TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Japonijoje dera tradicijos ir modernumas

2015 04 16 6:00
Japonijos Kiūšiū saloje esanti Kumamoto pilis yra trečia pagal dydį visoje šalyje, ji preciziškai restauruota. Rūtenio Masteikos nuotraukos

Tris savaites po Japoniją keliavusiems lietuviams šis egzotiškas kraštas suteikė begalę įspūdžių. Apgailestauti teko tik dėl vieno dalyko: jiems išvykstant namo sakuros tik pradėjo žydėti, todėl viso jų grožio lietuviai nespėjo pamatyti.

Rūtenio ir Ritos Masteikų dukra Kotryna Japonijoje nuo praėjusio rugsėjo studijuoja japonų kalbą. Todėl studentės tėvams kelionei į Tekančios Saulės šalį buvo dar didesnis stimulas - proga ne tik pakeliauti po retai lietuvių lankomą kraštą, bet ir aplankyti seniai matytą atžalą. "Į tokią kelionę reikia leistis ilgesniam laikui, poros savaičių tikrai neužteks. Be to, keliauti nėra pigu, vien lėktuvo bilietai kainuoja nemenkai. Ši šalis - keista ir brangi, tai ne Tailandas. Trijų savaičių viešnagei Japonijoje reikėtų numatyti vienam asmeniui apie du su puse tūkstančio eurų išlaidoms. Čia įskaičiuoju viską: skrydžius, pragyvenimą, transportą, maistą, pramogas. Žinoma, galima išleisti ir daugiau, tačiau minimaliam komfortui tiek visiškai pakanka", - tikino Rūtenis.

Pasiekę tobulumą

Pasak lietuvio, vykstant į Japoniją verta žinoti, jog transporto paslaugos šioje šalyje nepigios. Jau nuvykus galima rinktis keliones po šalį greitaisiais traukiniais arba vidaus oro linijomis. Važiuoti greituoju traukiniu brangiau ir ilgiau, tačiau bent kartą tai verta padaryti - modernių technologijų neišlepintiems mūsiškiams tokia kelionė leidžia pasijusti lyg futuristiniame filme. Be to, tai labai patogu: traukiniai atvyksta tiesiai į pasirinkto miesto centrą, nereikia vargti, kad nusigautum į numatytą vietą iš atokaus oro uosto. Japonijos geležinkelio stotyse akivaizdžiai galima įsitikinti šalies technologiniais pasiekimais: perone sužymėtos kiekvieno vagono sustojimo vietos, atvykęs traukinys sustoja vos ne milimetro tikslumu ten, kur numatyta. Yra atskiri vagonai tik moterims, vyrui į juos patekti nėra jokios galimybės. "Tačiau skraidyti vietos oro linijomis gerokai pigiau ir du kartus greičiau", - pripažino Rūtenis. Kadangi Japonija gerokai nusidriekusi į ilgį, susisiekimas tarp miestų lėktuvais čia itin gerai sutvarkytas.

"Jeigu reikėtų Japoniją apibūdinti vienu žodžiu, tai būtų - estetika. Čia viskas išbaigta, subtilu. Aplinka ir technologijos pasiekusios tokį lygį, jog atrodo, kad japonai pasiekė tobulumą. Kita vertus, tai turi ir išvirkščiąją pusę: visoje šalyje vienodas maistas, tie patys žmonės, visur taip pat patogu ir gražu. Atrodo, kad pasiekta viskas, kas įmanoma, ir nebėra kur tobulėti, viskas ir taip tobula. Todėl vietos žmonės džiaugiasi rodydami kitiems, tarkime, savo dumblį ar makaroną: jis toks pats kaip ir kitoje prefektūroje, bet - savas", - įspūdžiais šmaikščiai dalijosi lietuvis.

Mažų viešbučių magija

Juodu su žmona lėktuvu iš Helsinkio atskrido į Osaką. Pirmas įspūdis - viskas idealu. Tiek oro uoste, tiek mieste yra aiškios nuorodos, kuriomis sekdamas nepasiklysi. Minimaliai susikalbėti angliškai taip pat ne problema. Tik reikia turėti omenyje, kad japonai neištaria l raidės, vietoj jos sako r, todėl gali nutikti linksmų nesusipratimų dėl tarimo, prie kurio greitai priprantama. Iš Osakos Rūtenis ir Rita nuskrido į Bepu miestą Kiūšiū saloje, kur studijuoja dukra. Lietuvių teigimu, šis miestas garsėja savo karštosiomis versmėmis, užgesusiais ir veikiančiais ugnikalniais ir šiek tiek primena mūsų Druskininkus - tai sveikatingumo kurortas Japonijoje.

