TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Iš kur Stalinas vežė uraną

2009 02 13 0:00
Lietuvių maršrutas nuo Baikalo ežero vedė gilyn į Sibirą.
Romualdo Jonio nuotrauka

Keliautojai iš Lietuvos, mėnesį praleidę Užbaikalės Kodaro kalnuose, kuriuos vadina Sibiro deimantu, dairėsi ir po buvusias urano rūdos kasyklas. Ilgiau čia pasilikti būtų buvę nesaugu - teritorija gali būti vis dar radioaktyvi, o tai matuojančių prietaisų nė vienas neturėjo.

Rusų turizmo agentūros šį objektą nurodo kaip vieną įdomiausių, todėl į kasyklas užsuka beveik visi į šį tolimąjį Sibirą atsidanginę turistai. Mūsiškiai čia sutiko net prancūzų ir čekų keliautojų.

Kaip pasakojo vienas lietuvių grupės keliautojas Romualdas Jonys, daugiau kaip trijų kilometrų aukščio Kodaro kalnai - Sibiro perlas. Jie plyti už maždaug 500 kilometrų nuo Baikalo ežero. Kiti taigos kalnai gerokai žemesni, siekiantys tik iki dviejų kilometrų. Tad suprantama, kodėl Kodaras traukia turistus.

Iš Maskvos į Irkutską atskridę lietuvių turistai garlaiviu per aštuonias valandas perplaukė Baikalą, paskui iš Severobaikalsko važiavo vietiniu trakiniu į Sibiro gilumą, Kodaro kalnų link. O ten nuo Novaja Čara gyvenvietės pripučiamais katamaranais mėnesį plaukė trimis Sibiro upėmis (Čukčudu, Kolaro ir Vitimo) ir kalnais grožėjosi nuo vandens.

Meškų ir sabalų takais

R.Jonys - vienas iš 1991 metais Parlamentą gynusių savanorių - beveik kasmet nuo 1988-ųjų su draugais leidžiasi į keliones po Sibirą, Kamčiatką, Uralą. Šis kraštas traukia nuostabia gamta. Kartu su bendražygiais planuojami maršrutai vingiuoja atokiau nuo miestų ir gyvenviečių.

"Įsivaizduokit, plauki kokia nors taigos upe, o pakrante praropoja meška, medžiais liuoksi katės dydžio sabalai, o nuo vieno kaimo iki kito - kokie trys šimtai kilometrų. Tokių vaizdų ir tokios erdvės niekur nerasi", - sakė pašnekovas. Viena pastarųjų R.Jonio kelionių buvo įdomi dar ir tuo, kad keliaudami po Užbaikalę aplankė buvusias Mramornoje urano rūdos kasyklas, esančias netoli Čaros miestelio.

Keičiasi požiūris

Kaip prisimena R.Jonys, visus, ir Sibiro vietos gyventojus, ir kitų buvusių Sovietų Sąjungos šalių turistus, kuriuos sutikdavo keliaudami, visada domindavo įvykiai Lietuvoje, pirmieji mūsų nepriklausomybės žingsniai. "Prie laužo esame praleidę daugybę vakarų, ilgai nesibaigdavo politinės diskusijos, - prisimena R.Jonys. - Tačiau, kaip pastebėjau, pastaruoju metu požiūris į mus keičiasi į blogąją pusę, ypač kai Rusijos valdžioje pastarieji du prezidentai. Vėliau išsiaiškinome, kad įtakos tam turi dabartinė Rusijos žiniasklaida. Anksčiau Sibire mus gerbdavo, dabar vis dažniau pavadina fašistais, klausia, kodėl mes ne tik rusakalbius, bet visus kitataučius Lietuvoje skriaudžiam. Pamenu kartą traukinyje vietinis buriatas, vos pamatęs mus, pasakė: "Jūs - lietuviai." Paklausiau, iš ko sprendžia. Buriatas paaiškino: "Iš akių matau. Jos - fašistinės." Tada susikivirčijom, priminiau, kaip jie, vietiniai buriatai, rusus iš Sibiro varė, ir net labai žiauriais būdais - peiliais pjovė. O mes, sakau, taikiai nepriklausomybę iškovojom. Netoliese vagone sėdintys rusai linkčiojo galvomis."

