TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Indonezija: būk pagarbintas, Buda

2014 07 04 6:00
Borodūras. Po trumpos pamaldų ceremonijos vienuoliai ima fotografuotis Budos ir šventyklos fone. Godos Jurevičiūtės nuotraukos

Nors Indonezija yra didžiausia pasaulyje musulmonų valstybė, tačiau ji nėra islamo valstybė ir islamas nėra valstybinė religija. Čia pripažįstamos šešios religijos, o nacionalinė ideologija, vadinama Pancasila, grindžiama penkiais principais, kuriuos paskelbė pirmasis Indonezijos prezidentas Sukarnas.

Indonezija – motorolerių šalis. Per kelis čia praleistus mėnesius nesutikau nė vieno žmogaus, nesvarbu, kokio amžiaus ar lyties jis būtų, nemokančio vairuoti motorolerio. Gatvės jų tiesiog perpildytos ir stebint galima išvysti nemažai nuostabą keliančių vaizdų: ant vieno motorolerio įsitaisiusią visą šeimą, tėvus su mažais vaikais, trise ar keturiese susėdusius draugus arba motorolerius, nukrautus neįsivaizduojama gausybe daiktų. Todėl natūralu, kad kelionės motoroleriu yra neišvengiamos ir užsieniečiams. Kai kurie čia gyvenantys europiečiai išmoksta juos ir vairuoti, bet aš kol kas tenkinuos sėdėti vairuotojui už nugaros.

Per pirmąją kelionę motoroleriu nebuvau įspėta apie galimus pavojus, todėl nuo transporto priemonės lipau per dešinę pusę (vairuojama kaire kelio puse) ir prisilietusi prie išmetamojo dujų vamzdžio nudeginau koją. Dabar mano koją žymintį randą vietiniai vadina suvenyru iš Indonezijos. Žaizda buvo didžiulė ir jai ilgai negyjant nusprendžiau apsilankyti pas gydytoją. Tuo metu buvau Tegalo mieste, nuo Semarango, Centrinės Javos sostinės, nutolusiame į salos vakarus. Artimiausia ligoninė pasitaikė musulmoniška (pažodžiui išvertus jos pavadinimą „Tegalo islamo ligoninė“).

Priimamajame užrašas arabų ir indoneziečių kalbomis: „Man susirgus Dievas mane pagydys.“ Registracijos kortelėje – europiečiams neįprastas klausimas: „Kokia jūsų išpažįstama religija?“ ir pateikiami 7 galimi atsakymai: „islamas, katalikybė, protestantizmas, induizmas, budizmas, konfucionizmas, kita“. Nors klausimas tokioje įstaigoje kiek glumina, indoneziečiams jis natūralus. Tai vienas pirmųjų klausimų, kurį išgirstu beveik iš kiekvieno kiek ilgiau mane kalbinančio indoneziečio. Religingumas persmelkęs visą Indonezijos visuomenę.

Nors Indonezija yra didžiausia pasaulyje musulmonų valstybė (dauguma iš maždaug 250 mln. jos gyventojų išpažįsta islamą), tačiau ji nėra islamo valstybė ir islamas nėra valstybinė religija. Valstybė pripažįsta šešias anksčiau išvardytas religijas. Nacionalinė ideologija vadinama Pancasila. Ją sudaro 1945 metų rugpjūčio 1 dieną pirmojo Indonezijos prezidento Sukarno paskelbti 5 principai: tikėjimas vienu Dievu, teisinga ir civilizuota žmonija, Indonezijos vientisumas, demokratija ir socialinis teisingumas visiems Indonezijos žmonėms.

Siekiant taikaus ir harmoningo visų pripažįstamų religijų sugyvenimo, kalendorius yra išmargintas gausybe poilsio dienų. Viena jų 2014 metų kalendoriuje – gegužės 15-oji. Indonezietiškai „Hari Raya Waisak“, dar vadinama Budos diena.

Didžiausia pasaulyje šventykla

Pasitikti aušrą šventyklos viršuje – turistų pamėgtas užsiėmimas Borobudūre.

Kartais dar neformaliai vadinamas Budos gimtadieniu waisakas yra šventadienis. Per jį minimas budizmo religijos pradininko Gautamos Budos gimimas, nušvitimas (nirvana) ir mirtis (parinirvana). Konkreti šios šventės diena nustatoma pagal Azijos mėnulio kalendorių ir yra švenčiama budistų ir induistų kalendorių waisako (Vaisakha) mėnesį.

Norėdami pažiūrėti, kaip tai vyksta, gegužės 15 dieną suplanavome kelionę į didžiausią pasaulyje budistų šventyklų kompleksą – Borobudūrą. Jis yra Javos salos pietuose, Magelango mieste, apie 40 kilometrų nutolusiame nuo Džogdžakartos (dėl spūsčių ir prastų kelių tokį atstumą galima įveikti per 1,5–2 valandas).