Viešint Japonijoje sakuros tik pradėjo žydėti.

Tris dienas pabuvę Bepu ir aklimatizavęsi po ilgo skrydžio, toliau Masteikai jau keliavo trise - kartu su dukra, kuri prireikus tapdavo ir vertėja. Patyrinėjo Kiūšiū salą, perkopę užgesusį ugnikalnį aplankė trečią pagal dydį Kumamoto pilį, ten ragavo vietinių delikatesų iš arklienos. Vėliau nukako į Šiaurės Kiūšiū, kur lietuvius vėl pasitiko japoniškas XXI amžius ir jo aukštosios technologijos. Per visą kelionę lietuviai vengė apsistoti dideliuose viešbučiuose, rinkosi vietinius viešbutukus. "Taip darėme ne tik ieškodami japoniškos autentikos ir dvasios. Kambarys viešbutyje kainuoja apie du šimtus eurų, o mažuose apsistodavome už dvidešimt eurų žmogui. Vietiniai valdytojai kalba angliškai, yra geranoriški, parodo, kur yra virtuvėlė, bendrasis kambarys, tualetas, kur sudėtos šlepetės", - pasakojo Rūtenis. Be to, viešbutukuose daug geriau juntamas japonų gyvenimo skonis: popieriumi aptrauktomis pertvaromis atidaromas kambarys yra keturių arba aštuonių tatamių dydžio - mūsų mastu mažas, minimalistinis ir alsuojantis vietos koloritu. Dažnas toks viešbutis turi savo onseną - japonišką karšto vandens kubilą, baseiną arba versmę. Tūkstantmečių tradicijų šalyje ir XXI amžiuje naudojamasi šia archajiška pirtimi: sėdėdamas nusiprausi po dušu arba vandeniu iš dubens, lipi į nedidelį tekančio karšto vandens baseiną, čia atsipalaiduoji ir savotiškai medituoji. Pasak Rūtenio, į kai kuriuos onsenus lipti būdavo nemenkas iššūkis - vanduo iš požeminių versmių būna kaip reikiant karštas. Tačiau galima atsivėsinti ir šaltu vandeniu iš čiaupo. "Čia japonai irgi yra pasiekę tobulą paprastumą - vien nusiprausęs po dušu žmogus negali patirti to magiško jausmo, kai bent trumpam panėrus į karštą vandenį atsigauna visas kūnas, skaidrėja mintys. Tikrai verta išbandyti šį potyrį mums, netobuliesiems", - šypsodamasis sakė jis.

Dumbliai ir japoniška pica

Po tokio ritualo ankstyvą rytą, pasak Rūtenio, itin malonu eiti į miestą ir už du ar tris eurus nusipirkti žalių žuvų pusryčiams - kiekvieną rytą į prekyvietes tiekiamos naktį pagautos pačios šviežiausios žuvys, jas japonai valgo žalias su labai aštriais vasabiais. Bendrajame viešbučio kambaryje pusryčiaujama prie žemo staliuko, sėdint ant žemės. "Šiaurės Kiūšiū viešbutuke stalas bendrajame kambaryje buvo šildomas, apklotas užtiesalu, po kuriuo galima pakišti kojas ir šildytis jas po stalu esančiu šildytuvu. Visai neįprasta mums šildymo sistema", - stebėjosi pašnekovas.

Japonų maistas nėra aštrus, jis - subtilaus skonio, nors mums ir neįprastas: valgomi įvairiai paruošti dumbliai, žalios ir garuose virtos žuvys, makaronai, miso sriuba. Rūtenio teigimu, vertas paragauti yra tradicinis japonų patiekalas (jį gali valgyti net nesižavintys egzotika žmonės) okonomiyaki - japoniška pica. Išvertus iš japonų kalbos pažodžiui reiškia „kepti tai, kas jums skanu”. Kaip pagrindas naudojami makaronai, jie sumaišomi su daržovėmis, žuvimis, mėsa, kiaušiniais - sudedamosios dalys priklauso nuo valgančiojo skonio. Ši makaronų masė išverčiama į įkaitintą keptuvą, paskleidžiama ir apkepama iš abiejų pusių. Kavinėse tokios picos lankytojų kepamos tiesiai ant stalo įtaisytuose keptuvuose. Iškepta japoniška pica pagardinama vietiniais padažais, majonezu, tuno drožlėmis.

