Į skalvių žemę – magiška trauka

Jūratė MIČIULIENĖ juratem@lzinios.lt 2016-03-03 06:00
Jūratė MIČIULIENĖ
juratem@lzinios.lt
2016-03-03 06:00
Netoli Bitėnų, ties Ragainės vingiu, kitapus Nemuno matyti XV amžiuje statytos Ragainės pilies griuvėsiai. Ragainė - buvęs Skalvos administracinis centras, dabar - Nemanas. Vytenio ir Junonos Almonaičių nuotraukos
Ne­se­niai pa­si­bai­gu­sio­je Vil­niaus kny­gų mu­gė­je pri­sta­ty­ta Vy­te­nio ir Ju­no­nos Al­mo­nai­čių kny­ga „Šiau­rės Skal­va“ ver­čia skai­ty­to­jus plės­ti sa­vo geog­ra­fi­nį ir is­to­ri­nį iš­pru­si­mą. In­for­ma­ci­ja apie iš­ny­ku­sių skal­vių že­mę – da­le­lę Ma­žo­sios Lie­tu­vos – iš­sa­miai pa­teik­ta en­cik­lo­pe­di­nio tiks­lu­mo ke­liau­to­jo ži­ny­ne. Au­to­riai kraš­tą pers­mel­kia moks­li­niu žvilgs­niu, ty­ri­nė­da­mi lan­ky­ti­nus ob­jek­tus pri­me­na jų svar­bą Lie­tu­vai ir jos iš­li­ki­mui.

Sa­vo ko­jo­mis iš­vaikš­čio­ję ir kruopš­čiai iš­ty­ri­nė­ję šiau­ri­nes skal­vių že­mes (Pa­gė­gių sa­vi­val­dy­bę ir ke­lias gre­ti­mų ra­jo­nų se­niū­ni­jas) au­to­riai pir­miau­sia at­sa­ko į klau­si­mą, kas tie skal­viai, ku­rių pėd­sa­kų ke­liau­jant po šį kraš­tą ma­ga iš­vys­ti. „Is­to­riog­ra­fi­jo­je il­gai vy­ko aš­tri ir po­li­ti­zuo­ta dis­ku­si­ja dėl skal­vių et­ni­nės pri­klau­so­my­bės. Vo­kie­čių ty­ri­nė­to­jai at­kak­liai ieš­ko­jo ar­gu­men­tų te­zei, kad skal­viai bu­vo vie­na prū­sų gen­čių, tar­si tai pa­tei­sin­tų kry­žiuo­čių įvyk­dy­tą Skal­vos už­ka­ria­vi­mą. Lie­tu­vių moks­li­nin­kai Vin­cas Vi­lei­šis, Po­vi­las Pa­kark­lis įro­di­nė­jo, kad skal­viai bu­vo va­ka­rų lie­tu­viai, lyg Lie­tu­vos vals­ty­bei trūk­tų is­to­ri­nių tei­sių į šią bal­tų že­mę. Pa­sta­ruo­ju me­tu įsi­ga­lė­jo ob­jek­ty­ves­nė ir ge­riau ar­gu­men­tuo­ta Vy­tau­to Ma­žiu­lio ir Zig­mo Zin­ke­vi­čiaus nuo­mo­nė, kad skal­viai bu­vo tar­pi­nė gen­tis tarp lie­tu­vių ir prū­sų“, – tei­gia is­to­ri­jos moks­lų dak­ta­ras, Kau­no Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to do­cen­tas V. Al­mo­nai­tis.

Ma­žai ištyrinėtas

At­siž­velg­da­mi į da­bar­ti­nę si­tua­ci­ją, au­to­riai ap­ra­šė tik šiau­ri­nę Skal­vos da­lį, da­bar pri­klau­san­čią Lie­tu­vai. Jų iš­ty­ri­nė­ta Pa­gė­gių sa­vi­val­dy­bė, Lauk­sar­gių, Usė­nų, Vieš­vi­lės ir Sma­li­nin­kų se­niū­ni­jos – ne­di­de­lė Ma­žo­sios Lie­tu­vos da­lis, ta­čiau, pa­sak Al­mo­nai­čių, čia, kad ir kiek ei­si, ve­ria­si nau­ji at­ra­di­mai. Pir­miau­sia au­to­riams no­rė­jo­si „pa­čiu­pi­nė­ti“ vie­tas, ku­rios sie­ja­si su lie­tu­vių raš­ti­jos iš­ta­ko­mis, kur nu­min­ti knyg­ne­šių ta­kai, kur gy­ve­no at­kak­liau­si lie­tu­vi­nin­kai – sa­vi­ta, XX am­žiu­je be­veik su­nai­kin­ta mū­sų tau­tos da­lis.

