Inkų miesto paslaptis

LŽ 2011-11-26 16:15

2011-11-26 16:15
Ma­ču Pik­ču (ke­čua kal­ba "Se­na­sis kal­nas"), vie­no iš sep­ty­nių pa­sau­lio ste­buk­lų, at­ra­dė­ju lai­ko­mas Hi­ra­mas Bing­ha­mas, nors tas ti­tu­las pri­klau­so ne jam...

Beveik visą liepą Peru šventė. Iškilmės Limoje prasidėjo mėnesio pradžioje patrankų šūvių serija, o baigėsi liepos 24-ąją. Tą dieną, kai H.Binghamas, amerikiečių istorikas iš Jeilio universiteto, 1911 metais atrado Maču Pikču ir padovanojo Peru puikią turistinę atrakciją, kuri šiandien beveik tokia pat garsi kaip Egipto piramidės. Prezidentas Alanas Garcia Peresas, sakydamas specialią kalbą atradimo šimtmečio proga, pavadino senovinę gyvenvietę perujietiškumo sinteze. Maču Pikču - tai nuostabus, geriausiai išsilaikęs inkų miestas, pastatytas XV amžiuje daugiau kaip 2 tūkst. metrų aukščio kalno viršūnėje. 2007 metais jis pripažintas vienu iš septynių Naujojo Pasaulio stebuklų ir įtrauktas į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą.

Tačiau H.Binghamas anaiptol ne pirmas baltasis, aplankęs Maču Pikču. Garsaus miesto griuvėsius keliautojai ir užkariautojai yra aptikę anksčiau jo, ir ne kartą. Pirmas, apie kurį žinome, buvo Miguelis Rufino iš Burgoso. "Kronikose" jį aprašė XVI amžiaus ispanas Antonio Altamirano. Senjoras Rufino dalyvavo Francisko Pizzaro trečioje ekspedicijoje, kuri vyko užkariauti Peru. Jis pasirodė esąs taurus avantiūristas ir padėjo pabėgti inkų kunigaikštytei Acclai Gualcai, kurią laikė pagrobęs F.Pizzaras. Abu paspruko kloniu, kurį buvo išplovusi Urubambos upė, ir pasiekė Maču Pikču. Čia užkariautojas išvydo imponuojantį miestą, daugiau kaip penkis šimtus rūmų ir pastatų, supamų akmeninių terasų. Netrukus jis net tapo karaliaus Manco Inkos patarėju, bet neilgai ėjo tas pareigas. Žuvo 1536 metais per inkų sukilimą, kai šie bandė išvaryti ispanus iš Kusko miesto.

Užmaršties šimtmečiai

Pietų Amerikos užkariautojai ilgam pamiršo senovės miestą. Didysis italų geografas Antonio Raimondi XIX amžiaus viduryje nubraižytame Peru žemėlapyje tiksliai pažymėjo Maču Pikču kalną.  Tačiau nepaminėjo, kad jo viršūnėje kadaise buvo gyvenvietė. 

1867 metais tuos griuvėsius išnaršė ir pradėjo sistemingai plėšti emigrantas iš Vokietijos Augusto Bernsas. Darė tai labai atsargiai, nes nenorėjo dalytis aptiktais lobiais su kuo nors, išskyrus Peru valdžią. Nuo kiekvieno Amerikos dolerio, uždirbto Europoje pardavus daiktus, rastus džiunglėse (tarp jų - keramikos ir metalinius įrankius), mokėdavo į Peru biudžetą po 10 centų. Pasitaikius progai verslininkas iš Vokietijos netoli Maču Pikču pastatė lentpjūvę ir supirko didelius plotus žemės. Nesunku suvokti, kad investicijas finansavo inkų lobiais.

Viename iš likusių dokumentų A.Bernsas rašė: "Man pavyko surasti didelių senovinių pastatų ir požemių, kurie buvo pastatyti iš akmens."

Į tą vietą trimis dešimtmečiais vėliau užsuko Agustinas Lizarraga, dvarininkas iš San Migelio. Kai 1902 metų vasarą atvyko antrą kartą, ant vienų rūmų sienos informavo apie tai ainius - anglimi didelėmis raidėmis užrašė "Lizarraga 1902". Bet dvarininko atradimu niekas Peru nesusidomėjo. Šalyje nestigo apleistų inkų miestų, jie buvo laikomi savaime suprantama tikrove. Netrukus A.Lizarraga nuskendo Urubamboje ir atradimai nugrimzdo į užmarštį. Turbūt iš aukščiau buvo lemta, kad Maču Pikču atvertų pasauliui H.Binghamas.

