TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Japonija: mitai tirpsta kaip rūkas

2007 09 21 0:00
A.Antanaičiui ir jo žmonai Julijai pasisekė: Fudzijamos kalno viršūnę lemta pamatyti nedaugeliui turistų - dažniausiai ją gaubia debesys.
Julijos Antanaitienės nuotrauka

Japonija daugeliui atrodo paslaptinga, egzotiška, viliojanti, tačiau labai tolima, svetima, nesuprantama ir itin brangi valstybė. Tačiau beveik visos mūsų žinios apie šią nepaprastą Rytų šalį, pasirodo, yra klaidingos.

Įspūdžiais apie Japoniją, jos gyvenimą ir žmones sutiko pasidalyti drauge su 47 lietuviais tolimoje šalyje dvi savaites praleidęs Žinių radijo laidų vedėjas Audrys Antanaitis.

- Kaip atsidūrėte Japonijoje?

- Jokohamoje, antrame pagal dydį Japonijos mieste, esančiame už 30 km nuo sostinės Tokijo, rugpjūtį vyko pasaulinis esperantininkų kongresas. Tai kasmetis renginys. Pernai jis organizuotas Italijos mieste Florencijoje, užpernai - Vilniuje, kitąmet vyks Roterdame (Olandija). Kongresuose paprastai dalyvauja keli tūkstančiai esperanto kalbos entuziastų iš viso pasaulio. Per jį aptariami esperantininkų organizacijų reikalai, keičiamasi informacija. Be to, susipažįstama su šalimi, jos tradicijomis. Pavyzdžiui, Japonijoje mokiausi arbatos gėrimo ceremonijos ir haiku rašymo meno. Supratau, kad lietuvių rašomi ir šiandien labai madingi haiku neretai tėra nekokybiška parodija arba apskritai virsta kitokiu poetiniu žanru.

Japonijoje buvome beveik dvi savaites. Per mažai laiko, kad galėtume gerai susipažinti su šia fantastiška šalimi, tačiau pakanka, jog suvoktume kai kuriuos japonų gyvenimo dėsningumus ir pamatytume šio krašto grožį.

- Ar sunku buvo įveikti Japoniją ir Lietuvą skiriančius 8 tūkst. kilometrų?

- Skrydis iš Helsinkio į tarptautinį Nagojos oro uostą trunka apie devynias valandas. Visą tą laiką skrendi virš Rusijos teritorijos. Bilietą iki Japonijos ir atgal galima įsigyti už maždaug 3 tūkst. litų. Jei pavyktų gauti nuolaidą, ši suma sumažėtų iki 1,8 tūkst. litų. Mums pasisekė nusipirkti tokius bilietus.

Karštis ir netikri mitai

- Koks pirmas įspūdis, kai iš lėktuvo nužengi ant Japonijos žemės?

- Rugpjūtį nežmoniškai karšta. Išlipus Nagojoje atrodė, kad patekome į pirtį. Oro temperatūra buvo beveik 40 laipsnių. Nežmoniškai drėgna. Vandens lašeliai tiesiog sklandė ore. Tokie orai laikėsi abi savaites. Patys japonai ant kaklo ar rankos riešo nešioja rankšluostėlius ir nuolat šluostosi upeliais bėgantį prakaitą. Įdomu, kad tarnautojai net per didžiausius karščius vilki juodus, retai pilkus kostiumus ir, atrodo, visai neprakaituoja. Kaip jie ištveria - neįsivaizduoju. Tačiau Japonijoje ne visada taip karšta. Vasaros ten drėgnos ir labai šiltos, bet žiemos - šaltos ir sausos, rudenys - audringi, lydimi taifūnų. Gražiausias metų laikas, kaip ir daugelyje pasaulio šalių, - pavasaris, kai žydi sakūros.

- Viena yra, ką apie Japoniją žinome, kaip ją įsivaizduojame, kita - kaip viskas atrodo iš tikrųjų...

- Žvelgdami į turizmo firmų siūlomas kelionių kainas manome, kad Japonija nežmoniškai brangi šalis. Tai mitas. Apie skrydžių kainas jau sakiau. Viešbučiai - perpus ar trigubai pigesni nei Lietuvoje. Gyvenome Jokohamos centre, puikiame viešbutyje, kuriame siūlomi visi įmanomi patogumai, pusryčiai, kasdien keičiami chalatai, dantų šepetukai, šlepetės, ir mokėjome viso labo 160 litų už parą. Senojoje Japonijos sostinėje Kiote toks pats puikus viešbutis miesto centre kainavo 120 litų, Nagojoje - 150 litų. Užsisakyti juos galima internetu iš Lietuvos.

