TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Indiškame chaose - ramūs žmonių veidai

2007 07 20 0:00
Senajame Delyje.
Ramutės Orenienės nuotrauka

"Indijoje ypač prasminga apsilankyti tiems, kas išgyvena dvasines ar fizines netektis, depresuoja, yra nusivylę savimi ar pasauliu", - sugrįžusi iš kelionės po Indiją sakė žinoma psichologė Ramutė Orenienė. Visą vasario mėnesį po šią šalį ji keliavo su dukra Migle ir žentu Arvydu. Skirtingai negu daugelis turistų, beveik nesinaudojo kelionių agentūrų paslaugomis - maršrutą planavo patys.

Ramutė Orenienė neslėpė, jog šios kelionės jai reikėjo beveik kaip oro: labai pavargo, praėjusiais metais rašydama ir Vytauto Didžiojo universitete gindama mokslinę disertaciją. Darbas pavyko ir dabar ji - socialinių mokslų daktarė, tačiau jėgų buvo likę nebedaug. Ir tada moteris prisiminė seną savo svajonę pamatyti Indiją. "Toje šalyje pamačiau kitokį gyvenimo supratimą - žmonės ten kantrūs. Negaliu sakyti, kad jie laimingi ir patenkinti gyvenimu - nėra daug šypsenų - bet jie ramūs. Matyt, susitaikę su savo karma, lemtimi, kantriai neša kiekvienas savo kryželį, kaip sakytume mes, katalikai", - sakė Ramutė.

Eismas be taisyklių

"Buvo pats vasario vidurys, kai nusileidus lėktuvui, išėjome į šurmuliuojančią Delio naktį, - pradėjo pasakoti įspūdžius psichologė. - Apie 24 laipsniai šilumos, į nosį iškart "trenkė" dulkių, išmetamųjų dujų, benzino, šlapimo kvapai. Oras Delyje gerokai užterštas - mieste matėme žmonių, vaikščiojančių su respiratoriais".

Išėję pro oro uosto duris, lietuviai pateko į garsųjį indiškąjį chaosą: žmonės rėkauja, automobiliai pypsi. Jie buvo pamokyti gintis nuo taksi vairuotojų ir rikšų atakų, tad susirado kioskelį prie oro uosto, kuriame susimokėję už taksi gavo popierėlį su automobilio numeriu. Ir štai mašina jau lekia į viešbutį.

"Jokių kelio ženklų, jokių taisyklių, pagrindinis eismo reguliavimo įrankis - automobilio signalas. O rieda kas tik gali riedėti - nuo visiškai naujų prabangių automobilių iki kledarų, rodos, suklijuotų iš skardos gabalų. Daugybė motorolerių ir motociklų, taip pat rikšų triračių, kurie minami pedalais", - linksmai pasakojo Ramutė, kuri taip pat turi vairuotojo pažymėjimą ir Alytuje dažnai važinėja automobiliu.

Prekybinis Delio rajonas Pahargandžas, kuriame apsigyveno lietuviai - tai nuo ankstyvo rytmečio triukšmingos siaurutės gatvelės.

"Neaišku, kaip, tačiau jose vis dėlto telpa šūkaujantys, savo prekes įkyriai siūlantys prekeiviai, motoroleriai, rikšos, praeiviai. Kažkas gamina maistą, aliejuje kepa samosus - pyragėlius su daržovių įdaru, verda arbatą, toliau įsitaisęs darbuojasi barzdaskutys ir kirpėjas, šunys, karvės... Viskas kartu ir visi telpa bei puikiai prasilenkia, nesistumdo ir vieni kitiems netrukdo.

Tvyro gaminamo maisto, smilkalų, benzino kvapai, einant reikia žiūrėti sau po kojomis, nes gali įlipti į karvės paliktą krūvelę, prekiautojo vežimaitį ar užgriūti ant snaudžiančio viduryje tako šuns", - prisiminė pašnekovė.