Garsios pamokslininkų giminės, kuri mėgino atversti havajiečius į puritanizmą, palikuonis H.Binghamas pasižymėjo kaip labai praktiškas žmogus. Anksti pradėjo rūpintis karjera. Palikęs gimtąjį Honolulu, kuriame 1875 metų lapkritį atėjo į pasaulį, iš pradžių su pagyrimu baigė studijas Jeilio ir Berklio universitetuose, 1905-aisiais gavo istorijos daktaro laipsnį Harvardo universitete, o po dvejų metų pradėjo dėstyti Jeilio universitete.

H.Binghamui puikiai sekėsi ir asmeniniame gyvenime. Jo žmona tapo Alfreda Mitchell, garsios juvelyrinių dirbinių firmos "Tiffany" įkūrėjo Lewiso Tiffany proanūkė ir paveldėtoja. Binghamų sūnus Alfredas prisiminimuose rašė, kad tėvas troško turto ir šlovės, dėl jų buvo pasiryžęs bet ką padaryti. Turtingas tapo beveik be vargo, tačiau kelias į šlovę pasirodė esąs labai vingiuotas. H.Binghamui jį atvėrė žavėjimasis Pietų Amerikos didvyriu Simonu Bolivaru. Kad geriau pažintų savo istorinių tyrimų objektą, H.Binghamas 1906 metų pabaigoje išsirengė į kelionę po Venesuelą ir Kolumbiją. Likimas jam buvo palankus.

Iš pradžių - Vilkabamba

Amerikos diplomatijos vadovas Elihu Rootas paskyrė jauną mokslininką Jungtinių Valstijų delegatu į pirmąjį Panamerikos mokslinį kongresą Čilėje. "Venesuelos ir Kolumbijos patirtis pamokė mane, kokį didelį pranašumą tyrinėtojui suteikia vyriausybės parama", - pabrėžė H.Binghamas ir neatidėliodamas ja pasinaudojo. Kaip oficialus JAV atstovas jis su draugu Clarence'u Hay 1908 metais išvyko į kelionę po Pietų Ameriką ir visur, kur prireikdavo, atvirai kreipdavosi į vietos valdžią paramos. Atsitiktinumų grandinė tiesiog artino H.Binghamą prie Maču Pikču. Mokslininkas atvirai buvo prisipažinęs, kad archeologija jo netraukė, bet inkų istorija susidomėjo, mat sužinojo, jog užkariautojai ieškojo dingusių miestų dėl garbės ir pinigų. H.Binghamas irgi panoro eiti jų pėdomis, nes apie tą patį seniai svajojo.

Tyrinėtojo vaizduotę pakurstė Carloso A.Romero, istoriko iš Limos universiteto, pasakojimai apie paskutinę inkų sostinę Vilkabambą, kurios ispanams nepavyko aptikti. Jos atradėjas galėjo drąsiai pretenduoti į tarptautinę šlovę. Seni žemėlapiai ir XVII amžiaus vienuolio Antonio de la Calanchos kronikos užrašai teikė tiek nuorodų, kad sėkmė atrodė ranka pasiekiama. Tereikėjo surengti ekspediciją.

"National Geographic" numylėtinis

1911 metų liepos 17-ąją H.Binghamas išvyko iš Kusko į Urubambos aukštupį. Po savaitės su kelių asmenų grupe priėjo kaimelį Mandor Pampą. Palapines pasistatė prie metiso Melchioro Arteagos sklypo. "Kai M.Arteaga sužinojo, kad mus domina inkų statinių likučiai ir kad ieškome paskutinio Inkos rūmų, jis pareiškė, jog netoliese yra keletas tikrai įdomių griuvėsių", - užsirašė H.Binghamas. Metisas tvirtino, kad jie - Maču Pikču kalno viršūnėje.

Kitą rytą M.Arteaga, dosniai atlygintas, sutiko palydėti atvykėlį į tą vietą. H.Binghamas išėjo į kalnus tik su metisu ir seržantu Carrasco, kuris buvo priskirtas saugoti istoriką. Jie tris valandas brovėsi per džiungles ir amerikietis jau norėjo grįžti, bet tada priėjo indėnų lūšną. Du jos gyventojai papasakojo, kad netoliese prasideda akmeninės terasos dirbamos žemės. Ten tie žmonės turėjo savo laukelį, augino kukurūzus ir bulves. Mokslininkas ryžosi dar šiek tiek pasistengti.  