Iš­sa­mus en­cik­lo­pe­di­nio tiks­lu­mo ži­ny­nas, kar­tu ir me­niš­kai, vaiz­džiai pie­šian­tis da­bar­ti­nį Skal­vos kraš­to­vaiz­dį, pa­tei­kian­tis is­to­ri­nį pjū­vį ir šios die­nos ak­tua­li­jas, – au­to­rių, ku­rie nuo jau­nys­tės ke­liau­ja po Lie­tu­vą iš­sa­miai ją ty­ri­nė­da­mi, duo­klė Ma­ža­jai Lie­tu­vai. Tai kar­tu ir sie­kis pa­ska­tin­ti taip ke­liau­ti skai­ty­to­jus.

Be skal­vių že­mės au­ros, ma­giš­kos pa­slap­ties ir trau­kos, is­to­ri­kas pa­žy­mė­jo ir di­de­lius šio kraš­to nuo­pel­nus Lie­tu­vai. „Pir­miau­sia, tai la­bai ma­žai ty­ri­nė­tas kraš­tas. Dėl to man kaip is­to­ri­kui jis la­bai įdo­mus. Ne­bu­vo to­kios iš­vy­kos, kad ne­bū­tu­me par­si­ve­žę nau­jie­nos. O at­kak­liau pa­si­dar­ba­vęs ga­li ir is­to­ri­nį „di­no­zau­rą“ ap­tik­ti. Prieš ke­le­tą me­tų taip ir nu­ti­ko. Tie­sa, pie­ti­nė­je Skal­vo­je bu­vo su­ras­tas vie­nas di­džiau­sių bal­tų kraš­tuo­se pi­lia­kal­nių. Kny­go­je jis ap­ra­šy­tas, nes ma­ty­ti iš Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jos, – pa­sa­ko­jo V. Al­mo­nai­tis. – Bet ne vien tai mus trau­kia į šį kraš­tą. Ko ge­ro, trau­ką le­mia ir emo­ci­jos. O jų at­si­ran­da su­vo­kus tam ti­krus Lie­tu­vos is­to­ri­jos dės­nin­gu­mus. Pa­mi­nė­siu ke­tu­ris, ku­rių tur­būt pa­kaks su­pras­ti, ko­dėl šis kraš­tas svar­bus.“

Lie­tu­vos skydas

Pa­sak is­to­ri­ko, Di­džio­ji Lie­tu­va Ma­žą­ją Lie­tu­vą il­gai lai­kė iš tie­sų ma­ža. „Net kal­bi­nin­kai prieš ke­le­tą me­tų bu­vo par­eiš­kę, kad Ma­žo­sios Lie­tu­vos ter­mi­nas yra ne­var­to­ti­nas, mi­ręs. Kaip ži­no­te, pri­rem­ti prie sie­nos, jie per­si­gal­vo­jo, sa­vo tei­gi­nius at­siė­mė. Ga­lė­jo ir at­sip­ra­šy­ti. Kaip is­to­ri­kas no­rė­čiau pa­brėž­ti: už tai, kad mes šian­dien tu­ri­me vals­ty­bę, tu­rė­tu­me bū­ti dė­kin­gi tiems žmo­nėms, ku­rie šio­je že­mė­je stab­dė Vo­kie­čių or­di­ną, – tei­gė V. Al­mo­nai­tis. – Jei vo­kie­čiai į mū­sų kraš­tą bū­tų at­ėję tie­siai, kaip at­ėjo į Prū­si­ją, tai Lie­tu­vos vals­ty­bė, ko ge­ro, ne­bū­tų spė­ju­si su­si­kur­ti. O jie ėjo per prū­sų, skal­vių, nad­ru­vių la­vo­nus. Bet tai mums da­vė 50 me­tų. Vo­kie­čiai nuo To­ru­nės per me­tus pa­sis­link­da­vo po ke­lio­li­ka ki­lo­me­trų. At­ėję iki Jur­bar­ko, jie jau ra­do iš­ri­kiuo­tas pi­lis su bu­din­čio­mis įgu­lo­mis. Nuo ten jų grei­tis kri­to iki vie­no ki­lo­me­tro per me­tus! Nuo Jur­bar­ko iki Kau­no jie ėjo 80 me­tų!“