Šventykla pastatyta 750–850 metais, valdant Šalendrų dinastijai. Iš pažiūros ji kiek primena piramidę. Ją sudaro keturios terasos, kurias puošia daugybė reljefų, iliustruojančių budizmo religijos kosmologiją: nuo pirmosios terasos, pasakojančios apie aistrų ir troškimų valdomą kasdienį gyvenimą, iki ketvirtojoje terasoje pasiekiamos nirvanos. Visoje šventykloje yra 504 Budos skulptūros.

Dėl Javos saloje plintančio islamo Borobudūro šventykla buvo apleista XIV amžiuje. Apie jos egzistavimą pamiršta iki 1815 metų, kai ją atrado britų Javos valdytojas seras Thomasas Stamfordas Rafflesas.

Modernūs vienuoliai

Vos kelios dienos prieš kelionę stebėti Budos dienos minėjimo planus teko keisti, nes esą šventė vyks ne gegužės 15, o gegužės 14 dieną. Data pakeista paaiškėjus, jog pilnatis pasirodys į gegužės 15-ąją.

Waisako minėjimas pradedamas eitynėmis iš Menduto į Pavono šventyklą, o iš ten į Borobudūrą. Šias šventyklas skiria keli kilometrai. Eitynėse žengia apie kelis šimtus vienuolių ir paskui juos sekantys budistai bei neišvengiamai - turistai. (Borobudūras – lankomiausia turistų vieta Javos saloje.)

Pamažu artėdami didžiosios šventyklos link, prie jos išvydome pakylą su didžiule, auksu tviskančia Budos statula. Ant pakylos leidžiama lipti tik vienuoliams. Vyksta trumpa ceremonija ir pamaldos, kurios paprastam stebėtojui yra sunkiai suprantamos. Po šios ceremonijos vienuoliai ima fotografuotis Budos ir šventyklos fone. Ir nors gyvename technologijų valdomame pasaulyje, prisipažinsiu, jog išvydusi vienuolius, iš savo tradicinių oranžinių maišų traukiančius išmaniuosius telefonus ir planšetinius kompiuterius fotografuotis, gerokai nustebau.

Įvairios pamaldos, meditacijos, ceremonijos ir Budos gyvenimą pasakojantys vaidinimai šventyklos teritorijoje vyksta visą vakarą, tačiau dauguma turistų iš esmės laukia paskutinio šventės akordo, kai į dangų paleidžiami šimtai popierinių žibintų. Pagal programą jis turėjo vykti apie 2 valandą nakties. Tačiau niekas niekada Indonezijoje nevyksta laiku. Tam jie netgi turi posakį: „Jam karet“, reiškiantį „guminis laikas“. (Daugiausia dėl beprotiškų spūsčių, bet ne ką rečiau ir dėl itin atsainaus požiūrio į laiką, susitikimai su indoneziečiais gali vėluoti net kelias valandas.) Todėl nenuostabu, kad žibintų paleidimo ceremonija prasidėjo šiek tiek po keturių, bet reginys tikrai nenuvylė.

Kitas itin turistų pamėgtas užsiėmimas Borobudūre – pasitikti aušrą šventyklos viršuje. Pora dienų po waisako, penktą ryto pasiekę Borobudūro šventyklos viršutinę terasą, joje neradome nė vieno indoneziečio. Dauguma susirinkusiųjų – puikiais fotoaparatais apsirūpinę nuotraukų medžiotojai, kas kelias sekundes fotografuojantys saulėtekį, užuot jį tiesiog stebėję.

Merapio ugnikalnis - vienas aktyviausių Indonezijos salyne.

Kadangi organizacija, kurioje savanoriauju (straipsnio autorė Indonezijoje įsikūrusi pagal Europos savanorių tarnybos projektą "The other way" - red.), yra Borobudūro šventyklos partnerė, už įėjimą į ją nemoku, tačiau verta paminėti, kad kaina vietiniam - apie 10 litų, o užsieniečiui - apie 70 litų.

Saulėtekis kalno viršūnėje

Visiškai netoli Borobudūro šventyklos stūkso Merapio ugnikalnis. Išvertus iš indoneziečių kalbos jo pavadinimas reiškia „ugnies kalnas“. Tai vienas aktyviausių ugnikalnių Indonezijos salyne, išsiveržiantis maždaug kas penkerius metus ir savo pelenais neretai užklojantis Borobudūro šventyklą. Pastarasis išsiveržimas vyko 2010-aisiais, kito laukiama arba šių metų pabaigoje, arba kitų pradžioje. Dėl tokio aktyvumo Merapis neretai būna lankytojams neprieinamas. Galbūt dėl to, kad yra neramus, Merapio ugnikalnis yra turistų itin mėgstama vieta. Viršūnėje jis siekia 2930 metrų.

