TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Istorijos iš Šiaurės Kipro: ar sala bus vieninga

2016 03 24 6:00
Pernai lapkritį minėtų 32-ųjų nepriklausomybės metinių akimirka.
Kristinos Stalnionytės nuotrauka

Saulei leidžiantis sėdėdama ant Kirenijos molo prisiminiau pažįstamo kipriečio Polyso Polycarpou istoriją. Jo gimtieji namai stovi Vasilijoje, už kelių kilometrų į vakarus nuo gražiausio šiaurinės Kipro pakrantės kurorto. Kai Polysui dar nebuvo ketverių, prieš jo langus bangavo mėlyna jūra, saulės nutvieksti driekėsi balti paplūdimiai. Ir buvo vienas Kipras.

Dabar Kipras padalytas. Nuo 1974-ųjų salą valdo dvi vyriausybės. Du trečdaliai Kipro priklauso Kipro Respublikai, kurios gyventojų daugumą sudaro Kipro graikai, trečdalis – Šiaurės Kipro Turkų Respublikai, kurioje gyvena turkai. Abi puses skiria Jungtinių Tautų (JT) kontroliuojama buferinė zona, vadinama žaliąja linija.

Už žaliosios linijos

Namą šiaurinėje Kipro pakrantėje Polyso šeima paliko 1974 metais šalyje įvykus perversmui. Paskutinį kartą pažvelgęs pro gimtojo namo langus lemtingąją liepos 20-osios naktį Polysas išvydo iš Turkijos atplaukiančius karo laivus. Norėdami išsigelbėti, tomis dienomis dauguma Kipro graikų bėgo į pietus, o Kipro turkai skubėjo į šiaurę. Ne vienas tikėjosi po neramumų sugrįžti, tačiau turkus nuo graikų atskyrusi žalioji linija po metų tapo nepereinama.

Kirenijoje plevėsuoja Turkijos ir Šiaurės Kipro Turkų Respublikos vėliavos, prie uosto klega kavinaitės, vyrai traukia vandens pypkes, turkiškai skaldydami juokelius. Girne pervadinto kurorto krantinę vis dar saugo masyvus venecijietiškas XVI amžiaus fortas, nuo kurio sienų atsiveria paveikslėlio vertos panoramos.

Šiaurės Kipre turistų mažiau nei pietuose, bet užsieniečiai dėl nedidelių kainų skuba pirkti namus gražiausioje salos dalyje, tarsi nujausdami tirpstančius politikos ledus. Tris dešimtmečius tie ledai buvo šalti ir kieti, bet pastarąjį dešimtmetį vis dažniau kalbama apie Kipro susivienijimą – federaciją.

Nepripažinta nepriklausomybė

Ledai šyla, bet Kipras vis dar geografiškai ir politiškai padalytas. Šiaurės Kipro Turkų Respublika tarsi sala saloje, nepripažinta jokios kitos šalies išskyrus Turkiją. O Kipro Respublika – priešingai – nepripažinta Turkijos, bet pripažinta kitų valstybių.

2015 metų lapkričio 15-ąją pasaulio požiūriu neegzistuojanti šalis šventė 32-ąsias nepriklausomybės paskelbimo metines. Gausios karinės technikos paradas, raudonos ir baltos vėliavos, raudoni ir balti balionai, žygiuojančių karių skanduotės nejučia nukėlė į sovietinius laikus.

Prezidento Mustafos Akinci kalba prasidėjusį paradą pagyvino pramoginiai intarpai: paskui pademonstruotus tankus, karinius automobilius ir ant ratų „praplaukusius“ laivus pro tribūnas pražygiavo tautiniais drabužiais pasipuošę užsienio studentai, išpuoselėtais senoviniais automobiliais važiavo kolekcininkų entuziastų klubo nariai, keliskart pirmyn ir atgal motociklais prabirbė policininkai akrobatai, rodydami neįtikimus triukus.

Šiandien Šiaurės Kipre dislokuota 35 tūkst. Turkijos karių, dar 4,5 tūkst. karių – Kipro turkai. Šalyje, kurioje gyventojų tėra 300 tūkst., karinės technikos gausa tikrai daro įspūdį. Turkija globoja Šiaurės Kiprą kaip mažiausiąjį savo vaiką, o šalies piliečiai jai dėkingi, kad atskubėjo gelbėti tautiečių 1974-aisiais Kipre įvykus perversmui.

