TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Įsiliejus į indų minią

2008 02 29 0:00
Spalvingos indų vestuvės.
Autoriaus nuotrauka

Jeigu gyvenime kažko labai stipriai nori ir to sieki visa širdimi, anksčiau ar vėliau šios svajonės tampa realybe. Taip aš atsidūriau Indijoje.

Iš pradžių mane čia apgaubė stipri šoko terapija. Negalėjau atsipeikėti pamatęs aplinkinius - neįtikėtinai sumaitotus, atviromis žaizdomis prašančius išmaldos, kilnojančius nualintus delnus ir tankiai mirksinčius pavandenijusiomis iš alkio ir meilės nepritekliaus akimis. "Please Mister", - aidėdavo dieną ausyse, o naktį širdyje. Išmaldos prašymas čia yra tiesiog profesija. Ir gana pelninga.

Nuo pirmųjų dienų Delyje gyvenau nuolatinės apgavystės nuojauta, nuolanki Tiesa čia buvo retas svečias. Pinigas ir Valdžia karaliavo knibždančioje žmonių masėje, nors, kaip ir kiekvienas čionai keliaujantysis, anksčiau naiviai verpiau idealistines svajones apie nuolatos besišypsančius ir amžinąsias vertybes išpažįstančius indus. Realybė kiek kitokia. Kaip ir visame pasaulyje, reikia žinoti, kur ir ko ieškoti. Delis paliko niūraus, perkimšto ir įžūlaus miesto pėdsaką.

Kelionė traukiniu - išbandymas

Kaip įmanoma greičiau traukiniais pasileidau link Amritsaro, sikhų valstijos Pendžabo sostinės. Keliavimas traukiniais Indijoje - savotiškas išbandymas komforto nučiupinėtiems išdidiems mūsų protams. Yra trys pagrindinės klasės. Aukščiausia - pirmoji turistinė klasė turi oro kondicionierių, pasižymi erdvės pojūčiu, nauja balta patalyne nakčiai ir nepaprastai didelėmis, palyginti su kitu Indijos transportu, kainomis. Ja keliauja tik turtingi indai ir prakilnūs arba įsigąsdinę turistai. Antroji turistinė klasė šiek tiek paprastesnė, tačiau mieliausia mano širdžiai. Ja keliauja įvairiausio plauko senos ir jaunos žmogystos, indai, mozambikiečiai, amerikiečiai, barzdoti, išsikvėpinę, nusmurgę, dabitos ir kiti. Yra gultai nakčiai ir begalė nepaprastai smalsių pašnekovų. Pasipila vis tie patys klausimai bandant išsiaiškinti, iš kur esi (įvertinamas valstybės statusas, Europa klasifikuojama aukštai, nors Lietuvos beveik niekas nežino), koks vardas, kokia profesija. Pagal tai nustatomas socialinis rangas ir galimos pajamos. Pagal indišką kastų sistemą nuo to priklausys net indo elgesys su pašnekovu. Dar smalsuoliai pasidomi, kiek laiko praleidai Indijoje (ar visai "žalias", ir bus galima ką nors įsiūlyti, ar jau apdulkėjęs, žinantis, ko nori) ir t. t.

Grandinės lagaminams

Kitas savitas ypatumas - storos grandinės su dar įspūdingesnėmis spynomis, kuriomis keleiviai iššaukiančiai prikausto savo lagaminus ar kuprines paloviuose. Iš pradžių į tai žiūrėjau skeptiškai, tačiau vėliau barškančią archainę "signalizacijos" įrangą įsigijau ir aš, kadangi neprižiūrimi daiktai nyksta greitai ir nepastebimai. Beje, prižiūrimi daiktai taip pat dingsta.

Trečioji klasė vadinasi "fight for Your place" ("kovok už savo vietą"), ir šis pavadinimas duotas ne veltui. Šia klase keliauja tik paprasti indai, praktiškai neperkantys bilietų. Konduktorių šiuose vagonuose niekada nemačiau, o apie tai paklausus tik pasigirsdavo pašaipus bendrakeleivių juokas. Žodžiu, beveik idilė, kurią apkartina tik viena nereikšminga detalė - neįtikėtina žmonių spūstis. Pyktis, keiksmai, netgi apsistumdymas - čia įprastas dalykas. Keleiviai įsitaiso net ant stogų, dalis pakimba ant rankų vagonų išorėje, laikydamiesi tik už menkų atbrailų. Įdomu, ar ilgai jie ten išsilaiko? Įsėdimas į šiuos vagonus taip pat vertas šiokios tokios keliautojo po Azijos dulkes iniciacijos vardo.