Svarbiausia - nesinervinti

Gidu Delyje buvo Arvydo draugas iranietis Mahdi, kuris mokosi tame mieste. Netrukus paaiškėjo, jog žemėlapis Delyje, kaip ir kituose Indijos miestuose, nereikalingas - nei gatvių pavadinimai, nei namų numeriai nerašomi, tad svarbiausia žinoti kelionės tikslą.

"Susigrūdome keturiese į rikšos vežimėlį, prieš tai gerokai pasiginčiję su vairuotoju. Mūsų veidai indams turbūt panašūs į didelį dolerį - iš baltaodžių jie kiekviena proga lupa keleriopai aukštesnes kainas negu iš saviškių", - spėliojo Ramutė.

Nors rupijas pavertus litais, Indijoje mūsiškiams viskas atrodė pigu, bet gidas Mahdi dar gerokai nusiderėjo. Įsižeidęs dėl nepavykusio sandėrio rikša, pusę kelio ramiai vežęs kompaniją, ūmai sustojo - girdi, jam reikia paskambinti. Teko laukti.

"Iš pradžių tokie lūkuriavimai erzino. Staiga iššokusiems iš europietiškojo gyvenimo tempo, norėjosi skubėti, lėkti. Bet kuo toliau, tuo ramiau į viską reagavome", - pasakojo psichologė.

Įspūdinga būdavo pereiti judrią 6 juostų gatvę. "Perėjos pažymėtos, bet niekam jos neįdomios - eik kur tau reikia. Visi pypsi, bet pėsčiuosius aplenkia. Matai tarpelį ir ženk negalvodamas, nors niekas net nemano sustoti ir praleisti.

Jei sustosi viduryje gatvės palaukti, praleisti mašinas - bus blogai. Laimė, jos važiuoja negreitai. Automobiliai be šoninių veidrodėlių arba jie užlenkti, kad netrukdytų, šonai apibraižyti, ant posūkių lempučių - apsauginės grotelės".

Šventykla - visiems

Delis - unikalus miestas. Pasak legendų, dabartinis Niu Delis - jau aštuntasis šioje vietoje stovintis miestas, o pirmasis atsirado X amžiuje prieš Kristų. Mieste galima rasti beveik visų pasaulio religijų šventyklas - sikhų, džainistų šventyklą Digambra Džain, seniausią šalyje baptistų bažnyčią, budistinę šventyklą Kalkadžyje, deivės Kali šventyklą, pastatytą 1746 metais senesnės šventyklos vietoje, katalikų bažnyčias ir musulmonų mečetes.

Daugiausia - induistų (jie sudaro daugiau nei 80 procentų Indijos tikinčiųjų) šventyklų ir šventyklėlių, mažų altorėlių, kuriuose žydinčių gėlių girliandomis padabinti, apgaubti smilkalų aromato, į jus žiūri dievai ir dievų įsikūnijimai (avatarai).

"Delyje yra labai graži šiuolaikinė Lotoso šventykla, skirta visų religijų tikintiesiems. Joje nėra kulto apeigoms skirtų daiktų ar simbolių, laisvoje erdvėje kiekvienas gali bendrauti su savo Dievu", - pasakojo Ramutė.

Delį dažnai vadina Rytų mauzoliejumi, nes čia daug garsių valdovų, valstybės veikėjų kapaviečių, ištisoms dinastijoms iš akmens pastatytų didingų mauzoliejų, kurie labiau primena rūmus su daugybe pastatų, gėlynų ir sodų.

Kultiniams pastatams priskiriami Dacham Chano mauzoliejus, architektūrinis sultono Gurio kapavietės ansamblis, vienintelės moters - Rytų valdovės - Razini kapas, mogolų architektūros šedevras - Humajuno kapavietė, įrašyta į UNESCO saugomo pasaulio kultūros paveldo sąrašą ir kt.

