TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Japonija: grožio pojūtis kas žingsnį

2009 05 08 0:00
Vaizdingas Kitakamakuros kaimas, kuriame stebėtinai dera gamtos ir šventyklų grožis.
Autorės nuotrauka

Japonai savo šalį tradiciškai vadina Nippon - "kilusi iš saulės". Tikima, kad vienas pirmųjų imperatorių Ninigio buvo saulės deivės Amaterasu anūkas.

Informacijos apie Japoniją dabar nestinga. 128 mln. gyventojų įsikūrę keturiose didžiulėse salose bei prisiglaudę ir kai kuriose iš 3 tūkst. salų. Sostinė Tokijas su 26 gyvenvietėmis greta sudaro per 30 mln. gyventojų turintį miestą milžiną. Bet tai nenusako, kokia ši šalis iš tikrųjų. Japonija stebina ne statistika, o turtingos gamtos vaizdais, puikiai tvarkomais miestais, gyvenimo būdu, subtilia grožio samprata.

Didybė ir jaukumas

Tokijas nuo pirmos dienos pavergia ne tik dangų raižančių statinių vaizdais, nenuobodžiomis jų formomis, gražiai derančiomis vertikalėmis ir horizontalėmis. Ypač darnūs modernios statybos pavyzdžiai Ripongi, Šinjuku rajonuose.

Grožio pojūtis, jaukumas apgaubia ramiai einant pėstute, kai atsiveria didžiulės erdvės, žalumos gausa, upės vingiai, tvenkiniai, stropiai tvarkomi parkai. Jaukumą kurianti švara. Nuo žemės nušluoti seni miesto kvartalai (beje, buvę nesvarbios architektūrinės ir istorinės vertės), bet tarp naujųjų dangoraižių paliktos kukliai įsiterpusios šventyklėlės, kurios pamaldžiai gerbiamos ir miesto viduryje esančiuose parkuose. Jas lanko pagrindinių - šintojistų ir budistų - tikėjimų žmonės, kurių yra 95 procentai. Teigiama, kad šie tikėjimai laisvai pasirenkami, susipynę, perėmę bendrąsias krašto tradicijas. Kai kur iškilusios ir krikščionių bažnytėlių smailės. Etninė sudėtis - 99,2 proc. japonų tautybės gyventojų ir tik šiek tiek kinų, korėjiečių, ainų. Jų rašmenų neperprantantieji pasmerkti nuolatinėms problemoms. Vartojama trijų rūšių abėcėlė. Seniausioji - kandži - hieroglifų, skolinta iš kinų. Kitos dvi - hiragana ir katakana - šią papildo, gelbsti rašant galūnes, skolinius, geografinius pavadinimus, užsieniečių vardus.

Nakties pompastika

Netikrumas apima prie bilietų automatų, parduotuvėse ar smalsaujant, apie kokį retą medį skelbia užrašas Ueno ar Gyoeno parke. Nedaug žmonių teatsiliepia angliškai, ir tai su vargais.

Gausu sodų, mažų parkelių su vos keliais medžiais. Net siaurose priemiesčių gatvelėse, kur prie namo tik kvadratinis metras žemės, būtinai auga keletas medelių, krūmų arba stovi žydinčių gėlių vazonai. Paprasto, dažnai paslėpto grožio vertinimas - japonų kultūros tradicija.

Pompastika išlenda tik sutemus, kai viską nušviečia begaliniai reklaminių skydų plotai, teigiantys garsių pasaulio technikos, kosmetikos, mados firmų pranašumus. Tuo sostinės centre esantis Ginzos rajonas, ko gero, nepralenkiamas. Nors ir kiti kvartalai žaižaruoja. Spalvinga, dinamiška reklama estetiška, bet ir įžūli dėl savo įtaigos ir milžiniškos jos kainos suvokimo. Gal todėl net garsusis Kabuki teatras čia atrodo lyg pritūpęs, nors ir puošnus savo istorinių formų fasado nėriniais. Į šį teatrą vieni ateina pasigėrėti senąja scenos tradicija, kalba, kiti - atsipūsti prie staliuko su sakės taurele. Kam pagal kišenę tik koks ketvirtas salės aukštas, gali pirkti bilietą nors ir vienam veiksmui. Marinant nuovargiui palaimingai užsnūsti. Tai daro daugelis. Atrodytų, tam ir atėję, kai užsienietis vargingai tiesia kaklą, bandydamas ką nors suvokti statiškame spektaklio vyksme japonų kalba.

