TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Į Rytprūsius dviračiais! Misija įmanoma

2010 05 21 0:00
Gražuolis Karalienės Luizos tiltas. Paskutinė Tilžės nuotrauka, jau parėjus iš Rusijos.
Vaido Mikaičio nuotrauka

Pasidairyti po svarbų Lietuvai ir jos kultūrai Karaliaučiaus kraštą pasitaikė proga visai netikėtai sužinojus, kad rengiamas dviračių žygis, į kurio maršrutą įtraukta ir buvusi rytinė Rytprūsių dalis, buvusios didžiausios lietuvių gyvenamos teritorijos.

Žygis prasidėjo Kybartuose. Į šį miestelį nuvykome traukiniu. Savo pažintį su Karaliaučiaus kraštu simboliškai pradėjome Kybartuose, atkakliai ieškodami, kur pirmasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona perbrido Lieponos upelį 1940 metais bėgdamas į Vokietiją. Deja, prie jo prieiti neįmanoma dėl akylai saugomos išorinės Europos Sąjungos sienos. Nieko, kas primintų A.Smetonos pabėgimo vietą, nėra.

Važiuodami į Vištytį pakeliui sustojome prie Vištyčio akmens. Tai vienas didžiausių Lietuvos akmenų. Jo aukštis siekia 4 metrus.

Viršuje yra įduba, vadinama pėda, kurioje susirenka lietaus vanduo. Kalbama, kad senovėje žmonės prie šio akmens melsdavosi. Jis buvęs aukuras, kuriame degdavo ugnis dievams.

Vištyčio miestelis kalnuotas ir tvarkingas, įsikūręs šalia didelio Vištyčio ežero - ketvirto pagal dydį Lietuvoje. Deja, tik menka jo dalis priklauso Lietuvai, visa kita - Rusijai. Mūsų nakvynės vieta - triukšmingų poilsiautojų apgultas kempingas ant ežero kranto.

Mūsų grupę sudarė dvi dešimtys įvairaus amžiaus žmonių. Vieni dalyvauja žygiuose kasmet, kiti išsirengė pirmą kartą.

Ties valstybių trikampiu

Lietuvos ir Lenkijos sieną kirtome prie Vištyčio ežero. Anksčiau čia nebuvo jokio sienos perėjimo posto - ir dabar nėra normalių kelių, tik molingi ir nuo lietaus pažliugę miško keliukai. Sieną kirtome ties valstybių trikampiu, kur susikerta Lietuva, Rusija ir Lenkija.

Pakeliui užsukome pažiūrėti Stančikų viadukų - dviejų aukštų lygiagrečiai nutiestų geležinkelio tiltų. Jie buvo pradėti tiesti dar vokiečių 1907 metais ir turėjo jungti Geldupę su Gumbine. Iš pradžių

šie statiniai naudoti kaip romėnų akvedukai (loviai per slėnius vandeniui iš kalnų į miestus tiekti - aut.), jais tekėjo vanduo, tačiau vėliau buvo nutiesti bėgiai. Tarpukario ir karo metais Stančikų viadukais važiavo traukiniai, bet po karo sovietinė armija išardė bėgius ir išvežė į Rusiją.

Lenkų vairuotojai pagarbiai elgiasi su dviratininkais, laiko mus lygiaverčiais eismo dalyviais ir važiuoja labai atsargiai: lenkia saugiai ir tik įsitikinę, kad priešais neatrieda automobilis. Taigi įveikę likusius 27 kilometrus pasiekėme Šiaurės Lenkijoje, greta Rusijos sienos, esantį miestą Geldupę. Jame gyvena apie 13 tūkst. žmonių. Šios apylinkės laikomos vienomis gražiausių visoje Lenkijoje. Mieste buvome įkurdinti kultūros namų salėje. Ten visi pasitiesėme miegmaišius ir miegojome ant grindų.

Gaila K.Donelaičio

Prie lenkų ir rusų sienos išsirikiavę vorele po du, kaip reikalaujama, laukėme, kol mūsų grupės vadovė susitars su pasieniečiais. Lenkai praleido greitai, rusai užlaikė. Kiekvienam reikėjo pildyti imigracijos korteles, paskui - ir muitinės deklaracijas. Eilėje laukė daug benzinvežių, dauguma - "VW Passat", nes į šios markės automobilio baką telpa daug degalų. Lenkai varo tokį patį "biznį" kaip ir lietuviai, nes jų šalyje benzinas dar brangesnis.

Nuo sienos asfaltuotu keliu važiavome tik porą kilometrų. Paskui iš jo išsukome ir mynėme išdaužytu žvyrkeliu. Krasnolesjė (liet. Raminta) - labai apleistas kaimas. Lietuvoje tokių turbūt jau nebėra. Keliukas dėl gamtos sąlygų buvo virtęs sunkiai išvažiuojama pliurza, balose taškėsi antys ir žąsys. Stebino netvarka. Kaimiečiai dairėsi į dviratininkus išsproginę akis.