Savita chaoso tvarka

Didžiausią įspūdį R.Orenienei padarė Old Delis - senoji miesto dalis. Tai tarsi milžiniškas bekraštis skruzdėlynas, kurio daugiaaukščiai pastatai primena vieną ant kitos sukrautas kartonines dėžes. Palaikių, reklaminiais užrašais aplipdytų lūšnų mikrorajonai, smilkalų, šiukšlynų, atvirų kanalizacijos griovių dvokas.

Pasak psichologės, čia imi suvokti, kad šiame mieste gyvena 13 milijonų žmonių (tik nesuprantama, kas ir kaip juos suskaičiuoja): nuolatinė judanti minia, ištisinis automobilių signalų kauksmas, motorolerių riaumojimas, rikšų ir prekiautojų šūkaliojimai, tamsūs indų veidai ir išraiškingos akys.

"Netikėtai šiame sraute sankryžoje pamatome policininką - ką jis čia veikia, kokią dar tvarką prižiūri? O jis ramus ramutėlis, uniforma tvarkinga, sagos blizga, ūsai užriesti", - pasakojo Ramutė.

Elgetos, luošiai kaišioja sužalotas rankas, rodo suluošintas galūnes ir bando sugraudinti ašaringais balsais. Duosi bent vienam rupiją - neatsikratysi: visą kelią jau būrys eis iš paskos ir kaulins išmaldos, timpčiodami už skverno, baksnodami į pašonę, pirštu vis rodydami sau į burną, girdi, noriu valgyti.

Ypač atkaklūs ir įkyrūs elgetaujantys vaikai - smalsūs, murzini, besišypsantys, žiburiuojančiomis akimis ir snarglėtomis panosėmis. Jie saldainiu apsidžiaugia labiau nei pinigu.

"Viskas juda, milžiniško kosminio chaoso įspūdis gniaužia kvapą. Vėliau imi suprasti, kad šis begalinis chaosas turi savą tvarką, kurios tu nepažįsti. Jokių susidūrimų čia, jokių avarijų, agresijos ar pykčio. Žmonių veidai ramūs, jokio skubėjimo, visiems ir viskam užtenka vietos. Tiek žmogus, tiek karvė, varna ar šuo turi vienodą teisę į vietą po saule.

Matyt, taip yra todėl, jog, indų supratimu, karmos dėsnio nepakeisi, negalią ar skurdžią būtį reikia išgyventi - jei ne šiame, tai kitame gyvenime. Induistų Dievas labai realus, jis yra visur, kiekvienoje gyvoje būtybėje, patyrime ir išgyvenime. Viskas yra vienis. Judančioje įvairiaspalvėje ir įvairiabalsėje minioje pasijunti laisvu atomu, bevarde srauto dalele, dalyvaujančia didingoje pasaulio eisenoje, paklūstančia paprastai, žaismingai visatos tvarkai", - kalbėjo R.Orenienė.

Motoroleriais - į nežinią

Kitą dieną keliautojai išvyko šiaurės link į kaimą už Ambalos miesto - nuvežti lietuviškų lauktuvių Arvydo dėstytojos giminaičiams. Ambala yra netoli Delio, tad po keleto valandų kelionės traukiniu lietuviai jau buvo stotyje. Jų pasitikti atvažiavo du sikhai su turbanais ir motoroleriais.

Sikhai - etninė Indijos grupė, pasižyminti jiems būdinga išvaizda. Jie aukštesni, išdidžios laikysenos, ant galvų dėvi turbanus. Nuo senovės žinomi kaip puikūs kariai, kažkada sikhai sudarė anglų armijos Indijoje branduolį, o dabar daug jų tarnauja karininkais Indijos kariuomenėje. Šiandien žinomiausias Indijos sikhas - dabartinis Indijos premjeras, dėvintis žydrą turbaną.

Vyrai ir moterys nekerpa plaukų, nuo mažens berniukų kaselė vyniojama ant viršugalvio ir slepiama po baltais raiščiais, o vedę vyrai dėvi turbaną.

