TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Iš matytų vaizdų galėtum sulipdyti savo gimtinę

2011 01 14 0:00
Asmeninio albumo nuotrauka

"Tuose kraštuose visi atstumai buvo matuojami pagal tolumą nuo geležinkelio, kaip nuo Grinvičo meridiano... O traukiniai ėjo iš rytų į vakarus ir iš vakarų į rytus...", - atmintyje vis skamba rašytojo Čingizo Aitmatovo knygos "Ilga kaip šimtmečiai diena" refrenas, klausantis dviejų lietuvių pasakojimo apie devynis mėnesius trukusią viešnagę Kazachstane.

Laikai kiti, ne kirgizo aprašytieji, ir krovininiais traukiniais gabenamos prekės, o ne, patys žinote, kas. Tačiau to krašto veidas liko mažai pakitęs. Gluminantis tyrų galybe, gamtos įvairove, aprėkiantis turgavietėje, spaudžiantis delną sudiržusia piemens ranka, veriantis įdėmiu žvilgsniu. Tik miestai stiebiasi, modernėja lyg naftos, dujų ir kitokių išteklių vamzdžiais pučiami. Kontrastų kraštas.

Apie seną svajonę aplankyti Kazachstaną reklamos ir rinkodaros specialistas Kazimieras Sadauskas ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doktorantė Ieva Koreivaitė vienas kitam prisipažino vos apie tai prabilę. Kazimieras ėmė internete ieškoti jo specialybę atitinkančių darbo pasiūlymų. Rado Almatoje. Pasaulio reklamos milžinės "DDB" agentūrai "Openeyes" reikėjo rinkodaros stratego. Laukdama atsakymo porelė įniko nuodugniau domėtis šalimi, rinkti informaciją.

Kai išsigiedrijo

2009 sausį Almatą, ankstesniąją krašto sostinę, lėktuvu pirmasis pasiekė Kazimieras. Vasarį prie jo prisidėjo Ieva. Pamatyti vaizdai merginą nuvylė. Kurį laiką gyvenusi Teherane, Ieva nustebo, kad Tian Šanio kalnai, apie kuriuos jau nemažai buvo skaičiusi, toli gražu neprilygsta matytiesiems Irane. "Apačioje nedidelės kalvelės, o toliau viskas pranyksta pilkumose. Tai kur gi jie?" - tada klausė mergina. Metai Almatai atseikėja beveik tris šimtus saulėtų dienų. Tačiau tą žiemą - galvas iš nuostabos kraipė ir vietiniai - dangus visą mėnesį slėpėsi už debesų. Ir vieną dieną išsigiedrijo... Prieš atvykėlių akis atsiskleidė visa Tian Šanio didybė.

Trumpą, pusantro šimto metų istoriją turintis miestas nesužavėjo draugų. Stačiakampio plano gatvių tinklas, jokių įdomesnių architektūros akcentų - matyti tik sovietinė praeitis arba stiklo ir gelžbetonio dabartis, tiesa, Panfilovo parke priglaudusi įspūdingą stačiatikių cerkvę, kuriai pastatyti neprireikė nė vienos vinies. Žiemą gyventojai kūrena anglį, tad dauboje plytinčią Almatą užslegia smogo "dangtis". Kazimieras pasakojo vieną rytą kopęs į kalnus ir pamatęs, kaip apačioje virš pusantro milijono miestiečių plytėjo neperregima teršalų marška. Tačiau pavasarį viskas pasikeisdavo, miestas sužaliuodavo, "chruščioviniai" pastatai skęsdavo kalno šlaitų augmenijoje ir patvinusių arykų almėjime.

Gyveno kaip vidutiniokai

Pirmaisiais mėnesiais Kazimieras paniro į darbus. Džiaugėsi radęs organizuotą, darniai veikiantį biurą. O Ieva lankė farsi kalbos paskaitas Kazachijos valstybiniame universitete arba tvarkydavosi namuose, išeidavo į miestą pirkinių. Mergina prisipažino, kad iš pradžių buvo sunku, net ašarą nubraukdavusi. Ją skaudino atšiaurus vietinių būdas, kojų mindymai maršrutiniuose autobusuose, piktos, rėklios pardavėjos. "Ilgainiui prie tokio bendravimo įpratau, net ėmė patikti, kad žodis nevyniojamas į vatą, išsiverčiama be mandagumo frazių ir tiesiai šviesiai einama prie esmės", - pasakojo Ieva. Stigo ir kultūros renginių, laisvalaikio pramogų.