Be to, kaip pri­mi­nė V. Al­mo­nai­tis, Mar­ty­nas Maž­vy­das pir­mą­ją lie­tu­viš­ką kny­gą 1547 me­tais iš­lei­do už Prū­si­jos vals­ty­bės pi­ni­gus. Ir per tą lai­ką, kol XVI am­žiaus pa­bai­go­je pir­mo­ji lie­tu­viš­ka kny­ga pa­si­ro­dė Lie­tu­vos Di­džio­jo­je Ku­ni­gaikš­tys­tė­je, Ma­žo­jo­je Lie­tu­vo­je iš­ėjo ne­ma­žai ki­tų lie­tu­viš­kų kny­gų. „Tai­gi, Ma­žo­ji Lie­tu­va pra­dė­jo ra­šy­bą lie­tu­vių kal­ba ir ją įtvir­ti­no, – sa­kė jis. – Tre­čias as­pek­tas – knyg­ne­šiai. Kas ra­šė, re­da­ga­vo, fi­nan­sa­vo ir pus­dy­kiai spaus­di­no „Auš­rą“ ir dau­ge­lį ki­tų lie­tu­viš­kų lei­di­nių?“

Ket­vir­tas šio kraš­to nuo­pel­nas Lie­tu­vai, pa­sak V. Al­mo­nai­čio, – mums pri­klau­san­ti Kur­šių ne­ri­ja, Klai­pė­da ir vi­sas Klai­pė­dos kraš­tas. „Pa­gal­vo­ki­me, ko­dėl 1923 me­tais jis bu­vo pri­jung­tas prie Lie­tu­vos? Skep­ti­kai sa­ko, jog tik to­dėl, kad jį užė­mė Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė. Ta­čiau tarp­tau­ti­nia­me kon­teks­te la­bai svar­bus, rim­tas as­pek­tas bu­vo tai, kad ten gy­ve­no lie­tu­viai. Ti­kras did­lie­tu­vis tu­ri jaus­ti di­de­lę mo­ra­li­nę sko­lą Ma­ža­jai Lie­tu­vai. Iš da­lies dėl to į šį kraš­tą aš daug gi­li­nuo­si ir ra­šau apie jo pra­ei­tį“, – pa­brė­žė is­to­ri­kas.

Apie lė­tą keliavimą

„Psi­cho­lo­gi­jos is­to­ri­kas Ro­ge­ris Smit­has yra sa­kęs, kad žmo­gus ga­li gy­ven­ti daug vi­sa­pu­siš­kes­nį gy­ve­ni­mą, kai ži­no is­to­ri­ją. Pri­dė­siu: kai gim­to­jo kraš­to is­to­ri­ja jam yra ta­pu­si sa­vas­ties da­li­mi. Toks žmo­gus tu­ri gi­lias psi­cho­lo­gi­nes šak­nis, dėl ku­rių ge­rai jau­čia­si, per jas gau­na pe­no sa­vo vaiz­duo­tei, kū­ry­bai, ga­li ma­ty­ti ne tik tai, kas yra čia ir da­bar, bet ir įsi­vaiz­duo­ti, kas bu­vo, taip pat – kas ga­lė­tų bū­ti. Ma­nau, kad dau­ge­lis, ku­rie ke­liau­ja pa­žin­da­mi, ty­ri­nė­da­mi kraš­tą, to­kį jaus­mą yra pa­ty­rę, – sa­kė psi­cho­lo­gi­jos moks­lų dak­ta­rė, Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­to do­cen­tė J. Al­mo­nai­tie­nė. – Mes siū­lo­me lė­tą ke­lia­vi­mą, o ne grei­tą, pra­bė­go­mis. Skir­tu­mas maž­daug toks, lyg val­gy­tum grei­tą­jį mais­tą ar­ba da­bar jau pra­de­da­mą va­din­ti lė­tą­jį mais­tą.“ Tai ne pir­ma to­kio po­bū­džio Al­mo­nai­čių iš­leis­ta kny­ga – ke­liau­to­jams gur­ma­nams.

Au­to­riai pa­si­džiau­gė, kad žmo­nės jų iš­vaikš­čio­ta­me kraš­te do­mi­si sa­vo is­to­ri­ja, ten jau ne­rei­kia aiš­kin­ti, kas yra Skal­va. „Kar­tą va­žiuo­da­mi Žu­kų baž­nyt­kai­my­je ma­tė­me už­ra­šą – jau­ni­mo spor­to klu­bas „Skal­viai“. Tai, ži­no­ma, gra­žu. Ta­čiau Di­džio­ji Lie­tu­va Ma­ža­jai dar nė­ra ati­da­vu­si vi­sų sko­lų, – tei­gė V. Al­mo­nai­tis. – Už­teks pa­mi­nė­ti vie­ną fak­tą – iki šiol Ma­žo­jo­je Lie­tu­vo­je ka­si­nė­ja­mos ir plė­šia­mos ka­pi­nės. Ne tik Ka­ra­liau­čiaus, bet ir Klai­pė­dos kraš­te. Šiuos vaiz­dus ma­čiau vos 5 km nuo Pa­gė­gių. Ki­tur Lie­tu­vo­je to­kios nu­si­kals­ta­mos vei­kos ne­iš­vy­si­te. Ne­ti­ki­te? Ga­liu nu­ro­dy­ti koor­di­na­tes. Nu­va­žiuo­si­te ir ra­si­te iš­raus­tus ka­pus. Dė­me­sio šiam kraš­tui ir jo pa­vel­dui dar ti­krai trūks­ta.“

