TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Į skalvių žemę – magiška trauka

2016 03 03 6:00
Netoli Bitėnų, ties Ragainės vingiu, kitapus Nemuno matyti XV amžiuje statytos Ragainės pilies griuvėsiai. Ragainė - buvęs Skalvos administracinis centras, dabar - Nemanas. Vytenio ir Junonos Almonaičių nuotraukos

Neseniai pasibaigusioje Vilniaus knygų mugėje pristatyta Vytenio ir Junonos Almonaičių knyga „Šiaurės Skalva“ verčia skaitytojus plėsti savo geografinį ir istorinį išprusimą. Informacija apie išnykusių skalvių žemę – dalelę Mažosios Lietuvos – išsamiai pateikta enciklopedinio tikslumo keliautojo žinyne. Autoriai kraštą persmelkia moksliniu žvilgsniu, tyrinėdami lankytinus objektus primena jų svarbą Lietuvai ir jos išlikimui.

Savo kojomis išvaikščioję ir kruopščiai ištyrinėję šiaurines skalvių žemes (Pagėgių savivaldybę ir kelias gretimų rajonų seniūnijas) autoriai pirmiausia atsako į klausimą, kas tie skalviai, kurių pėdsakų keliaujant po šį kraštą maga išvysti. „Istoriografijoje ilgai vyko aštri ir politizuota diskusija dėl skalvių etninės priklausomybės. Vokiečių tyrinėtojai atkakliai ieškojo argumentų tezei, kad skalviai buvo viena prūsų genčių, tarsi tai pateisintų kryžiuočių įvykdytą Skalvos užkariavimą. Lietuvių mokslininkai Vincas Vileišis, Povilas Pakarklis įrodinėjo, kad skalviai buvo vakarų lietuviai, lyg Lietuvos valstybei trūktų istorinių teisių į šią baltų žemę. Pastaruoju metu įsigalėjo objektyvesnė ir geriau argumentuota Vytauto Mažiulio ir Zigmo Zinkevičiaus nuomonė, kad skalviai buvo tarpinė gentis tarp lietuvių ir prūsų“, – teigia istorijos mokslų daktaras, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto docentas V. Almonaitis.

Mažai ištyrinėtas

Atsižvelgdami į dabartinę situaciją, autoriai aprašė tik šiaurinę Skalvos dalį, dabar priklausančią Lietuvai. Jų ištyrinėta Pagėgių savivaldybė, Lauksargių, Usėnų, Viešvilės ir Smalininkų seniūnijos – nedidelė Mažosios Lietuvos dalis, tačiau, pasak Almonaičių, čia, kad ir kiek eisi, veriasi nauji atradimai. Pirmiausia autoriams norėjosi „pačiupinėti“ vietas, kurios siejasi su lietuvių raštijos ištakomis, kur numinti knygnešių takai, kur gyveno atkakliausi lietuvininkai – savita, XX amžiuje beveik sunaikinta mūsų tautos dalis.

Išsamus enciklopedinio tikslumo žinynas, kartu ir meniškai, vaizdžiai piešiantis dabartinį Skalvos kraštovaizdį, pateikiantis istorinį pjūvį ir šios dienos aktualijas, – autorių, kurie nuo jaunystės keliauja po Lietuvą išsamiai ją tyrinėdami, duoklė Mažajai Lietuvai. Tai kartu ir siekis paskatinti taip keliauti skaitytojus.

Be skalvių žemės auros, magiškos paslapties ir traukos, istorikas pažymėjo ir didelius šio krašto nuopelnus Lietuvai. „Pirmiausia, tai labai mažai tyrinėtas kraštas. Dėl to man kaip istorikui jis labai įdomus. Nebuvo tokios išvykos, kad nebūtume parsivežę naujienos. O atkakliau pasidarbavęs gali ir istorinį „dinozaurą“ aptikti. Prieš keletą metų taip ir nutiko. Tiesa, pietinėje Skalvoje buvo surastas vienas didžiausių baltų kraštuose piliakalnių. Knygoje jis aprašytas, nes matyti iš Lietuvos teritorijos, – pasakojo V. Almonaitis. – Bet ne vien tai mus traukia į šį kraštą. Ko gero, trauką lemia ir emocijos. O jų atsiranda suvokus tam tikrus Lietuvos istorijos dėsningumus. Paminėsiu keturis, kurių turbūt pakaks suprasti, kodėl šis kraštas svarbus.“

