TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Istanbulas: jau tūkstančiai metų Europoje

2012 05 21 8:10

Turkija laukia naujos Konstitucijos, kurią dabar rašo visa tauta. Tai, pasak kelionės į Stambulą (Istanbulą) metu sutiktų žmonių, dar labiau pakeis jau ir taip sparčiai besikeičiančią, bet savo kultūrinio veido neprarandančią šalį.

Kol tiesioginio reiso į didžiausią Turkijos miestą iš Vilniaus dar nėra, keliauti tenka per Rygą (šiuo metu Turkijos oro linijos turi tiesioginius reisus į visas Europos Sąjungos (ES) sostines, išskyrus Vilnių ir Taliną). Neiškraipant didžiausio Turkijos miesto (13 mln. gyventojų) autentiško vardo, norisi jį vadinti taip, kaip vadina turkai. Beje, ir naujausiame Europos vietovardžių žodyne šalia visiems žinomo Stambulo (deja, vietovardis verstas iš rusų, o ne iš turkų kalbos) mūsų kalbininkų jau teikiamas ir adaptuotas, autentiškai formai artimas variantas - Istanbulas. Tai išvertus reiškia "eiti į miestą". O eiti į šį miestą tikras malonumas. Malonumas pasinerti į gana ramų transporto bruzdesį, miesto ritmo netrikdančias, penkis kartus per parą iš mečečių sklindančias giesmes. Malonumas šnekučiuotis su ištisame senamiesčio kvartale išsidėsčiusio turgaus prekeiviais ar jau kitą dieną tave atpažįstančiais užeigėlių darbuotojais, malonumas svaigti iki paryčių atvėsusio miesto gatvelėse, kuriose parduotuvėlės dirba tol, kol yra klientų. Lietuvos ir Latvijos žurnalistams asociacijos "Baltų ir turkų kultūros akademija" ("Balturka") organizuota kelionė atvėrė nuostabų Istanbulo veidą.

Prekeiviai - slaptoji policija

Pirmiausia krito į akis - kad 13 mln. gyventojų turintis miestas gana erdvus. Kamščių, žinoma, susidaro. Juk miestas tęsiasi 150 km (toliau kaip nuo Vilniaus iki Kauno), o jo plotis - 50 km. Stebino ir tai, kad toks milžiniškas didmiestis labai švarus, o Bosforo sąsiaurio vanduo netgi skaidrus (specialūs laivai jį nuolat valo). Naktį galima bastytis šviesiomis senamiesčio gatvėmis ir jaustis saugiai. Kai mieste 2005-aisiais buvo įrengta beveik 5 tūkst. HD raiškos stebėjimo kamerų, nusikalstamumas sumažėjo beveik perpus. Miesto policijos modernios "Mobese" stebėjimo sistemos programuotojas pasakojo, kad nuolat judriausias miesto vietas stebintys pareigūnai tarsi spalvoto televizoriaus ekrane gali įžiūrėti automobilių numerius, praeivių veidus, prisiartinti juos. Pastebėjus incidentą, iškart pranešama arčiausiai tos vietos budinčiam policijos ekipažui, tai šis prisistato per kelias minutes.

Kadangi per Bosforo sąsiaurį į Europą gabenami narkotikai, beje, jų čia sulaikoma tonomis, Turkija daug lėšų skiria policijai stiprinti. Vidutinis paprasto policininko atlyginimas - 1000 eurų. Daug neuniformuotų policininkų dirba prekeiviais miesto gatvėse - stebi situaciją, žmones. Per kelias viešnagės Istanbule dienas neteko matyti uniformuotų policininkų.

Milžiniškos vėliavos

Istanbulas žavi ir tuo, kad modernėdamas nepraranda savo kultūrinio veido, to dažnai jau trūksta daugeliui Europos didmiesčių. Šalia stiklinių dangoraižių skuba pagal musulmonišką tradiciją galvas skaromis dengiančios moterys, beje, dažniausiai kalbančios išmaniaisiais mobiliaisiais telefonais. Tačiau niekas pirštais nebaksnoja ir į europietiškai vilkinčius praeivius.