Kny­gos pri­sta­ty­me da­ly­vau­jan­ti et­no­lo­gė Gra­ži­na Ka­džy­tė da­li­jo­si sa­vo pri­si­mi­ni­mais, kaip per­nai, per Et­nog­ra­fi­nių re­gio­nų me­tus, lan­ky­da­ma­si įvai­rio­se Lie­tu­vos mo­kyk­lo­se, klaus­da­vu­si moks­lei­vių, kiek Lie­tu­vo­je iš vi­so yra re­gio­nų. Pa­sak jos, tik kai ku­rie „a­tras­da­vę“, kad, be Aukš­tai­ti­jos, Že­mai­ti­jos, Dzū­ki­jos, Su­val­ki­jos, yra ir Ma­žo­ji Lie­tu­va. „Tai la­bai slė­pi­nin­gas kraš­tas, ku­rio mes il­gai ne­tu­rė­jo­me taip, kad ga­lė­tu­me ap­ka­bin­ti ir pa­čiu­pi­nė­ti sa­vo ran­ko­mis. Gal to­dėl taip uo­liai skai­tė­me Ie­vos Si­mo­nai­ty­tės kny­gas, – sa­kė G. Ka­džy­tė. – To­dėl džiu­gu, kad Al­mo­nai­čiai taip iš­sa­miai mums šį kraš­tą pa­tei­kia.“

Kraš­to pa­triar­cho takais

Ke­liau­to­jo ži­ny­no au­to­riai yra pra­si­jo­ję ar­chy­vus, ar­cheo­lo­gi­nius duo­me­nis, se­nuo­sius raš­tus ir su­dė­lio­ję da­bar­ties vaiz­dą. Kny­ga ilius­truo­ta ir ver­tin­go­mis is­to­ri­nė­mis nuo­trau­ko­mis, jos gre­ti­na­mos su šių die­nų po­ky­čiais. Tad skai­tant ga­li­ma su­pras­ti šį kraš­tą, jo ke­lių šimt­me­čių svar­bą. Įdo­mu, kad „Šiau­rės Skal­va“ iš­leis­ta jau tre­čią kar­tą. Va­di­na­si, skai­to­ma. Kiek­vie­nas nau­jas lei­di­mas – su pa­sta­rų­jų me­tų pa­pil­dy­mais. Pir­ma­sis „Šiau­rės Skal­vos“ lei­di­mas dar 2004 me­tais Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­jos or­ga­ni­zuo­ta­me moks­lo po­pu­lia­ri­ni­mo dar­bų kon­kur­se ap­do­va­no­tas an­trą­ja pre­mi­ja, o už an­trą­jį lei­di­mą 2007 me­tais au­to­riai ap­do­va­no­ti Ie­vos Jan­ku­tės įsteig­ta Mar­ty­no Jan­kaus pre­mi­ja.

M. Jan­kus (1858–1946) – Ma­žo­sios Lie­tu­vos vi­suo­me­nės vei­kė­jas, spaus­tu­vi­nin­kas, vie­nas draus­tos lie­tu­viš­kos spau­dos lei­dė­jų. Į Bi­tė­nuo­se at­sta­ty­tą jo spaus­tu­vę-mu­zie­jų kny­gos au­to­riai ke­liau­to­jus pa­ly­di la­bai iš­sa­miai apie jį in­for­ma­vę. Vie­nas įdo­miau­sių mu­zie­jaus eks­po­na­tų – Am­ži­no­sios Ram­by­no kal­no kny­gos ko­pi­ja (ori­gi­na­las sau­go­mas Na­cio­na­li­nė­je M. Maž­vy­do bib­lio­te­ko­je). 18,5 kg sve­rian­ti kny­ga 1928 me­tais (Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės de­šimt­me­čio pro­ga) bu­vo pa­do­va­no­ta M. Jan­kui. Ji skir­ta Ram­by­no lan­ky­to­jams. Pir­ma­sis jo­je įra­šą pa­li­ko Vy­dū­nas.

I. Jan­ku­tė (1924–2014) su se­ne­lio ir sa­vo šei­ma 1944 me­tais per Ryt­pū­sių eva­kua­ci­ją pa­si­trau­kė į Vo­kie­ti­ją. Tęs­da­ma šei­mos tra­di­ci­ją, ji bu­vo ak­ty­vi emig­ra­ci­jo­je vei­ku­sių lie­tu­vi­nin­kų vi­suo­me­ni­nių or­ga­ni­za­ci­jų na­rė, me­ce­na­tė. At­kū­rus ne­prik­lau­so­my­bę grį­žo gy­ven­ti į Lie­tu­vą, rū­pi­no­si šio kraš­to kul­tū­ra, įstei­gė M. Jan­kaus pre­mi­ją. Ja bu­vo ap­do­va­no­ja­mi žmo­nės, puo­se­lė­jan­tys Ma­žo­sios Lie­tu­vos kul­tū­ros pa­vel­dą.