Lietuvos skydas

Pasak istoriko, Didžioji Lietuva Mažąją Lietuvą ilgai laikė iš tiesų maža. „Net kalbininkai prieš keletą metų buvo pareiškę, kad Mažosios Lietuvos terminas yra nevartotinas, miręs. Kaip žinote, priremti prie sienos, jie persigalvojo, savo teiginius atsiėmė. Galėjo ir atsiprašyti. Kaip istorikas norėčiau pabrėžti: už tai, kad mes šiandien turime valstybę, turėtume būti dėkingi tiems žmonėms, kurie šioje žemėje stabdė Vokiečių ordiną, – teigė V. Almonaitis. – Jei vokiečiai į mūsų kraštą būtų atėję tiesiai, kaip atėjo į Prūsiją, tai Lietuvos valstybė, ko gero, nebūtų spėjusi susikurti. O jie ėjo per prūsų, skalvių, nadruvių lavonus. Bet tai mums davė 50 metų. Vokiečiai nuo Torunės per metus pasislinkdavo po keliolika kilometrų. Atėję iki Jurbarko, jie jau rado išrikiuotas pilis su budinčiomis įgulomis. Nuo ten jų greitis krito iki vieno kilometro per metus! Nuo Jurbarko iki Kauno jie ėjo 80 metų!“

Be to, kaip priminė V. Almonaitis, Martynas Mažvydas pirmąją lietuvišką knygą 1547 metais išleido už Prūsijos valstybės pinigus. Ir per tą laiką, kol XVI amžiaus pabaigoje pirmoji lietuviška knyga pasirodė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Mažojoje Lietuvoje išėjo nemažai kitų lietuviškų knygų. „Taigi, Mažoji Lietuva pradėjo rašybą lietuvių kalba ir ją įtvirtino, – sakė jis. – Trečias aspektas – knygnešiai. Kas rašė, redagavo, finansavo ir pusdykiai spausdino „Aušrą“ ir daugelį kitų lietuviškų leidinių?“

Ketvirtas šio krašto nuopelnas Lietuvai, pasak V. Almonaičio, – mums priklausanti Kuršių nerija, Klaipėda ir visas Klaipėdos kraštas. „Pagalvokime, kodėl 1923 metais jis buvo prijungtas prie Lietuvos? Skeptikai sako, jog tik todėl, kad jį užėmė Lietuvos kariuomenė. Tačiau tarptautiniame kontekste labai svarbus, rimtas aspektas buvo tai, kad ten gyveno lietuviai. Tikras didlietuvis turi jausti didelę moralinę skolą Mažajai Lietuvai. Iš dalies dėl to į šį kraštą aš daug gilinuosi ir rašau apie jo praeitį“, – pabrėžė istorikas.

Apie lėtą keliavimą

„Psichologijos istorikas Rogeris Smithas yra sakęs, kad žmogus gali gyventi daug visapusiškesnį gyvenimą, kai žino istoriją. Pridėsiu: kai gimtojo krašto istorija jam yra tapusi savasties dalimi. Toks žmogus turi gilias psichologines šaknis, dėl kurių gerai jaučiasi, per jas gauna peno savo vaizduotei, kūrybai, gali matyti ne tik tai, kas yra čia ir dabar, bet ir įsivaizduoti, kas buvo, taip pat – kas galėtų būti. Manau, kad daugelis, kurie keliauja pažindami, tyrinėdami kraštą, tokį jausmą yra patyrę, – sakė psichologijos mokslų daktarė, Kauno technologijos universiteto docentė J. Almonaitienė. – Mes siūlome lėtą keliavimą, o ne greitą, prabėgomis. Skirtumas maždaug toks, lyg valgytum greitąjį maistą arba dabar jau pradedamą vadinti lėtąjį maistą.“ Tai ne pirma tokio pobūdžio Almonaičių išleista knyga – keliautojams gurmanams.

Autoriai pasidžiaugė, kad žmonės jų išvaikščiotame krašte domisi savo istorija, ten jau nereikia aiškinti, kas yra Skalva. „Kartą važiuodami Žukų bažnytkaimyje matėme užrašą – jaunimo sporto klubas „Skalviai“. Tai, žinoma, gražu. Tačiau Didžioji Lietuva Mažajai dar nėra atidavusi visų skolų, – teigė V. Almonaitis. – Užteks paminėti vieną faktą – iki šiol Mažojoje Lietuvoje kasinėjamos ir plėšiamos kapinės. Ne tik Karaliaučiaus, bet ir Klaipėdos krašte. Šiuos vaizdus mačiau vos 5 km nuo Pagėgių. Kitur Lietuvoje tokios nusikalstamos veikos neišvysite. Netikite? Galiu nurodyti koordinates. Nuvažiuosite ir rasite išraustus kapus. Dėmesio šiam kraštui ir jo paveldui dar tikrai trūksta.“

