TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Italijos spalvos neužsukant į didmiesčius

2010 03 26 0:00
Asyžiuje už Šventojo Pranciškaus atsiveria Umbrijos regiono erdvės.
Jolantos Sereikaitės nuotrauka

Daugeliui yra tekę keliauti po klasikinę Italiją, regėti menu tviskančią Romą, Florenciją, kur svaigsta galva vien nuo meno paminklų gausybės, tačiau ne mažiau įdomūs ir kiti regionai bei visiškai nedideli miesteliai.

Važiavome pro Veneto ir Friulio regionus, aplink tik greitkelis ir vos ne lietuviškos lygumos, vienas kitas miestukas, vynuogių plantacijos, Italijai būdingos pušys pinijos, kažkokių dvarų liekanos. Visai netoli už Venecijos, į kurią neužsukome, įsikūrusi Padova, labai žymus piligrimų miestas, garsėjantis vienu populiariausių šventųjų - šv. Antanu, itališkai vadinamu Antonijumi. Jam skirtos bazilikos ieškojome važinėdami po painų miestą. Šis pasirodė niūrokas, prigrūstas kažkokių pastatų, tarp kurių švysčiojo egzotiškos palmės ar magnolijos... Tačiau jis slėpė didžiulę, keistą vos ne kažkokį maurų minaretą primenančią XIII amžiaus Šv. Antonijaus baziliką. Kaip ir Venecijoje, aikštėje buvo pilna balandžių, o pakraščiuose grūdosi prekeiviai su šventaisiais paveiksliukais bei žvakėmis. Pro šalį ėjo egzotiškos, indiško gymio vienuolės, girdėjau, kad moterys iš Indijos noriai papildo vakarietiškus vienuolynus, nes jie, joms atrodo, suteikia didesnę laisvę nei priverstinė santuoka su parinktu jaunikiu.

Bazilikos išorė rūsti, bizantiški kupolai, o vidus - tviska prabanga, freskomis, bareljefais, gausia puošyba. Viena koplyčia skirta šv. Antonijaus kūno dalelėms, įdėtoms į paauksuotus relikvijorius. Kalbama, kad jo liežuvis po mirties išliko nesuiręs, nes šventasis buvęs puikus pamokslininkas.

Fortūnos mieste

Vakarop įvažiavome į nedidelį Fano miestelį, kuris įsikūręs prie pat Adrijos jūros ir priklauso Markės regionui. Jame gyvena per 60 tūkst. gyventojų. Apsistoję viešbutyje pačiame centre, beveik pustuščiame, nes buvo ne sezono metas, patraukėme pasivaikščioti naktinėmis gatvėmis. Miestelis pasirodė neįtikėtinai panašus į Palangą. Net pagrindinėje alėjoje lyg Basanavičiaus gatvėje šurmuliavo jaunimas, plyšavo muzika, švietė kavinių langai. Mus po naktinį miestą lydėjusi čia senokai gyvenanti, už italo ištekėjusi lietuvė pasiūlė paragauti vietinio patiekalo. Italijoje juk ne vien picos ir makaronai gaminami, kiekvienas regionas turi ir savo skanėstų. Tačiau kai ji pasiūlė prisėsti prie pat gatvės nuošalyje stovinčio lauko kioskelio, iš pradžių sutrikome. Kaip? Pirma naktis kurorte, o valgysime prie plastmasinių staliukų? Tačiau palydovė atkakliai tvirtino, kad čia skanus maistas. Netrukus nepasigailėjome paragavę vadinamosios piadinos, paprasčiausio perlenkto blyno, kuris čia pat kepamas, o į vidų pridedama visokių priedų. Gali rinktis: su žuvimi, su mocarela, su mėsa ir žinoma pikantiška rukola - itališka salota, kurią gali rasti ir mūsų prekybos centruose. Blynas traškus, skanus. Ir nors vėliau bandėme užsisakyti panašių patiekalų prašmatnesnėje aplinkoje - prie pat jūros kranto, kur iškilmingai atneša vyno butelį, įmerktą į ledo indą, tačiau tos piadinos kioskelio maistui neprilygo.