Sikhai - visų Indijos vidaus karų ir susirėmimų dalyviai, o 1984 metais trys asmens sargybiniais dirbę sikhai nužudė savo namų sodelyje vaikščiojusią Indijos ministrę pirmininkę Indirą Gandi. Jie nemėgo Gandžio, neva jis suskaldęs indų tautą.

"Indai nebūtų indai, jei mūsų nebūtų sutalpinę ant dviejų motorolerių (be lopšių). Susėdome penkiese, o dar trys didelės kuprinės. Birbiant į kaimą, pro šalį švilpė įvairios transporto priemonės, spalvingi autobusai.

Ilgesingai žvelgdama į juos, svajojau, kaip čia persikrausčius į kokį autobusą. Jaučiau, kad greit jau ateis paskutinioji minutė, nes neturinčios atramos kojos nutirpo, nugara paskaudo, užpakalis subukintas, o ausys ir akys pilnos dulkių.

O dar tie vargani lūšnynai pakeliui... Ėmė pjauti nerimas - kur mes važiuojame, gal apniks indiškos utėlės ir blakės? Bet raminau save - juk žmonės ir čia gyvena bei nemiršta, vadinasi, nepražūsime ir mes", - prisiminė Ramutė.

Kai ji po geros valandos dardėjimo ir vidinių diskusijų nelinkstančiomis kojomis šiaip taip nulipo nuo motorolerio, nerimas dingo: kaimas baltas, švarus, prie namų erdvūs kiemai, o keliautojams paskirtas gyvenamasis kambarys.

Jautėsi lyg vitrinoje

Tačiau antrojo motorolerio, kuriuo turėjo atvažiuoti duktė Miglė, jos vairuotojas ir dvi kuprinės, nebuvo. Pasirodo, likus 10 km iki kaimo ją vežęs sikhas pasuko iš kelio į kitą kaimą, sustojo, nuėmė kuprines ir pasiūlė: "Eime gerti alaus".

Miglė nesutiko ir pareikalavo važiuoti toliau. Kaip vėliau ji papasakojo, į tai vyrukas atsakė "one minute" ir nuėjo kažkur, palikęs ją vieną.

"Kažkoks vietinis indas atnešė man kėdę, dar keletas irgi atsinešė kėdes, susėdo aplink, apžiūrinėja mane, apkalba, juokiasi, siūlo arbatos, vyno. Ką daryti? Nejauku. Čia, kaime, turistai nesilanko, todėl pravažiuojantys sustoja, spokso...

Nervai neatlaikė - išsitraukiau boržomio butelį su lietuviška pipirine ir įsipyliau. Indams pasakiau "medicine". O jų aplink susidarė jau nemažas būrelis, vis labiau jaučiausi lyg bezdžionė zoologijos sode. Laimė, po gero pusvalandžio parsirado vairuotojas",-pasakojo Miglė.

Kai sulaukę Miglės keliautojai buvo pavaišinti labai saldžia arbata su pienu, prasidėjo, pasak R.Orenienės, linksmoji dalis. "Mus vedžiojo po kaimą ir visiems didžiuodamiesi rodė. Moteris reikėjo apsikabinti, vyrams paspausti dešinę ir visiems gražiai šypsotis.

Turo pabaigoje paskui mus risnojo visas būrys vaikų ir vis nauji prisijungdavo - tikros Bonifacijaus atostogos. O kai grįžome į trobą, keletas vaikų užlipo ant stogo ir stebėjo mus tol, kol nuėjome miegoti", - prisimindama juokėsi psichologė.

Šeimininkai aprodė savo laukus bei dirbtuvėles, kur gamina baldus, sūrius. Rytą keliautojai papusryčiavo buivolės kefyru, atsisveikino ir išvažiavo atgal jau autobusu, o kaimas, pasak Ramutės, gražiai išlydėjo.

