TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Iranas: "taip" ir "ne" valstybė

2010 01 22 0:00
Turgus Širaze.
Vitos Kazlaučiūnaitės nuotrauka

Iranas tikrai nėra turistų išnaršyta šalis, ir lietuvės keliautojos buvo tarp tų nedaugelio, panorusių iš arčiau susipažinti su šia senovės Persijos šlovę menančia, o dabar griežtų islamo įstatymų varžoma Artimųjų Rytų valstybe.

"Negalėčiau pasakyti, kad Iranas būtų išskirtinis gamta ar architektūra, - LŽ sakė keliautoja Vita Kazlaučiūnaitė. - Antikiniame Persepolio mieste gali pamatyti panašias šventoves, kokios yra Egipto Luksore. Kandovane namukai iškalti uolose kaip Turkijos Kapadokijoje. Kalnai ir stepės didžiojoje šalies dalyje taip pat nenustebins, jei esi buvęs Tunise ar Egipte. Bet Irano žmonės, kultūra - verta važiuoti ten vien juos pažinti."

Patarė užsirišti skaras

Vita buvo daug girdėjusi apie Iraną iš kitų keliauti mėgstančių žmonių ir nusprendė pati apsilankyti. Juolab kad tuo metu kelionių paslaugų užsienyje koordinatorė dirbo gretimoje Turkijoje. Keliavo trise: su kolege Agne Valiukevičiūte ir seserimi Rūta Kazlaučiūnaite. Labai lengvai gavo vizas, Stambule sėdo į tarptautinį Irano kelionių agentūros autobusą, vežantį į Teheraną, ir 32 valandas per visą Turkiją keliavo iki Irano miesto Tabrizo. Autobusas stojo maždaug kas tris valandas kokiai penkiolikai minučių ir apie pusvalandį pakelės užeigose pusryčiauti, pietauti ir vakarieniauti. Daugelis autobusu važiavusių žmonių buvo iraniečiai, grįžtantys iš Turkijos namo. Nemažai jų kalbėjo angliškai, tad netruko susipažinti ir sulaukti naudingų patarimų.

Keisčiausia, kad privažiavus Irano sieną lietuvėms patarta užsirišti skaras. Iranas yra vienintelė islamo šalis, kurioje oficiali šiitų islamo pakraipa. Ji ne tokia liberali kaip sunitų, pavyzdžiui, Turkijoje ar Egipte, ir moterys, nesvarbu, iranietės ar užsienietės, turi pridengti galvą skara ir vilkėti ilgesnį viršutinį drabužį.

Atvykus į Iraną pasieniečiai visur geranoriškai praleido lietuves be eilės, nors jos vis tiek turėjo laukti visų autobusu važiavusių keleivių. Netikrino net daiktų, nors, pavyzdžiui, į Iraną negalima įvežti jokio alkoholio, nes galioja sausas įstatymas. Iraniečių bagažas buvo kruopščiai tikrinamas, ieškant, matyt, kontrabandos. Irane nenusipirksi europietiškos muzikos įrašų, nepamatysi ir europietiškų filmų. Pasak pašnekovės, cenzūruojama ir spauda, knygos.

Maudosi su drabužiais

Bilietas iš Stambulo į Teheraną kainavo tik 25 dolerius. Lietuvės išlipo Tabrize, nes norėjo pradėti kelionę po Iraną būtent nuo šiaurinės dalies.

"Šalis labai didelė ir fiziškai neįmanoma per vieną kelionę visko aprėpti. Buvo dvi galimybės - pasiekti Persijos įlanką arba rinktis labiau šalies pietryčius, - pasakojo Vita. - Rytinėje dalyje gundė Mašhado miestas, tačiau sužinojome, kad bet kuriuo atveju negalėsime patekti į garsiąją mečetę, iraniečių piligrimystės centrą, nes į ją ne musulmonai neįleidžiami. Pasirinkome Irano pietvakarius ir ten taip pat pamatėme labai daug įspūdingų mečečių."

Iš Tabrizo keliautojos patraukė į gretimą Kandovano miestuką, kurio namai išskobti uolose, o kitą dieną išvažiavo Kaspijos ežero, dėl didumo vadinamo jūra, link. Išsimaudyti neteko dėl aprangos. Irane mums įprasti maudymosi kostiumėliai nepriimtini. Vietinės moterys turi specialius drabužius - lengvos medžiagos kelnes ir ilgas sukneles. Nebuvo pagundų ir slapta vakare, kai niekas nemato, maudytis, nes įstatymai labai griežti. Kaip sakė vietiniai, gresia mirties bausmė, net jei be skaros kas nors pamatytų viešoje vietoje. Lietuvės nerizikavo ir visur vaikščiojo ryšėdamos skaras.