Netrukus pasiekėme ir Kristijono Donelaičio miestą Tolminkiemį. Nuo 1743 metų iki pat mirties mūsų didysis poetas čia buvo bažnyčios kunigas. Mažame parkelyje stovi maldos namai ir memorialinis akmuo poeto atminimui. Truputį gaila K.Donelaičio, nes dėl sudėtingo vizų režimo tikrai nedaug turistų iš Lietuvos jį aplanko.

Aplink bažnyčią vaikštinėjo du pagyvenę vokiečiai. Jų kilmės šaknys - Rytprūsiuose. Kartu padūsavome, kad turtingą Rytprūsių kraštą sovietai po karo pavertė skurdžiu ir atsilikusiu, prieš tai išvarę visus vokiečių kilmės gyventojus ir sunaikinę beveik visą Rytprūsių palikimą. Paskui užstatė kraštą nykiais sovietinės architektūros pastatais.

Išalkę ėmėme viską

Važiuojant keliu kiek akys aprėpia - tušti, nedirbami laukai. Žmonės gyvena tik kaimuose ir miesteliuose, vienkiemių visiškai nėra. Stalupėnai - pirmas didesnis Karaliaučiaus srityje miestelis, turintis apie 5 tūkst. gyventojų. Lietuviams jis svarbus tuo, kad čia 1740-1743 metais mokytojavo K.Donelaitis. Iki 1710-ųjų dauguma miesto gyventojų buvo lietuvininkai. 1991 metais atkurtame Stalupėnų herbe vaizduojamas stalas, iš kurio ir kildinamas lietuviškas vietovardis. Pagrindinė miesto gatvė išlieta iš naujo ir yra puikios kokybės.

Orai mūsų nelepino. Buvo šalta ir apsiniaukę. Kaip ir visur, pagrindinis miesto traukos objektas - karių kapinės ir generolo Nesterovo paminklas. Sovietinio stiliaus kavinės darbuotoja neapsidžiaugė mūsų apsilankymu, tačiau turėjo puikią progą išvalyti šaldytuvus, nes išalkę ėmėme viską, ką tik siūlė.

Traukėme tolyn. Minti buvo daug lengviau nei Lenkijoje, nes kelias - puikios kokybės ir tuštutėlis. Stebėtina, kad automobilių visiškai nėra, o keliai geri. Leistis į žygį dviračiais Rusijoje neįprasta. Tai patvirtino jau prie pat Pilkalnio (rus. Dobrovolsko) pakelėje esančios psichiatrijos ligoninės darbuotojas. Kai važiavome pro šalį, jis riktelėjo, kad gali mus nakčiai priglausti. Turbūt atrodėme pametę protus.

Beveik sutemus pasiekėme 3 ar 4 namų Leskovo kaimą. Viename jų buvome apnakvindinti. Šeimininkė mus įkurdino verandoje ir priepirtyje. Nakvynė ant grindų žmogui kainavo 5 litus. Svetinga moteris iš karto kaitė arbatinį ir siūlė arbatos su gardžia vyšnių uogiene. Leido naudotis dujine virykle ir net name esančiais dušais. O už nedidelę sumą buvo galima išsinuomoti pirtį.

Savaip suprantama pagarba

Kitą dieną - kultūrinę - aplankėme net tris miestus. Už dešimties kilometrų nuo Leskovo privažiavome Lazdynus (Krasnoznamenską). Savivaldybės mero pavaduotoja suorganizavo mums kvietimus, užtat gavome nemokamas vizas. Negana to, kaip vėliau paaiškėjo, ji paskambino Tilžės pasieniečiams, kad sklandžiai, nepriekabiaudami išleistų mus iš Rusijos. Buvome gražiai sutinkami. Aplink sukinėjosi vietos laikraščio korespondentė ir iš kai kurių ėmė interviu. Atėjo Antrojo pasaulinio karo dalyvis ir "mūsų garbei" atrakino miesto muziejų.

Lazdynai - rytinės Karaliaučiaus srities miestas prie Šešupės, turi apie 5 tūkst. gyventojų. Čia iki 1710 metų maro dauguma gyventojų buvo lietuvininkai. Muziejuje eksponuojamos ikikarinės Lazdynų nuotraukos. Mieste išlikę daug vokiškos architektūros statinių. Beje, rusai jau nebesibaido ir nebereaguoja isteriškai į tai, kas buvo, kai jų nebuvo. Taip tikimasi privilioti vokiečių turistų, kuriuos traukia jų ar protėvių gimtosios vietos. Tačiau saviškių rusai irgi toli gražu nemenkina. Kai susipažinome su Rytprūsių Lazdynais, buvome nevesti prie sovietinio kareivio monumento. Negana to, žygio vadovei Eglei kažkas į rankas įbruko gėlių, ir mes - jau nufotografuoti jas dedantys prie kareivio paminklo. Bus straipsnis vietos laikraštyje, kaip atvykę lietuviai pagerbė sovietų kareivių atminimą.