Šiukšles - pro langą

Nemažą kelionės dalį teko praleisti traukiniuose ir autobusuose. Vakariečiai ir turtingesni indai keliauja greitaisiais traukiniais, kur galima ne tik atsisėsti, bet ir užsiropšti ant lentynos bei išsitiesti.

"Tačiau išsimiegoti kažin ar pavyks - nuo ankstaus ryto iki gilios nakties vaikščioja arbatos, maisto, kažkokių dantų valymo lazdelių, miltelių, vaikiškų žaislų ir niekniekių pardavėjai, melodingai ir garsiai giedantys savo prekių pavadinimus: "Čaaai, čaai!" (arbata), "Birijaaani, samooosa!" (sklindžiai ir pyragėliai su daržovių įdaru), "Taaali!" (tradicinis indiškas patiekalas iš daržovių, patiekiamas su indiška duona čapati ir ryžiais) ir pan.

Turėtumei būti kurčias, kad nepabustum nuo jų šūkavimo. Indai dažnai valgo, nes yra vegetarai. O kur dar grojantys, dainuojantys, čia pat ant šiukšlinų vagono grindų demonstruojantys stulbinančius akrobatinius triukus arba tiesiog įkyriai baksnojantys į šoną ir kaulijantys rupijų elgetaujantys vaikai", - pasakojo Ramutė.

Visos maisto atliekos, pakuotės Indijoje metamos čia pat ant grindų arba pro langą. Lietuviai šiukšles rinko į plastikinį maišelį, ir tai indams turbūt atrodė kaip dar viena europiečių keistenybė. Stotyse, peronuose šiukšles gražiai "surenka" karvės ir ožkos, o traukinio vagone į kampą jas sušluodavo bekojis vyras, už šią paslaugą paprašydamas iš keleivių keleto rupijų - visiems reikia gyventi.

"Vėliau ir mes bananų, arbūzų, guavų ir kitų vaisių žieves ar nuograužas rinkome į atskirą krepšį ir nešėme karvėms", - sakė Ramutė.

Nepaisant tokios netvarkos, Indijos žmonės, pasak psichologės, yra švarūs ir tvarkingi. "Nežinau, kaip jiems tai pavyksta. Vyrai pasikirpę ir nusiskutę, švariais marškiniais, o moterų grožis ir puošnumas tiesiog stulbina. Nepriklausomai nuo turtinės padėties, jos grakščios ir moteriškos, pasipuošusios apyrankėmis, žiedais ir auskarais, dėvinčios ryškius spalvingus sarius.

Matėme statyboje dirbančias moteris, ant galvos nešiojančias didelius akmenis, kasančias griovį pakelėje. Jų grakšti laikysena ir spalvingi drabužiai net ir čia traukia akį", - žavėjosi pašnekovė.

Gangas: šventas ir užterštas

Po 19 valandų kelionės traukiniu lietuviai atbildėjo į 3 tūkst. metų senumo miestą Varanasį. Pastatytas Gango upės pakrantėje, jis yra šventas tiek induistams, tiek budistams. Manoma, kad tai seniausias išlikęs iki mūsų laikų pasaulio miestas, Babilono, Luksoro ir Ninevijos amžininkas. Iš pastarųjų didybės teliko griuvėsiai, o Varanasis gyvuoja iki šiol.

Nuo neatmenamų laikų jame gyvena šventieji, asketai, mąstytojai ir mokytojai, veikia daugybė jogos centrų. Induistai žemėje nelaidojami, jų palaikai deginami, o pelenai išbarstomi.

Mirti ir būti sudegintam Varanasyje reiškia ištrūkti iš Samsaros - varginančio gimimų ir mirties rato. Tai dievo Šyvos miestas, todėl mirtis Gango pašonėje - džiaugsmas. Iki pat vandens nusileidžia akmeniniai šventyklų laiptai, vadinami ghatais, kuriais nulipę indai atlieka šventąsias apsiplovimo apeigas. Švenčiausias iš ghatų yra Manikarnika - čia deginami mirusiųjų palaikai, o pelenai išbarstomi į šventąją upę.