Nuolat stebimi

Lankytinų miestų maršrutą keliautojos buvo numačiusios iš anksto, tačiau nei viešbučius rezervavo, nei autobusų maršrutus tyrinėjo. Viską gali padaryti jau būdamas Irane, jei tik žinai, ką konkrečiai nori pamatyti. Vita visada pasitelkia kelionių vadovo knygutes iš serijos "Lonely Planet". Ten galima rasti visą informaciją nuo miesto plano iki rekomenduotinų viešbučių ir kainų. Daug skaitė ir atsiliepimų internete, tiek lietuviškuose, tiek rusiškuose puslapiuose, o jau nuvykusios į pasirinktus miestus stengdavosi kuo daugiau visko pamatyti. Išmėgino, aišku, ir visokius susisiekimo būdus: taksi, vietinius maršrutinius autobusus, pakeleivingus automobilius.

"Ten labai saugiai jautiesi, nes visą laiką esi stebimas ir žinai, kad niekas tavęs neapvogs ir nenutemps kur nors per prievartą, - pasakojo Vita. - Turistų ten tiek mažai, kad vietiniai net atsisuka juos pamatę ir visiems rūpi užkalbinti užsienietį. Tik išsitrauki knygutę ar žemėlapį, pakeli galvą, ieškodamas gatvės pavadinimo, iš karto prie tavęs prisistato vietinis, ir ne vienas. Klausia, kuo galėtų padėti, kokios gatvės, o gal viešbučio ieškai. Jei kas nekalba angliškai, tuoj suranda kokį praeivį, kuris moka anglų kalbą, ir tas padeda tau. Kai matai tokius draugiškus žmones, negali jais nepasitikėti."

Kelionė po Iraną truko 17 dienų ir per visą tą laiką lietuvės matė kitų turistų tik dviejose vietose. Keletą sutiko senovės Persijos sostinėje Persepolyje, grynai turistinėje vietoje, ir grupę vokiečių turistų - taip pat labai lankytiname mieste Esfehane, atėjusios į kelionių vadove rekomenduotą restoraną pavakarieniauti. Maždaug 20 žmonių keliavo organizuotai, lydimi vietinio gido. Daugiau turistų niekur nesutiko, nors pervažiavo visą šalį nuo šiaurės iki pietų.

"Būsi mūsų svečias"

Irano vizą gauni mėnesiui, tačiau šalyje gali išbūti 14 dienų. Jei nusprendi, kad tiek buvo mažai, gali vizą prasitęsti vietinėje užsieniečių policijoje. Lietuvės taip ir padarė. Joms vizą pratęsė savaitei, tačiau daugiau ir nereikėjo.

Irano sostinėje Teherene keliautojoms teko tris dienas pagyventi iraniečių šeimoje. Vita dar Turkijoje buvo susipažinusi su dviem tarptautinių kovos menų varžybų organizatoriais, atėjusiais į agentūrą pirkti bilietų. Pamatę ant stalo Irano žemėlapius (juos patartina nusipirkti iš anksto, nes pačiame Irane bus tik persų kalbos rašmenimis), iraniečiai Vitai pasakė: "Kai atvyksi į Teheraną, pranešk. Būsi mūsų viešnia ir mes parodysime tau Teheraną." Kaip prisipažino pašnekovė, tada ji pirmą kartą išgirdo šią frazę ("You are my guest!" - "Esi mano svečias!") iš iraniečių ir dar nežinojo, ką ji gali reikšti. Pamanė, susitiks, aprodys miestą, ir tuo viskas baigsis.

"Kai nuo Kaspijos jūros per kalnus važiavome į Teheraną, išsiunčiau žinutę, kad maždaug po valandos būsime autobusų stotyje, - prisiminė keliautoja. - Mus pasitiko. Nuvažiavome pavalgyti, labai keista, į jų biurą ir ten buvo užsakytas maistas. Nesupratome kodėl, tik spėjome, jog norėta labiau namų aplinkos, kad galėtume pabendrauti. Po vakarienės pasakėme, kad jau važiuosime į viešbutį, tačiau mus pakvietė apsistoti vieno iš jų namuose - žmona moka angliškai ir tikrai apsidžiaugs."

Trijų kambarių bute vietos tikrai nebuvo per daug. Svečių kambarėlyje tilpo tik du čiužiniai, tačiau merginoms užteko. Ant grindų miega ir patys iraniečiai. Ryte tiesiog suvynioja čiužinius ir padeda į sieninę spintą. Apskritai baldų namuose ne per daugiausia. Pas mus įprasto pietų stalo išvis nėra. Jie valgo tiesiog ant grindų patiesę staltiesę.

Kitą vakarą iraniečio mama pakvietė pas save vakarienės ir ten buvo, pasak Vitos, skaniausias maistas, valgytas Irane. Jos namuose nereikėjo ryšėti skarų ir galėjo išsirengti iki marškinėlių trumpomis rankovėmis. 1979 metais Iranas tapo islamo respublika ir kaip tik tada, pasak pašnekovės, buvo įvesti visi griežti įstatymai dėl skarų ir alkoholio. Patys žmonės savo namuose elgiasi laisvai, tačiau alkoholio vis dėlto nevartoja. Negeria ir kavos. Daugiausia - juodąją Ceilono arbatą.