Modernus, visomis prasmėmis besiveržiantis į priekį, kylančios ekonomikos (ji šešta Europoje) kraštas jau sulaukia iš Europos grįžtančių tautiečių, nes gyvenimo sąlygos Turkijoje gerėja. Kaip teko išgirsti viešint miesto savivaldybėje, minimali alga šalyje - 500 JAV dolerių. Socialiai apdrausti būna visi šeimos nariai, jei nors vienas iš jų dirba. Stikliniame dangoraižyje įsikūrusio "Bank Asya" vadovai patikino, kad jie, suteikę kreditą būstui įsigyti, palūkanų per visą skolos išmokėjimo laikotarpį nekeičia, tad klientas jaučiasi gana ramus.

Vokietijai pareiškus, kad turkų imigrantų integracijos procesas žlugo, vis daugiau jų grįžta namo, nes turkai myli savo šalį. Sklandančios baimės, neva Turkijai įstojus į Europos Sąjungą (ES) 79 mln. užplūs Europą ir sunaikins jau ir taip sparčiai nykstantį Europos kultūrų identitetą, viešint Istanbule pasirodė visiška nesąmonė. Nesimatė priežasčių, kodėl turkai turėtų bėgti iš savo šalies.

Pavydas apima matant, kaip ant kiekvienos didesnės kalvos, virš reikšmingesnio pastato ar šiaip išskirtinėje vietoje plaikstosi milžiniško dydžio valstybės vėliava, o mažos - ant kiekvieno autobuso. Beje, kartu su Turkijos Respublikos įkūrėjo, pirmojo šalies prezidento Mustafa Kemalio (Atatiurko), kuris nuo 1923-iųjų pradėjo kraštą modernizuoti Europos demokratinių valstybių pavyzdžiu, portretais. Šalies vėliavos netgi plevėsuoja turguje virš prekyviečių, o tai, pavyzdžiui, mūsų Gariūnuose būtų sunkiai įsivaizduojama. Nuojauta sako, kad turkai didžiuojasi savo valstybe.

Parama dalijama tyliai

Besilankant privačioje Istanbulo Fatih gimnazijoje nustebino pasakojimas, kaip valstybinės mokyklos stengiasi konkuruoti su taip pat puikias sąlygas suteikiančiomis privačiomis. "Visos valstybinės mokyklos vadovėlius duoda nemokamai. Turkijoje vaikų daug, tad pastaruoju metu nutarta taupyti popierių ir keliose mokyklose išbandyti naują sistemą. Vietoj vadovėlių vaikai nemokamai gauna "Ipad'us", į kuriuos įrašyti visi vadovėliai ir mokymuisi reikalinga literatūra. Jei eksperimentas pasiteisins, jis bus pradėtas taikyti visoje šalyje", - pasakojo gimnazijos atstovas.

Pasiteiravus, iš kur atsiranda lėšų krašto gyvenimui gerinti, vieno Istanbulo regiono Sveikatos apsaugos ministerijos viceministras prisipažino, kad pinigų daugiau iš niekur neatsirado. Vienos Istanbulo provincijos savivaldybėje netgi buvo užsiminta, kad apie 20 proc. jų sukasi išvengdami mokesčių. Pavyzdžiui, dengtame (turistams skirtame) turguje, kuriame vietiniai nesilanko, galima atsiskaityti net kortele, tačiau čia jau nesiderama. Kavinėje patiekalo kainą nusiderėjus beveik perpus, atneša ranka išrašytą sąskaitą. Savivaldybės atstovas paaiškino, jog pinigai tiesiog efektyviau paskirstomi ir jų pakanka tam, kad žmonės jaustų rūpestį jais. Pavyzdžiui, ligoninėse viskas nemokama, o jei gydytojas išrašo receptą vaistams, kurių reikia gydytis namie, dirbantys piliečiai už visus vaistus moka tik 20 proc., pensininkai - 10 proc. kainos.