"Prie Gango šurmuliuoja gyvenimas - žmonės skalbia (pakrantė nuklota džiūstančiais skalbiniais), maudosi, prausia vaikus, karves ir buivolus, valosi dantis, plauna indus ir net geria vandenį", - pasakojo Ramutė.

Beje, skalbimas Indijoje - nelengvas darbas, mat, skalbiama nešvarius drabužius ir patalynę daužant į didžiulius Gango apsemtus akmenis. Nors skalbimo priemonės ir nenaudojamos, Gango užterštumas ties Varanasiu viršija leistinas normas daugiau nei 1000 kartų - į šventąją upę plaukia visų jos pakrantėje įsikūrusių miestų kanalizacija.

"Tačiau užterštas Gango vanduo nedvokia ir net gana skaidrus, neplinta ligos. Sako, jame yra daug sidabro", - stebėjosi mokslų daktarė.

Siūlo ir narkotikų

Šventoji upė ne tik apvalo indus. Ji yra pragyvenimo šaltinis trims ketvirtadaliams Varanasio piliečių. Jie gyvena iš turistų, piligrimų ir mirusiųjų arba čia laukiančių savo mirties.

Gyviesiems reikia valgyti ir gerti, atvykėliai perka suvenyrus ir atvirukus, šilkus, muzikos įrašus, žvakes ir gėlių girliandas, kuriomis puošia induistų šventuosius, leidžia upe palmių lapų indeliuose, mintyse sukuždėję slaptą norą.

Tiesiog gatvėje vietiniai siūlo "kai ko ypatingo", t.y. marihuanos ar stipresnių narkotikų. Tačiau lietuviai tvirtina nesiryžę to daryti. "Prieš kelionę rezgiau planą pamėginti "žolės" Indijoje, bet čia išsigandau - nuo įspūdžių ir taip galva išsipūtė, maniau, dar stogas nuvažiuos, juo labiau kad matėme ne vieną "blūdijantį" nukvakusį baltaodį", - juokavo Ramutė.

Gango pakrantėje siūloma ir daugybė kitų įvairių paslaugų - nuo bato remonto čia pat vietoje ar viso kūno masažo iki malkų ryšulio mirusiojo deginimo apeigoms.

Malkos čia brangios, visa šalis iki šiol negali atsigauti po to, kai anglų valdymo metais buvo masiškai iškirsti miškai. Medis Indijoje naudojamas tik mirusiems deginti. Kurui džiovinamas karvių ir buivolų mėšlas.

Budos mieste - atgaiva

Iš Varanasio keliautojai patraukė į Bodhgayą. Tai vienas įdomiausių budizmo centrų Indijoje. Čia medituodamas per savo 35 - ąjį gimtadienį princas Sidharta Gautama suvokė gimimų ir mirčių ciklą, tikrąjį ydų ratą, ir tapo Buda. Jo meditavimo vieta vėliau pavadinta Bodhgaya - Nušvitimo, nubudimo vieta.

Čia Buda paskelbė savo doktriną ir įkūrė pirmąją bendruomenę. Kažkada vienas dievų atskleidė princui Sidhartai, kad jis nubus tik prie ypatingo medžio Bodi (išminties medžio - figmedžio).

Tapęs Buda, nušvitusysis buvo išsilaisvinęs ir galėjo tuoj pat įžengti į nirvaną. Tačiau jis jautė pareigą atverti ir kitoms būtybėms kelią, kuris padarytų galą Samsaros ratui ir atvestų į išsivadavimo būseną - nirvaną.

"Bodhgaya mums buvo tikra atgaiva. Švaru ir ramu, daugybė žydinčių gėlių ir medžių, nepaprastai graži budistų šventykla su meniškomis akmeninėmis stupomis aplinkui. Po milžinišku medžiu medituoja maldininkai budistai iš viso pasaulio.