Toli vykti nereikėjo – šiaurinį salos krantą nuo Turkijos skiria tik 64 kilometrai. Tuomet užėmusi 38 proc. salos, Turkijos kariuomenė joje pasiliko. Pasaulio valstybės, JT ir Europos Sąjunga (ES) Turkijos veiksmus laiko okupacija ir Šiaurės Kipro Turkų Respublikos nepripažįsta. Šiaurės Kipro gyventojai palaiko Turkiją, kad ji juos remia bei išlaiko.

Maža sala, didelė problema

ES piliečiai gali laisvai kirsti JT patruliuojamą žaliąją liniją keliose vietose ir keliauti abiejose Kipro pusėse. Tiesa, į Šiaurės Kiprą tiesiogiai atskristi įmanoma tik iš Turkijos. Užsienio oro linijų lėktuvai, skraidinantys keleivius į Kiprą, privalo trumpam nusileisti kuriame nors Turkijos oro uoste. Atvykę į Kipro pietus, išvykti privalote iš pietų, atvykę į šiaurę – iš šiaurės. Jei pereisite sieną ir mėginsite išvykti namo iš kitos Kipro pusės, jūsų neišleis – turėsite grįžti į tą pusę, kurioje išsilaipinote.

Šie menki suvaržymai netrukdo mėgautis puikaus klimato sala, kurioje net sausį vidutinė temperatūra siekia 10 laipsnių šilumos. Kalnuotoje šiaurinėje Kipro dalyje gausu įdomybių: pėdsakų čia paliko finikiečiai, asirai, egiptiečiai, persai, helenai, romėnai, bizantiečiai, Venecijos karalystės ir Osmanų imperijos gyventojai.

Nepripažintos šalies piliečiai jaučiasi atskirti nuo pasaulio: negali laisvai keliauti, prekiauti su kitomis valstybėmis. Šiaurės Kiprui taikomi importo ir eksporto draudimai bei kitokie apribojimai. Per žaliąją liniją Šiaurės Kipre pagaminti produktai negali patekti net į pietinę Kipro dalį, o importuoti ir eksportuoti prekes galima tik per Turkiją. Kiprui 2004 metais įstojus į ES, neteisėtos vyriausybės kontroliuojamoje Kipro dalyje gyvenantys Šiaurės Kipro turkai irgi tapo ES piliečiais, tačiau dėl negebėjimo susitarti su Kipro graikais šiaurinei salos daliai suspenduotos ES normos, tarp jų fiskalinės ir muitų.

Apribojimai Šiaurės Kiprui bus panaikinti tik tuomet, kai abi šalys susitars. Kol to neįvyko, kone kiekvieno šiauriečio balse girdėti nusivylimas – ES padeda pietiečiams, o šiauriečius ignoruoja, neteikia pagalbos nei jų ekonomikai, nei verslui, piliečių teisių nepripažįsta. Nepaisant apribojimų, Šiaurės Kipras kaip įmanydamas stengiasi pasivyti savo pietinę kaimynę.

Daug Šiaurės Kipre pagamintų būtinųjų produktų bei statybinių medžiagų sunaudoja šalyje dislokuota Turkijos kariuomenė. Tačiau Šiaurės Kipras turi gerą pajamų šaltinį – čia veikia legalūs kazino. Turkijoje jų nėra, todėl turkai iš viso žemyno skrenda į Šiaurės Kiprą lošti. Jiems nenusileidžia ir kaimynai – prie kazino salonų vakarais nusidriekia eilės pietinių kipriečių automobilių.

Ne vieno kipriečio svajonė – vientisas Kipras, bet Kipro problema trunka jau keletą dešimtmečių. Atrodytų, tokia maža sala, o jos gyventojai negali susitarti. Nors šalių santykiai nuo 1974-ųjų pagerėjo, abiejose pusėse ir toliau verda politinės aistros. Dalis Kipro graikų vis dar tapatina save su graikais, o Kipro turkų – su turkais, tačiau dauguma jau supranta, kad Kipro problemą gali išspręsti tik kipriečiai.