Knygas keičia cigaretės

Pasukome Ragainės link, iki kurios - 30 kilometrų. Ragainė - miestas prie Nemuno, už 10 kilometrų nuo Tilžės. Tik Nemunas Ragainę ir skiria nuo Lietuvos. Šiuo metu ten gyvena apie 12 tūkst. žmonių. Tai miestas, turėjęs įtakos Lietuvos istorijai, buvęs svarbus Mažosios Lietuvos kultūros centras, nors mums niekada nepriklausė. 1549 metais Ragainės bažnyčios klebonu buvo paskirtas Martynas Mažvydas. Ypač reikšmingą vaidmenį Didžiajai Lietuvai miestas vaidino XIX amžiaus antrąją pusę, spaudos draudimo metais. Ne kur kitur, o Ragainėje buvo išspausdinti pirmi pasaulietiški patriotiniai lietuviški laikraščiai "Aušra", "Varpas", veikė keletas spaustuvių. Dvi jų turėjo įsigiję lietuviai Martynas Jankus ir Jurgis Mikšas. Todėl Ragainėje XIX amžiaus pabaigoje išspausdinta nemažai lietuviškų knygų, kurias knygnešiai, rizikuodami gyvybe, kontrabanda gabeno per Nemuną į Didžiąją Lietuvą. Na, o šiomis dienomis daug vyrų per tą patį Nemuną kontrabanda plukdo į Lietuvą cigaretes. Aišku, gyvybe jie rizikuoja kur kas mažiau.

Sentimentai Ragainėje

Pasakojimai, kaip Rusijoje viskas pigu, - jau praeitis. Šiuo metu parduotuvėse ir restoranuose daugelis maisto produktų kainuoja ne mažiau negu Lietuvoje. Išimtis - cukrus, cigaretės, benzinas ir degtinė. Alus Rusijoje net brangesnis. Tačiau vidutinis atlyginimas Karaliaučiaus krašte yra tikrai menkesnis už lietuviškąjį, todėl rusai gali mažiau įpirkti.

Ragainėje į akis krinta tradicinė rusiška netvarka, daiktais užgriozdinti namų kiemai. Reikia ypač atidžiai laviruoti per duobes, kad nesulaužytum dviračio. Nors miestas apleistas, iškart pajutau Ragainei simpatiją, nes vaizduotėje iškilo praeities istorija.

Nuvažiavome tiesiai prie žymiausio miesto objekto - kryžiuočių statytos Ragainės pilies. Ji sudarė ordino valstybės pirmąją gynybinę liniją prieš Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Lietuviai ir žemaičiai taip pat ne kartą puolė Ragainės pilį, o 1350-aisiais sudegino, tačiau po penkerių metų kryžiuočiai pastatė naują, mūrinę. Ši pilis XV amžiaus pradžioje buvo rekonstruota, išplėsta. Kaip tik jos įspūdingi griuvėsiai iki šiol ir tebestūkso. Rusai palikę pilį likimo valiai. Prie griuvėsių galima eiti visiškai laisvai ir karstytis, kur tik širdis geidžia. Jokių prižiūrėtojų, jokių turistų. Gali užsilipti ant griuvėsių viršaus ir medituoti žvelgdamas į Nemuną, o už jo - į mūsų Lietuvėlę.

Oras atrodė kitoks

Likęs 10 kilometrų kelias iki Tilžės sausakimšas automobilių. Tilžė buvo vadinama Mažosios Lietuvos sostine. Joje iki Antrojo pasaulinio karo gyveno daug lietuvių. Čia veikė lietuvių visuomenės veikėjų telkimosi centras. Šiuo metu Tilžė turi apie 40 tūkst. gyventojų. Pagrindinėje miesto aikštėje, prie parko, stovi viešbutis

"Rosija". Įdomu tai, kad paradinė viešbučio dalis tviska prabanga, šalia išsirikiavę limuzinai, o kita - visiškai nerestauruota, tad pastatas tarsi apleistas ir negyvenamas.

Miesto parke stovi milžiniškas sovietinis tankas, papuoštas gėlėmis ir vainikais - įprastas vaizdas Rusijoje. Toliau - Tilžės teatras "Tilsit". Ant Nemuno krantinės gausu žvejų. Nuo šios krantinės puikiai atsiveria Karalienės Luizos tilto panorama, ant jo stovinčios automobilių, laukiančių, kada galės įvažiuoti į Rusiją, eilės, o už Nemuno kaip ant delno - mūsų Lietuvėlė.

Netrukus kirtome sieną. Rusų pasieniečiai mus, ratuotuosius, praleido be jokių problemų ir labai greitai. Pasirodo, tereikia skambučio iš aukščiau ir nebelieka nei eilių, nei deklaracijų, nei tikrinamas bagažas. Perėjus rusų muitinę labai malonu lėtai žingsniuoti gražiu Karalienės Luizos tiltu į Lietuvą, mėgautis Nemuno ir dviejų skirtingų valstybių abipus jo vaizdais.

Mandagus lietuvių pasienietis praleido iškart. Perėjęs tiltą jaučiau, kaip džiaugėsi širdis. Net oras atrodė kitoks. Gaivus, kvepiantis, o svarbiausia - savas. Gera grįžti namo.

Jau temstant numynėme dar keliolika kilometrų iki Bitėnų stovyklavietės. Dviratininkai čia statė palapines ir ruošėsi nakvynei, o mūsų laukė automobilis į Vilnių.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"