Knygos pristatyme dalyvaujanti etnologė Gražina Kadžytė dalijosi savo prisiminimais, kaip pernai, per Etnografinių regionų metus, lankydamasi įvairiose Lietuvos mokyklose, klausdavusi moksleivių, kiek Lietuvoje iš viso yra regionų. Pasak jos, tik kai kurie „atrasdavę“, kad, be Aukštaitijos, Žemaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos, yra ir Mažoji Lietuva. „Tai labai slėpiningas kraštas, kurio mes ilgai neturėjome taip, kad galėtume apkabinti ir pačiupinėti savo rankomis. Gal todėl taip uoliai skaitėme Ievos Simonaitytės knygas, – sakė G. Kadžytė. – Todėl džiugu, kad Almonaičiai taip išsamiai mums šį kraštą pateikia.“

Krašto patriarcho takais

Keliautojo žinyno autoriai yra prasijoję archyvus, archeologinius duomenis, senuosius raštus ir sudėlioję dabarties vaizdą. Knyga iliustruota ir vertingomis istorinėmis nuotraukomis, jos gretinamos su šių dienų pokyčiais. Tad skaitant galima suprasti šį kraštą, jo kelių šimtmečių svarbą. Įdomu, kad „Šiaurės Skalva“ išleista jau trečią kartą. Vadinasi, skaitoma. Kiekvienas naujas leidimas – su pastarųjų metų papildymais. Pirmasis „Šiaurės Skalvos“ leidimas dar 2004 metais Švietimo ir mokslo ministerijos organizuotame mokslo populiarinimo darbų konkurse apdovanotas antrąja premija, o už antrąjį leidimą 2007 metais autoriai apdovanoti Ievos Jankutės įsteigta Martyno Jankaus premija.

M. Jankus (1858–1946) – Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, spaustuvininkas, vienas draustos lietuviškos spaudos leidėjų. Į Bitėnuose atstatytą jo spaustuvę-muziejų knygos autoriai keliautojus palydi labai išsamiai apie jį informavę. Vienas įdomiausių muziejaus eksponatų – Amžinosios Rambyno kalno knygos kopija (originalas saugomas Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje). 18,5 kg sverianti knyga 1928 metais (Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio proga) buvo padovanota M. Jankui. Ji skirta Rambyno lankytojams. Pirmasis joje įrašą paliko Vydūnas.

I. Jankutė (1924–2014) su senelio ir savo šeima 1944 metais per Rytpūsių evakuaciją pasitraukė į Vokietiją. Tęsdama šeimos tradiciją, ji buvo aktyvi emigracijoje veikusių lietuvininkų visuomeninių organizacijų narė, mecenatė. Atkūrus nepriklausomybę grįžo gyventi į Lietuvą, rūpinosi šio krašto kultūra, įsteigė M. Jankaus premiją. Ja buvo apdovanojami žmonės, puoselėjantys Mažosios Lietuvos kultūros paveldą.

Knygos autoriai keliautojus kviečia užsukti į Bitėnų-Šilėnų evangelikų liuteronų kapines, kurios 2010 metais buvo sutvarkytos I. Jankutės iniciatyva ir lėšomis, atidengta Algirdo Boso skulptūra „Prūsų lietuvių ainiams“, skirta Mažosios Lietuvos senbuviams. Čia amžino poilsio atgulė ir I. Jankutė. Kapinaitėse palaidota visa jos motinos Anės giminė – Kerkojai. Prieš tai kapines daug kartų niokojo Napoleono lobio ieškotojai. 1930 metais paskleistas gandas buvo toks „tikroviškas“, kad paieškos atnaujintos ir 1974-aisiais, kapinėse tada darbavosi 30 žmonių.

M. Jankaus palaikai 1993 metais buvo parvežti iš Vokietijos ir šalia artimųjų perlaidoti Bitėnų-Užbičių kapinėse. Ant paminklo iškalta tulpė. Ji – lietuvininkų atkaklumo ir nepalenkiamumo simbolis: prabėgus keliasdešimčiai metų po Jankų pasitraukimo į Vakarus, net sunaikinus jų sodybą, buvusio gėlyno vietoje vis pražysdavo tulpė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"