TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Į savąjį miestą – turisto akimis

2016 09 30 6:00
Iš katedros varpinės atsiveria Vilniaus kalvos. Jūratės Mičiulienės nuotrauka

Jei kuris nors vilnietis savęs paklaustų, o kada jis, kaip iš svetur atvykęs turistas, skyrė laiko tiesiog pavaikščioti po Vilnių ir įdėmiai pasižvalgyti, pajusti jo dvasią, gyvenimo ritmą, atsakymas nustebintų jį patį: tam beveik niekad nebūdavo laiko, nes per savąjį miestą vis bėgdavo su reikalais, dažno „kelionė“ apsiribodavo maršrutu namai-darbas.

„Išmaišę Europą, aplankę žymiausius jos miestus, dažnai vilniečiai suvokia, kad apie savąjį miestą žino labai mažai: įkūrimo legendą, metus ir dar keletą mokykloje sužinotų faktų. Todėl pastaruoju metu ypač populiarėja vilniečių ir kitų Lietuvos gyventojų susidomėjimas sostine“, – sako gidė Danutė Bernatovič.

Vilniuje, Žvėryne, užaugusi D. Bernatovič prisimena, kad vaikystėje su teta išsiruošti pasivaikščioti į senamiestį jai būdavo šventė. „Senamiestis mane traukė. Todėl neatsitiktinai studijas pasirinkau senamiestyje, Vilniaus universiteto Istorijos fakultete. Tuo metu buvo gidų, ekskursijų vadovų specializacija“, – pasakoja ji.

Kai informacijos netrūksta

Temines ekskursijas vietiniams turistams po Vilnių keletas gidų pradėjo vesti maždaug prieš penkiolika metų. Iki tol tokias ekskursijas užsisakydavo tik užsieniečiai. „Tačiau pamažu ateidavo vis daugiau vilniečių, norinčių plačiau patyrinėti savąjį miestą, ir jiems neatrodė, kad gyvendami šiame mieste jau savaime viską apie jį žino“, – pažymi D. Bernatovič.

Temines ekskursijas po Vilnių vedanti gidė Danutė Bernatovič džiaugiasi, kad pastaruoju metu atsiranda vis daugiau vilniečių, norinčių geriau pažinti savąjį miestą. /Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Ekskursijos, kurias žmonės renkasi, priklauso nuo jų profesijos, pomėgių, amžiaus grupių. Vis dažniau gidų paslaugų ieško nedidelėmis grupelėmis į Vilnių atvykstantys žmonės. Pastaruoju metu populiaru tampa ir su iš kitų miestų atvažiavusiais giminaičiais ar draugais pasivaikščioti po Vilnių lydint gidui, užsisakyti ekskursiją gimtadienio proga. Dauguma žmonių jau žino, ką norėtų pamatyti: garsias gražiausias vietas, o kartais atvirkščiai – prašo parodyti vieteles, kur turistai lankosi rečiau.

„Prieš keliasdešimt metų informacijos trūkdavo, ypač sovietmečiu. Dabar jos – perteklius, todėl natūralu, kad dauguma žmonių ieško istorijos suvokimo per lengvas, įdomias istorijas“, – teigia D. Bernatovič. Stengdamiesi patenkinti šią paklausą gidai yra parengę daug teminių ekskursijų po Vilnių. Turi ką pasiūlyti ir tiems, kurie gilinasi į ploniausius istorijos klodus.

Vilniaus turizmo ir informacijos centre galima sužinoti, kada vedamos ir nemokamos ekskursijos. „Į jas reikia registruotis. Grupės susidaro labai greitai. Vilniečiai tikrai domisi savo miestu“, – sako neseniai nemokamas ekskursijas po Žvėryną bei Vilniuje gyvenusio rašytojo Ramaino Gary takais vedusi gidė.

XX amžiaus pradžios pakraščiai

„Įdomūs vilniečiams ir savojo miesto pakraščiais, pavyzdžiui, pastaruoju metu didėja susidomėjimas Žvėrynu. Mėgstu ir aš tuos pakraščius. Turiu omeny XX amžiaus pradžios pakraščius. Dabar tai jau beveik centras, – patikslina ji. – Pietinėje Žvėryno dalyje prie upės buvo statoma daug gražių medinių vilų. Šiaurinėje, pamiškės dalyje, kūrėsi amatininkai, pasiturintys vilniečiai, valdininkai, kuriems senamiestyje trūko vietos, kurie norėjo turėti ne butą, o nuosavus namelius. Pavyzdžiui, tarpukario spaudoje aptikau skelbimą: „Keičiu dešimties kambarių butą centre į namą Antakalnyje arba Žvėryne su arklide mano žirgui.“

Žvėryno pakraštyje, dabartinės Sėlių gatvės pradžioje arba Liepyno gatvėje, kur jau neliko senų namų, gyveno daug smulkiųjų verslininkų, teikiančių vežimo arklių traukiamais vežimais paslaugas. Krovinius į senamiestį jie veždavo Žaliuoju tiltu, kuris stovi nuo XVI amžiaus. Žvėryno tiltas ties dabartiniu Seimu pastatytas tik 1907 metais. Į Žvėryną vilniečiai irgi traukdavo per Žaliąjį tiltą. Vežikai jų laukdavo prie katedros.

