TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Į Spitį gamta įleidžia ne visus

2013 08 01 5:30
Budistų vienuolyno Keilonge link. Auksės Radžiūnaitės ir Vytauto Rutkausko nuotraukos

„Greičiau iš čia dingstam“, - antros dienos rytą inkštėme Delyje. Birželio pradžioje 40 laipsnių perkopęs karštis išsunkė valią ilgiau svečiuotis Indijos sostinėje. Prakaite skęstančios akys krypo į šiaurę.

Ten, prisiglaudęs prie Tibeto, mūsų laukė Himalajų Spičio upės slėnis. 3-4 tūkst. metrų aukštyje esanti „Mėnulio peizažų“ vietovė su beveik nepaliesta gamta ir nuošaliomis budistų gyvenvietėmis turėjo mūsų kūnus ir sielas išgelbėti nuo šalies žemumose siaučiančios kaitros.

Spausk signalą!

Iš Delio į Spitį veda du keliai: atidarytas visus metus per Himačal Pradešo valstijos centrą Šimlą ir besidriekiantis nuo Kulu slėnio Manalio miesto, - pastaruoju važiuoti įmanoma tik vasarą. Pasirinkome antrąjį variantą, ketindami ties Manaliu pasivaikščioti po kalnus, priprasti prie didesnio aukščio.

Autobusu nuvykti į 550 km nuo sostinės nutolusį Manalį prireikė bemaž 15 valandų. Beprotiškas lėkimas serpantinais naktį nesuteikė vilties numigti. „Blow Horn!” ("Spausk signalą") buvo didelėmis raidėmis užrašyta ant kiekvieno iš kelių šimtų pasivytų, visomis įmanomomis spalvomis išmargintų sunkvežimių, neturinčių galinio vaizdo veidrodžių. Nuolat "bliaunančios" transporto priemonės tokiomis aplinkybėmis yra geriausias būdas vairuotojams vieniems apie kitus žinoti, ypač nesibodintiems lenkti staigiuose posūkiuose. Akivaizdu, kad keliu vaikštančios karvytės vis dar neperprato šių eismo taisyklių ypatumų, tą liudijo retkarčiais gulintys partrenktų gyvūnų kūnai.

Senajame Manalyje.

„Kaip nuvažiuoti į Spitį?“, - buvo vienas pirmųjų klausimų Manalio gyventojams. „Kelias uždarytas. Sniegą turėtų nuvalyti šią savaitę“, - išgirdome atsakymą. Keletą dienų pabūti snieguotų viršūnių apsuptame Manalyje – ne kančia. Miestas per jį tekančios upės padalytas į senąjį ir naująjį. Šis vasarą virsta šurmuliuojančiu kurortu: čia gausu nuo karščio pailsėti atvykusių indų šeimų, prekybos ir maitinimo įstaigų, ūžiančių automobilių ir motociklų. Visiškas kontrastas – senoji miesto dalis. Palyginti ramią gyvenvietę puošia iš akmens ir medienos ręsti namai, žaluma, tradiciniais rūbais apsirengusių vietinių šypsenos. Idilės prideda stebimos kasdienio gyvenimo detalės: šeriami naminiai gyvuliai, smulkinami šiaudai, tvarkomi kiemai. Išvargintam vakariečiui ne visada kyla ranka padėti nuprausti ilgaplaukį jaką, tačiau mėgautis šiose vietose gaminamu obuolių sidru neatsisako nė vienas.

Pastatų spalvų įvairove ir gatvės virtuvės kvapais žavi gretimas Vašiščio miestelis. Be neįtikėtinais ornamentais išdrožinėtų medinių šventyklėlių, kita čionykštė įžymybė – natūraliomis šiltomis versmėmis garsėjančios viešos maudyklos. Tikras rojus nesibodintiems viename akmeniniame baseinėlyje praustis kartu su dvidešimčia likimo brolių. Drįsčiau spėti, kad būtent tokia galimybė, kartu su mažesnėmis pragyvenimo išlaidomis nei Manalyje ir pakelėse augančiomis kanapėmis, čionai privilioja nemažą būrį „nieko neveikimo“ šalininkų iš viso pasaulio.

Vonios kūnui ir sielai. Šiltų versmių maudyklos Vašištyje.

...