Maistas irgi ne brangesnis negu Lietuvoje, tik daug įvairesnis. Žuvys, ryžiai, makaronai, salotos, jūros gėrybės ir galybė kitų nežinomų skanumynų, kurių per dvi savaites neįmanoma išragauti. Vakarienę su žmona Julija pirkdavome jaukiose parduotuvėlėse ir mokėdavome už ją apie 20 litų. Šių pinigų užtekdavo ir butelaičiui japoniško vyno. Ne brangesni ir restoranai, juose papietaudavome už 35-40 litų.

Ne įvaizdis svarbu

- Kas labiausiai sužavėjo, o kas nepatiko?

- Visa Japonija žavi, gyventojai nesistengia kurti jos įvaizdžio. Jie klausia: kam? Ne įvaizdis svarbu, o tai, kad šalyje būtų gera gyventi. Tą gerą gyvenimą visomis išgalėmis japonai ir kuria. Pavyzdys - tualetai, esantys beveik kiekvienoje miesto gatvėje ar aikštėje. Ir nemokami, blizgantys, kvepiantys. Japonai nesigėdija natūralių poreikių ir kuria kiekvienam galimybę juos patenkinti. Kitas pavyzdys: gausybė tvarkos sergėtojų - policininkų. Jų esama visur: stotyse, aikštėse, gatvėse, net prie šviesoforų reguliuojamų sankryžų. Didesnių aikščių kampuose įrengtos specialios kabinos, kuriose sėdi policininkai ir stebi, kas vyksta aplink, o prireikus - padeda. Japonai investuoja į savo saugumą. Žmogžudystė šioje šalyje - sunkiai įsivaizduojamas dalykas, smurtinių nusikaltimų beveik nėra, didžiausi prasižengimai - kišenvagystės. Ir tai labai retos. Kaip ir autoavarijos. Jų mažai ne vien todėl, kad gausu automobilių, kad didžiausias greitis keliuose siekia tik 80 km per valandą, o daug kur vos 30-50 km, bet ir dėl vairavimo kultūros. Ten išlaikomas didelis atstumas tarp mašinų ir niekas nelenda į tarpus.

Kas nepatiko? Ir japonai kartais sukčiauja. Štai Kiote turėjome apsigyventi japoniško stiliaus viešbutyje, kurį buvome užsisakę dar Lietuvoje. Tačiau nuvykę ten pasibaisėjome. Mums pasiūlė senų baldų ir statybinių medžiagų prikrautą antisanitarinę griuveną, pilną tarakonų, dviaukščių metalinių lovų, be kondicionierių ir dušo. Nieko panašaus į jaukų viešbutėlį interneto puslapyje! Gerai, kad žmona nesutiko ten pasilikti ir, maždaug valandą pavaikščiojusi po miestą, vėlų šeštadienio vakarą centre surado mūsų grupei kitą viešbutį. Be jokių problemų.

- Kuris aplankytas miestas paliko didžiausią įspūdį?

- Japonijoje sunku atskirti vieną miestą nuo kito. Šalis labai urbanizuota, gyvenamosios teritorijos mažai. Važiuodamas traukiniu penkias valandas gali nepamatyti didesnių žalių plotų. Miestai, miestai, miestai... Nedidelėje teritorijoje turi tilpti beveik 130 mln. žmonių. Ir telpa.

Ilgiausiai buvome ir geriausiai pažinome Jokohamą - miestą ant Ramiojo vandenyno kranto. Tai istoriniai šalies vartai į pasaulį, savita Japonijos Klaipėda. Modernios architektūros, nepaprastai tvarkingas ir patogus uostamiestis turi didžiausią pasaulyje kinų kvartalą, aukščiausią pasaulyje antžeminį švyturį, įtrauktą į Guinnesso knygą, ir aukščiausią Japonijoje dangoraižį.