Bepu karštosios versmės šalia ugnikalnių - mieste teka šilti upeliai.

Kitas lietuvio gomuriui tinkamas tradicinis japonų patiekalas yra terijakis: ant iešmelio suverti mėsos gabaliukai, kepami grilyje. "Kiek egzotiškesnis terijakio variantas - prieskoniais pagardintos vištų odelės, suvertos ant iešmo ir pakepintos. Skanu", - tikino pašnekovas.

Keistieji akmenų sodai

Jau ir Lietuvoje girdėti apie japoniškus sodus, kurių tradicija siekia daugelį šimtmečių. Lankantis Japonijoje proga aplankyti tokį sodą pasitaikys visur: kiekviename mieste yra net keletas didesnių ar mažesnių japoniškų sodų su tvenkiniais, pagodomis, arbatos nameliais, nuostabiais medžiais ir akmenimis. Jų landšaftas užburiantis, minimalistinis, neįprastas europiečio akiai, tačiau kerintis savo grožiu. Kiek daugiau Rytų kultūros suvokimo reikalauja akmenų sodai (zen), kurie dažnam atrodo tiesiog žvyro aikštelėje sustatytų akmenų sankaupa. Tokie akmenų sodai tradiciškai įrengiami budistų - antros populiariausios Japonijoje po šintoizmo religijos išpažinėjų. Šios dvi religijos šalyje labai susiliejusios, nekonkuruoja, o tik papildo viena kitą.

"Vakariečiui gali keistai atrodyti, kad japonas ilgai žiūri į, atrodo, paprastą akmenį, grožisi jo reljefu, spalva, forma. Toks meditacinis grožėjimasis mums sunkiai suvokiamas, tačiau verta tai pabandyti pačiam - galbūt patiks. Bent jau žalos jokios tikrai nepadarys", - aiškino keliautojas. Jiedu su žmona ir dukra per savo kelionę buvo nakvoti apsistoję viename budistų vienuolių valdomame nedideliame viešbutyje. Ryte svečiai buvo pakviesti prisidėti prie budistinių apeigų, kartu su šventikais perskaityti maldą. "Įdomi patirtis, tikrai verta pabandyti", - tvirtino Rūtenis.

Odė tualetams

Lietuviai Japonijoje žavėjosi ne tik senovinėmis restauruotomis pilimis, išpuoselėtais tradiciniais sodais, bet ir labai žemiškais dalykais, kurie šioje aukštųjų technologijų šalyje verčia žiopčioti iš nuostabos. Kone kiekvienas, pabuvę Tekančios Saulės šalyje, grįžęs namo itin entuziastingai pasakoja apie... japoniškus tualetus. "Jau neminint šių itin privačių vietų viešbučiuose ir kavinėse, prispyrus gamtos šauksmui gatvėje ir užėjus į viešą tokios paskirties įstaigą iš pradžių suglumsti: kaip visu tuo naudotis?" - šypsodamasis prisiminė lietuvis. Maža to, kad visada sėdiesi ant maloniai pašildyto puodo net atokiausiame ir mažiausiame specialios paskirties namelyje, šie įrenginiai sukonstruoti taip, kad tiksliai ir taikliai apiplauna jais besinaudojančiajam intymias vietas, kai šis atlieka savo gamtos reikalus.

"Bet kuriame viešbutyje reikia žinoti ir dar vieną dalyką - kaip naudotis šlepetėmis. Pavyzdžiui, nusiavus lauko apavą, apsiaunama kambarinėmis šlepetėmis, tačiau yra ir dar vienos - specialiai tualetui. Užėjus į šį privatų kambarėlį, kambarinės šlepetės paliekamos už durų, o viduje apsiaunama tualetinėmis. Po visko jos ir paliekamos viduje, jokiu būdu su jomis neinama į kambarius. Pasielgus netinkamai ir išėjus su jomis į kitą erdvę, galima labai apsikvailinti japonų akyse, jiems tai savaime suprantamas dalykas, o turistus - glumina. Tačiau tokio nesusipratimo galima išvengti sekant nuorodas ir paveikslėlius, kurie neišmanančiajam paaiškina, kaip elgtis", - pasakojo R. Masteika.

Jis juokavo, esą kai iš studijų Japonijoje grįš dukra Kotryna, matyt, teks pasirūpinti ir tokią įmantrią tualeto technologiją įrengti savo namuose Vilniuje. "Pripratus prie tokio komforto jai gali būti sunku vėl pradėti naudotis mūsų primityviais įrenginiais", - juokavo vyras.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"