Pasiteiravus, kaip gyventojų amžiumi jauna valstybė (vidutinis amžius - 28 metai) padarė tokį spartų šuolį, mokslo siekimo galimybes paaiškino vienas iš mūsų kelionės į Istanbulą organizatorių - Lietuvos turkų verslininkų asociacijos "Lituva" prezidentas Cemilas Onalas. "Mano tėvas penkių vaikų nebūtų galėjęs leisti į mokslus, jei ne egzistuojanti stipendijų sistema. Mūsų šalyje verslininkai dalį savo pelno skiria stipendijų fondui - kad jaunimas būtų išsilavinęs. Duoda ir net nežino, kurį konkrečiai studentą paremia. Vadovaujamasi principu - viena ranka duoda, bet imanti neturi žinoti, kas duoda. Dabar ir aš dalį savo uždarbio skiriu tam fondui. Ir net nežinau, kas naudojasi mano stipendija, - pasakojo prieš keletą metų privačią mokyklą "Vilnius international Meridian school" mūsų sostinėje  atidaręs Turkijos verslininkas. - Kai darai gerus darbus, vėliau viskas vyksta įmesto į vandenį akmens ratilų sklidimo principu - kuo toliau, tuo bangelės didesnės."

Lietuviška vėliava - pavojinga?

Dar Vilniuje žurnalistus palydėdamas į kelionę "Balturka" prezidentas Ishakas Akay, pamatęs, kad viena kelionės dalyvė ryši arabišką skarą, vadinamą "arafatke", įspėjo: "Atsargiai. Geriau su ja tik iki sienos. Pas mus ši skara - skiriamasis Turkijos teroristų ženklas." Tačiau Istanbule šis "skiriamasis ženklas" niekam neužkliuvo.

I.Akay įspėjo, kad ir lietuviška trispalvė gali būti ne taip suprasta, nes spalvos labai primena vietos teroristų vėliavos spalvas (jos tik kitaip išdėstytos). "Kai viename kurorte buvo iškabintos visų ES narių vėliavos, lietuvišką teko nuimti, nes kilo gyventojų pasipiktinimas - kodėl čia reklamuojama teroristų vėliava. O kiekvienam juk nepaaiškinsi", - pasakojo I.Akay. Šiame kontekste neseniai Lietuvos Seime įregistruotos pataisos dėl platesnio istorinės vėliavos su Vyčiu naudojimo atrodo ne iš piršto laužtos. Tuo labiau kad pusėj Afrikos panašių spalvų vėliavos plaikstosi. Vėliava su Vyčiu iškart išsiskirtų, būtų su niekuo nesupainiojama. Kaip ir Turkijos.

ES - civilizacijos projektas

Modernėjanti Turkija iš ES tikisi su jos įstatymų pagalba įtvirtinti savo valstybėje jau pasiektus demokratijos procesus ir apriboti kariškių galias, o ne atverti kelią islamo ekspansijai į katalikišką Europą, kaip kartais pasigirsta paranojiškų nuomonių  Vakaruose. "ES mes matome kaip civilizacijos projektą", - aiškino Turkijos rašytojų ir žurnalistų sąjungos būstinėje surengtoje diskusijoje dalyvavęs "Eurazijos dialogo platformos" generalinis sekretorius Ismailas Tasas.