Be abejo, negaliu nepaminėti Kioto. Ir ne vien dėl šintoistinių bei budistinių šventyklų, bet ir dėl milžiniško rytietiško turgaus. Tiesa, tas turgus savotiškai rytietiškas, nes jame niekas tau nieko neperša, viską gali ramiai apžiūrėti. Tradiciškesnis maisto turgus. Jame parduodami visų įmanomų rūšių egzotiški maisto produktai išdėlioti ant prekystalių. Daiktų turgus nėra įdomus. Japonai apskritai nesistengia kuo nors išsiskirti iš kitų, todėl įdomių drabužių ar suvenyrų sunku rasti.

Į šventyklas - susikaupti

- Kokie tradiciniai japonų namai, šventyklos?

- Japoniškų šventyklų, be Kioto, matėme kitoje senojoje šalies sostinėje Kamakuroje. Tai apskritai šventyklų miestas. Jame stovi ir garsioji 13 metrų aukščio Budos statula. Šventyklos medinės, todėl, suprantama, negalėjo išlikti nuo tų laikų, tačiau tai nėra ir muliažai. Supuvusios sijos nuolat keičiamos kitomis, šventyklos rūpestingai prižiūrimos, todėl jų gyvavimas niekada nebuvo nutrūkęs. Japonai nėra labai pamaldi tauta. Į šventyklas jie eina susikaupti, pamąstyti. Įeidamas į šventyklos teritoriją turi apsiprausti prie specialios prausyklės, įžengdamas į šventyklą - nusiauti. Tai iš tikrųjų nuostabi vieta atsigauti ir patylėti, nes šventyklos beveik visada tuščios.

Japoniški namai kitokie nei Lietuvoje. Nuosavas namas yra japono svajonė, tačiau jų dviaukščiai, triaukščiai būstai mažyčiai, siauručiai, prispausti vienas prie kito. Kiemas - metras apie namą ir miniatiūrinė aikštelė automobiliui.

- Mums tradicinė Japonija - sakės, sušio ir geišų šalis. Šiuolaikinė - dangoraižių ir beprotiško ritmo valstybė.

- Sušis tikrai yra populiariausias valgis šioje šalyje, gali gauti visose parduotuvėse ir restoranuose. Sakės taip pat pilna. Paragavome ir mes - keistas skonis. Parsivežėme keletą buteliukų šio ryžių gėrimo į Lietuvą. Draugai ragauja ir giria. Gal iš mandagumo.

O štai geišų nematėme. Tiesa, Kiote yra net specialus geišų rajonas, tačiau pritrūko laiko ten nukakti. Ir šiaip tradicinės senosios kultūros apraiškų nelabai daug. Moterų ir vyrų, dėvinčių kimono, - vienas kitas. Šiandien Japonija yra greita, dinamiška, labai racionali šalis, kurioje iš taško A į tašką B patenki traukiniu arba metro. Beje, susisiekimas traukiniais - pagrindinis, nes kito būdo paprasčiausiai nėra. Automobiliai užkimštų viską, todėl net iš vieno miesto rajono į kitą japonai važinėja traukiniais. Jų sistema veikia idealiai, persėsdamas stotyse iš vieno į kitą gali nesunkiai pasiekti bet kurią šalies vietą. Tiesa, tokios kelionės, skirtingai nei maistas ar viešbučiai, kainuoja gana brangiai.

Perkūniškai darbšti tauta

- Ar lengva susikalbėti, bendrauti su japonais?

- Iš pirmo žvilgsnio jie gana uždari žmonės. Pirmi tavęs nekalbina, išskyrus nuošalesnius rajonus, į kuriuos užsieniečių užklysta itin mažai, traukiniuose akių neatitraukia nuo savo didelių baltų (rečiau - kitų spalvų) atlenkiamų telefonų, knygų ar žurnalų. Beje, japonų telefonai - tikri technikos centrai. Važiuodami jie žiūri televizorių, komiksus, bendrauja žinutėmis, naršo internete.

Japonų uždarumas išnyksta, kai tik juos pakalbini. Kiekvienas stengiasi suprasti, ko tu iš jo nori, ir padėti. Anglų kalbą retas moka gerai, daugiausia teko bendrauti gestais. Net viešbučiuose susirinkdavo dvi trys tarnautojos, kad galėtų atsakyti į paprasčiausius klausimus. Tačiau beveik niekada nelikdavome be atsakymo.

