TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Į kelionę viliojo Tasmanijos velniai

2010 05 07 0:00
1545 m. virš jūros lygio 1545 metrus iškilęs Lopšio (Cradle) kalnas yra viena labiausiai turistų lankomų vietų.
Inos Ledkalnytės nuotraukos

Pirmiausia turistus pakeri laukinis Tasmanijos salos žavesys. Teigiama, kad oras čia švariausias pasaulyje. Sala yra per 240 kilometrų į pietryčius nuo Australijos žemyno ir priklauso Australijos sandraugos Tasmanijos valstijai.

Pažintis su beveik Lietuvos dydžio sala prasidėjo nuo Devonporto uosto. Keltas vėlavo išplaukti iš Melburno, todėl atvykome gerokai vėliau. Kokiu nors būdu turėjome susirasti rezervuotą automobilį, nes jį nuomojusioje firmoje niekas mūsų nebelaukė, telefonu neatsiliepė, mat buvo ankstyvas šeštadienio rytas. Skamba keistai, tačiau ieškoti reikiamos įstaigos darbuotojų padėjo jų konkurentai. Nežinia, ar vietos gyventojai tokie draugiški tik pasimetusiems keliautojams? Per visą kelionę, pakliuvus į keblią situaciją, stebino žmonių geranoriškumas ir šiltas bendravimas.

Automobilį vairuoti lengva

Septynias dienas teko vairuoti išsinuomotą mašiną Tasmanijos keliais. Eismas čia vyksta kairiąja puse, bet baugu buvo tik pirmus kilometrus, kol atvažiavau iki greitkelio. Leistinas greitis, mūsų akimis žvelgiant, įprastiniuose keliuose - 100 km/val. (Lietuvoje būtų ne daugiau kaip 70 km/val). Niekaip nesupratau, kaip galima kalnų keliuose pasiekti leistiną 50 km/val. greitį, kai automobilis vos kopia pūškuodamas į kalną. Vairuoti tikrai lengva net ir neprityrusiam žmogui. Viskas surašyta, tik spėk skaityti. Vairuotojų kultūra Tasmanijoje paliko labai gerą įspūdį.

Keliauti po Tasmaniją automobiliu buvo labai gera mintis. Šitaip turėjome daugiau laisvės. Galėjome rinktis nakvynę ne miestuose, o namukuose vaizdingoje gamtoje. Nereikėjo sukti galvos, kaip pasiekti nacionalinius parkus ar atokesnes, ne visai turistines vietas. Miestai Tasmanijoje gana jaukūs, bet didelio įspūdžio nedaro.

Gardus sūris su krienais

Kelionės po salą maršrutas buvo taip suplanuotas, kad važiuotume dideliu lankstu. Pradėjome nuo Tasmanijos šiaurės rytų. Labai ryškių prisiminimų šis regionas nepaliko. Kraštovaizdis panašus į lietuvišką. Lonsestonas - antras pagal dydį Tasmanijos miestas - pasirodė gana ramus, turintis daug, bet neįspūdingų bažnyčių, gyvą pėsčiųjų zoną ir puikų didžiulį parką. Kadangi labai rūpėjo pamatyti Tasmanijos rytinę pakrantę ir jos oranžinius akmenis, traukėme jūros link. Pakeliui kažin kur laukuose susiradome kelionių gide išgirtą Pyenganos pieninę. Sūris, vynas ir jūros gėrybės yra tai, kuo Tasmanija garsėja tarp kitų Australijos valstijų. Kartais dar ir šokoladas pristatomas kaip unikalus rankų darbo gardėsis, bet Lietuvoje mes turime ne prastesnio. Pyenganos "Šventosios karvės" kavinėje rengiamos sūrio degustacijos. Labiausiai įstrigo sūris su "vasabi", kitaip tariant, su krienais. Stebino ir "Lonely Planet" kelionių gido galia - juo vadovaudamiesi turistai gali atrasti tokią atokią mažutę sūrinę.

Nepanašūs į velnius

Keletą dienų buvome apsistoję Ugnies įlankoje. Vaizdai pro langą - užburiantys, o iš jūros pakrantės namo pargindavo tik gurgiantis pilvas. Žydras vanduo, geltonas smėlis ir oranžinėmis kerpėmis apaugę didžiuliai akmenys - taip galima trumpai nusakyti šį nepaprasto grožio gamtos kampelį.

Tikroji priežastis, dėl ko atsidūriau šiame krašte, buvo Tasmanijos velniai, kurie veisiami tik čia. Tiesiog svajojau juos pamatyti. Tai didžiausi pasaulyje sterbliniai mėsėdžiai, turintys nasrus, triskart stipresnius už pitbulterjero. 1996 metais jų populiaciją masiškai išnaikino snukio liga. Tasmanijos pusiasalyje liga neišplito, todėl čia buvo įkurtas Velnių parkas. Jame atliekami tyrimai ir veisiami šie mieli gyvūnai. Nuo Ugnies įlankos iki Velnių parko - bene 300 kilometrų kelio vingiuota rytine pakrante. Praktiškai ją teko įveikti visą iš šiaurės į pietus. Maniau, iš nuovargio įgriūsiu į velnių gardą, bet pamačiusi tokius neįtikimai mielus gyvūnus, pamiršau viską. Išėjau iš parko paskutinė, nes kaip tik tuomet jie buvo šeriami. Taigi turėjau progą ne tik stebėti, kaip velniai vienas iš kito atima maistą, bet ir pasišnekučiuoti su darbuotojais.