"Ūmai priešakyje išvydau apgriuvusių namų, kurie kadaise buvo pastatyti geriausių inkų akmenskaldžių stiliumi, sienas, - vėliau prisiminė H.Binghamas. - Sunkiai sekėsi apžiūrėti tuos griuvėsius, nes per šimtmečius juos iš dalies paslėpė medžiai ir samanos."

Bet, pasak istoriko sūnaus A.Binghamo, Maču Pikču atradimas tėvo, priešingai, negu vėliau tvirtino jis pats, anaiptol nesukrėtė. Užtat įskaudino didelis užrašas: "Lizarraga 1902". Kadangi atvyko ten ne pirmas, atrastas miestas nedaug ir reiškė, todėl nesivargino įdėmiai visko apžiūrėti. Kitą dieną susikrovė daiktus ir patraukė tolyn.

H.Binghamas dar ilgai nesuvokė, kokia laimė jį aplankė. Palikęs Maču Pikču, istorikas per kitas keturias savaites beveik nenoromis atrado inkų miestą Vitkosą ir pasiekė Vilkabambos liekanas. Apžiūrinėdamas griuvėsius iš vos 600 metrų atstumo nusprendė, kad jie mažai imponuoja, tad neverta kvaršinti sau galvos.

Paslaptingąjį miestą iš tikrųjų atvėrė pasauliui garsus mėnesinis žurnalas "National Geographic". Jį leidžianti mokslinė draugija 1912 metais apmokėjo H.Binghamui naują kelionę į Maču Pikču ir išreklamavo miestą visame pasaulyje. Žurnalas nuolat pasakodavo, kaip atrodo senoviniai griuvėsiai, nuo kurių pamažu valoma augmenija, ir aukštino atradėją, atkreipdamas į šį asmenį milijonų skaitytojų dėmesį. Kol H.Binghamas vadovavo inkų miesto tvarkymui, nejučia išnyko užrašas "Lizarraga 1902". "National Geographic" apie jį net neužsiminė - didvyris atradėjas galėjo būti tik vienas.

Pasaulio susidomėjimą dar labiau padidino paslaptingi radiniai. Miesto ribose buvo aptikti 173 žmonių skeletai. Nustačius, kad kaulai - 150 moterų ir tik 23 vyrų, H.Binghamas iškėlė hipotezę, jog miestas galėjo būti milžiniškas šventyklų kompleksas, kuriame gyveno Saulės Mergelės, arba moterys, tarnaujančios saulės dievui Inčiui. Tik po devynių dešimtmečių atlikti antropologiniai tyrimai parodė, kad ankstesni duomenys neatitinka tikrovės, nes pusė Maču Pikču skeletų buvo vyrų. Dėl to, ar ta senovinė vieta turėjo kokią nors specialią paskirtį, mokslininkai ginčijasi iki šiol.

Supykdęs dvi šalis

Kitas ginčas vyksta tarp JAV ir Peru valdžios nuo tada, kai H.Binghamas Limoje gavo tuomečio prezidento Oscaro R.Benavideso sutikimą pasiskolinti Maču Pikču atrastus daiktus ir eksponuoti juos Amerikoje. Per keturis tūkstančius neįkainojamos vertės meno kūrinių pateko į Jungtines Valstijas, daugiausia į Konektikuto "Peabody" muziejų, susijusį su Jeilio universitetu. Kai naujasis prezidentas Jose Pardo y Barreda pareikalavo radinius grąžinti, muziejus pareiškė gavęs juos dovanų iš H.Binghamo.

Pats dovanotojas, bijodamas būti suimtas, turėjo skubiai išvykti iš Limos. 1915 metais jis pabėgo nuo skandalo, metė mokslinę karjerą ir stojo į Nacionalinę gvardiją, o kadangi mokėjo pilotuoti lėktuvus, netrukus tapo aviacijos karininku. Tarnaudamas Prancūzijoje H.Binghamas baigiantis Pirmajam pasauliniam karui net pakilo iki pulkininko leitenanto. Pasibaigus karui jo karjera vėl įgavo pagreitį. Kaip respublikonų sparno narys H.Binghamas laimėjo rinkimus į Konektikuto valstijos gubernatoriaus postą, vėliau tapo senatoriumi. Nemenką reikšmę pelnant rinkėjų palankumą turėjo faktas, kad jis buvo garbingas inkų miesto atradėjas.