Kny­gos au­to­riai ke­liau­to­jus kvie­čia už­suk­ti į Bi­tė­nų-Ši­lė­nų evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų ka­pi­nes, ku­rios 2010 me­tais bu­vo su­tvar­ky­tos I. Jan­ku­tės ini­cia­ty­va ir lė­šo­mis, ati­deng­ta Al­gir­do Bo­so skulp­tū­ra „Prū­sų lie­tu­vių ai­niams“, skir­ta Ma­žo­sios Lie­tu­vos sen­bu­viams. Čia am­ži­no poil­sio at­gu­lė ir I. Jan­ku­tė. Ka­pi­nai­tė­se pa­lai­do­ta vi­sa jos mo­ti­nos Anės gi­mi­nė – Ker­ko­jai. Prieš tai ka­pi­nes daug kar­tų nio­ko­jo Na­po­leo­no lo­bio ieš­ko­to­jai. 1930 me­tais pa­skleis­tas gan­das bu­vo toks „ti­kro­viš­kas“, kad pa­ieš­kos at­nau­jin­tos ir 1974-ai­siais, ka­pi­nė­se ta­da dar­ba­vo­si 30 žmo­nių.

M. Jan­kaus pa­lai­kai 1993 me­tais bu­vo par­vež­ti iš Vo­kie­ti­jos ir ša­lia ar­ti­mų­jų per­lai­do­ti Bi­tė­nų-Už­bi­čių ka­pi­nė­se. Ant pa­mink­lo iš­kal­ta tul­pė. Ji – lie­tu­vi­nin­kų at­kak­lu­mo ir ne­pa­len­kia­mu­mo sim­bo­lis: pra­bė­gus ke­lias­de­šim­čiai me­tų po Jan­kų pa­si­trau­ki­mo į Va­ka­rus, net su­nai­ki­nus jų so­dy­bą, bu­vu­sio gė­ly­no vie­to­je vis pra­žys­da­vo tul­pė.