Keleivių srautas

Pirmoji mano pažintis su šia įstabia misterija įvyko mažame Indijos miestelyje, tarp dulkėtų molinių trobelių ir galybės prekeivių prekystalių. Atvykau į geležinkelio stotį paryčiais, apie penktą valandą ryto, dar patamsiais. Prasiyriau pro grindis aklinai nuklojusius miegančius žmones ir atsistojau perone tarp kelių tūkstančių laukiančiųjų, žiūrinčių karštligiškomis akimis ir skubotais, toli gražu mandagumu nedvelkiančiais judesiais besispraudžiančiųjų arčiau bėgių. Pasigirdus atvažiuojančio traukinio švilpukui, tarp žmonių nubangavo tolydžio didėjantis sujudimas, visi vienas per kitą pradėjo dar labiau grūstis. Atpūškavo žmogeliukais aplipęs traukinys, iš kurio, dar net neprivažiavus perono, pradėjo šokinėti keleiviai, labai susirūpinę, kad laukiantieji jiems neleis išlipti. Jų nuogąstavimai pasitvirtino. Vos traukinys sustojo, ūžianti minia siūbtelėjo vidun per visas įmanomas angas (šios klasės langai grotuoti, tačiau lipantieji vidun per juos mėto nosinaites ant sėdynių, tarsi pažymėdami užimtas vietas). Mėginančius išlipti žmones įlipančiųjų srautas nubloškė atgal, nesvarbu moterys ar vaikai, pasipiktinę, įsižeidę ar tiesiog prašantys.

Ant nugaros užsimetęs milžinišką kuprinę, neturėdamas jokių vilčių per šias lenktynes aplenkti vikriakojų indų keliautojų, pasirinkau paprasčiausią sprendimą: išlaviravau atsistoti maždaug prieš sustojusio vagono duris, šiek tiek ištiesiau rankas į šalis, ir besiveržiančiųjų vidun srovė mane tiesiog įnešė į traukinį.

Kelionė tęsėsi, tiesa, labai lėtai ir šiek tiek nepatogiai. Apimdavo ypač keistas jausmas, kai apsidairydavau aplinkui, o į mano baltą veidą susmigdavo bent penkiolika porų akių, kurios nesutrikdavo ir net nemirksėdamos stebėdavo. Šiuo atžvilgiu indai labai smalsūs.

Beldimasis į šventyklą

Tingiai pukšinčiu traukiniu pagaliau atvykau į Amritsarą, kur pasitiko tamsūs, barzdoti, rūsčios išvaizdos, tačiau draugiški ir besišypsantys žmonės, save vadinantys sikhais. Juos galima lengvai atpažinti iš visada nešiojamo turbano, barzdos ir metalinės apyrankės ant dešinio riešo, vyresni žmonės dar lieka ištikimi savo durklui, su kuriuo nesiskiria net maudydamiesi. Guru Nanak buvo pradininkas sikhų tikėjimo, kuris remiasi trimis priesakais: švento vardo Waheguru meditavimu, uoliu sąžiningu darbu ir dalijimusi savo geru su kitais. Pro rytinį miesto erzelį patraukiau tiesiai link Auksinės šventyklos, kurioje gali apsistoti piligrimai, bent jau taip girdėjau iš kitų keliautojų. Pasukęs kairiau pagrindinio įėjimo, priėjau dangaus mėlio spalvos pastatą, udasinų šventyklą, kurios vienintelį įėjimą saugojo basakojis berniukas tamsiais it derva plaukais ir ramus senolis, sėdintis ant bėgančio laiko nugludintos medinės kėdės. Pasisveikinau sudėjęs delnus ir paprašiau nakvynės. Berniukas nuobodžiaujančia išraiška dirstelėjo į senolį, kuris tik pakratė galvą ir mostelėjo ranka burbtelėdamas du žodžius. Nenorėjo manęs priimti ir siuntė į kitus piligrimų nakvynės namus, kurie priminė nacių konclagerį su grotomis ir rūsčiais sikhų sargybiniais, apsikaišiusiais prieštvaniniais automatais, krauju pasruvusiomis akimis varstančiais kiekvieną, jų nuomone, potencialų tvarkos drumstėją. Grįžau atgalios tvirtai apsisprendęs sugraudinti visų pasaulio vartų saugotojų širdis ir patekti vidun į melsvąją šventyklą. Bandžiau basakojui berniukui angliškai kuo paprastesniais žodžiais išdėstyti savo karštus norus, kol netikėtai iš arkos šešėlio puikia anglų kalba prabilo senolis: "Please enter, but You will pay one hundred rupees" ("užeik, bet reikės sumokėti šimtą rupijų").