Fano miesto pavadinimas kilęs nuo senovinės romėnų šventyklos, skirtos Fortūnai. Jį įkūrė Julijus Cezaris. Čia išlikusios Cezario Augusto laikais statytos sienos liekanos ir vadinamoji Augusto arka, kuri stovi prie pat įėjimo į senamiestį, parke yra ir imperatoriaus statula. Miesto aikštėje purslus taško XVII amžiuje sukurtas Fortūnos fontanas, netoliese stovi ir renesansiniai rūmai. Senamiestis puikiai išsilaikęs, kerintis mūrinėmis gatvelėmis ir bažnyčiomis. Sekmadieniais dažnai čia veikia antikvariniai turgūs, ir mums pavyko tokiu metu pakliūti. Vaikštinėjau ir žvalgiausi po siauras, senienų pilnas gatveles. Vieni prekeiviai gundė žalvario dirbiniais, kiti baldais, treti knygomis, paveikslais. Plaikstėsi balti siuvinėti audeklai, staltiesės, perkeliniai drabužiai, skaros: ir visa, kaip man sakė, iš močiučių ar mamų skrynių. Ne vienoje vietoje tarp prekystalių, prie senų pažaliavusių indų, majolikos lėkščių, raižytų baldų, aliejinių paveikslų, žvakidžių, krištolinių cukrinių budėjo didžiuliai, gauruoti ir labai ramūs šunys. Jie į nieką nekreipė dėmesio, buvo tokie pat atsipalaidavę kaip ir jų šeimininkai. Prekiautojai stengėsi būti neįkyrūs, nieko per daug nesiūlė. Gal dėl to, kad Fanas - vietinių kurortas, o ne turistų.

Umbrijos erdvės

Netoli Fano prasideda vidurio Italijos dalis - nedidelis Umbrijos regionas, į kurį panorome nukakti. Toskana - itališkos įvairovės ir gurmaniškų patiekalų kraštas, tačiau ir Umbrija žavi laukiniu gamtovaizdžiu, čia klesti žemdirbystė. Mes važiavome vingiuotais kalniukais, nuo kurių atsiveria kalvų ir lygumų erdvės. Vykome į Asyžių - į šv. Pranciškaus gimtąjį miestą. Tai vienas didžiausių šventųjų, kuris gimęs turtingo pirklio šeimoje ir vėliau išgyvenęs atsivertimą pasirinko vienuolio ir neturtėlio kelią, globojo visus atstumtuosius, raupsuotuosius.

Asyžius (25 tūkst. gyventojų) įsikūręs ant kalno. Iš tolo spindi rausvo akmeninio miesto mūrai ir bažnyčios. Papėdėje pastatėme automobilį, o patys kilome eskalatoriumi. Ėjome pro vartus pagrindine ilga gatve. Pirmiausia mus pasitiko Šv. Klaros bazilika, kurioje ji ir palaidota. Kilminga mergina susižavėjo šv. Pranciškaus idėjomis, atsisakė tekėti ir paskyrė savo gyvenimą neturtui bei tarnavimui kitiems, ji ir jos seserys iki pat mirties slaugė šv. Pranciškų.

Šv. Klaros ir šv. Pranciškaus istorijos lydėjo mus visame mieste. Ir ne tik todėl, kad čia oras alsuoja abiejų šventųjų gyvenimais, o parduotuvės pilnos jiems skirtų suvenyrų ir šv. Pranciškaus kryžių. Abiejų šventųjų gyvenimai atsispindi ir teatre, į kurį, eidami Šv. Pranciškaus bazilikos link, užsukome išgerti kavos. Kino teatro ekrane buvo rodomas baletas, kuris pasakojo apie šių šventųjų gyvenimą, tarsi apie kokios dvasinės meilės sujungtą porą. Asyžiuje pajusite ir antikos dvasią: štai sustojau nufotografuoti fontanų su dviem liūtais, už kurių stiebiasi aukštos puošnios korintinio stiliaus kolonos. Pasirodo, jos išlikusios nuo Minervos šventyklos laikų, dabar čia įrengta bažnyčia. Leidomės pagrindinės šventovės link. Joje kaip koks akmuo, kuriuos rinko atstatyti bažnyčiai šventasis, ilsisi šv. Pranciškaus kūno likučiai.