Turkija yra NATO narė jau nuo 1952-ųjų, ji savo kariuomenei skiria 5,3 proc. bendrojo vidaus produkto (Lietuva - tik 0,9 proc.) ir prašymus priimti į ES teikia nuo 2005 metų. Tačiau, pasak I.Taso, jai vis iškeliamos naujos sąlygos ir procesas tęsiasi. "Vokietija ir Prancūzija nuolat keičia savo politiką šiuo klausimu, kelia Kipro, kurdų, armėnų problemas, tokius uždavinius, kurių neįmanoma įveikti. Pavyzdžiui, reikalavimas suteikti kurdams nepriklausomybę nėra jau toks paprastas dalykas. Jei vyktų referendumas, Vakarų Turkijos kurdai pasakytų, kad nori atskiros valstybės, o Rytų Turkijoje tokią idėją palaikytų gal tik koks 10 procentų. Mūsų žmonėms jau pradėjo nepatikti, kad ES nuolat keičia savo veidą, - dėstė I.Tasas. - Mes norime į ES, bet dabar entuziazmas kiek aprimo. Matome, kad ES turi rimtų problemų, pavyzdžiui, tokių kaip Graikija. Turkijos tikslas nėra vien ES, mums svarbu draugystė su kaimynais. Pastaruoju metu šalis tapo ekonomiškai labai stipri ir mūsų žmonės ėmė svarstyti: nepriims į ES, nieko tokio, mes vis tiek galim gerai gyventi. Kita vertus, mūsų žmonės bijo, kad ES asimiliuos mus, prarasime dalį savo kultūros, identiteto. Kita vertus, Turkija jau tūkstančius metų Europoje, ir mes nenorime likti be šios civilizacijos, norime pilnateisiškai joje dalyvauti."

Pasak susitikime kalbėjusių kitų dalyvių, didžioji dalis viešai deklaruojamų nepriėmimo į ES priežasčių yra dirbtinės. Tikroji, anot pačių turkų, priežastis, esą didžiosios ES valstybės bijo prarasti dominuojančią įtaką Bendrijoje, nes Turkija - jauna, sparčiai besivystanti šalis.

Vėliau, viešint vienoje turkų šeimoje ir prakalbus apie ES, šeimininkas pasakė: "Mūsų žmonės nusivylę, kad ES taip keičia savo poziciją dėl Turkijos. Mes jau manome: nepriims mūsų į ES, nieko tokio, Europa pas mus atvažiuos. Štai ir jūs atvažiavote pas mus."

Galimybė vadintis kurdais

Turkai tikisi, kad naujoji Konstitucija išspręs daug problemų ir konfliktų, anksčiau kildavusių jų krašte. Kelionėje mus lydėjęs "Balturka" Vilniaus biuro direktorius Ilhanas Memisas tvirtino, jog dabar galiojanti Konstitucija, kariškių priimta 1982 metais, yra pasenusi ir netenkina tautos. "Dabar pageidavimus ir siūlymus rašo visi piliečiai. Net sudaryta speciali komisija, kuri analizuoja laiškus, atrenka pasiūlymus. Tai didelis progresas. Tokių galimybių anksčiau neturėjome", - teigė jis. Kol 79 mln. šalies piliečių surašys, praeis daug laiko, taigi šiemet Konstitucija dar tikrai nebus priimta.

Tačiau, pasak "Balturka" Rygos biuro direktoriaus Halilo Ibrahimo Ako, joje tikrai yra ką keisti. Pavyzdžiui, pagal dabartinę Konstituciją, visi Turkijos piliečiai laikomi turkais. Jei esi kurdas, žydas ar dar kas nors, tavo tautybė pase vis tiek būna užrašoma - turkas. Tai žeidžia kitų tautybių žmones. "Nesuprantu, kodėl reikia sudaryti problemas ten, kur jų gali nebūti", - stebėjosi H.I.Akas. Naujoji Konstitucija leis rašyti tikrąją tautybę arba bus rašoma ne "turkas", o "Turkijos pilietis".

Anksčiau kurdų vaikai Turkijoje neturėjo mokyklų vien savo kalba. "Tokių, kaip, pavyzdžiui, pas jus turi lenkai, - sakė I.Memisas. - Į naująją Konstituciją ši teisė bus įrašyta."