Tavo komentaras
Vardas: * El.paštas:
Komentaras: *
Skaityti visus komentarus (9)
na taip...  88.119.15.21 2016-03-08 16:34:03
Skalviai seniau juk gyveno gerokai toliau į Šiaurę negu oficialai priimta. Visa Karšuvos giria turėjo jiems priklausyti, riba apytikriai turėtu apytikriai iki Akmenos, Lokystos žiočių įtekant į Jūra šiaurėje, o rytuose iki Šventosios arba net iki Jurbarko. Toje teritorijoje seni žmonės kalba nežemaitiška kalba ir jų netalitetas kitoks negu žemaičių. Dar esu girdėjęs jos vadinat šeduviais.
1 0  Netinkamas komentaras
Pagrauda  78.60.231.248 2016-03-07 11:37:23
Ar ne laikas būtų skalvius imti rašyti lietuviškai, laikant, kad sk=š. Taigi, jų vardas lietuviškai būtų šalviai< šaluviai nuo šalis, šalia, šlietis, prisi-šlieti, susi-šlieti ir t.t. Kas reikštų "būti kartu". Iš reikšmės "būti kartu" gali būti radęsis Karšuvos pavadinimas. Tokiu atveju Skalvijos ir Karšuvos pavadinimai būtų sinonimiški, ar net tos pačios teritorijos pavadinimai. Toliau einant veiksmažodžiai susi-šlieti ir susi -lieti laikytini taip pat pagal reikšmes bei garsiškai taip pat giminingais (galbūt tik su tarminiu prasmės atspalviu). Tad ir pavadinimas Lietuva būtų tos pačios kilmės kaip Skalvija, Karšuva, o gal visi trys senovėje buvo net ir tos pačios teritorijos pavadinimais.
3 1  Netinkamas komentaras
Skalvius gelbsti Polikarpovna  188.69.208.126 2016-03-06 01:07:22
„Europos ateičiai kilo grėsmė pirmiausia ne dėl tų, kurie nori atvykti į ją, bet dėl tų jos politinių, ekonominių ir intelektualių vadovų, kurie bando supriešinti Europą su jos žmonėmis. Mes pamokysime Briuselį, žmonių kontrabandininkus ir migrantus, kad Vengrija yra suvereni šalis. Demografinių problemų neišspręsime, jei pajauninsime europiečius įsileisdami musulmoniškąjį pasaulį ir prarasdami savo gyvenimo būdą ir save. Tie, kurie čia atvyksta, prie mūsų gyvenimo stiliaus taikytis nežada.“ V. Orbanas teigė ketinęs toliau priešintis ES planams perskirstyti daugiau kaip 100 tūkst. pabėgėlių 28-iose šalyse. Politikas akcentavo: „Briuselis turi būti sustabdytas. Mes negalime leisti jiems priversti mus naudotis jų klaidingos imigracijos politikos karčiais vaisiais. Mes nenorime ir neimportuosime nusikaltimų, terorizmo, homofobijos ir antisemitizmo į Vengriją.“
2 1  Netinkamas komentaras
Ričardas  78.63.191.35 2016-03-05 11:11:00
Tam „Buvo". Taigi tas senis Jonas čia visur priteršia. Nei jis Lietuvos istorijos žino, nei jis Lietuvą myli. Bukas, kaip aulas. Visą laiką jis prasivardžiuoja, keiksnojasi. matyt, jo tėvai buvo prasigėrę ir vaikystėje jo labai nemylėjo.
2 0  Netinkamas komentaras
(ne)buvo  176.10.104.240 2016-03-04 16:16:24
iš už to "Buvo" trisdešimtrublininko Kremliaus ausys kyšo
3 1  Netinkamas komentaras
Šian­dien į Lie­tu­vą at­vyks­ta Bel­gi­jos rotacinių pa­jė­gų ka­riai.
Eks­per­tai ir apž­val­gi­nin­kai ma­no, kad pa­sta­rie­ji ket­ve­ri me­tai mū­sų ša­liai ne­ta­po pro­ver­žio lai­ko­tar­piu. Esą reikš­min­ges­nius val­džios lai­mė­ji­mus ga­li­ma su­skai­čiuo­ti ant vienos ran­kos pirš­tų. [...]
Bal­ta­ru­si­jos opo­zi­ci­ja šeš­ta­die­nį su­ren­gė pi­ke­tą sos­ti­nės Mins­ko cen­tre, per ku­rį gy­ven­to­jai bu­vo ra­gi­na­mi pa­si­ra­šy­ti pe­ti­ci­ją, kad anks­tes­nei na­cio­na­li­nei bal­tos ir raudonos spal­vos vė­lia­vai [...]