O štai viena labai maža koplyčia sename akmeniniame name, kurioje, kaip manoma, gimė šv. Pranciškus. Mat šis namas priklausė jo tėvui pirkliui. Šv. Pranciškų tėvas laikė pamišėliu, nes jis slapčiomis turtą nešė iš namų ir išdalydavo vargšams. Pranciškus Asyžietis suprato Bibliją paraidžiui - kaip parašyta, taip ir reikia gyventi. Šv. Pranciškus siekė grįžti į ištakas, tapdamas tų laikų reformatoriumi. Pasakojama, kad net tuometinis popiežius susapnavo sapną, kuriame regėjo griūvančią Laterano baziliką Romoje, o ją prilaikė tas vargšas vienuolis iš Asyžiaus.

Baltutėlės, spindinčios žydrame danguje Šv. Pranciškaus bazilikos išorinė puošmena - langas rozetė. Lauke ant žolės iš iškarpytų krūmelių sukurtas žodis "pax" (liet. "taika"). Juk Pranciškus Asyžietis - taikos šventasis. Bažnyčios viduje ant lubų galima gėrėtis lazuritiniu dangumi ir Giotto ištapytais šv. Pranciškaus gyvenimo vaizdais.

Apačioje nusileidę į pusrūsį, pateksite tarsi dar į vieną bažnyčią, vadinamą žemutine bazilika, kurioje taip pat įvairiomis brangakmenių spalvomis arkose spindi žymių menininkų ištapytos freskos, o vienoje koplyčioje stūkso neišvaizdi Šv. Pranciškaus kripta, kurioje užmūryti jo kūno likučiai. Kuklus ir kapas, liudijantis pranciškonišką dvasią.

Perudžos nostalgija

Įvažiavome į Umbrijos regiono sostinę, o jos senamiestis atsiveria iš toli, ant kalno sulipdytas kaip kokie kregždžių lizdai. Rodos, paprastas miestas, kuris išnyra tiesiai prieš akis lyg koks archipelagas, plaukiojantis rusvoje tirštynėje. Pati centrinė aikštė - tarsi trapaus grožio plazdėjimas, akmeniniai nėriniai ant pastatų, gotika, renesansas, siauros arkos. Viskas taip susipynę, suplakta į vieną vietą, lyg būtų pasiruošta netekčiai. Juk kadaise Perudžoje glaudėsi popiežiai, jie buvo išvykę iš Romos ir Avinjono ir čia laikinai įrengę rezidencijas, todėl nuo katedros pusės sėdi ir laimina miestą popiežius Julijus II su tiara. Perudžoje įvyko net penkios konklavos. Kelionių vadove minima, kad koplyčioje saugomas agatas, laikomas Mergelės Marijos sutuoktuvių žiedu, esą jis keičia spalvą pagal jį nešiojančiojo būdą. Aikštėje ant rūmų sienos - dvi gotiškos skulptūros, kurių viena primena grifą su liūto kūnu ir sparnais, o kita - liūtą. Tai grifonas, šio miesto simbolis. Aikštėje ant laiptų sėdi daug jaunimo, kuris tiesiog šnekučiuojasi. Ir jokių turistų. Šiam miestui jų nereikia.

Patraukėme tolyn plačia pėsčiųjų gatve. Senamiestis baigėsi kalno šlaitu, nuo kurio atsivėrė banguotos lygumos. Pojūtis, tarsi eitum jūros link. Terasos su akmeninėmis taurėmis, vos ne pasaulio pakraštys. Ėjome palei sieną, kol pamatėme apžvalgos aikštelę, nuo kurios gali žvelgti į begalines ir gelsvai rusvas Umbrijos "dykumas". Jos banguoja tarsi jūra, su savo miesteliais, įsikūrusiais ant kalvų lyg salos.