Pora netruko pastebėti, kokia socialinė atskirtis tarp Kazachstano piliečių. "Nemažai pasakiškai turtingų žmonių, daug - pasiturinčiųjų, o visi kiti verčiasi sunkiai, gyvena nežinia iš ko", - pasakojo Kazimieras. Pasak lietuvaičių, neturtingieji kaip galėdami stengiasi prasimanyti pinigo. Dažniausiai verčiasi prekyba, nors labiau čia tiktų žodis "perpardavinėjimas". Pašnekovai stebėjosi, kaip paprasta almatiečių šeima geba pragyventi iš vidutinio 1200 litų atlyginimo, kai vieno kambario buto nuoma kainuoja 400 dolerių (apie 1080 litų). "Kazachai gyvena kartu, po vienu stogu spiečiasi kelios šeimos kartos", - teigė Ieva. Pagal pajamas lietuvių pora priklausė viduriniam sluoksniui, kuris tame krašte vos įžiūrimas. Nėra vidutiniokų, nėra ir jiems prieinamų pramogų. Visi malonumai - turtingiesiems. Pavyzdžiui, norėdami pusdienį praleisti Čimbulako slidinėjimo bazėje, lietuviai būtų pakloję 500 litų, bene tiek pat atsieitų porai SPA centro paslaugos. "Gyvenome suglaudę ausis", - savo finansines galimybes vaizdingai apibūdino porelė. Gal tik kartą per savaitę leisdavo sau papietauti užeigoje. "Prašmatniame restorane ant Kok Tube kalvos už lašišos ir mėsos kepsnius, stikliuką tekilos, taurę portveino ir bokalą alaus paklojome 15 tūkst. tengių (apie 270 litų)", - teigė Kazimieras. Jiedu rinkdavosi valgyklėles, vadinamas aschanas, kur už nedidelę 10 litų sumą galėdavai pasisotinti uigūrų, kinų, kazachų patiekalais.

Naktys gamtoje

Negalėdami deramai papramogauti, Kazimieras su Ieva savaitgaliais išvykdavo iš miesto ir kelias naktis praleisdavo gamtoje. "Pirmąkart susidūrėme su laukine stulbinamo grožio gamta. Nežinau, kur dar galima tokią pamatyti - žmonių nenusavintą, nelytėtą. Išvažiuoji ir netrukus lieki vienui vienas su ja", - pasakojo Ieva. Penktadieniais pora nusipirkdavo malkų, bulvių, mėsos ir pasiėmusi palapinę dardėdavo į rytus. Mergina su šypsena pasakojo, kad anksčiau labai mėgusi gamtą, bet tokią... aptvertą, išpuoselėtą, nukirpta veja. Ir tik Kazachstane įvertinusi tikrą, laukinį jos grožį. "Eini, matai, kad čia dar būta žmonių. Bet už šimto metrų ima smelktis jausmas, kad šioje vietoje dar niekad nežengė žmogaus koja. Jautiesi, lyg būtum perėjęs kažkokią ribą, patekęs į paslaptingą zoną", - pasakojo Kazimieras.

Apie tokias išvykas galėtum tik pasvajoti, jei neturi automobilio. Iki vasaros pasistumdę maršrutiniuose Almatos autobusuose, per atostogas Kazimieras su Ieva nusprendė grįžti į Lietuvą ir atsiginti savąjį "kupranugarį" - amerikietiškąjį "Jeep Cherokee". Iš Šiaulių, kur gyvena Ievos tėveliai, visureigį pora "varėsi" per Lenkiją, Ukrainą, aplankė Krymo pusiasalį. Pavolgiu pasiekė Samarą, tada pasuko Ufos, Čeliabinsko, Kurgano link ir į Kazachstaną įvažiavo iš šiaurės. Kai atvyko į Almatą, buvo sukorę 8,3 tūkst. kilometrų.

Įtariai stebėjo atvykėlius

Savaitgalio kelionėms pora rinkdavosi 351-ąjį kelią, vedantį į rytus. Taip kartą lietuviai aplankė Turgenio tarpeklį, almatiečių dažnai lankomą vietovę. Tačiau čia neužsibuvo, pakilę į dviejų kilometrų aukštį, jie pasiekė Turgenio krioklius ir vešlias, keliasdešimt kilometrų nusidriekusias pievas - vietovę, vadinamą Asy. Vidury laukų jie išvydo parduotuvėlę su užrašu "Magazin", "Opteka" ir gana savitu asortimentu: čia galėjai išsirinkti ir nusipirkti netoliese lakstantį aviną ar arklį, kurį vietoje net paskerstų. Taip pat rusiškų šokoladinių saldainių, kokakolos. Kazimierui ir Ievai atvykus, krautuvėlėje lankėsi kazachų piemenys. "O, brolyti! Vaizdas primena "laukinius vakarus", - juokėsi Kazimieras. Vyrukai, apsirengę avių odos drabužiais ir apsikaustę tyla, įtariai stebėjo atvykėlius. Kazimieras puolė sveikintis, spaudė piemenims rankas - kietas, sudiržusias lyg medis. Toks poelgis šiems padarė didžiulį įspūdį ir rūsti išorė subliūško, atskleisdama visą vietinių gyventojų nuoširdumą, net naivumą. "Kaimo žmonės, priešingai nei miestiečiai, sužavėjo. Pasirodo, nuo uždarumo iki atsivėrimo tėra vienas žingsnis: pasveikink, paspausk ranką ar pasiteirauk ko paprasto ir žmoguje atbus vaikas", - su šiluma prisiminė Ieva.