Šiurpios muziejaus istorijos

Kipro turkams kaimynų padarytas skriaudas ir nuo 1955 metų sustiprėjusią abiejų pusių nesantaiką mena keli šalyje įkurti istorijos muziejai. Pravėrus Famagustos apylinkėse esančio Sehitler muziejaus duris, nuo sienų sužiūra dešimtys vaikų fotografijų. Klasėje stovi tušti suolai, ant lentos surašyti 1974 metais Atlilaro, Sandalaro, Muratagos kaimuose sušaudytų vaikų vardai. Stendų įrašai byloja apie saloje vykusias masines turkų žudynes ir pažeria istorijos detalių, žinomų tikrai ne kiekvienam.

Penkis šimtmečius vieni šalia kitų gyvenę Kipro graikai ir Kipro turkai, kuriuos 1974-aisiais atskyrė siena, vaidėsi ne visuomet. Priešingai – turkai buvo pasklidę po visą salą, įsikūrę mišriuose kaimuose kartu su graikais ir eidavo vieni pas kitus į svečius. Bet britų valdymo metu (Kipras nuo 1878 metų buvo Didžiosios Britanijos kolonija) ne vienas Kipro graikas širdyje ėmė pritarti sąjungai su Graikija (vadinamai Enosis), kurios siekis paskatino saloje didžiausią konfliktą.

Graikijos remiama, Kipre 1955 metais susikūrė Nacionalinė kipriečių kovos organizacija EOKA (Ethniki Orgánosis Kipriakoú Agónos), kuri, siekdama sąjungos su Graikija, iš pradžių priešinosi britų valdžiai, o po nepriklausomybės paskelbimo 1960 metais atsisuko prieš šios idėjos priešininkus Kipro turkus.

Lygiomis abiejų tautų teisėmis paremta nepriklausoma Kipro Respublika, kurios prezidentu tapo Kipro graikas arkivyskupas Makarijus, o viceprezidentu – Kipro turkas Fazilas Kücükas, dalies Kipro graikų interesų netenkino – jie vis tiek norėjo susijungti su Graikija. Kad pavyktų, vyriausybei tereikėjo pakeisti kelis Kiprui laisvę lėmusios Garantijų sutarties, pasirašytos Turkijos, Jungtinės Karalystės ir Graikijos, punktus bei įgyvendinti priemones, išdėstytas skubiai sukurtame Akritas plane.

Planui, Kipro turkų pavadintam genocido vadovėliu, vadovavo pats jį sukūręs vidaus reikalų ministras, EOKA grupuotės vadas Polycarpas Yorgadjis. Jo planas turėjo įrodyti visuomenei, kad turkams suteikta per daug teisių, todėl reikia perrašyti Konstituciją. Pasiūlymą su 13 pakeistų Konstitucijos punktų Makarijus 1963 metais pateikė Garantijų šalims ir viceprezidentui. Kai Kipro turkai planą atmetė, karinė grupuotė ėmėsi griežtesnių veiksmų.

Spaudžiamas Makarijus paskelbė Garantijų sutartį negaliojančia, atleido iš vyriausybės Kipro turkų tarnautojus ir atėmė iš Kipro turkų visas teises. Pažeidę Konstituciją, Kipro graikai paskelbė šalį sava, o ekstremistai ėmėsi masiškai žudyti Kipro turkus. Sehitler muziejaus lentos skelbia, kad turkai net ligoninėse būdavo žudomi išleidžiant jų kraują ir kitais būdais, o vėliau laidojami bendrame kape.

Kad galėtų apsiginti, daugiau kaip 20 tūkst. Kipro turkų iš 150 kaimų pabėgo į visoje saloje pasklidusias įtvirtintas karines stovyklas – anklavus. Jiems teliko trys procentai žemės. Į turkų stovyklas buvo uždrausta tiekti statybines medžiagas, degalus, vilnonius drabužius, palapines, radijo aparatus, apribotas net elektros ir telefono ryšys. Kipro turkų gaminami produktai buvo naikinami, jiems neteikiami kreditai, draudžiama investuoti.

Nuo išpuolių ir represijų kentėjo abi šalys. Kipro turkai buvo persekiojami pietuose, o Kipro graikai – šiaurėje. Iki 1964 metų buvo nužudyti 364 turkai ir 174 graikai, o 700 turkų paimta įkaitais. 109 kaimuose suniokoti 527 namai, 2000 namų – išvogti. Šiaurės Kipro muziejai pasakoja tik apie Kipro turkų kančias. Apie tai, kuo skundžiasi Kipro graikai, išgirsti galima kitapus sienos.