Požeminiai greičio labirintai

Gigantiškasis Tokijas, nusidriekęs 90 kilometrų iš rytų į vakarus ir 25 kilometrus iš šiaurės į pietus, kruta, burzgia, dirba ant didžiulio kiaurymių labirinto. Jį įsivaizduoji žvelgdamas į metro ir JR (Japan Railways) linijų schemas - tikrą ažūrą po žeme. Greitai ir patogiai nuvyksti kur panorėjęs. Pasiklydęs visada susiorientuosi ir pailsėsi švaručiuose, tyliai lekiančiuose vagonuose. Jie kartais iš po žemės išnyra į paviršių, tarsi rodydami miesto įvairumą. O kai traukinį užplūsta jaunimas, aišku, jog netoliese vienas iš daugelio universitetų ar kitų mokslo buveinių. Vien per Šinjuku stotį kasdien į transportą įlipa po 3,3 mln. keleivių. Bilietų sistema ideali. Perki automate elektroninį bilietą, nurodai sumą. Ją gali bet kada papildyti, nes automatai, įleidžiantys važiuoti, patys nuskaičiuoja atstumų kainas, parodo, kiek dar liko pinigų. Nėra jokių kontrolierių, nekyla konfliktų. Viską tvarko automatai, o nuošaliau esantis budėtojas talkina užkliuvus ar nebežinant krypties. Tokijuje kasdien zuja per 50 tūkst. taksi. Mašinos švarios, nublizgintos.

Nezyzia mobilieji

Parkuose, gatvėse, miesto transporte negirdėti jokių mobiliųjų telefonų signalų. Jie draudžiami. Telefonais garsiai nekalbama, užrašai perspėja jais naudotis vagono prieangyje. Ramu, niekas nesistumdo. Ir nė šiukšlelės vagone, stotyse.

Milijoninis miestas taip susitvarkė, kad neuždustų savo atliekose ir šiukšlėse. Jų visai nematyti. Nėra išsižiojusių, laiku neišvežtų šiukšlių konteinerių. Didžiuliai namai juos slepia kažkur viduje. O ramiame neaukštų namų, daugiausia nuomojamų, kvartale, kaip Higaši Nakano, kur teko gyventi, kiemeliuose įrengti nedideli pastatėliai ar į prabangius nikeliuotus puodus panašios dėžės, į kurių atskirus skyrius metamos išrūšiuotos šiukšlės. Pabandytum nerūpestingai jas sumaišyti, tikrai pastebėtų kiemsargė ar kaimynai. Turėtum nemalonumų ar net prarastum nuomojamą butą. Jie brangūs, nelengva rasti tinkamą.

Jei prireikia išmesti nereikalingą baldą ar dujinę viryklę, tenka naudotis pravažiuojančiu specialiu transportu arba jį išsikviesti. Už tai, kad išveš seną televizorių, sumokėsi maždaug tūkstantį jenų (apie 30 litų). Galima pabandyti jį parduoti internetu tokiems pat nuomininkams, kurie nori nebrangiai apsistatyti butą.

Rūkaliams keblu. Tik lauke, parke ir tik nurodytoje vietoje gali traukti dūmą. Tyla, švara - vertybės, kurias susikūrė japonai.

Nemirsi iš bado

Japonijoje ypač rūpinamasi vaikais ir senais žmonėmis. Pirmieji - ateitis, o pastarieji atidavė jėgas ir sugebėjimus, kurdami rezultatus, kuriais naudojasi visi. Vaikams iki trejų metų leidžiama viskas, kas jiems nekenkia. Bet vėliau jau mokoma atsakomybės, pareigos. Išliejai darželyje arbatą ant stalo, nueik, paimk skudurėlį ir iššluostyk.