JAV vy­riau­sy­bė šeš­ta­die­nį bai­gė for­ma­lų in­ter­ne­to prie­žiū­ros vaid­me­nį ir per­da­vė sai­ty­no ad­re­sų sis­te­mos val­dy­mą tarp­tau­ti­nei ne pel­no or­ga­ni­za­ci­jai.
Į Vil­nių Na­pa­leo­nas Kit­kaus­kas at­vy­ko 1960-ai­siais, bai­gęs stu­di­jas Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­te, tai­gi jau 56 me­tai, kai yra vil­nie­tis.
Prieš 77 me­tus, 1939-ųjų rug­sė­jo 28 die­ną, Vo­kie­ti­jos ir SSRS pa­si­ra­šy­tas va­di­na­mo­jo Mo­lo­to­vo-Rib­ben­tro­po pa­kto pa­pil­do­mas slap­ta­sis pro­to­ko­las ga­lu­ti­nai nu­lė­mė Lie­tu­vos li­ki­mą. Ta­čiau są­moks­lo [...]
Ne me­mo­ria­li­nis mu­zie­jus. Bet ir ne lan­ky­to­jams ne­priei­na­mos sau­gyk­los, ku­rio­se pa­pras­tai pri­glo­bia­mi iš­ki­lių žmo­nių as­me­ni­nių daik­tai, įskai­tant bib­lio­te­kas, su­kaup­tus rin­ki­nius, įvai­rią ar­chy­vi­nę [...]
Lie­tu­vos na­cio­na­li­nė­je fil­har­mo­ni­jo­je spa­lio 6-ąją vyks Sau­liaus Lip­čiaus gy­ve­ni­mo 70-me­čiui ir kū­ry­bi­nės veik­los 50-me­čiui skir­tas ju­bi­lie­ji­nis kon­cer­tas „Ro­man­ti­kai – ro­man­ti­kams“. Nuo [...]
Vil­niu­je bai­gia­ma­ja­me Ino­va­ci­jų sa­vai­tės ren­gi­ny­je šeš­ta­die­nį ren­gia­mas ro­bo­tų par­adas ir ko­vos, bepiločių or­lai­vių pa­si­ro­dy­mai.
Grum­da­ma­sis su pra­stu oru ir prieš­prie­ši­niu vė­ju prieš 180 me­tų iš Ka­ra­liau­čiaus į Klai­pė­dą vy­kęs bur­lai­vis ga­be­no žmo­gų, il­gai­niui ta­pu­sį vie­nu žy­miau­siu XIX amžiaus kom­po­zi­to­rių, pa­sku­ti­nį­jį [...]
Res­pub­li­ki­nė Kau­no li­go­ni­nė pir­ko dar­bus iš vie­nų ran­go­vų, o ga­vo iš ki­tų. Bend­ro­vei „Ir­dai­va“ jos su­bran­go­vė „Nis­ka­ma“ su­mo­kė­jo 478 tūkst. eu­rų už perleistą ga­li­my­bę re­mon­tuo­ti [...]
Klai­pė­dos uos­to pie­ti­nė­je da­ly­je per pu­san­trų me­tų įreng­ta pir­mo­ji dvie­jų ly­gių san­kry­ža pa­leng­vins trau­ki­nių ir ma­ši­nų ju­dė­ji­mą. Es­ta­ka­dos pro­jek­tas kai­na­vo dau­giau kaip 4 mln. eu­rų.
Vil­niu­je dviem skve­rams ke­ti­na­ma su­teik­ti su so­vie­tų oku­pa­ci­ja ko­vo­ju­sių par­ti­za­nų va­do Juo­zo Luk­šos-Dau­man­to bei Ukrai­nos var­dus.
Pa­ne­vė­žio val­džia nu­ta­rė, kad ga­li­my­bės iš­si­mau­dy­ti na­muo­se ne­tu­rin­tiems mies­tie­čiams ge­riau­sia vie­ta tai da­ry­ti – pa­tal­pos pa­sta­te, ku­ria­me vei­kia Ne­mu­no po­lik­li­ni­ka. Jos darbuotojams toks su­ma­ny­mas [...]
Šeš­ta­die­nį Bal­ta­ru­si­jos aukš­čiau­sio­sios ly­gos rung­ty­nė­se 26-erių me­tų Po­vi­las Ve­re­nis su­ren­gė dar vie­ną sa­vo įvar­čių šou, ta­čiau tai ne­iš­gel­bė­jo vienintelės už­sie­ny­je rung­ty­niau­jan­čios [...]
Klai­pė­dos „Nep­tū­nas“ ir to­liau lie­ka be per­ga­lių „Te­te-a-Te­te Ca­si­no-LKL“ čem­pio­na­te. Uos­ta­mies­čio krep­ši­nin­kai 94:90 (16:22, 27:26, 23:17, 15:16, 13:9) tu­rė­jo pripažinti na­muo­se žai­du­sio [...]
Lie­tu­vos ak­lų­jų bib­lio­te­ka šio­mis die­no­mis ne­įp­ras­tai šur­mu­liuo­ja: vi­si džiau­gia­si iš Rio de Ža­nei­ro grį­žu­siais bend­ra­dar­biais „auk­si­niais ber­niu­kais“, par­olim­pi­nius aukso me­da­lius par­ve­žu­siais [...]
Jau šį pir­ma­die­nį, spa­lio 3 die­ną, Vil­niaus vo­kie­čių bend­ruo­me­nės an­samb­lis at­liks pro­tė­vių dai­nas sos­ti­nė­je, Vo­kie­čių gat­vė­je. Čia bus pa­ka­bin­ta ir at­mi­ni­mo len­te­lė vokiečių kal­ba. Pen­kio­li­ka [...]
Spa­lio 1-ąją Me­dar­do Čo­bo­to tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to (MČTAU) sen­jo­rai iš­kil­min­gai pra­dė­jo nau­jus – jau dvi­de­šimt an­truo­sius – moks­lo me­tus. Tra­di­ciš­kai moks­lo metų pra­džios iš­va­ka­rė­se [...]