Tavo komentaras
Vardas: * El.paštas:
Komentaras: *
Sei­mo na­riai siū­lo grą­žin­ti vals­ty­bės ap­do­va­no­ji­mo sta­tu­są ke­tu­riems ži­ny­bi­niams ap­do­va­no­ji­mams – Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės kū­rė­jų sa­va­no­rių me­da­liui, Šau­lių žvaigž­dei, Šau­lių žvaigž­dės [...]
Že­mės ūkio mi­nis­trė „dar­bie­tė“ Vir­gi­ni­ja Bal­trai­tie­nė ir kraš­to ap­sau­gos mi­nis­tras so­cial­de­mo­kra­tas Juo­zas Ole­kas ga­lės ra­miai baig­ti sa­vo ka­den­ci­ją. Opozicijos par­eikš­tos in­ter­pe­lia­ci­jos [...]
Va­kar bū­da­mas 93 me­tų mi­rė Shi­mo­nas Pe­re­sas. Per sa­vo po­li­ti­nę kar­je­rą jis du kar­tus ėjo prem­je­ro par­ei­gas, bu­vo lai­ko­mas Iz­rae­lio bran­duo­li­nės prog­ra­mos ar­chi­tek­tu, bet vė­liau, at­si­sa­kęs anks­tes­nių [...]
Tarp­tau­ti­nė ty­rė­jų ko­man­da bai­gė dve­jus me­tus tru­ku­sį ty­ri­mą dėl Ma­lai­zi­jos ke­lei­vi­nio lėk­tu­vo žū­ties virš Ry­tų Ukrai­nos 2014 me­tų lie­pos 17 die­ną ir pa­skel­bė sa­vo iš­va­das, ta­čiau la­bai [...]
An­tra­die­nį Anykš­čiuo­se, ant Šei­my­niš­kė­lių pi­lia­kal­nio, pra­de­da­ma sta­ty­ti medinė Vo­ru­tos pi­lis.
1893 me­tų rugp­jū­tį Vil­niu­je įvy­ko IX Ru­si­jos im­pe­ri­jos ar­cheo­lo­gų su­va­žia­vi­mas. Ruo­šian­tis jam rink­ta in­for­ma­ci­ja apie lie­tu­viš­kų gu­ber­ni­jų – Šiau­rės va­ka­rų kraš­to is­to­ri­ją. Tam bu­vo [...]
16-asis Len­kų ki­no fes­ti­va­lis vyks spa­lio 6 – 16 die­no­mis pen­kiuo­se Lie­tu­vos mies­tuo­se – Vil­niu­je, Kau­ne, Klai­pė­do­je, Ma­žei­kiuo­se ir Šal­či­nin­kuo­se. Len­ki­jos ins­ti­tu­to direktorius Mar­ci­nas Lapc­zyns­kis, [...]
Ak­to­riui, re­ži­sie­riui, bar­dui Kos­tui Smo­ri­gi­nui pa­skir­ta pir­mo­jo laipsnio vals­ty­bi­nė pen­si­ja.
Nau­jau­sias re­ži­sie­riaus Ig­no Miš­ki­nio dar­bas – tai tre­čia­sis jo pil­no me­tro fil­mas, po sėk­min­gai pa­si­ro­džiu­sių „Di­rin­gas“ ir „Ar­ti­mos švie­sos“.
Klai­pė­dos dra­mos tea­tras kvie­čia į prem­je­rą vai­kus – spa­lio 8 – 9 d. 12 val. tea­tras ro­dys spek­tak­lį pa­gal vie­ną gar­siau­sių pa­sau­ly­je kla­si­ki­nės vai­kų li­te­ra­tū­ros kny­gą – Ken­net­ho Gra­ha­me­‘o [...]
Vers­las ra­gi­na­mas jau da­bar pra­dė­ti ruo­štis po po­ros me­tų griež­tė­sian­čiam as­mens duo­me­nų val­dy­mui ir sau­go­ji­mui. Mat nau­jų tai­syk­lių ne­si­lai­kan­čioms įmo­nėms grės bau­da iki 20 mln. eu­rų. [...]