Japonai dirba daug ir atsidavę. Sklinda legendos apie jų paklusnumą, lojalumą darbovietei, kai liekama ten, kol išeis viršininkas. O šis, neturėdamas kur skubėti po darbo, dar sumano užsukti į restoraną. Negražu būtų jį palikus neiti kartu. Tad darbo metai išsunkia japonus ir galbūt todėl, išėję į pensiją, jie keliauja po visą pasaulį.

O kaip turistui Japonijoje susirasti gero, greito maisto, nesukant į egzotiškus restoranus? Tiesa, juose labai smagu, nes pamatai retų dalykų - neragautų valgių, gausybę jūros gėrybių, žolelių mišinių, padažų. Staliuko viduryje ant kaitlentės pasikepi patiekalą. Žinoma, pamokytas padavėjo, nes vargu ar pats susigaudytum.

Kijoto viešbutyje "Jasakuzi" teko visai patogiai miegoti ant grindų, o per pusryčius spėlioti, ką valgai iš aštuoneto mažų dubenėlių. Gal tik pusė patiekalų buvo nuspėjami. Patogu, kai artėjant priešpiečių metui (mes vadintume pietumis) į gatves išstumiami staliukai, ant kurių gausu permatomai įpakuotų plastiko dėželių - varigo. Jų skyreliuose - šiltas maistas: įvairi žuvis, mėsa, daržovės, ryžiai, jūržolės, sojos patiekalai - varškė, blyneliai, kepsnelis. Įdėti valgymo pagaliukai, padažų maišeliai. Nusipirkę tokias dėžutes tarnautojai eina valgyti į parkus arba grįžta į darbovietes. Išbandžiau: už 500 jenų (15 litų) gavau maisto, kurio vos pusę įveikiau. Skanu, šviežia, maistinga. Šinkanseno vagonuose, nejučia švilpiant 300 km per valandą greičiu į kitą miestą, japonų šeima ramiai pietavo iš tokių dėželių. Juokavome, žmonai net indų plauti nereikia.

Gatvių spalvos

Keistai nuteikė gatvėmis judančios minios spalvos. Ankstyvą pavasarį populiariausia - juoda. Bene visi vyriškiai vilkėjo juodais kokybiškais kostiumais, baltais marškiniais. Kaklaraištis - būtinybė. Jei vėsu, paltai, apsiaustai - taip pat juodi. Daugelis moterų irgi juodai apsitaisiusios. Bet tarp jų kartais gali matyti trumpų baltų ar gelsvų paltukų. Kur ne kur gatve nutrepsi kimono dėvinti fėja. Margumo suteikia jaunimas. Linksmos mokinukės, studentės su spalvingais mini sijonėliais, įvairiomis striukėmis. Apavas - nuo aulinukų, užtemptų ant nuogų blauzdų, iki vieno dirželio basučių. Šukuosenos - nuo lėlių barbių iki styrančių įvairiaspalvių kuodų. Auskarai, tatuiruotės, pastarųjų laisvė dabar žavi, nes seniau tatuiruotės Japonijoje buvo draudžiamos, išskyrus ugniagesius. Jiems nelaimės atveju tai lyg asmens liudijimas.

Gatvėse stebina tarsi epideminės padėties vaizdas. Akys sunkiai pripranta, kad tiek praeivių dėvi baltas filtro kaukes. Pasirodo, vieni sloguoja, kiti bijo užsikrėsti. Labiausiai būgštaujama pavasarinio žydėjimo keliamos alergijos. Taip saugomasi ir užteršto oro.

Nuošalesniuose takuose, parkuose, upių pakrantėse trepsi nesuskaičiuojami būriai bėgiojančiųjų. Jų būna rytą ir vos ne iki vidurnakčio. Daug minančiųjų dviračius. Nuošaliau atliekami taiči, jogos pratimai. Dvasinė ramybė, sveikas maistas, judesys.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"