Perversmas, virtęs padalijimu

Kipre 1974-aisiais buvo 30 tūkst. Graikijos karių. Apkaltinęs Graikijos vyriausybę, kad saugumo pajėgas pavertė okupacine armija, Makarijus atsako negavo – po kelių dienų Graikijos karinių pajėgų remiama EOKA, ketindama prijungti Kiprą prie Graikijos, perėmė Kipro valdžią. Prezidentu pasivadinęs sukilimo lyderis Nicas Sampsonas paskelbė naują helenistinę Kipro Respubliką, o Makarijus pabėgo iš salos.

Nauja šalis neilgai gyvavo – liepos 20-ąją pasirodė turkų karo laivai, iš lėktuvų ėmė kristi bombos. Turkijos karo pajėgoms išsilaipinus Kirenijoje, graikų ekstremistai ėmė žudyti Kipro turkus dar aršiau. Didžiausios žudynės po mėnesio įvykdytos Atlilaro, Muratagos, Sandalaro kaimuose, joms atminti ir įkurtas Sehitler muziejus. Daugiau kaip 200 šių kaimų gyventojų buvo sušaudyti, sudeginti ir užversti buldozeriais duobėse.

Pasak Šiaurės Kipro prezidento M. Akinci, jeigu Turkija 1974 metų liepos 20 dieną nebūtų atsiuntusi armijos, Kipro turkai netrukus būtų buvę išskersti. Tačiau sukėlusi pilietinį karą ir didžiules etnines riaušes, graikų ekstremistinė grupuotė žlugo, Makarijus grįžo į valdžią, o Turkijos kariuomenė saloje pasiliko. Savo karių dislokavimą Šiaurės Kipre Turkija iki šiol grindžia tautiečių apsauga ir vadina Kipro taikos operacija. Pasaulis tai vadina kitaip.

Kodėl Kipro graikai nesutaria su Kipro turkais

Po politinių neramumų šiaurinėje salos dalyje apsigyveno Kipro turkai, pietinėje – Kipro graikai. Iš šiaurės, palikę namus ir viską, ką turėjo, pasitraukė arba buvo išvaryti 165 tūkst. graikų, o iš pietų atsikraustė 45 tūkst. turkų. Dar 1500 graikų ir 500 turkų dingo be žinios. Sienai užsidarius, kiekviena Kipro pusė ėmė vykdyti savo politiką. Per šį laiką į Šiaurės Kiprą iš Turkijos užplūdo daug turkų naujakurių.

Tris dešimtmečius trukęs įšalas pradėjo tirpti Kiprui ruošiantis į ES. Tuomet JT generalinis sekretorius Kofis Annanas pasiūlė Kipro federacijos idėją. Kipro turkai ir Kipro graikai, įgyvendinę taikos plano sąlygas, turėjo kartu įstoti į ES. Neįvykdžius sąlygų, nors visa Kipro teritorija buvo priimta į ES, Šiaurės Kiprui buvo suspenduota ES normatyvinė bazė.

Saloje nuo seno gyvenusieji Kipro turkai irgi buvo pripažinti ES piliečiais bei gavo Kipro Respublikos pasus, suteikiančius jiems tas pačias teisės kaip ir Kipro graikams. Tačiau į Šiaurės Kiprą po 1974-ųjų iš Turkijos atsikėlę naujakuriai ir jų šeimos tokių teisių negavo. Jie yra Turkijos piliečiai ir Kipre laikomi nelegaliais imigrantais. Naujakuriams galioja kiti įstatymai, bet jie nori lygių teisių. Iš Šiaurės Kipro jie negali keliauti, prekiauti su kitomis šalimis, todėl susiduria su finansinėmis ir atskirties problemomis.

Referendume K. Annano Kipro suvienijimo planui pritarė 65 proc. Kipro turkų, bet 76 proc. Kipro graikų pasisakė prieš. Pasak Polyso, Kipro graikams nepatiko siūlymas, kad Kipro federacijos prezidentu ketverius metus būtų graikų, kitus ketverius – turkų kilmės kiprietis. „Oficialiai Kipro turkų šalyje tik 18 proc., todėl leisti abiem pusėms valdyti šalį po lygiai būtų neteisinga“, – sako Polysas.