Parkas šiek tiek primena nedidelį zoologijos sodą, tik keistoka vaikščioti po aptvarą tarp kengūrų. Čia rengiami paukščių, kurių daugelis buvo rasti sužeisti, šou. O štai mielas varliaburnis "užsidirba pragyvenimui" pozuodamas turistams. Šio paukščio sparnas buvo taip sulaužytas, kad ir išgijęs jis nebegali skraidyti.

Gamtos spektaklis

Viename iš kelionių leidinių perskaitėme, jog Tasmanijoje yra trys vietos, kurias privaloma aplankyti. Tai - sostinė Hobartas, Lopšio (Cradle) kalnas ir Strahano miestelis. Sostinė nesužavėjo. Buvau labai laiminga, kai piko valandomis keturių juostų vienpusio eismo gatvėmis kažin kaip sugebėjau pasukti tinkama kryptimi ir išsinešdinti iš miesto be didesnio vargo.

Didesnį įspūdį paliko nakvynė kaime. Fermeris savo laukuose turi pasistatęs keletą namukų turistams. Visiškas komfortas atokiame užkampyje. Aplink skraido pulkai baltų papūgų, naktį į svečius prašosi oposumai - sterbliniai žinduoliai, pelės ar katės dydžio. Iš ryto, kai traukiasi rūkas, atrodo, lyg stebėtum kylančią scenos uždangą: po truputį atsiveria vaizdas į kalvas, į upę ir prasideda gamtos spektaklis... Deja, mūsų laukė kitos lankytinos vietos, tad nebuvo kada žiopsoti į papūgas.

Kraštiečio pėdsakas

Pasitaikė labai graži diena, todėl sustojome prie Šv. Klaros ežero. Aplink gausu pasivaikščiojimo takų, minios žmonių. Jei čia kadaise ir buvo kokių nors gyvūnų, tiek lankytojų neabejotinai visus išbaidė. Teko žiopsoti į medžius ir stebėti augalus. Netikėtai užsikorėme ant kalniuko, nuo kurio atsiveria panorama į slėnius ir kalnus. Apžvalgos aikštelėje tebuvo vienas žmogus. Paprašėme nufotografuoti, išsikalbėjome. Kai paaiškėjo, kad jis yra fotografas, puolėme klausinėti apie mūsų kraštietį Olegą Truchaną, žinomą Tasmanijos fotografą, keliautoją, gamtosaugininką. O.Truchanas gimė 1923 metais Šiauliuose, 1944-ųjų pabaigoje pasitraukė iš Lietuvos, o 1948 metais atsidūrė Tasmanijoje. Žuvo per vieną savo ekspedicijų 1972-aisiais, sulaukęs vos 48-erių. Pasirodė, mūsų užkalbintas žmogus pažįsta jo dukrą. Apsigyvenęs sostinėje Hobarte O.Truchanas sukūrė šeimą su Melva ir susilaukė dukterų Anitos, Rimos ir sūnaus Nicolo. Taigi keliaudamas niekada negali žinoti, ką sutiksi. Man ši pažintis buvo didžiausia kelionės staigmena.

Lyg kita planeta

Prie Tasmanijos keistenybių kraštovaizdžio požiūriu priskirčiau Kvynstauną. Dėl žmogaus kišimosi čionykštės apylinkės labiau asocijuojasi su Mėnuliu ar kokia kita planeta, bet ne su Žeme. Aplink - vien oranžinės ir geltonos kalvos, jokios žalumos.

Kodėl rekomenduojama aplankyti Strahaną, taip ir nesupratau. Tai nedidelis poros gatvių miestelis, turintis keletą kavinių pakrantėje. Spėju, kad iš jo plaukiama laivais į Franklino ir Gordono upių nacionalinį parką - vieną atokiausių, negyvenamų Tasmanijos vietovių, kurią mėgo fotografuoti jau minėtas išeivis iš Lietuvos O.Truchanas. Jis ir nuskendo Gordono upėje, mėgindamas ištraukti įstrigusią savo baidarę.

Priešpaskutinę kelionės po Tasmaniją dieną skyrėme lankomiausiai salos vietai - Lopšio kalno nacionaliniam parkui. Į kalną nelipome, nes orų prognozės žadėjo lietų. Pasisekė iš dalies: nelijo, bet saulė irgi nešvietė.

Parke daugybė pasivaikščiojimo takų. Apėjome ratu Dove ežerą. Puikus vienos dienos maršrutas, nereikalaujantis jokio fizinio pasirengimo. Tiesa, atsargumas nepakenktų. Tasmanijoje yra kelių rūšių nuodingųjų gyvačių. Viena tokia tigrinė snaudė visai šalia medinio takelio turistams - žingsnis nuo jo gali baigtis nekaip.

Paskutinę naktį įsikūrėme namuke Vestburio miestelyje. Susidarė įspūdis, kad jį įrengdami šeimininkai sudėjo visą širdį. O kad svečiams būtų gera, rūpinosi be galo nuoširdžiai - jautėmės kaip seniai laukti svečiai.

Tasmanijoje pirmiausia žavi gamta, flora ir fauna panaši į Australijos, paskui - žmonės, o galiausiai - maistas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"