Per aukšta perėja

Tame pačiame Kulu slėnyje esantis Nagaris žymus ne tik XV amžių menančia pilaite. Čia gyveno, dirbo ir savo paskutines dienas pasitiko žinomas vokiečių kilmės rusų dailininkas, filosofas ir orientalistikos tyrinėtojas Nikolajus Rerichas (1874-1947). Šio mokslininko ir menininko namuose įkurtame muziejuje galima nuodugniai susipažinti su jo nuveiktais darbais, pasigrožėti tapytais paveikslais.

Pagrįstai gali pasirodyti, kad visos auksarankės, garsinančios Kulu dirbiniais iš vilnos, gyvena būtent Nagaryje. Dažname kieme į rankines audimo stakles įjunkusios mamos ir močiutės kantriai, siūlas po siūlo, kuria margaspalvius šalius, skaras, užtiesalus. Perkant šias grožybes tamsioje trobelėje, kurioje vienintelis šviesos šaltinis – jas parduodančios bobutės akys, netruksi būti pamokytas: „Iš to už kampo nepirk – jis audžia mašinomis“.

Ankstyvą rytą pažadinti varpo skambesio, nustebome gyvenantys vienos iš miestelyje išsibarsčiusių hinduistų šventyklų kieme. Mums paslaptingą pasiruošimo maldai ritualą, papildytą barstomais gėlių žiedlapiais ir rūkstančiais smilkalais, galėjome stebėti tiesiog pro kambario langą.

Nenustebkite apsigyvenę hinduistų šventyklos kieme (Nagaris).

...

Artėti kelionės tikslo link nusprendėme per kalnus. Perlipti Hamtos perėją (4268 m) turėjo pakakti šešių dienų. „Jums nepavyks“, - užjausdami mykė malonūs kaimiečiai, kai pūškavome įkalnėn pro šlaituose stovinčius namukus su akmens plokštėmis dengtais stogais. Tikrai jų nekaltinome dėl atvirai reiškiamo pesimizmo, tačiau, matyt, žmonės žinojo, ką sako. Lygiai šešias dienas kvėpavome tyru kalnų oru, pirštais rodėme į pro miglą atsiveriančius viršūnių paveikslus. Sveikinomės su tūkstantinėmis avių bandomis ir jas ganančiais piemenimis, plovėme nuovargį iš tirpstančių ledynų skubančiuose upeliuose. Lygiai po šešių dienų, į savivartį sukeltus mūsų „kiek per storus užpakalius“, atgal į Manalį vežė vairuotojas mokinys, netvirtomis rankomis vairą nevalingai sukdavęs skardžio link.

Kulu slėnio panorama ties Manaliu.

...

Egzorcizmas Keilonge

Nesulaukę, kol kelias į Spitį pabus po žiemos miego, patraukėme į Bagos slėnyje esantį Keilongą. Ladako valstijos sostinės Leho link, Himalajų šlaitais ir perėjomis vingiuojantis kelias ne veltui priskiriamas gražiausiems pasaulyje. Tačiau juo važiuoti išdrįsta nedaugelis Europos vairuotojų. Burgzti asfalto nepertekusia, duobėta, nuo skardžių neatitverta ir tekančio vandens plaunama trasa, lenkiant pliaupusio lietaus atridentus akmenis, geriausiai sekasi vietiniams.

Pakeliui iš Manalio į Keilongą (Rotungo perėja, 3978 m.)

...

Keilongas – dideliu grožiu nepasižymintis urbanistinis vienetas. Be kelių tūkstančių veidus nuo dulkių po audeklu slepiančių vietinių, užsibūnančių ilgėliau svečių nėra daug. Dauguma atvykėlių sustoja nakvynės pakeliui į Ladaką ir atgalios. Žinoma, gamta čia įspūdinga. Tarsi balti dantys į dangų įsirėžusios kalnų grandinės, saulės vengiančius tarpeklius slegiantys ledynai, sklandančių erelių sparnų šiurenimo užmigdyti uolingi slėniai neleidžia ilgam nuleisti akių į minamą taką.

Smalsumo vedami beldėmės į aukščiau gyvenvietės įsikūrusių Kardang ir Šisur (atitinkamai XII ir XVII amžius) budistų vienuolynų duris. „Mes čia aštuoniese. Jauniausiam – aštuoneri, vyriausiam – septyniasdešimt šešeri. Maldos vietą keičiame kas trejus metus. Prieš atvykdamas į Keilongą, buvau Nepale“, - porino vidun pakvietęs vienuolis. Sklindant šventas knygas skaitančių brolių balsams, pavaišinti tradicine arbata su pienu ir masala, klausėmės neįkyraus pasakojimo apie vienuolyno kasdienybę. Išreiškę norą paaukoti jo reikmėms, buvome nuvesti į raštinę kvitui išrašyti. Kaip ir bet kokiam blogiui, šešėlinei ekonomikai čia ne vieta.