Be­veik 2 tūkst. Lie­tu­vos pie­no ga­min­to­jų per ar­ti­miau­sius tris mė­ne­sius ke­ti­na su­ma­žin­ti ga­my­bą ir už tai ti­ki­si gau­ti 1,77 mln. eu­rų Eu­ro­pos Są­jun­gos par­amos lė­šų pa­gal liepą Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos [...]
Tau­ra­gės kraš­to mu­zie­jus pri­sta­to so­viet­me­čio pra­džią Lie­tu­vo­je pri­me­nan­čią NKVD būs­ti­nę su au­ten­tiš­ko­mis su­lai­ky­mo, tar­dy­mo ka­me­ro­mis ir kar­ce­riu. Mu­zie­jaus lan­ky­to­jams bus su­tei­kia­ma pro­ga [...]
Baig­tas svar­bus Ve­liuo­nos Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ėmi­mo į dan­gų baž­ny­čios (Jur­bar­ko raj.) tvar­ky­bos dar­bų eta­pas. Jo me­tu res­tau­ruo­ti Vy­tau­ti­ne va­di­na­mos baž­ny­čios pa­ma­tai ir fa­sa­dai. Šie­met [...]
Lie­tu­vos fut­bo­lo fe­de­ra­ci­jo­je (LFF) rink­ti­nių di­rek­to­riu­mi dir­bęs Ro­ber­tas Taut­kus ėmė­si nau­jos veik­los. Jo ini­cia­ty­va įkur­ta Lie­tu­vos fut­bo­lo žai­dė­jų są­jun­ga (LFŽS), kuri rū­pi­na­si pro­fe­sio­na­lių [...]
Lie­tu­vos vy­rų te­ni­so rink­ti­nė, Da­vi­so tau­rės se­zo­ną bai­gu­si pra­lai­mė­ji­mu Bos­ni­jai ir Her­ce­go­vi­nai, sa­vų žiū­ro­vų aki­vaiz­do­je vėl žais ne­grei­tai.
Shi­mo­nas Pe­re­sas, ku­ris mi­rė tre­čia­die­nį bū­da­mas 93 me­tų, du­kart ėjo prem­je­ro par­ei­gas ir, at­si­sa­kęs sa­vo anks­tes­nių ka­rin­gų pa­žiū­rų, ini­ci­ja­vo pa­stan­gas siek­ti taikos su pa­les­ti­nie­čiais, [...]
Ho­li­vu­do ak­to­riai Lie­vas Schrei­be­ris ir Nao­mi Watts po 11 drau­ge nu­gy­ven­tų me­tų su­ka kiekvienas sa­vo ke­liu.
Ty­ri­mų duo­me­ni­mis, be gim­to­sios kal­bos di­džio­ji dau­gu­ma lie­tu­vių mo­ka bent vie­ną už­sie­nio – pa­gal šią sta­tis­ti­ką esa­me vie­na iš pir­mau­jan­čių ša­lių Eu­ro­po­je. Vis dėl­to šiais lai­kais vie­nos [...]
Vie­nos di­džiau­sių Lie­tu­vos la­ze­ri­nių pro­duk­tų ir spren­di­mų tie­kė­jų „Al­tech­na R&D“ su­kur­ta itin plo­nų pjū­vių tech­no­lo­gi­ja šie­met pri­pa­žin­ta ge­riau­siu vers­lo ir moks­lo bend­ra­dar­bia­vi­mo [...]
Žvar­bus ūžau­jan­tis vė­jas, snie­go pus­nys, ap­šar­mo­ję lan­gai ir... kak­tu­sai? Ne, tai ne fan­ta­zi­jos, o vi­siš­kai rea­lus vaiz­das: lie­tu­viš­ką žie­mą iš­tve­rian­tys ir lau­ke vi­sus metus ga­lin­tys aug­ti [...]
Pa­si­bai­gus mau­dy­mo­si se­zo­nui ir api­bend­ri­nus mau­dyk­lų van­dens ko­ky­bės ty­ri­mų re­zul­ta­tus, nu­sta­ty­ta, kad šį mau­dy­mo­si se­zo­ną šva­riau­sias van­duo bu­vo Tau­ra­gės ir Tel­šių aps­kri­ty­se.
Ti­ki­ma­si, jog jau ki­tais me­tais Lie­tu­vo­je bus įreng­ta kro­vi­ni­nėms trans­por­to prie­mo­nėms skir­tos ypač sau­gios sto­vė­ji­mo aikš­te­lės.