Ne­ga­li­te pa­kęs­ti sto­vė­ti ei­lė­je prie sa­vo mėgs­ta­mo res­to­ra­no? Ja­po­ni­jos au­to­mo­bi­lių ga­min­to­ja „Nis­san“ su­gal­vo­jo iš­ma­nų bū­dą, ku­ris ti­krai pa­tiks jūsų skau­dan­čioms ko­joms.
Rug­sė­jis mus pa­si­ti­ko šil­tais orais, ir bu­vo grau­du skir­tis su at­os­to­go­mis. Jei pūs­tų šal­ti, bjau­rūs vė­jai su lie­tu­mi, tai psi­cho­lo­giš­kai bū­tų ti­krai leng­viau dar­buo­tis. Tačiau ši­lu­ma taip [...]
Pa­sau­lio kli­ma­tas iki 2050 me­tų at­šils dviem laips­niais Cel­si­jaus ir per­žengs ri­bą, ro­dan­čią, kad kli­ma­to po­ky­čių pro­ce­sas įgi­jo pa­vo­jin­gą mas­tą, ket­vir­ta­die­nį perspėjo sep­ty­ni iš­ki­lūs [...]
Ki­ni­jos kom­pa­ni­ja „Nex­tEV“ ku­ria elek­tri­nę su­per­ma­ši­ną, ku­ri, por­ta­lo elec­trec.co tei­gi­mu, gal­būt at­ei­ty­je da­ly­vaus su­pe­re­lek­tro­mo­bi­lių „Formula E“ var­žy­bo­se.
Jau­niau­si vai­ruo­to­jai pa­si­žy­mi ne tik ne­pa­ma­tuo­tai drą­siu el­ge­siu ke­ly­je, bet ir itin di­de­liu iš­sib­laš­ky­mu. Nors jau­ni žmo­nės Eu­ro­po­je pa­ti­ria di­džiau­sią ri­zi­ką žū­ti eismo įvy­ky­je, aiš­kė­ja, [...]
Šian­dien Ra­dai­liuo­se, Klai­pė­dos ra­jo­ne, ati­da­ry­tas pir­ma­sis Bal­ti­jos ša­ly­se ir di­džiau­sias Eu­ro­po­je apverstas gy­ve­na­ma­sis na­mas. 
IT mil­ži­nė „Dell Tech­no­lo­gies“ pri­sta­tė at­nau­jin­tą ne­šio­ja­mą­jį kom­piu­te­rį „XPS 13“, jau lai­ko­mą ne tik vie­na sti­lin­giau­sių se­zo­no tech­no­lo­gi­nių nau­jie­nų, bet ir be­ne kom­pak­tiš­kiau­siu [...]
Gra­žuo­lis Ken­dis – apie 3 mė­ne­sių am­žiaus ka­ti­nu­kas ga­li bū­ti va­di­na­mas lū­ši­mi. Ži­no­ma, na­mi­ne lū­ši­mi, nes Ken­dis glos­to­mas burz­gia kaip trak­to­riu­kas ir yra tikras mei­lu­mo įsi­kū­ni­ji­mas.
Rū­pi­ni­ma­sis vo­kie­čių bok­se­re Vė­tra pa­ska­ti­no vil­nie­čius Ža­ną ir Ta­dą Pen­kaus­kus pra­dė­ti šei­mos vers­lą: įkur­ti pre­kės ženk­lą „Dog Punk“ val­dan­čią bend­ro­vę „Penki šu­nys“. Idė­ją [...]
Užg­rū­din­ti vai­kai ser­ga re­čiau. At­ša­lus orams ne­ga­li­me vai­ko pa­vers­ti mi­mo­za, sau­go­ma nuo vė­jo gū­sio. Kaip iš­la­vi­ruo­ti, kad grūdindami jo ne­su­sarg­din­tu­me.
Jei vai­ko he­mog­lo­bi­no kie­kis ma­žas, tė­vai ga­li ne­rtis iš kai­lio grū­din­da­mi, ta­čiau li­gos vis tiek kibs. Kaip su­stip­rin­ti krau­ją prasidėjus li­gų se­zo­nui?
Stin­gas, ku­ris sa­vo nau­jau­siam al­bu­mui, be ki­tų, pa­si­rin­ko ir pa­bė­gė­lių kri­zės te­mą, Ber­ly­ne su­si­ti­ko su Si­ri­ją pa­li­ku­siais mu­zi­kan­tais ir pa­pra­šė jų leidimo įra­šy­ti dai­ną.
Šie vy­rai ir mo­te­rys vil­ki gra­žiau­sius ir bran­giau­sius dra­bu­žius pa­sau­ly­je, bet jų vei­duo­se atsispindi ab­so­liu­tus nuo­bo­du­lys.
Komentarai
Dienos klausimas
Kaip vertinate padėtį Lietuvoje per pastaruosius 4 metus?
Teigiamai. Pasiekta daug svarbių laimėjimų
Neutraliai. Pasirodėme neblogai, bet tikėjausi geriau
Neigiamai. Neišspręsta nei viena opi šaliai problema
Man tas pats. Niekada čia niekas nepasikeis
horoskopai
SVARSTYKLĖS

SVARSTYKLĖS

Vi­są sa­vai­tę ka­muos sa­vi­raiš­kos prob­le­mos. Ypač skaus­min­gai rea­guo­si­te į vi­so­kiau­sio plau­ko su­var­žy­mus ir ap­ri­bo­ji­mus. Iš ap­lin­ki­nių ga­li­te ti­kė­tis tik įvai­riau­sių ban­dy­mų kaip nors pa­si­nau­do­ti ju­mis sa­viems tiks­lams. Penk­ta­die­nis - ri­bi­nė die­na. Daug kas baig­sis ir daug kas pra­si­dės.

Daugiau

Komentuojami