Kreivomis gatvelėmis

„Vilnius yra magiškas miestas. Po jį reikia tiesiog pasivaikščioti. Pasivaikščioti po kiemelius, kreivas gatveles turėtų kiekvienas, atvykęs į Vilnių. Tik gaila, kad pastaruoju metu daugelį kiemelių gyventojai užrakina“, – apgailestauja gidė. Tos gatvelės – senojo miesto dvasia.

Atkakusiems į Vilniaus autobusų ar geležinkelio stotį D. Bernatovič pataria į miestą įžengti pro vienintelius išlikusius miesto – Aušros – vartus ir užlipti prie stebuklais garsėjančio Dievo Motinos paveikslo. „Pirmąkart į Vilnių atvykę ir įžengę pro šiuos vartus tikrai mintyse aikteli. Nuo kalvelės leidžiantis į senamiestį atsiveria graži miesto perspektyva. Ypatingi vaizdai ir nuo Subačiaus gatvės aikštelės, nuo Barbakano, nuo Trijų Kryžių ar Bekešo kalvų. Puikios panoramos nuo Gedimino pilies bokšto bei Šv. Jonų bažnyčios ir katedros varpinių“, – vardija pašnekovė.

Kaip ji pažymi, daug metų bene populiariausia yra ekskursija į Vilniaus požemius. „Katedros požemius lyg ir visi žino, tačiau nedaug kas yra buvę požeminėse slėptuvėse, vadinamosiose „malinose“, kur Antrojo pasaulinio karo metais žydai bandė gelbėti savo ir artimųjų gyvybes. Tokią ekspoziciją yra parengęs žydų kultūros ir informacijos centras“, – dėsto D. Bernatovič. Tie, kas skaitę Kristinos Sabaliauskaitės tris romanus „Silva rerum“, mėgsta pereiti rašytojos parengtu maršrutu, paieškoti namų, kuriuose gyveno vienas ar kitas romano herojus. Tarp vilniečių populiarios ekskursijos ir apie garsiąsias Vilniaus moteris, apie meilės istorijas, rūmus ir dvarelius.

Bažnyčių miestas

„Daug kur populiaru sudarinėti „Top 10“. Aš nežinau, kas juos sudarinėja, tačiau kartais tiesiog stebiesi, kodėl vienas ar kitas objektas įtrauktas, o kitas įdomus neįtrauktas, – samprotauja gidė. – Jei manęs paklaustų, pirmoje vietoje būtų Aušros vartai, antroje – Šv. Petro ir Povilo bažnyčia. Kiek pastebėjau, ja sužavėti lieka visi. Jei ji būna numatyta ekskursijos pabaigoje, dažnai jau pavargę žmonės burbteli: „Dar viena bažnyčia.“ Tačiau apsilankę dėkoja, kad atvežiau. Net ir daug baroko pastatų Europoje mačiusieji prisipažįsta, kad tokio šviesaus baroko žaismo nėra niekur regėję. Ši Vilniaus bažnyčia visus pakeri savo baltumu. Netikėta balta didybė įsimena visiems.“

D. Bernatovič turistams primena ir garsiojo Lietuvoje gimusio skulptoriaus Jacques'o Lipchitzo prisipažinimą: „Į bažnyčias Vilniuje eidavau dažnai. Juk Vilnius – tai bažnyčių miestas. Ir skulptūra tada man būtinai turėjo būti balta. Pavyzdžiui, labiausiai man patiko Šv. Petro ir Povilo palubių skulptūros. Visos tokios baltos ir man tokios gražios.“

Pasak gidės, turistai atkreipia dėmesį ne tik į šventovių gausumą Vilniuje, bet ir į jų įvairovę. „XVII amžiaus pirmoje pusėje Vilniuje gyveno krikščionys (katalikai, stačiatikiai, unitai, kalvinistai, liuteronai), žydai, musulmonai totoriai. Skirtingų konfesijų atstovai puikiai sugyveno. JAV Berklio universiteto profesorius Davidas Frickas, parašęs knygą apie XVII amžiaus vilniečius, stebisi, kad vilniečių katalikų vaikų krikštatėviai būdavo ir ne katalikai, o, pavyzdžiui, liuteronai. To nepasitaikydavo kituose Europos miestuose“, – pasakoja pašnekovė.