Vis dau­giau lie­tu­vių ryž­ta­si nuo­sa­vą au­to­mo­bi­lį įsi­gy­ti li­zin­gu. Li­zin­gu per­kan­čių nau­do­tus au­to­mo­bi­lius tur­gu­je ar iš­si­rink­tus in­ter­ne­to skel­bi­mų sve­tai­nė­se gy­ven­to­jų skaičius kas­met au­ga.
Lie­tu­vos ši­lu­mos tie­kė­jų aso­cia­ci­ja dau­gia­bu­čius pri­žiū­rin­čias or­ga­ni­za­ci­jas, ku­rios ne­spė­jo lai­ku par­uoš­ti na­mų vi­daus šil­dy­mo ir karš­to van­dens sis­te­mų ar­tė­jan­čiam šildymo se­zo­nui, par­agi­no [...]
Sti­lin­gi me­di­niai lip­du­kai jū­sų kom­piu­te­riui? Tam­so­je švie­čian­tis bu­me­ran­gas? O gal­būt prie sta­lo prie sta­lo tvir­ti­na­ma ap­lin­kai draugiška šiukš­lių dė­žė? 
Šis mar­gas­pal­vė drau­gu­tė ma­nais į jū­sų mei­lę ar­tė­jant šal­tu­kui ga­li pa­siū­ly­ti sa­vo ši­lu­mą, darbš­čias „ma­sa­žo“ le­te­nė­les bei ra­my­bės su­tei­kian­tį mur­ki­mą. Mėlynakei smul­ku­tei ka­ty­tei [...]
Ki­ni­jos mi­li­jar­die­riaus sū­nus nu­pir­ko sa­vo šu­niui aš­tuo­nis nau­jau­sio modelio „iP­ho­ne“ te­le­fo­nus.
Moks­li­niai ty­ri­mai ro­do, kad net apie treč­da­lis vi­sų nėš­tu­mų bai­gia­si per­si­lei­di­mu, be to, pa­si­tai­ko at­ve­jų, kai jis įvyks­ta taip anks­ti, kad mo­te­ris nė ne­spė­ja su­ži­no­ti, kad lau­kė­si. To­kių [...]
Ti­kriau­siai kiek­vie­na esa­te iš­gy­ve­nu­si šo­ką, kai vie­ną die­ną svo­ris stai­ga pa­šo­ka po­ra ki­log­ra­mų, ar­ba va­ka­re sve­ria­te ge­ro­kai dau­giau nei ry­te. Šie svo­rio ki­ti­mai, kurie daž­niau­sia at­si­ran­da [...]
Aji Cha­ra­pi­ta rū­šies ai­trio­ji pa­pri­ka yra maž­daug žir­nio dy­džio. Kaip skel­bia­ma, ki­log­ra­mas šių prie­sko­nių ga­li kainuoti tūks­tan­čius eu­rų.
Kamb­ri­jos gra­fys­tė­je (Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja) avis au­gi­nan­tis Pi­pas Simp­so­nas kū­ry­biš­kai ėmė ko­vo­ti su va­gi­mis. Jis pa­si­tel­kė į pa­gal­bą ryškiai oran­ži­nius da­žus.
Komentarai
Dienos klausimas
Ar Jums trukdė reikalavimas rodyti asmens dokumentą, perkant alkoholį?
Taip. Žeminanti patirtis
Ne. Civilizuotas sprendimas
Seimas neturi svarbesnių reikalų
Neturiu nuomonės
horoskopai
SVARSTYKLĖS

SVARSTYKLĖS

Vi­są sa­vai­tę ka­muos sa­vi­raiš­kos prob­le­mos. Ypač skaus­min­gai rea­guo­si­te į vi­so­kiau­sio plau­ko su­var­žy­mus ir ap­ri­bo­ji­mus. Iš ap­lin­ki­nių ga­li­te ti­kė­tis tik įvai­riau­sių ban­dy­mų kaip nors pa­si­nau­do­ti ju­mis sa­viems tiks­lams. Penk­ta­die­nis - ri­bi­nė die­na. Daug kas baig­sis ir daug kas pra­si­dės.

Daugiau

Komentuojami