"Jautėmės labai nepatogiai, kai jie taip apie mus šokinėjo ir niekur vienų neišleido. Tik trečią dieną vos ne vos išprašėme, kad mūsų nelydėtų. Norėjome vienos po miestą pasivaikščioti, tačiau ir tada surašė visus adresus anglų ir persų kalba bei telefonų numerius, kuriais galėtume skambinti, jei kas atsitiktų, - pasakojo keliautoja. - Visą kelionę Dievas mums siuntė tik gerus žmones, kurie padėdavo, pasakydavo, kur eiti, ką daryti. Net pasitaikė, kai sustabdytas pakeleivingas automobilis vežiodavo visur porą dienų - "You are my guest!"

Tokį sakinį lietuvės Irane išgirsdavo ne kartą per dieną ir vis skirtingomis aplinkybėmis. Miestuose tikrai daug žmonių kalba angliškai, ypač jaunimas, studentai. Gali ne tik kelio paklausti, bet ir pabendrauti, pašnekėti apie politiką ar kultūrą. Iraniečiai daug klausinėjo ir lietuvių. Žinoma, pirmas klausimas: "Iš kur?" Apie Lietuvą daug kas žinojo. Iš karto pasakydavo: Lietuva, Latvija Estija. Kitas dažniausias klausimas kažkodėl būdavo: "Ką dirbi?" Labai retai klausdavo vardo, tačiau labai tiesiai pasidomėdavo: "Kiek tau metų?"

"Kol perpratome jų bendravimo būdą! - juokėsi Vita. - Galiausiai suvokėme, kad Iranas yra "taip" ir "ne" šalis. Kai ko nors paklausi, jie, apsidžiaugę, kad suprato, iš karto sako: "Yes! Yes! Yes!" ("Taip! Taip! Taip!"), o tada antra atsakymo dalis: "No, finished" ("Ne, pasibaigė") arba "I don't know" ("Nežinau"). Ir taip įvairiausiais atvejais."

Norėtų pamatyti pasaulio

Angliškai kalba, noriai bendrauja, linkusios padėti ir Irano moterys. Daug jų studijuoja ir dirba. Islamo moterų apranga labai priklauso nuo vietovės, kurioje gyvena. Pavyzdžiui, religiniuose centruose ar kaimuose moterys vilki juodus, ilgus drabužius, plaukai visiškai paslėpti. Miestuose, kur daugiau studentų, džinsuotų merginų skaros tik ant pakaušio prisegtos ir viršutiniai drabužiai ilgesni.

Autobusuose yra atskirtos vietos moterims ir vyrams. Visi įlipa per vidurines duris, moterys eina į priekį, vyrai - į galą. Metro vagonai mišrūs, tačiau yra ir skirtų tik moterims. Ten visada vyksta gyva prekyba. Kol parvažiuoji namo, gali apsipirkti nuo kojinaičių iki plastikinių namų apyvokos daiktų.

"Kasdieniame gyvenime daug skurdo, - pasakojo Vita. - Mažai tokių žmonių, kurie gali sau leisti, pavyzdžiui, keliauti. Kaip sakė patys vietiniai, tikrai norėtų išvažiuoti iš šalies pamatyti pasaulio, tačiau neturi tiek pinigų. Apie tai, kad negaus vizos, nekalbėjo. Laisvomis dienomis žmonės keliauja po savo šalį. Važiuoja į kalnus. Labai mėgsta iškylas į gamtą. Kiekvienas automobilio bagažinėje turi termosus ir mažyčius dujų balionėlius maistui gaminti."

Sunku gauti tradicinio valgio

Irane sunku rasti kur pavalgyti ne namų aplinkoje. Tiesa, greito maisto restoranų begalė, tačiau tokių vietinių užeigų, kur būtų galima paragauti tradicinių iranietiškų valgių, - tik vienetai.

Pasak pačių iraniečių, paprastai jie valgo namuose, o jei kas negamina, eina valgyti greito maisto. Mieste valgyti jiems brangu, tad dažniausiai gamina namie.

Tradicinio maisto užeigose, kurių vis dėlto rado keliautojos, pirmiausia, žinoma, - kebabų įvairovė. Malta ir pjaustyta mėsa: aviena, jautiena ir pigiausia - vištiena. Kiaulienos nerasi nė su žiburiu.

"Užsisakai kebabą, atneša iešmą su kokias penkiais gabaliukais mėsos ir didžiulę lėkštę ryžių. Iš pradžių pamanėme, kad ta lėkštė visoms trims, tačiau atnešė dar dvi, nors ir vienos užtektų pavalgyti daugiau nei trims žmonėms, - pasakojo Vita. - Iešmukas mėsos ir lėkštė ryžių - tokia porcija. Ryžiai labai pigūs ir pastebėjome, kad vietiniai dažnai valgo tik juos su kokiu nors padažu, nes mėsa per brangu. Yra, žinoma, ir turtingų šeimų, kurios ateina vakarieniauti į tuos rekomenduotinus restoranus, ir valgo prabangiai, tačiau tokių tikrai nedaug."

Irano miestai ir gyvenvietės švarūs, gražiai tvarkomi, apšviesti. Pasak keliautojos, net ir greitkeliai švyti, nes iraniečiai turi savo naftos ir dujų, netaupo elektros.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"