Sako, tai tas pats medis, po kuriuo medituodamas Sidharta tapo Buda. Didelis džiaugsmas medituotojui, jei ant jo nukrenta medžio lapas. Tai lyg Budos palaiminimas, jo palankumo ženklas.

Čia pirmąsyk Indijoje išgirdome paukščių balsus. O netrukus pasigirdo užburianti žemų tonų giesmė - vyksta budistinio giedojimo savaitė. Vos nutilo viena maldininkų grupė - įsiliejo kita, trečia", - pasakojo Ramutė.

Indai triūsia sunkiai

Iš Bodhgajos lietuviai keliavo į pietus, Arabijos jūros link. Stabtelėję Alibagos miestelyje, aplankė jo įžymybę - per atoslūgį nubrido į toli jūroje stūksančią tvirtovę (galima už nedidelę kainą nuvažiuoti iki tvirtovės vežimaičiu, pakinkytu dviem arkliukais).

"Kashido kaime prie šiltos ir švarios jūros su smėlėtu paplūdimiu, kuriame naktį šmirinėja krabai, ilsėjomės beveik savaitę. Iš čia anksti ryte susiruošėme į aukštai kalnuose įsikūrusį kurortinį Mahabaleshvara miestelį.

Į kalnus pradėjome kilti jau pavakare. Autobusas barška, džeržgia ir trūkčioja, o mes vis kylame ir kylame aukštyn - nejučia pradėjau melsti savo Dievą ir visus Indijos šventuosius, kad gyvi pasiektume pačiuose padebesiuose esantį miestelį. Tačiau viskas baigėsi gerai", - sakė psichologė.

Ji dabar galėtų pasakoti apie Indiją ištisas valandas. Anot R.Orenienės, ši šalis stebina, šokiruoja kontrastais ir netikėtumais. Tai konservatyvi šalis. Savo tradicijomis, filosofija ir gyvenimo būdu ji tokia pati, kaip prieš tūkstantmečius.

"Keliaudami pro traukinio langus matėme kukurūzų, cukranendrių, ryžių, medvilnės laukus ir žmones juose: sulinkusius, viską dirbančius rankomis, naudojančius primityvius ūkio padargus. Darbštūs indai sunkiai triūsia, kad išgyventų - juk jų net milijardas", - sakė pašnekovė.

Pasak jos, valstiečiai aria žemę buivolais, garbina tuos pačius dievus ir gieda mantras, kaip ir prieš tūkstančius metų. Nors kastos įstatymiškai uždraustos, gyventojų susiskirstymas į jas tebegyvas. Vedos ir Upanišados yra nepajudinamas autoritetas filosofams ir šventiesiems. Induistai - prisiekę vegetarai, vartoti alkoholį čia draudžiama, net šalies sostinėje ne visur alaus nusipirksi.

Daug šalies veidų

Indijos bendrasis vidaus produktas per metus padidėja 9,2 proc. - pagal šį ekonominį rodiklį Indija yra antra pasaulyje valstybė po Kinijos. Indijoje pusė milijardo darbingų žmonių. Neblogai išsilavinusi ir angliškai kalbanti šalis pigia darbo jėga traukia tarpnacionalines korporacijas.

Ji yra lyderė programavimo srityje, viena stambiausių informacinių technologijų gamintoja, pirmauja medicinos pasiekimais. Indai skraido į kosmosą, yra patyrę onkologinių ligų gydymo specialistai, gamina automobilius, puikų šilką, juvelyrinius, odos gaminius ir kt.