Viena diena prilygo keturioms

Pavojingą radioaktyvųjį uraną aplankytose buvusiose Mramornoje kasyklose kadaise kasė į bendrus lagerius suvaryti kriminaliniai nusikaltėliai ir politiniai kaliniai. "Stalinui jo reikėjo atominei bombai gaminti. Tad pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Stalino įsakymu Kodaro kalnuose buvo pradėta kasti urano rūda. Kiek girdėjau, šios kasyklos nebuvo tokios turtingos, kaip tikėtasi, tad veikė ne ilgiau kaip dešimt metų. Sibire buvo ne viena tokia kasykla, Stalino nurodymu geologai intensyviai po visą Sibirą ieškojo urano ir, žinoma, rado, - pasakojo R.Jonys. - Iki šiol Mramornoje kasyklose stovi dar gerai išsilaikiusios iš storų maumedžių ręstos administracijos trobos, apsaugos bokšteliai, lagerį juosianti spygliuota tvora, pirminio rūdos apdirbimo cechai. Net netikėjom, kad jų dar čia liko. Kalinių barakai, matyt, buvo paprastesni, tai ir neišliko. Blogai vėdinamuose urvuose buvo labai prastos sąlygos. Dažniausiai į tokius darbus siųsdavo nuteistuosius mirties bausme. Po keleto metų tokių darbų jie visai netekdavo sveikatos."

Apie šių darbų kenksmingumą byloja ir sovietų valdžios darbadienių skaičiavimas. Pasak kalinių prisiminimų, viena diena urano kasykloje būdavo prilyginama keturioms: tai aukščiausias tarifas visoje sovietų lagerių sistemoje. Tad daug kas tikėdavosi čia greičiau atlikti bausmę. Pavyzdžiui, metus išdirbus be nuobaudų tokioje kasykloje, bausmės terminas sutrumpėdavo trejais metais. Deja, daug kas mirdavo neatlaikę kenksmingų darbo sąlygų.

Šalia kasyklų gurga kalnų upelis, kuriame iš urano būdavo išplaunamos priemaišos. Iš požeminių urvų ištrauktos uolienos taip pat būdavo radioaktyvios. Jomis, kaip galima spėti, užteršta visa kasyklų aplinka.

Pasaulyje uranas intensyviai pradėtas kasti nuo 1940 metų. O jo skilimo produktas - radioaktyvusis radonas - pradėtas matuoti tik nuo 1950 metų. Žmonės ilgai nežinojo, kaip šios bekvapės dujos kenkia sveikatai. Buvusių kasyklų teritorijos ir dabar gali būti užterštos. Beje, nuteistasis naftos koncerno "Jukos" vadovas Michailas Chodorkovskis prieš trejus metus buvo slapčia išgabentas į koloniją šalia buvusių urano kasyklų - už Baikalo ežero, į Krasnokamensko miestą Čitos srityje.

Sibire vasaros nemėgsta

"Šalia kasyklų dar yra išlikę per pelkes ir upelius vedantys mediniai tvirtų rąstų takai, kuriais, matyt, būdavo vežamos iškasenos. Kaip pasakojo vietos žmonės, už 40 kilometrų esančio kaimelio gyventojai, pasitaiko tokių ekstremalių pojūčių mėgėjų, kurie, norėdami patirti švitinimo požymių, ryžtasi net pernakvoti urano kasyklų urvuose. Sako, kad po tokios nakties jausdavosi ne kaip, - pasakojo R.Jonys. - Dabar į šiuos kraštus driekiasi Baikalo-Amūro magistralė, o anksčiau, kai veikė kasyklos, geležinkelio dar nebuvo. Aplinkui - tik taigos platybės, pelkynai. Ištrūkusieji iš lagerio nelabai kur ir būtų nubėgę."