Proga kopti į Merapį pasitaikė netikėtai ir sprendimą priėmiau labai spontaniškai. Nuspręsdama nežinojau, nors ir įtariau, jog mano avalynė tam tikrai netinkama (teturiu vadinamuosius konversus), jog kopimas į šį kalną yra labai sunkus dėl to, kad kelias labai status ir kad fiziškai esu tam visiškai nepasirengusi.

Visa tai paaiškėjo tik kopiant, o kol kas laukė kelionė iki Selo kaimelio. Ši gyvenvietė yra patogiausia vieta bandyti įveikti Merapį ir pasitikti aušrą kalno viršūnėje. Kadangi kopimas trunka apie 3 ar 4 valandas, dažniausiai iškeliaujama pirmą valandą nakties. Vadinamąją trečiąją platformą, esančią 2500 metrų aukštyje, pasiekėme laiku, kad puikiai įsitaisytume ir išvystume saulėtekį, kuris pamažu nušviečia Merapio viršūnę bei priešais jį stūksantį kitą kalną – Merbabu. Nors kartą sutikusieji saulę kalno viršūnėje žino, jog vaizdas atperka visas kopimo kančias.

Aukščiau lipti gidas neleido Jo teigimu, šiuo metu vulkanas pernelyg aktyvus. Kelios savaitės prieš mūsų žygį gidas vedė kitą grupę iki pat viršūnės. Merapiui parodžius tam tikrus aktyvumo požymius, grupė puolė į paniką, o viena moteris bėgdama žemyn paslydo ir susilaužė koją.

Leidimosi žemyn iššūkių patyriau ir aš. Paaiškėjo pagrindinė mano batų problema – jie itin slidūs ir nepatogūs leistis žemyn. Dėl kalno statumo nusileisti buvo neką paprasčiau nei kopti į viršų. Po keleto kritimų, pasibaigusių lengvu sužeidimu, gidas likusį kelią mane vedė už rankos.

Brangiausia kava pasaulyje

Indonezija gali pasidžiaugti daugeliu vietų bei reiškinių, kuriuos galima apibūdinti pasitelkus priesagą "-iausias“. Tai ne tik didžiausia musumonų valstybė pasaulyje, kurioje yra didžiausia pasaulyje budistų šventykla bei vienas aktyviausių vulkanų. Tai ir šalis, kurioje išgaunama pati brangiausia kava, vadinama kopi luwak. Šis kavos pavadinimas turbūt žinomas kiekvienam kavos gurmanui, tačiau išgavimo būdas vilioja tikrai ne kiekvieną.

„Kopi“ išvertus iš indoneziečių kalbos reiškia „kava“, o „luwak“ – nedidelį gyvūnėlį palminį musangą. Ši kava gaminama iš kavos pupelių, kurias apdoroja gyvūnėlių žarnynas. Kitaip tariant, kava gaminama iš musango fekalijų. Teigiama, kad kavos vaisių minkštimą mėgstantis gyvūnas atsirenka tik geriausius. Kavos pupelių gyvūnas nekramto ir tik dalinai apvirškina. Teigiama, kad po kelionės virškinamuoju traktu kavos pupelės praranda kartumą, o gyvūno skrandžio sultys joms suteikia ypatingo prieskonio.

Pašalintas iš gyvūno organizmo, jas surenka vietiniai gyventojai. Dėl šios priežasties kavos pagaminama tik pusę tonos per metus – dėl to ir tokia didelė kaina: Europos valstybėse kilogramo kaina gali siekti 550 eurų.

Apie šią kavą žinojau nuo pat atvažiavimo, todėl jos ieškojau nuo kelionės pradžios. Deja, šalyje, kurioje išgaunama gurmanų itin vertinama kava, šis gėrimas yra visai nepaplitęs. Kavinėse užsakomos kavos beveik neįmanoma gerti: ji labiau primena cukruotą vandenį su šlakeliu kavos, nei pačią kavą. Todėl kopi luwak paragavau tik po kelių mėnesių buvimo čia ir šiek tiek paieškojusi. Kavos puodelis kainuoja apie 100 tūkst. rupijų (maždaug 20 litų). Kava nėra gaminama prie baro. Karštas vanduo ir vienam puodeliui skirtas kavos pakelis atnešamas klientui prie stalo, kad jis matytų, jog geria originalią kavą.

Turiu pasakyti, kad išskyrus kainą, deja, ši kava nepasirodė kuo nors ypatinga. Ji yra itin lengvo ir kiek vandeningo skonio, tad man buvo nepakankamai stipri. Tačiau jos reklama puiki – beveik visi nors kartą susigundo paragauti brangiausios pasaulyje kavos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"