Žinojau, kad piligrimams nakvynė būna nemokama, tačiau gavęs atskirą baltomis lubomis, melsvomis sienomis padabintą, švarų ir jaukų kambarį su langeliu į vidinį šventyklėlės kiemą, krykštavau kaip vaikas, vis negalėdamas patikėti suteikta ramybe ir pavėsiu nuo dienos triukšmo ir įkaitusio dulkėto oro. Vėliau atsidėkodamas basakojui vaikiui daviau lietuvišką šokoladą, kuris akimirksniu pradingo, o nustebusi šypsena dėkojamai linksėjo.

Sikho giesmė

Vakarėjant susipažinau su lemtinguoju vartininku senoliu. "Amanda Mirgun", - pagarbiai prisistatė, o aš pradėjau klausytis. Amanda buvo tvirto sudėjimo, pražilusius plaukus po baltu turbanu paslėpęs barzdotas vyras, gyvenimo audrų smarkiai aptalžytas. Jis buvo žmogus, kuris nemelavo ir nieko nesiekė iš manęs, tuo mokydamas mane, kartais beskęstantį supuvusiame egoizme ir puikybėje, kur kas daugiau negu prakilnūs kunigai iš sakyklų ar išmintingų knygų lentynos. Šis vyras neseniai tapo vienuoliu dėl keistų gyvenimo smūgių. Jis buvo gana pasiturintis pirklys viename kaime Indijos šiaurėje, tačiau per netikėtai kilusį kivirčą su kaimynais į kovą buvo paleisti šaunamieji ginklai. Amanda buvo keliskart peršautas. Jau merdėjantį, be gyvybės ženklų vyrą žmonės paliko prie udasinų šventyklėlės durų, kur jį priglobė vienuoliai. Kelis mėnesius kliedėjęs, sapnuose regėjęs mirtį, nesitikėjo vėl grįžti į gyvenimą, bet įnoringi gyvenimo vėjai papūtė iš priešingos pusės, ir jis atsigavo. Prieš mėnesį pradėjo po truputį vaikščioti, tačiau jau nebuvo ankstesnysis Amanda. Išgyvenęs mirtį, supratęs gyvenimo iliuzijos trapumą, pajautęs kažką, ką mes nujaučiame, tačiau tiksliai neapčiuopiame, jis kūnu buvo čia, tačiau jau nebe šio pasaulio gyventojas. Tai bylojo kitoks nei įprasta akių spindesys ir balso tonacija. "Moku 300 rupijų (apie 8 JAV doleriai) per mėnesį šiai šventyklai ir patarnauju, kur reikia, kad ir vartininku kaip šiandien, o jie man leidžia čia būti. Aš laimingas", - nusišypsojo.