Kaip teko keliautojams girdėti iš vietinių, daugelis taigos kaimelių vasarą būna tarsi atskirti nuo pasaulio. Jie negali per pažliugusius pelkynus nuvykti į, pavyzdžiui, už kelių šimtų kilometrų esantį didesnį kaimą, kuriame įsikūrusi parduotuvė. "Medžiokle ir žvejyba užsiimantys vietiniai sėdi ir laukia žiemos. Tik pašalus galės nuvažiuoti nusipirkti duonos. Tačiau žiema čia greit ateina. Rugpjūčio pabaigoje ar rugsėjį žemę jau sukausto speigas, - pasakojo R.Jonys - Žmonės vasaros čia nemėgsta ir dėl blogų kelių, ir dėl uodų, mašalų. Sibiro šaltis lengviau ištveriamas, nei vasaros nepatogumai."

Pasak keliautojo, Sibire atstumas matuojamas kitaip - keletas šimtų kilometrų nėra daug, nes ten... jų artimiausi kaimynai. "Užsukę į vieną kaimą pasakojom vietiniams, kad prieš tai buvome kitame kaime, esančiame už 300 kilometrų. Tai jie vardais vardija ir klausinėja, ar pas tą ir aną buvom. Jie visus iš to kaimo pažįsta, tarsi artimiausius kaimynus", - prisimena R.Jonys.

Nors Sibiras, kaip įprasta manyti, pilnas gamtos turtų ir iškasenų, tačiau benzinas čia, Užbaikalėje, kaip pasirodo, - didelė retenybė. "Kartą norėjome, kad mus kas nors pavežėtų. Radom vairuotoją, kuris turėjo sunkvežimį. Klausėm, ar paveš. Linksi, kad galėtų, tačiau keliai nepravažiuojami. Tada teiravomės, gal motorine valtim nuplukdytų. Šypsosi, linksi, kad galėtų, bet benzino neturi. Matyt, į tokias atokias vietoves pristatyti degalų ne taip paprasta. Mums teko upe irtis patiems, baiminantis, kad nespėsime į lėktuvą ir baigsis Rusijos vizų galiojimo laikas. Laimei, spėjome", - pasakojo R.Jonys.

Kinai perka akmenėlius

Sibiriečiai dabar turi naują uždarbio šaltinį. "Kaip pas mus žmonės renka grybus ir neša į jų supirktuves, taip čia vietiniai ieško nefrito - kinų vertinamo pusbrangio akmens ir neša parduoti kinams. Atvykėliai supirkėjai, upių pakrantėse įsirengę stovyklas, apsistoja ilgam, - pasakojo R.Jonys. - Vaikšto žmonės prie upių, žarsto akmenis ir ieško nefrito, nors ne kasdien gali džiaugtis radiniu, tačiau kai randa, uždirba nemažai. Girdėjau, už kilogramą supirkėjai moka apie 1000 dolerių. Iš šio akmens, vadinamo šeimos židinio saugotoju, kinai gamina šachmatus, karolius, kitokius papuošalus."

Registracija Sibire

Gauti Rusijos vizą, pasak keliautojo, dar ne viskas. Nuvykus būtina registruotis. "Vizą įgyti paprasčiau nei ten registruotis, nes neaišku, kur tai padaryti, - pasakojo R.Jonys. - Pavyzdžiui, atvykę į Čaros gyvenvietę užsukome pas seniūną, kuris uždėjo gražų herbinį antspaudą. Paskui Maskvoje grįžtant namo milicininkai paprašė pasų, turėjome problemų. Ši registracija netiko, mums sakė, kad registruotis turėjome pasų poskyryje. Kur tą pasų poskyrį Sibire rasti? Gyvenvietės seniūnas ten viską daro: ir vietoj pasų poskyrio dirba, ir teisinius klausimus sprendžia. Milicininko paklausėm, ar jis buvęs Sibire ir žino, kokia ten tvarka. Jis atrėžė, kad nebuvo ir net nesiruošia važiuoti, tačiau registracijos jam vis tiek reikia. Taip aiškinomės gal valandą, kol galų gale labai nepatenkintas mus paleido."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"