Štai kiek anksčiau sužinojęs, kad ketinu lankyti šventus namus, mane nusprendė palikti Velnias. Pažadintas į Keilongą atvežusio vairuotojo vaišių – nežinomo augalo šaknies, kurią neapdairiai pažiaumojau su ją dengusiu dirvožemiu – nelabasis išeidinėjo maždaug po stiklinę kas pusvalandis. Parą trukusį egzorcizmo seansą lydėjo iki šiol nepatirto stiprumo pilvo spazmai ir pakilusi temperatūra. Išgyventi padėjo tik nuoširdus bendrakeleivių rūpestis ir talpus tualetas.

„Tai kaip ten kelias į Spitį?“ - vėl teiravomės grįžę į Manalį. „Po kelių dienų ten turėtų vykti vienas svarbus pareigūnas. Turėtų nuvalyti“, - mirksėjo vietiniai. Ilgiau laukti negalėjome. Liko tik traukti į Šimlą.

Žvilgsnis iš Šisur budistų vienuolyno.

...

Beždžionių sostinė

Dabartinės Himačal Pradešo valstijos sostinės Šimlos plėtra pagreitį įgavo XIX šimtmetyje, britams perėmus regiono kontrolę iš Nepalo. Dėl tinkamos geografinės padėties ir klimato sąlygų čia įsikūrė Britanijos armijos štabas, viena po kitos radosi aukštuomenės narių vasaros rezidencijos. Miestas 1864-aisiais buvo paskelbtas Britų Indijos vasaros sostine, - čia ne tik plūsdavo privengiantieji kaistančių šalies lygumų (2 km aukštyje esančiame mieste temperatūra vasarą tesiekia kiek daugiau kaip 20 laipsnių, - aut.), tačiau persikeldavo ir vyriausybinės įstaigos. Net ir XX amžiaus viduryje Indijai paskelbus nepriklausomybę, šiandien Šimloje gausu britų architektūros pavyzdžių. Įskaitant centre esančią rotušę ir Kristaus bažnyčią, „sugyvenančią“ su hinduistų ir musulmonų šventyklomis. Multikultūrinė aplinka miškais apaugusių kalvų šlaitus dengiantį miestą paverčia puikia mišraine, tinkančia kone kiekvieno apsilankiusiojo skoniui.

Miškingus šlaitus nuklojusioje Šimloje gausu britų architektūros pavyzdžių.

...

Šimlos džiaugsmas ir bėda – būriais lakstančios beždžionės. Grotuoti pastatų langai byloja, kad šiais gyvūnais reikia ne tik grožėtis, bet ir jų saugotis. Primatai iš patalpų savinasi jiems patikusius daiktus, gatvėse „nurenginėja“ neatidžius žmones. Vienas vyras atsisveikino su akiniais, kitas neteko prie šventyklos nusiautų batų. „Žemesnio proto giminaičių“ dėl jiems patikusio šalio užpultą moteriškę pagaliais spėjo apginti aplinkiniai. Praradus daiktą, reikia skubiai pirkti riešutų, - tikėtina, kad nuosavybę iš vagišių pavyks atgauti. Vėliau gali tekti jos ieškoti medžių viršūnėse. Kodėl suįžūlėjusių gyvūnų nebaudžia dieviškoji beždžionė Hanumanas, kurio milžiniška statula matoma iš bet kurios miesto vietos, liko mįsle.

Paskutines mintis apie galimybę nuvykti į Spitį nubraukė gamtos šėlsmas. Birželio viduryje stiprios liūtys nuniokojo pakeliui į ten esančius Himačal Pradešo ir Utarakando valstijų rajonus, užtvindė gyvenvietes ir sunaikino kelius. Žuvo, dingo be žinios ar stichijos gniaužtuose buvo įkalinti tūkstančiai žmonių. Senajame Delyje vėl tirpinami karščio ir aštraus maisto, nebyliai kartojome: „Kitą kartą, Spiti. Gal kitą kartą...“

Šimlos džiaugsmas ir bėda – visagalės beždžionės.

...

...

...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"