Ir vilniečiai Vilniuje gali rasti dar nematytų vaizdų. /Jūratės Mičiulienės nuotrauka

Universiteto aura

Į savo sudaromą „Top 10“ D. Bernatovič pasiūlytų Vilniaus panoramas nuo skirtingų kalvų, vadinamąjį gotikos kampelį (Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčias) ir, žinoma, Vilniaus universitetą. Po kiemelius ekskursija trunka apie valandą.

„Didysis, arba Petro Skargos, kiemas – tai vieta, kur galima pakalbėti ir apie garsias universiteto asmenybes. Turistams visada primenu, kad XVII amžiuje universitete retoriką dėstė profesorius Žygimantas Liauksminas, kilęs iš Žemaitijos bajorų. Jo parašytas retorikos vadovėlis lotynų kalba Europoje sulaukė net 14 leidimų. Argi nevertas pasididžiavimo faktas, kad Europos universitetuose, pirmiausia jėzuitų, iškalbos meno studentai mokėsi iš mūsų profesoriaus vadovėlio“, – džiaugiasi pašnekovė.

Pasirodo, Vilnių žinojo ir garsieji Europos kompozitoriai, nes čia XIX amžiaus pradžioje iš Vienos atvyko gyventi jų mūza operos dainininkė Christine Garhardi Frank. „Ji atvyko su vyru gydytoju Josephu Franku, kuris buvo pakviestas dėstyti į Vilniaus universitetą. Christine bendravo su kompozitorium Ludwigu van Beethovenu, o Franzas Josephas Haydnas jos balsui sukūrė pagrindinę partiją „Pasaulio sukūrimo“ oratorijoje. Mykolas Kleopas Oginskis jai dedikavo polonezą, – pasakoja D. Bernatovič. – Sužinojus tokius faktus, turistams smalsu pamatyti ir namą, kuriame gyveno Frankai. Nuvedu į Didžiąją gatvę, namas nr. 1 dažnai Vilniuje vadinamas Franko namu.“

Netikėtai atrastas miestas

Kaip pasakoja D. Bernatovič, dauguma užsieniečių prasitaria, kad jie miestą netikėtai atrado. „Keliaujantys per Baltijos šalis lygina Vilnių, Rygą ir Taliną. Jei Vilnius būna lankomas paskiausiai, tai, be abejo, jis jiems būna netikėtas, kitoks. Ryga ir Talinas – lengviau suvokiami ir perprantami, o Vilnius su savo kreivomis, nežinia kur nusukančiomis gatvelėmis žmones tiesiog įtraukia“, – sako pašnekovė.

Vilniečiai sau tokią pramogą gali dovanoti kada panorėję. Reikia tik keletui valandų pamiršti darbus ir rudens nuspalvintomis gatvelėmis pasivaikščioti po miestą, kuris visad šalia, bet dar ne iki galo pažintas.

„Pikantiškų istorijų iš Vilniaus gyvenimo žino kiekvienas gidas. Bet jomis norime dalytis tik su tais, kurie leidžiasi su mumis į klajonę po Vilnių“, – kviesdama į Vilnių pažvelgti kitomis akimis vilioja D. Bernatovič. Pasak jos, kai kurios tradicijos Vilniuje išlieka šimtus metų. „Vasaros savaitgaliais užsieniečiai Vilniaus senamiestyje pasigenda lietuvių kalbos. Skamba vien tik įvairios Europos kalbos, – pasakoja moteris. – Aiškinu, kad visi išvykę į užmiestį. Taip būdavo ir prieš kelis šimtus metų: vasarą Vilnius irgi ištuštėdavo, nes dauguma jas leisdavo savo dvareliuose visoje Lietuvoje, o į Vilnių sugrįždavo tik rudenį. Tada čia prasidėdavo gyvenimas: puotos, maskaradai, susitikimai.“

Dažnai žvilgsnis iš šalies apie Vilnių pasako tai, ko gyvendamas jame jau ir nepastebi. „Užsieniečiams patinka ramus mūsų miesto tempas. Parodau jiems katedros varpinę ir primenu, kad čia niekad nebuvo pašėlusio tempo: varpinės laikrodis rodo tik valandas, minučių rodyklės nėra“, – teigia gidė D. Bernatovič.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"