Genijaus miestas

Beveik naktį pasiekėme Urbiną, beje, jau esantį ne Umbrijoje, o Markės regione. Tai garsaus tapytojo Rafaelio miestas, kuriame jis gyveno ir iki šiol jame išlikęs genijaus namas. Urbinas - idealusis miestas, bent tokiu rafinuotu, tobulos architektūros ir meno lobynu siekė paversti jį kunigaikštis Federico da Montefeltro. Tačiau mums jo tobulų architektūros linijų grožis teliko apšviestas žibintų. Užtat centrinėje aikštėje prie fontano virė naktinis gyvenimas. Veikė kavinės ir mažos suvenyrų parduotuvės. Vėliau, kopdami akmenine gatve, netoli Rafaelio paminklo sėdome į automobilį ir važiavome atgal. Netikėtai pamatėme puikiai apšviestą Urbino rūmų panoramą. Sustojome ir kaip kokie romantikai grožėjomis šviesose paskendusiu miestu.

Mozaikų žėrėjimas

Emilijos-Romanijos regione prie pat Adrijos įsikūręs senas miestas Ravena, buvusi Vakarų imperijos sostinė. Ją V amžiuje valdė imperatorius Teodorikas, kuris išpažino arijonų religiją - tam tikrą eretišką krikščionybės atmainą. Iki šiol išlikę šio tikėjimo kulto pastatų. VI amžiuje užkariauta imperatoriaus Justiniano, Ravena turėjo įkūnyti jo ambicijas sujungti Vakarus ir Rytus, tapti kultūros centru. Vėlesniais laikais Ravenos įtaka nyko, tačiau šis miestas išsaugojo senąsias V-VI amžiaus mozaikas. Mes nusiperkame bilietą ir klajojome pagal nuorodas šio miesto gatvėmis, ieškodami mozaikomis puoštų kulto pastatų. Visos bažnyčios - bizantiškos, plytinės, rūsčios, primenančios tvirtoves, tačiau viduje tų bažnyčių ir apvalių krikštyklų sutviska ypatingo grožio mozaikos, sukurtos iš smulkių pusbrangių akmenėlių ir aukso plokštelių. Ir atrodo, tarsi būtų angelų darbas, kuris romėniškas meno tradicijas sujungia su bizantine stilistika. Ypač pakeri imperatorienės Gallos Placidios mauzoliejus, kurio viduje vietoj siaurų langų stiklų šviečia plonos alebastro plokštelės. Atrodo, kad įžengus į šią mistišką nedidelę erdvę apsvaigsti nuo grožio žiūrėdamas į arkose sukurtą ganytoją tarp avinėlių. Ar čia viskas tikra? Tikra, tikino viena meno istorikė, juk akmenų spalvos nenyksta.

Eidami siaura gatvele pasukame kažkokio parko link ir pamatome baltą mauzoliejų. Šis XVIII amžiaus neoklasicistinis mauzoliejus suprojektuotas "Dieviškosios komedijos" autoriui poetui Dante Alighieri. Nors jis ilgėjosi savo gimtojo miesto Florencijos, mirė pakeliui į Raveną ir čia buvo palaidotas. Dante vienu metu buvo įsivėlęs į politiką. Kadangi jo palaikoma politinė jėga pralaimėjo, buvo priverstas pasitraukti į tremtį, o vėliau negalėjo sugrįžti dėl labai žeminančių sąlygų. Florencijos gyventojai po mirties savo genijaus kūną norėjo susigrąžinti, bet Ravenos piliečiai paslėpė užmūrydami jį vienoje bažnyčios sienoje. Florencijos Šv. Kryžiaus bazilikoje stovi tuščias jo kapas, o Ravenoje esančiame mauzoliejuje, kurio marmuriniame bareljefe galbūt pavaizduota jo mylimoji Beatričė, išliko ir tremtinio kūno likučiai. Dante niekuomet negrįžo į numylėtą Florenciją.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"