Pora juokėsi, kad provincijos gyventojai menkai tesuvokia atstumus. "Apklausos" parodė, kad visi ieškomi objektai kaimiečiams būna už 7, 12 arba 21 kilometro. "Jei nurodo dvidešimt vieną, gali drąsiai važiuoti aštuoniasdešimt. Tačiau dažniausiai sako "nežinau", - juokėsi Kazimieras.

Norėdami geriau pažinti kraštą, lietuviai kaskart vis labiau tolo nuo Almatos. Taip jie aptiko įspūdingą Kaindy ežerą, užliejusį tarpeklio mišką. Kazimieras neatsisakė malonumo jame išsimaudyti. Pusėtino malonumo. "Kalnų ežerai maži, vandens temperatūra nedaug viršija nulį", - pasakojo jis. Keliautojai aplankė dar vieną Kazachstano puošmeną - Čaryno kanjoną. Jį išgraužė savo tąsos ieškojusi Čaryno upė. Ji ir dabar šniokščia, baugindama brutalia jėga. Turistus lydintys vadovai įspėja nesiartinti prie vandens, laikytis atokiau nuo kranto. Pasakojama, kaip netyčia slystelėjusią amerikietę pasigavo pragaištinga srovė. Ir nebeatidavė. Dauguma poros sutiktų kazachų prisipažino nebuvę prie Čaryno, gyrė lietuvius už aistrą keliauti. "Jūs jau geriau už mus pažįstate kraštą", - sakydavo pažįstamieji.

Priminė Neringą

Porelė aplankė ir ištįsėlį Balchašo ežerą, kurio viename gale vanduo gėlas, kitame - sūrus. Kartą, duobėtais keliais vykdami gaudyti upėtakių, lietuviai tolumoje pamatė boluojančią lygumą. Privažiavo arčiau, išlipo. Netrukus jų kojos ėmė smegti į dumblą. Porelė suprato pasiekusi Druskos ežerą. "Buvo neišpasakytai smagu po jį braidžioti. Dar ilgai plovėme kojas vandeniu iš butelių", - sūrias "maudynes" prisiminė Kazimieras.

Iškylaujant stebino pakelėje matomos arklių bandos. Gyvuliai sužymėti taip, kaip sovietmečiu Lietuvoje buvo žymimos karvės. Mat arkliena naudojama maistui. "Beje, labai skani mėsa, panaši į jautieną", - tikino Kazimieras.

Keliaudami po kraštą, lietuviai aptiko kelias kosmoso tyrimų stotis, o vienoje hidrometeorologijos stotyje palabino jau dvidešimt metų čia besidarbuojančią lietuvę Aušrą. Teko išvysti ir petroglifų - pirmykščio žmogaus paliktų piešinių ant uolų, akmenų. Šioje vietovėje buvęs kapinynas, šventa nomadų žemė. Lietuvius sudomino virš kapų augantys krūmai, kurių žiedai vėjyje skamba lyg varpeliai. "Gana kraupus įspūdis, - pabrėžė Kazimieras. Ir paerzino draugę: "Ieva labiausiai mėgavosi kapinėmis."

Iš Kazachstano gamtos įvairovės lakesnės vaizduotės žmogus galėtų "surinkti" visą Lietuvą: čia smėlio kopos ir pušynai, ežerai ir jūra. Apsilankę vidurio Kazachstane, Ieva su Kazimieru pasijuto besą lietuviškoje žemėje. Važiuodami nuo Astanos iki Burabajaus nacionalinio parko, vadinamo Kazachstano perlu, jiedu išvydo nuostabius miškus. "Pušynų takeliai, žibintai, suoleliai, idealiai lygūs keliukai priminė mūsiškę Neringą", - dalijosi įspūdžiais Ieva.

Kyla ant pelkės

Modernioje Kazachstano sostinėje Astanoje pora lankėsi bene keturis kartus. Miestas, kurio pavadinimas kazachų kalba reiškia tiesiog "sostinė", kyla ant pelkės. Patys Astanos gyventojai šaiposi iš naujųjų statinių, vieną vadina "Titaniku", nes tas kasmet po pusmetrį smunka į žemę. Kitą - "Zažigalka" (liet. žiebtuvėlis), nes jame per metus įsiplieskia pora gaisrų. Astanos simbolis Baitereko bokštas buvo statomas milžinišku greičiu, o statytojai pamaloninti didžiulėmis premijomis. Tačiau šnibždamasi, kad išlindus statybų brokui jie buvo sukišti už grotų. Lietuviams įspūdį padarė bene didžiausia pasaulio palapinė - 5-6 aukštų pramogų centras "Chan Šatyr" (liet. Chano palapinė) su vandens parku viršuje.

"Dideliu greičiu statoma valstybė, jos sostinė, gaivinama nacionalinė kazachų savimonė. Suprantama, niekas neapsieina be klaidų. Tačiau patirti įspūdžiai užgožė neigiamus aspektus. Aplankyti Kazachstaną - verta", - sakė Kazimieras ir Ieva.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"