.

Renesanso lopšys

Vieningai nusprendžiame, kad meno šiandien pakaks – kitą saulėto šeštadienio dalį pasivaikščiosime, paskui aplankysime kitapus Arno upės ant kalno boluojančią Šv. Miniato bažnyčią. Ir pietauti nutariame anapus upės, juk užupis dažniausiai būna savita, paslaptinga miesto dalis (prisiminkime Romą ar Vilnių). Čia turistai išties tarsi išsibarsto, kavinukėje, regis, dauguma vietinių, bent italakalbių. Taigi po sočių pietų lėčiau negu įprastai kopiame aukštyn. Pirmiausia pasiekiame populiariausią Florencijos apžvalgos aikštelę Piazzale Michelangelo. Vaizdas atima žadą: milžiniškas F. Bruneleski projektuotas katedros kupolas neginčytinai dominuoja visame peizaže, su juo bando konkuruoti savita balta elegancija švytinti Giotto projektuota varpinė, rudas Palazzo Vecchio bokštas, elegantiškasis Ponte Vecchio tiltas etc. Čia norisi pabūti, pasotinti akis Florencijai būdingu spalvų deriniu: čerpių raudonis, balto, žalsvo ir rožinio marmuro kontrastai.

Šv. Morkaus vienuolyno sienų tapyba.

Iki Šv. Miniato ant Kalno bažnyčios turime dar šiek tiek kopti aukštyn, ir vėl grožimės nuostabiais Florencijos vaizdais – nuo čia matyti ir gynybinė miesto siena. Bažnyčios fasadas elegantiškas, puoštas geometrinėmis žalio ir balto marmuro figūromis, viduje – įspūdinga XIII amžiaus apsidės mozaika, vaizduojanti Kristų soste tarp švč. Mergelės Marijos ir šv. Miniato, pirmojo Florencijos kankinio, gyvenusio IV amžiuje. Apžiūrime ir prie pat bažnyčios esančias senas kapines.

Metas palikti Florencijos kalvas ir leistis žemyn. Neskubėdami vaikštinėjame po spalvingą užupį: čia ir skirtingo stiliaus bažnyčios, ir masyvūs renesansiniai rūmai, ir didelė veikianti (!) viešoji pirtis, ir moderni šv. Jono Krikštytojo, miesto globėjo, skulptūra, ir apleisti kiemai bei skersgatviai. Čia daugiau chaoso ir mažiau noro įtikti turistams. Namų link sukame per šurmuliuojantį Ponte Vecchio. Nors smalsuolių, besižvalgančių po juvelyrinių parduotuvėlių vitrinas, labai daug, jie neužgožia išdidžių, elegantiškų, savimi pasitikinčių savininkų.

Katedra – vienas Florencijos simbolių.

Sekmadienis su Dovydu

Kiekvienas, apsilankęs „Akademijos“ galerijoje (ne išimtis ir mes), džiaugiasi, kad garsusis Michelangelo „Dovydas“ taip ir nebuvo pastatytas jam iš anksto parinktoje vietoje, t. y. vienoje iš Florencijos katedros fasado nišų. Juk tada skulptūrą būtų buvę galima apžiūrėti tik iš priekio. Dabar visi suka ne po vieną ratą aplink ją, nes skirtingas žiūrėjimo kampas atskleidžia vis kitokį Dovydo grožio niuansą. Jis išties tobulas, ir tam netrukdo nei per ilgos rankos, nei per didelė galva... Įspūdį palieka ir kitos galerijoje eksponuojamos Michelangelo skulptūros, likusios nebaigtos: atlantas, barzdotas vergas, jaunas vergas ir kt. Jų ryškėjančios figūros tarsi bando atsiplėšti nuo didžiulio marmuro luito. Tada gali suvokti, kiek daug nuovokumo ir fizinių jėgų reikalauja skulptoriaus darbas.

Santa Maria Novella bažnyčioje.

Netoli „Akademijos“ galerijos yra dar vienas traukos centras – Šv. Morkaus bažnyčia, muziejus ir vienuolynas. Vienoje iš 43 jo celių gyveno maištingasis pamokslininkas Girolamo Savonarola. Šiame vienuolyne taip pat gyveno ir kūrė Fra Angelico, kuris su pagalbininkais 1442–1445 metais išpuošė celes nepaprasto subtilumo freskomis.

Vakarop spėjame aplankyti kitą žavingą Florencijos vietą – Santa Maria Novella baziliką, esančią erdvioje ir elegantiškoje aikštėje, kurioje iki XVI amžiaus antrosios pusės vykdavo žirgų lenktynės. Dabar tai ne tik turistų, bet ir miestiečių mėgstama oazė, kurioje karaliauja rožės ir žaluma. Bazilikos viduje patenkame tarsi į garsiausių Renesanso meistrų parodą: XV amžiaus pradžioje Masaccio nutapyta Švč. Trejybė, panaudojant F. Bruneleski matematinius perspektyvos vaizdavimo skaičiavimus, nuostabios Filippino Lippi, Domenico Ghirlandaio freskos, vienintelis F. Bruneleski kūrinys iš medžio – Nukryžiuotasis ir kt. Iš puošnių kiemų galima patekti į koplyčias, kurių freskos dar įspūdingesnės už esančias bazilikoje. Muziejuje sukaupta įdomių relikvijorių.

Paskutinę dieną aplankome Bargello muziejų. Čia nustebina ne tik didžiulė Renesanso skulptūrų kolekcija (Michelangelo, Donatello, Andrea del Verrocchio, Cellini ir kitų darbai), bet ir didingi XIII amžiaus viduryje pradėti statyti rūmai – juose įsikūręs muziejus. Ir staiga suvoki: juk tai tik vieni iš daugybės Florencijos palazzi, o mes turime džiaugtis savais iš nebūties prikeltais Valdovų „palociais“ su keliais originaliais kokliais...

Spėjame ir į kitame upės krante esančią Santa Maria del Carmine bažnyčią, tiksliau – į Brancacci koplyčią, kurios sienų tapyba laikoma vienu puikiausių Renesanso dailės pavyzdžių.

Nors ir rytoj

Liko nepaminėti kai kurie svarbūs Florencijos objektai, liko daug ir nelankytų. Keturios dienos – daug ir mažai. Daug, nes radome ne tik S. Botticelli „Venerą“, nes išties daug pamatėme, daug sužinojome. Mažai, nes dar liko ką apžiūrėti, nes į daugelį vietų norisi nueiti dar kartą. Mažai, nes pritrūko laiko pabūti nuošalesnėse Florencijos vietose, kad susidarytume įspūdį apie pačius miestiečius ir jų kasdienybę. Norėsime grįžti? Taip, nors ir rytoj, tik ne per turistinį sezoną. Ir namų darbus dar kruopščiau atliksime.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"