"Dėl tokio draudimo anksčiau tikrai kildavo daug konfliktų. Aš, pavyzdžiui, esu kurdas, - pasakojo "Balturka" Vilniaus biuro prezidentas I.Akay. - Pamenu, aštuntame ar devintame praėjusio amžiaus dešimtmečiais net viešai kalbėti kurdų kalba buvo draudžiama, ką jau kalbėti apie mokyklas. Mano kaime, kuriame gyveno apie 300 žmonių, tik keli jų mokėjo turkiškai. Mano močiutė visai nemokėjo. Tai kaip jaustis žmonėms, kai draudžiama kalbėtis gimtąja kalba?"

Dėl tokių nesuprantamų suvaržymų, pasak I.Akay, kildavo teroristinių išpuolių. Tačiau vėliau paaiškėdavo, kad kariškių ir teroristų numestų bombų net serijų numeriai tie patys. "Galbūt jas numesdavo kariškiai, norėdami pasėti terorizmo baimę ir pateisinti savo, kaip karinės jėgos, reikalingumą. Arba kariškiai aprūpindavo jomis teroristus, - pasakojo kurdas. - O mūsų parlamente veikianti Kurdistano darbininkų partija, juk žinome, remiama teroristų. Tad viskas šiuo klausimu nėra jau taip paprasta. Aš pats, būdamas kurdas, nenorėčiau, kad kurdai sukurtų atskirą valstybę."

Demokratiškas islamas

Istanbulo rašytojų ir žurnalistų sąjungos namuose kalbėjęs politikos mokslų profesorius patikino, kad Turkijos valdžia narystės ES siekia ir norėdama ištrūkti iš perversmo keliu įsigalėjusių kariškių, kurie čia turi didelę galią, įtakos. "Jie už liaudį viską sprendė daugelį metų. Naujoji Konstitucija daug ką pakeis. Apribos ir kariškių teises, - sakė jis. - Jau dabar už korupciją ir bandymus nuversti valdančiąją Teisingumo ir plėtros partiją (AKP) teisiama nemažai kariškių."

Vienas iš susitikime kalbėjusių Turkijos rašytojų tikino, esą islamas jų šalyje skiriasi nuo daug radikalesnio ir daugiau suvaržymų pripažįstančio arabų islamo. "1980-aisiais vienas savo išmintimi pagarsėjęs imamas Fethullahas Gulenas pasakė, kad islamas turi būti neatskiriamas nuo demokratijos. Šio dvasiškio žodžius, raginančius niekada nesitraukti nuo demokratijos, musulmonai nuolat prisimena. Tuo mes skiriamės nuo arabų valstybių", - teigė rašytojas. Todėl nepagrįsta yra ES baimė, kad šiuo metu šalis, bandydama atsiriboti nuo pasaulietiškųjų kariškių, pasuks radikaliojo islamo link. Turkijai toks islamas nebūdingas. Jo tolerantiškumo pavyzdžių netrūksta ir gatvėse. Pavyzdžiui, arabų šalyse nuo tam tikro amžiaus visos moterys privalo dėvėti skaras. Turkijoje į tai žvelgiama demokratiškai - kada moteris nori, tada gali ryšėti, jei nenori, gali būti ir be skaros, niekas į ją pirštais nebaksnos. Gatvėse teko matyti moterų ir su skaromis, ir be jų. Kai viešėjome vienoje turkų šeimoje, kur mums stalą dengė dvi šeimos marčios, viena ryšėjo skarelę, kita buvo vienplaukė.

Vakarieniaujant rašytojų namuose ant Bosforo kranto, prie bendro stalo šalia sėdinti jauna rašytoja ir rusų kalbos mokytoja Tuba Simsek papasakojo, kodėl ji prieš pusmetį savanoriškai užsirišo skarą. "Skara mane drausmina, tuomet kažkaip nekyla ranka rūkyti, vartoti alkoholį, - aiškino mergina. - Su skara aš geriau jaučiuosi. Pavyzdžiui, kai einu gatve ir į mane spokso vyrai - juk ne visi jie man patinka. Aš nenoriu, kad jie mane nužiūrinėtų, tad skara šiek tiek slepia. Kai skaros nedėvėjau, lankydavausi diskotekose, ieškojau rimto draugo ir galvojau apie vedybas, tačiau pasitaikydavo tik lengvabūdiškos pažintys. Kai pradėjau ryšėti skarą, iškart atsisijojo tokie vaikinai."