Prieš kelis mėnesius viešint Kipro Respublikoje neteko girdėti Kipro graikų užsimenant apie federaciją. Sunku buvo išpešti žinių net apie Šiaurės Kiprą, tarsi jis išvis neegzistuotų. Polysas įsitikinęs, kad ne vienas Kipro graikas pritartų taikos planams, jei kaimynai išpildytų keletą sąlygų. Viena jų – kad šiauriečiai grąžintų pietiečiams jų prarastus namus arba kompensuotų turtą. Juk ir jo paties svajonė – sugrįžti namo.

Iki šiol neduota jokių garantijų grąžinti nukentėjusių šiauriečių turtą. „Kai visko netekome, man dar nebuvo ketverių, o dabar jau 45-eri. Visus šiuos metus aš ir mano artimieji širdyje turėjome tik vieną norą – grįžti namo. Per Kalėdas, Velykas ir šeimos šventes keldami taures vieni kitiems linkėdavome kitą kartą tai daryti Kirenijoje. Tačiau aš užaugau, į nebūtį išėjo dvi mano artimųjų kartos, o mūsų troškimas dar neišsipildė“, – teigia Polysas.

Anot Polyso, Kipro graikai nori taikiai gyventi laisvoje šalyje kartu su Kipro turkais. Juk sąjungos su Graikija siekusi ekstremistinė grupuotė ir paprasti Kipro graikai – tai du skirtingi dalykai. Bet turkiškoji salos pusė vis dar nori išimčių ES taisyklėms – kad ten namus galėtų įsigyti visi ES piliečiai, išskyrus Kipro graikus, kad Kipro graikų toje salos pusėje santykis neviršytų dešimtosios gyventojų dalies.

Kipro graikai supranta, kad turto problema per tiek laiko tapo sudėtinga. Abi šalys turi būti pasiruošusios ką nors paaukoti dėl sąjungos. „Kas dabar turi teisę į nuosavybę: aš, kuriam teisiškai priklauso prarastas turtas, ar žmogus, kuris tuo turtu naudojasi jau 41 metus?“ – retoriškai klausia Polysas. Vyras įsitikinęs, kad Kipro graikai visus šiuos metus aukojo daugiau.

Metas permainoms

Anot Polyso, dar vienas svarbus klausimas, dėl kurio reikia susitarti, – jūroje į pietus nuo Kipro rastas dujų ir naftos telkinys: „Turkija, naudodamasi Kipro turkais, siekia gauti į jį teisę. O Kipro turkai, reikalaudami, kad jiems būtų skiriama dalis gamtinių dujų, neleidžia Kipro graikams susigrąžinti žemių ir turto Šiaurės Kipre. Tai kur teisybė?“

2015 metų spalį vyko oficiali 107 km vandens linijos iš Pietų Turkijos į Šiaurės Kiprą atidarymo ceremonija. Tuo vamzdžiu bus tiekiama 75 mln. kubinių metrų vandens per metus. Kipro turkai žada dalytis vandeniu su Kipro graikais, bet tik tuomet, kai sala bus suvienyta. O Kipro graikai mano, jog Turkija nori taip sustiprinti savo pozicijas saloje.

„Kipro problemos sprendimas dar niekada nebuvo taip arti, bet jo raktas Turkijos, o ne Kipro turkų rankose, – įsitikinęs Polysas. –Anksčiau keblumai buvo susiję su Garantijų sutarties šalimis – Jungtine Karalyste, Graikija ir Turkija. Dabar garantijų nebereikia, nes priklausome ES. Nei Graikijai, nei Jungtinei Karalystei Kipras nebeįdomus, tik Turkija vis dar nori būti garantijų šalimi. Jei Turkijos armija pasitrauktų iš salos, sąjunga tikrai įvyktų.“

Šalių susivienijimo derybos vėl prasidėjo 2015 metų gegužę. Šiaurės Kipro prezidentas M. Akinci, susitikęs su Kipro Respublikos prezidentu Nicu Anastasiadu, dar kartą užtikrino, kad kiek išgalėdamas mėgins surasti būdą taikiai išspręsti Kipro konfliktą. Tuo tiki ir Polysas: „Nors sunku suvokti, kad Turkija po 41 metų atsisakytų teisių į Kiprą, vis vien manau, kad 2016-ieji bus Kipro suvienijimo metai.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"