Stebino nepaprastas žmonių mandagumas. Būti mandagiam - japono garbės reikalas. Su tavimi sveikinasi parduotuvėse, sveikinasi policininkai, sveikinasi visi. Nežinau, ar japonų mandagumas tikras, ar tik kaukė. Vis dėlto, atrodo, jie neapsimetinėja.

- Kokia japonų kasdienybė?

- Apie Japonijos kasdienybę gali kalbėti tik patys japonai arba ilgai šioje šalyje gyvenę užsieniečiai. Mes buvome keliautojai. Galiu pasidalyti tik keliais pastebėjimais. Japonai išties perkūniškai darbšti tauta. Niekur nemačiau tingiai dirbančio tarnautojo ar pareigūno. Jie visur gali būti dėmesingumo, paslaugumo ir uolumo pavyzdys. Per esperantininkų kongresą japonų savanoriai dirbo nuo ryto iki vakaro. Kiekvieną problemą jie sprendė gal ir nelabai greitai, bet iš esmės. Susirinkdavo keliese, tardavosi, aiškindavosi tol, kol rasdavo geriausią variantą. Tai žavėjo. Už kongreso ribų matėme garsiuosius klerkus, einančius po darbo gerti sakės. Šeštą valandą jie būriais, beje, vien vyrai, traukdavo į kavines, aštuntą drausmingai - namo. Moterys šiose linksmybėse dalyvauja retai. Ištekėjusios japonės dažniausiai tvarkosi namie, lanko įvairius kursus, ko nors mokosi. Karjerą daro vyrai. Apskritai ten nėra skandinaviškos lyčių lygybės sampratos, nors apie moterų užguitumą taip pat kalbėti netenka. Mane stebino, kad Japonijoje niekas neužleidžia joms vietos traukiniuose. Ne kartą jaučiausi net nepatogiai, kai siūliau moterims pirmoms išeiti iš lifto ar pirmoms eiti pro duris. Jos dažnai atsisakydavo. Todėl įpratau neklausinėti ir nesiūlyti.

Europiečiams nuotykių netrūksta

- Ar per viešnagę patyrėte kokių nors nuotykių?

- Pati šalis europiečiui - vienas didžiulis nuotykis. Ten tiesiog per daug viskas tvarkinga. Taksistai neapgaudinėja. Arbatpinigių jiems palikti nereikia. Kaip ir restoranuose. Visur - policininkai ir pasirengę padėti žmonės. Žmonės, kurie nieko iš tavęs nenori. Vienintelė problema - kalba. Užrašų anglų kalba - minimaliai. Prieš keletą metų japonams buvo papriekaištauta, kad užsienio turistams sunkoka susivokti, tad jie griebėsi priemonių - daug kur pasirodė užrašų kinų ir korėjiečių kalbomis... Todėl ką nors surasti, suprasti, perprasti traukinių grafiką arba nusipirkti metro bilietą bent iš pradžių - tikras galvosūkis.

Kopti į šventąjį Japonijos kalną Fudzijamą - irgi nuotykis. Tiesa, pačios viršūnės nepasiekėme. Tam reikėtų daugiau laiko ir specialių drabužių bei batų. Tačiau mums pasisekė pamatyti kalno viršūnę, negaubiamą rūko. Tai labai retas reiškinys. Patys japonai sakė, kad būsime laimingi, nes mums tai pavyko. Šį kalną japonai labai gerbia, kreipiasi į jį Fudži-san.

- Dvi savaitės - ne taip jau daug. Ar pamatėte viską, ką planavote?

- Per dvi savaites negali pamatyti ir suprasti nė dešimtosios Japonijos dalies. Kitas pasaulis, kita kultūra. Japonai - nei vakariečiai, nei azijiečiai. Tiesiog japonai.

Nespėjome geriau apžiūrėti Tokijo. Vaikščiojome tik aplink imperatoriaus rūmus. Tiesa, į teritoriją nepatekome, nes ten įleidžiama vos kartą per savaitę. Būtinai reikės ten grįžti. Su Julija sutarėme vykti į Japoniją kurį pavasarį ir kopti į Fudzijamą. Dabar tai - mūsų svajonė. Kol kas šventąjį kalną mums primins tik jo lavos gabaliukas, kurio forma idealiai atkartoja Fudzijamos kontūrus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"