Paprašiau jo aprodyti didžiąją Auksinę šventyklą ir mažąją melsvąją, papasakoti apie savo tikėjimą. Jis įdėmiai į mane pažvelgė, linktelėjo žilą galvą ir mostelėjo sekti paskui. Pradėjome nuo mažosios melsvosios, kurioje buvau apsistojęs. Jis vedė mane pro šventyklos menes pasakodamas apie kiekvieną paveikslą ir statulą, kurių dauguma bylojo apie sikhų šventojo Guru Nanak gyvenimą. Vėliau, saulei jau nusileidus į savuosius patalus, nusileidome ir mes nelygiais, gruoblėtais, baltais laiptais į šventyklos požemį, paskendusį silpnoje žvakių šviesoje ir melsvų sienų atspindžiuose. Drumsdami išdidžią tylą, įšiugždėjome į nedidelę patalpą, kurioje ruseno nedidelė laužavietė, o šalia stovėjo Guru Nanak atvaizdėlis. Senasis sikhas nusišypsojo ir rankos gestu liepė prisėsti ant kelių šiaudinių demblių. Mums abiem patogiai sukryžiavus kojas, jis tęsė savo pasakojimą apie šventyklą ir Guru Nanak prikeldamas praeities bėgsmą prieš mano akis. Pasak legendos, ši mažutė laužavietė yra švenčiausia šventyklėlės vieta, o jos vos juntamas rusenimas palaikomas jau daugelį metų. Kaip tik čia Guru Nanak kadaise sėdėjo karštai medituodamas... Staiga per visą požemio erdvę nuaidėjo skambūs varpo dūžiai, neįtikėtinai stipriai rezonuojantys melsvomis sienomis ir mano kūnu. Atrodė, kad viskas net suvirpa, pajuda iš savo pirmapradės vietos ties kiekvienu varpo dūžiu. Senolis paaiškino, jog tai kvietimas maldai, ir pasitaisęs kojas nuskendo į lotoso pozą užmerkdamas akis. Man liko pasekti jo pavyzdžiu, užmerkęs akis tarsi išėjau į kitą realybę. Vibruojanti tyla, kartais vis dar sugaudžiantys varpo dūžiai, šimtametės, gruoblėtos, praeitimi alsuojančios sienos, medituojantis sikhas, žvakelių šviesos virpėjimas sustiprino šį jausmą, įsiūbuojantį mane ir sviedžiantį aukštyn, ten, kur visada bijojau, bet slapčia troškau patekti.

Po gero pusvalandžio mano petį palietė lengva sikho ranka, sugrįžau ir nustebęs apsidairiau. Jis linktelėjo galva ragindamas eiti ir toliau ramiu lygiu balsu tęsė savo pasakojimą. Sekiau neklusniu kūnu paskui jį vis negalėdamas atsitokėti. Amritsaro miestą apglėbė žvaigždėta naktis. Mane nuvedė į kitą udasinų šventyklėlę, kuri nors jau ir uždaryta, tačiau vis dėlto atvėrė vartus vėlyviems lankytojams. Praleidę dar keletą valandų paveikslais, dievybių statulomis, pasakojimais, ornamentais ir simboliais alsuojančiuose požemiuose, išėjome į nakties gaivą ir broliškai atsisveikinome. Daugiau turbūt nepasimatysime šiame gyvenime. Nusilenkėme vienas kitam tradiciškai sudėję rankas prie krūtinės. Ilgai dar rymojau prie įėjimo į šventyklėlę.

Sikhų laisvės simbolis

Kitais vakarais sukau ir sukau ratus aplink Auksinę šventyklą, esančią viduryje dirbtinio keturkampio ežero, dar vadinamo Nemirtingumo nektaro ežeru, kurio vanduo yra šventas sikhams. Šventykla turi keturis įėjimus, kaip ir Senajame testamente Abraomo palapinė, buvusi atverta į visas puses, kad būtų galima pasveikinti pakeleivius iš visų krypčių.

Dienomis šventykla dalija langarą (nemokamą maistą piligrimams), o maldos plaukia nenutrūkstamai, vaizdai iš šventovės vidaus transliuojami 24 valandas per parą į visą pasaulį. Auksinės šventyklos oficialus pavadinimas yra Harmandir Sahib (Dievo šventovė). Ji yra sikhų laisvės ir dvasinės nepriklausomybės simbolis. Pradėta statyti 1588-aisiais ir baigta 1601 metais ji ne kartą yra nukentėjusi ir apgriauta. Pastarąjį kartą Auksinė šventykla buvo šturmuota 1984 metais dėl kilusio sikhų judėjimo už Pendžabo atsiskyrimą nuo Indijos. Šventykloje buvo įsitvirtinęs sikhų separatistų lyderis Džarnail Singh Bhindranwale su ištikimiausiais kovotojais. Indų karinės pajėgos įvykdė operaciją "Mėlynoji žvaigždė", per kurią įsitvirtinusius sukilėlius išžudė, o Auksinė šventykla buvo stipriai apgadinta. Sikhų teigimu, jų švenčiausia vieta buvo desakralizuota, brutaliai išniekinta, dėl to vėliau ir buvo nužudyta Indira Ghandi (ji priėmė politinį sprendimą dėl šios operacijos) ir vyriausiasis kariuomenės vadas. Sikhų rankos vėl susitepė krauju. Neapykanta ir smurtas gimdo tik neapykantą ir smurtą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"