Induizmas yra Indijos civilizacijos pagrindas, patrauklus ne vien jo išpažinėjams. Joga, meditacija, tolerancija skirtingoms pažiūroms ir daug kitų induizmo elementų tampa šiuolaikinės globalios civilizacijos dalimi. Indijoje kilo taikaus pasipriešinimo blogiui judėjimas, kuriam vadovavo Mahatma (Didžioji siela) Gandis, mokęs priešintis kolonizatoriams britams ne smurtu. Šie nedrįso pavartoti jėgos ir turėjo pasitraukti. Nebendradarbiavimo, nesmurtinio pasipriešinimo idėjos ne tik išgelbėjo Indiją nuo didelio kraujo praliejimo išsilaisvinant nuo britų, bet įkvėpė kovas prieš rasizmą visame pasaulyje.

"Kultinis rusų menininkas Borisas Grebenščikovas, kasmet keliaujantis į Indiją, sako, kad kitos tokios vietos žemėje nėra. Indija turi daugybę veidų, ir kiekvienas čia randa tai, ko ieško, mato tai, ką nori pamatyti. Mes radome paprastus ir draugiškus žmones, savitas tūkstantmetes tradicijas ir kultūrą, nuostabią gamtą ir pagarbą viskam, kas gyva.

Praėjo dar tik keletas mėnesių po kelionės, ir vėl tariamės, kad reikėtų dar kartą ten nuvažiuoti. Ši šalis tokia didelė ir spalvinga, kad jai pažinti neužtektų viso gyvenimo", - sakė alytiškė R.Orenienė.

Apsišarvuoti kantrybe

Pašnekovės paklausiau - tikriausiai pakeliauti po Indiją yra nepigu? "Skrydžiai lėktuvu į abi puses, įskaitant oro uosto mokesčius ir vizą, kiekvienam mūsų kainavo maždaug 2 tūkstančius litų. Vizas mums parvežė iš Varšuvos Arvydo draugas, bet galima jų gauti ir kelionių agentūrose, tik kainuos brangiau.

Už skiepus sumokėjome apie 500 litų. Galima kai kurių skiepų atsisakyti, bet mes nerizikavome. Pragyvenimas Indijoje nebrangus, galima rasti gana švarių ir nebrangių viešbučių, traukinių ir autobusų bilietai taip pat pigūs. Maistas, viešbučiai, muziejai, rikšos, traukinių ir autobusų bilietai per mėnesį kiekvienam kainavo dar apie 2000 litų.

Į šitą sumą įeina ir pirkiniai - odinis paltas ir rankinė, kašmyro ir šilko skaros bei šaliai, kvepalų aliejai ir kitokios lauktuvės draugams ir giminaičiams", - nusijuokusi pridūrė psichologė.

Ką ji patartų norintiems nukeliauti į šią egzotišką šalį? "Apsišarvuoti kantrybe dėl elgetų ir prekiautojų įkyrumo. Kelionės planą pravartu pasirengti, bet skrupulingai jo laikytis - neverta. Pasiimti vaistų virškinimo sutrikimams gydyti, bet nebijoti kreiptis ir į vietos medikus - net atokiame kaime. Jie padės profesionaliai, efektyviai ir nebrangiai.

Beveik kiekvieno didelio miesto geležinkelio stotyse yra kasos arba net atskiri kambariai, skirti užsieniečiams aptarnauti. Be to, nesidrovėkite visko klausti - indai yra paslaugūs. Tik reikia mokėti kalbėti angliškai", - dėstė Ramutė.

Kai ji vėl keliaus po šią šalį - ką darys kitaip? "Mažiau laiko praleisiu miestuose (beje, kiekviename yra daug kelionių agentūrų; jose nusipirkus ekskursijas galima pigiai ir greitai susipažinti su miestu). Būsiu gerokai drąsesnė, negu anksčiau - Indijos žmonės draugiški, ši šalis saugi, tik, kaip visur, reikia saugoti pinigus ir dokumentus", - svarstė psichologė.

Ir dar vienas jos patarimas: į Indiją geriausia keliauti, kai pas mus gilus viduržiemis. Tada ten - pavasaris, dar nekaršta ir žydi visa, kas gali žydėti nederlingoje raudonai saulės išdegintoje Indijos žemėje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"