Kad Turkijos jaunimas perėmęs europietiškų papročių, gal ne visada ir pozityvių, pastebėjo ir jau metus Istanbule gyvenanti latvių rašytoja Laima Muktupavela, ištekėjusi už turkų poeto Ahmeto Koto. "Jaunos turkės jau nenori daug vaikų, kaip būdavo įprasta anksčiau, jos seka europiečių pavyzdžiu ir apsiriboja vienu ar dviem", - sakė ji. Islamiškoje valstybėje (musulmonų - 99,8 proc.) buvo gana netikėta išgirsti, jog čia galioja tik civilinės santuokos. "Tačiau žmonės nori, kad galiotų ir dvasininko imamo akivaizdoje sudarytos sąjungos, kaip pas jus, Lietuvoje, pripažįstamos bažnytinės, - sakė H.I.Akas. - Naujosios Konstitucijos rengėjams rašomi ir tokio pobūdžio pasiūlymai."

Kur skraido lietuviškos karvės?

Istanbule paragavus tikrų turkiškų kebabų, kurie gerokai skiriasi nuo Lietuvoje į greito maisto perdirbinius paverstų gaminių, pasiteiravome, kodėl jų nėra Vilniuje. "Atidaryti tikrų turkiškų nacionalinių patiekalų restoraną nebūtų sunku. Buvo bandyta ne kartą, tačiau Lietuva neduoda vizos virėjų šeimoms, - tvirtino I.Memisas. - Patyrę geri turkišką virtuvę išmanantys virėjai būna jau ne jaunuoliai, jie turi žmoną, vaikų. Kas važiuos dirbti palikęs šeimą? Tačiau Lietuvoje mums sako: samdykite virėjus iš Lietuvos. Bet tai nebus tikra turkiška virtuvė."

"Mano žmona, pavyzdžiui, pusantrų metų laukė vizos. Ir vis tiek gavo ne kaip mano žmona, o atskirai, kaip specialistė, susiradusi darbą", - Lietuvos biurokratiniais suvaržymais stebėjosi I.Akay, turkų kalbą dėstantis net trijose Vilniaus aukštosiose mokyklose.

Turkijos verslininkams nesuprantamas ir Lietuvos valdininkų užsispyrimas leisti mūsų karves į Turkiją skraidinti tik lėktuvais. "Toks karvių iš Lietuvos gabenimosi kelias didina išlaidas. Nesuprantu, kodėl neleidžiama išsivežti sunkvežimiais. Mūsų verslininkams buvo paaiškinta, kad baiminamasi gyvulių ligų užkrato. Iš Vokietijos, pavyzdžiui, sunkvežimiai į Lietuvą gali krovinius vežioti, nors tokių ligų pasitaiko ir Vokietijoje", - nuostabos neslėpė H.I.Akas ir papasakojo apie naują Turkijos projektą plėsti karvių fermas. Jei turkų ūkininkas nusprendžia įkurti fermą, valdžia padengia 50 proc. sumos, o kitai daliai suteikia beprocentinį kreditą. Atsivežus veršingų karvių iš Lietuvos, vėliau jos būtų eksportuojamos į arabų šalis. Projektas, rodos, galėtų džiuginanti ir Lietuvos ūkininkus, jei ne valdininkų trukdžiai.

Viešint Istanbule gegužės pradžioje gatvėse žydėjo kaštonai. Grįžus jie svaigino ir Vilniuje. Pasirodo, ne taip jau toli Turkija nuo Europos...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"